Krikščionybė plito nešdama svetimą senajai baltų ir kitų tautų tikyboms pasaulėžiūrą, kurią su tam tikromis išlygomis galima būtų pavadinti gnostine. Kuo ji skiriasi nuo vadinamosios pagoniškosios? Pasak lietuvių kilmės anglų religijotyrininko Maiklo Jorko (Michael York), pagonybė visą būtį, įskaitant regimąjį pasaulį, laiko šventa, o gnosticizmui jis yra blogis, „tai, iš ko reikia ištrūkti. Gnosticizmas – tai žinojimo (gnōsis) kelias, kuriuo eidamas individas atranda „tikrąją realybę“, todėl atsiriboja nuo fizinio pasaulio ir grįžta prie pirminio Prado“ [1].
Gnostinės nuostatos, vedančios prie regimybės išsižadėjimo, būdingos ne tik krikščionybei. Žurnale „Būdas“ paskelbtame mitologo Dainiaus Razausko straipsnyje „Čia ne mano namai“ pateikti gnostinės pasaulėjautos pavyzdžiai įvairiose tradicijose, tarp jų lietuvių tautosakoje, ir toji pasaulėjauta, autoriaus nuomone, gerokai prisidėjo „prie itin didelių emigracijos bangų per pastaruosius du šimtmečius: Oi, eisiu, eisiu, aš čia nebūsiu: čia ne mano šalelė. […] Oi, eisiu eisiu, čia nabibūsiu, ar į Turkijį, ar Maskolij(į) [2].
Skirtumui su pagonybe pabrėžti esmine gnosticizmo ypatybe reikėtų laikyti ne anapusinės tikrovės teigimą, nes tam pritaria ir pagoniška pasaulėžiūra, bet šiapusinės regimybės nuvertinimą, su kuriuo ji nesutinka. O krikščioniško gnosticizmo išskirtinė ypatybė yra visą pasaulį apėmusios prigimtinės nuodėmės dogma, iš kurios išsigelbėti tegalima išimtinai per krikščionybę, skelbiančią vienintelį kelią – Kristaus auką. Antra išskirtinė ypatybė, dažnai nutylima, yra ta, kad išganymas ateina iš vienos – žydų tautos (Jn 4, 22) ir tik įsiskiepijus joje per krikštą [3]. Prisiskirtas sau išankstinis teisumas lemia trečią skirtumą – agresyvų mesianizmą, nebūdingą nei pagonybei, nei kitoms gnostinėms tradicijoms – vien tik abraomiškajai.
Todėl pačiai krikščionybei nepriimtinas jos siejimas su gnosticizmu – ji jaučiasi išskirtine religija, turinčia teisę diktuoti „išsigelbėjimo“ iš šiapusybės sąlygas. Tačiau, pasak M. Jorko, „[a]tidžiau pažvelgus, krikščionybės atsiribojimas nuo gnosticizmo ir jo atmetimas pasirodo ne tiek teologinės skirtybės išraiška, kiek politinė manipuliacija siekiant užsitikrinti ilgalaikę valdžios paramą. Trumpai tariant, krikščionybės antignostinė nuostata yra veikiau politinė nei teologinė“ [4].
Kaip reiškiasi gnosticizmas krikščionybėje? Regimas pasaulis, nors ir Dievo, jau Pradžios knygoje 3, 14–19 yra jo paties prakeiktas dėl pirmųjų žmonių neklusnumo ir per jų nuodėmę užvaldytas Šėtono. Filosofas Arvydas Šliogeris sako: „Nors gamtiniam grožiui (krikščionybėje) buvo pripažįstama šiokia tokia vertė (visiškai nepripažinti juk buvo neįmanoma, nes sakoma, kad gamtą irgi sukūrė vyriausiasis konstruktorius Dievas), iš tikrųjų buvo tyliai tariama, kad gamtos daikto grožis yra šėtoniškos kilmės, o tikrai gražios tik bažnyčios, ikonos ir himnai“. [5]
Todėl, pasak Biblijos, mąstyti protu kūrinius, rodančius Dievo didybę, galima (Rom 1, 19–20), tačiau prie jų prisirišti jausmais neleistina. A. Šliogeris sako: „Krikščionybėje juslumas prakeikiamas, paskelbiamas nuodėmingu, tariama, kad jį reikia sunaikinti, apriboti, o geriausiu atveju (kaip menuose) perdirbti. Visos pastangos nukreiptos sunaikinti konkrečią juslinę vietą, kurioje esu įsišaknijęs kaip juslinė būtybė. Kalbama apie ją su panieka ar net pagieža.“ [6] Taip atsiranda skilimas tarp intelekto ir jausmų. Paulius sako: „Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnų – nuodėmės įstatymui“ (Rom 7, 25).
