A. Milašius. Quo vadis, pasauli?

Keista, kad tokio lygio nuomones publikuoja “alkas”, kaip ne kaip, o pretenduojantis į sveiką tautinę mintį. O gal kažką pražiopsojau? Gal jau kartelė nuleista iki žurnalo “Žmonės” diskusijų lygio?

Globalizacija – supanašėjimas – žmonijos suartėjimas …
Šis reiškinys būtų daug suprantamesnis jeigu pažinotumėm simbolius, jų prasmę. Todėl įdėsiu gabaliuką savo “propagandos”:

Akis trikampyje
„Dievo akis“. Naudojama krikščionių ir masonų simbolikoje. Kodėl ne kvadrate, apskritime, o būtent trikampyje? Todėl, kad trikampis tiksliausiai atspindi šio pasaulio sandarą, jo dvasinį ir materialų dualumą. Trikampio viršūnė (taškas), tai Vienis (dvasia), o apatinė kraštinė – Daugis (materija). Materija ir dvasia – matoma ir nematoma, laikina ir amžina. Tai tos dvi dalys, kurios sudaro ne tik pasaulį, kuriame gyvename, bet ir mus pačius – žmones. Šių dalių tarpusavio sąveika, vienos ar kitos dominavimas nulemia ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautų ir net didžiausių civilizacijų klestėjimą arba žlugimą.
Tai, kaip lazda su dviem galais. Materijos poliuje viskas atskira ir unikalu, nerasite dviejų vienodų akmenėlių, identiškų medžių ar žmonių. Jeigu kaimynas įsipjovė pirštą, aš to net nežinau. Žmona skausmuose – gimdo, o vyrui neskauda…
Iš materijos – atskirtumas, izoliacija, susvetimėjimas, visos egoizmo apraiškos.
Čia, fiziniam lygmenyje, individuali jauna siela, nusileidusi iš subtiliųjų dvasios pasaulių, pasijaučia vieniša, apleista ir pamiršta. Jai nelieka nieko kito, kaip pradėti gyventi iš savęs, su kiekvienu įsikūnijimu darantis vis savarankiškesne.

Dovydo žvaigždė
Ją sudaro du trikampiai. Vienas, viršūne nukreiptas į apačią simbolizuoja involiuciją. O kitas, kurio kryptis į viršų – evoliuciją. Involiucija, tai kryptis į materiją, o evoliucija – į dvasią. Iš esmės, tai du energijų-sielų srautai.
Kelionė prasideda iš pirminio šaltinio, „Tėvo namų“, „rojaus“, „keter“(kabalistinis terminas). Čia, amžinos palaimos ir meilės vandenyne viskas yra – Viena… Nei mažiausio šešėlio atskirtumo. Tik vėliau, pradėjus kelionę link materijos, per kelis etapus – (chochma, bina, tiferet) , palaipsniui pradeda reikštis atskirtumas, taip atsiranda individualios sielos. Paskutiniame lygmenyje – „malchut“ randasi fiziniai pasauliai, tokie, kaip mūsų. Tokiame grubios materijos „poligone“, kur viskas atskira ir unikalu, veikiamos aplinkos, jaunos, nesavarankiškos sielos, per daugelį įsikūnijimų, praeidamos įvairias gyvybės formas, vis labiau prisitaiko prie fizinio pasaulio. Tai ir yra involiucija, judėjimas į materiją. Šitame etape, su kiekvienu įsikūnijimu, vis daugiau įgaunama individualumo, savarankiškumo, užsiauginamos savos „šaknys“, savas „stuburas“.

Involiucijos pabaiga
Šį etapą individuali siela prieina turėdama žmogaus pavidalą. Involiucijos pabaiga reiškia evoliucijos pradžią. Protas, kuriuo žmogus išsiskiria iš savo „jaunesniųjų brolių“, suteikia galimybę ne tik pasiekti maksimalų individualumą, bet ir pakeisti vertybinę orientaciją iš materializmo į dvasingumą.
Anksčiau ar vėliau, net būdamas didžiausiu egoistu ir savanaudžiu, žmogus imantis, pajaus nepatogumą, gėdą, savo menkumą prieš tą, kuris duoda. Duoti yra dieviška. Duodama iš stiprybės, iš pertekliaus. Kodėl imti pasidaro nepatogu? Tam trukdo užsiaugintas orumas.
Sakoma: „Duoti – palaimingiau“. Palaimingiau todėl, kad duodant, galvojama apie kitus, o imant – tik apie save. Pirmuoju atveju plečiasi sąmonė. Iš to ir laimės pojūtis. Tuo labiau, jeigu apie tuos, kuriems duosi galvojama su užuojauta ar meile.
Ši riba, kada žmogus imdamas pradeda jaustis nepatogiai, o duodamas priešingai – patyria pakylėjimą, kabalistų vadinama „cimcum-alef“. Nuo jos prasideda pakilimas, evoliucija. Iki šios ribos žmogaus dar nėra, yra tik „padaras“ – „dvikojis padaras“.
„Turiu dvi kojas, o ypač – dešinę“. Ši frazė iš Vytauto Kernagio dainuškos ne tik šmaikšti.
Turime ne tik kūnus. Esame, kaip lazda su dviem galais. Kuris „galas“ storesnis, ką` turime „ypač“? Materija ar dvasia? Kam suteikiame prioritetą? Involiucija ar evoliucija? Kuriam sielų srautui priklausau aš?
Atsakymai į šiuos klausimus nulemia ir visuomenės būseną. Pakilime ji ar nuosmukyje.

Savaime kyla klausimas, kokia gi tokių „kelionių“ prasmė? Iš pradžių į materiją, paskiau atgal į dvasią. Matyt tame, kad į „Tėvo namus“ sugrįžtama jau savistoviu dvasiniu vienetu..