Todėl krikščionio jausminis santykis su regimąja tikrove, pasak Pauliaus, turi būti toks: „Kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie naudojasi šiuo pasauliu, – tarsi nesinaudotų“ (1 Kor 7, 29–31, Kosto Burbulio vertimas). O ne, tai Biblija grasina: „Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite“ (Rom 8, 13). Dvasia reiškia Biblijos žodžiu (Jn 6, 63).
Kitaip tariant, jausmus regimai tikrovei reikia marinti, o intelektą, pajungtą biblinei ideologijai, lavinti, nes, pasak Pauliaus, tai tarnystės Dievui įrankis. Betgi šiapusiniame pasaulyje, kurio pajautai, anot Biblijos, reikia būti abejingam, o dar geriau – priešiškam, yra žmogaus gimtinė, tėviškė, tauta, gamta, artimieji.
A. Šliogeris taikliai pastebi: „Ir būtent patyrimas yra gyvybės sinonimas. Kalbant tiksliai, patirti Kitą kaip Kitą, kaip Juslinės Transcendencijos telkinį, gali tik gyva būtybė. Juk būtų absurdiška sakyti, kad kompiuteris patiria. Esminis skirtumas tarp kompiuterio ir žmogaus yra tas, kad kompiuteris negali patirti Kito, o žmogus gali (žinoma, jei jis ne krikščionis arba biurokratas). O kompiuteris yra absoliutus solipsistas. Arba, kaip gražiai sako Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard), „celibatinė mašina“. Galingas simbolis yra ir celibatui pasmerkti krikščionybės personažai, iš kurių bažnyčia reikalauja, kad jie taptų kalbos mašinomis, tokiais kompiuteriniais kastratais. Kitaip sakant, […] jie turi nužudyti gyvybę savyje“ [7].
Intelekto atotrūkį nuo jausmų klerikaliniame mentalitete yra nagrinėjęs jungiškosios pakraipos psichologas, buvęs kunigas Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann). Jį plačiai komentavęs mitologas Gintaras Beresnevičius sako: „Atsiranda tokia teologinio mąstymo tradicija, kuri dieviškąją tiesą iš principo regi tik už savęs, tik už žmogaus, tik už nuosavų jausmų ir potyrių. Šiuo požiūriu visa tai, kas susiję su emocijomis, yra neteisinga ir veda į nuodėmę vien dėl to, kad tai yra potyris, jausmas, kadangi jis yra subjektyvus, asmeniškas, kadangi jis yra lyriškai užsisvajojęs. Tik mąstymas, tik galva, vedama tikėjimo paklusnumo, gali suvokti Dievo Žodį bei jį dėstyti.“ [8]
Miręs šiapusybei krikščionis turi atrodyti kaip gyvas – mylintis žmones, tautą, gamtą ir t. t. Juk norint užvaldyti naujatikių protus bei širdis ir įtraukti juos į žydų tautos mitą, pasak Pauliaus, reikia apsimesti, pasidaryti „viskam viskuo“, slapta išliekant ištikimam savo ideologijai (1 Kor 9, 20–22). Katalikybė tame pasiekė neregėtas aukštumas – pasak M. Jorko, visiškai prisitaikė „prie savo pasekėjų šiapusinio pasaulio reikmių“ [9]. Taip vadinamųjų pagoniškų tautų vertybes – tautiškumą, įsišaknijimą ir meilę vietai – krikščionybė prisiskiria sau ir imasi pati jas skelbti, tik daro tai intelekto dirbtinai sukonstruotais žodžiais, skelbdama mirusias, bejausmes vertybes. Tokiu būdu jos, viena vertus, nusavinamos, o antra vertus, tik imituojamos. Krikščionybė šį tautiškumo surogatą pakiša tikrojo tautiškumo vieton ir dėl to statosi tautiška religija. Šito nesuvokus, ją ne tik kad galima per klaidą palaikyti tautiška religija, bet netgi suplakti su vadinamąja pagonybe, kurios apeigomis bei šventėmis ji ištisai naudojasi. Uolaus krikščionio patriotizmas irgi iš esmės yra netikras, apsimestinis, nes iš tikrųjų jis viską daro dėl krikščionybės, dėl jos kuo didesnio įsigalėjimo Lietuvoje, o ne dėl pačios Lietuvos. Tėvynė jam – tik terpė krikščionybei klestėti.
Pažinęs klerikalų (vok. Kleriker) luomą iš vidaus E. Drevermanas gerai perprato šią vaidybą. Pasak G. Beresnevičiaus, kunigai, atlikdami savo tarnystę, kartais gali pasirodyti stipriai susijaudinę ir tą akimirką atrodyti kaip gyvi žmonės, nebe Kleriker. Bet visas šis parodomasis egzistencinis rimtumas tėra suasmenintas oficialumas. „Kleriker mąstymas yra neautentiškas ir tą ypač galima pastebėti tais atvejais, sako Drevermanas, kai mes užtinkame mąstymo magnetofono juostelėmis principus. Galime visiškai normaliai kalbėtis su Kleriker, bet pokalbio viduryje galime pastebėti, kad keičiasi jo pokalbio tonas, jo balsas tampa melodramatiškas, artikuliacija šventiška, jis ima kalbėti iš diafragmos, kalboje atsiranda įtampa, kuri rodo, kad jis meluoja. Kitaip tariant, jis ima kalbėti nuo pareigybės. Kada žmogus kalba iš savęs, jis kalba emociškai, kada žmogus kalba ex catedra, o Kleriker kalbėjimas visada toks, tada jis kalba kitaip, jis kalba atsisakydamas emocionalaus lygmens“ [10].
G. Beresnevičius pažymėjo: „Apie šį asmeninės tikrovės panaikinimą, kuris savo ruožtu paveikia tarnystę, niekas geriau nepasakė, nei Nyčė, kurio kritika daugeliu atveju kreipiasi į kunigų, pastorių, klerikų luomą. Jo diagnozė skamba taip: kas savo kūne turi teologo kraują, jau vien dėl to su visais daiktais elgiasi negarbingai. Jo patosas daiktų atžvilgiu jam tampa tikėjimu. Jis užmerkia akis, idant nekentėtų dėl nesulaikomo falšo, kuris sudaro jo gyvenimą“ [11]. Pasak Nyčės, „gyvent jie manė lyg lavonai, juodai aprengę savo maitą; ir iš kalbų aš jų užuodžiu dar bjaurų lavoninių tvaiką“ [12].
A. Šliogeris sako: „Tačiau kaip siektiną – bet kuria kaina – idealą, žmogų-mašiną pirmąkart įtvirtina krikščionybė“ [13], viską paversdama, pasak K. G. Jungo, „intelektualiu vaizduotės pagimdytu žodžių žaidimu, neturinčiu ne menkiausio sąlyčio su išmintimi“ [14].
Orientalistas Audrius Beinorius teigia, kad vakarietiška graikų kilmės racionalistinė filosofija, jungtyje su „judėjų bei krikščionių apreiškimu, netgi vidujybę siekė aiškinti išoriškumo terminais“ [15]. Gal todėl Jungas skeptiškai vertino katalikų mėgstamą aristotelinę-tomistinę filosofiją: „Tomo [Akviniečio] intelektualizmas man pasirodė negyvas kaip dykuma“ [16]. O jo iškankintus „Dievo būties įrodymus“ Šliogeris pavadino tiesiog absurdiškais ir įžūliais: „štai kokia egzistencine logika pagrįsti šlovingieji Akviniečio „įrodymai“; Dievas paverčiamas kažkokio nusmurgusio žmogėno marionete ar net logine kekšele“ [17].
Gnostinė pasaulėžiūra atšaldo jausmus tėvynei, gali paskatinti ją išduoti, jos išsižadėti ir ieškoti „prieglobsčio“ ideologijoje. Kalbėdamas šia tema, D. Razauskas pateikė poetės Salomėjos Nėries pavyzdį, kurios kūryboje gausu gnostinių įvaizdžių. Ištrauka iš dienoraščio: „Aš sustosiu kaip bekalbis šaltas akmenėlis šalia plataus gyvenimo vieškelio (ir), pinsiu dangiškus sapnus, nes tik jie paguoda šiam tuščiam, tamsiam pasaulio kalėjime. Neturiu čia savo tėviškės – jos ir neturėsiu. Neradau savų pasauly – jų ir nerasiu.“ (1925.10.25) Pasak Razausko, „[a]r ne ši nuotaika prispyrė Salomėją išduoti tėvynę ir, dainos žodžiais tariant, „išeiti į Maskoliją“? [18]
Krikščioniškoji gnostinė pasaulėžiūra neatsiejama nuo judėjiško mito, nes, pasak Biblijos, žmogus gali išsigelbėti iš šio „nuodėmės pažeisto pasaulio“ tik būdamas šventoje žydų tautoje (Rom 11, 16). Tai šokiruojanti „tiesa“, iš pagrindų verčianti savosios tautos išsižadėti arba, geriausiu atveju, ją menkinti. Kitaip tektų palikti krikščionybę.
Krikščionys tai liudijančius Biblijos tekstus bando pridengti visokiomis interpretacijomis arba visai užsimerkia prieš šią nepatogią tiesą, pasilikdami surogatiniame stovyje – laiko save lietuviais, bet kasdienėje bažnytinėje praktikoje penisi vadinamosios išrinktosios tautos mitiniais vaizdinais, kurie ne tik neskatina pagarbos savo kraštui, bet netgi paragina ją pervadinti, pavyzdžiui, Marijos žeme.
Todėl nėra ko stebėtis, kad ir profesionalūs lituanistai krikščionys keliaklupsčiauja prieš tautą niekinantį ir naikinantį mitą, kai, užuot ėję prie savų šventų šaltinių bei alkų, biblinio personažo siro Naamano pavyzdžiu važiuoja „nusiplauti raupsų“ į Jordaną (2 Kar 5, 1–15). Argi tai ne subtili išdavystė? Veidu ir širdimi žmogus pasisuka į Jeruzalę ar Vatikaną, todėl tėviškei telieka žemesnės kūno dalys. O paskui stebimasi, iš kur čia toks prastas kvapas.
Prieš kurį laiką ir aš pats sekdamas Biblijos mokymu tapatinausi su jos „išrinktąja tauta“, nes surogatinė tapatybė man buvo nepriimtina. Biblijinės ideologijos sekėjui tapatintis su „išrinktąja tauta“ argumentų daugiau nei gana [3]. Jie leidžia ir netgi ragina iš aukšto niekinti savąją tautą ir visus kitaip tikinčiuosius, pravardžiuoti juos ne tik chamais (pagal biblinį personažą Chamą, prakeiktą būti Semo, laikomo semitų protėviu, vergu – Pr 9, 22–26), bet ir šunimis. Pavyzdžiui, prūsai, gynę savo garbę ir nubaudę jų šventviečių išniekintoją Adalbertą, Bažnyčios paskui už tai paskelbtą šventuoju, krikščionio istoriko Dariaus Barono įvertinimu, „buvo šunsnukiai savo noru“ [19]. O Pilėnų gynėjai, pasak jo, išsižudę iš baimės [20]. Prieš kurį laiką, pats dar būdamas uolus krikščionis, tokiam protėvių niekinimui būčiau noriai pritaręs. Juk ir biblinis Kristus niekino kitų tautų bei tikybų žmones, vadindamas juos šunyčiais (Mt 15.21–28; Mk 7.26). Tik Baronas vargiai suvokia, kad šitaip elgdamasis jis jau nejučia tapatinasi nebe su savo, o su „išrinktąja“ tauta.
Vytautas Kavolis primena, jog Vincas Kudirka tik prieš mirtį perprato klerikalų mentalitetą ir Gabrielei Petkevičaitei pasakė: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite.“ [21]
Krikščionybę sunku perprasti ne vien dėl veiksmingos vertybių imitacijos, kuria ji suvilioja naivias sielas ir pridengia galios troškimą, bet ir dėl to, kad ją savo karštu krauju nuolat pamaitina nuoširdumo dar nepraradę tikintieji, išoriškai jau krikščionys, o savo širdyse – dar gyvi žmonės. D. Razauskas yra taikliai pažymėjęs, jog krikščionybė – tai „[p]risikėlęs negyvėlis, mintantis užkerėtų gyvųjų krauju“ [22].
Be to, Razauskas ten pat yra pasakęs, kad „Lietuva ir krikščionybė negali būti sutaikytos, suderintos. Arba Lietuva – arba krikščionybė. Arba tu lietuvis – arba krikščionis“. Kodėl gi? Kas negerai, jeigu, viena vertus, švenčiama gamtos ciklo šventė, pavyzdžiui, žiemos saulėgrįža, tačiau tariama, neva tai įsikūnijusio Abraomo, Izaoko ir Jokūbo dievo gimtadienis? O juk tikroji Jėzaus gimimo diena nėra žinoma! Betgi per tokį prigimtinės tradicijos sumaišymą su „aukštesniu“ bibliniu mitu šis atgijęs lavonas kaip tik ir prisisiurbia prie gyvų jos kraujagyslių.
Taigi, per gnostinę pasaulėžiūrą krikščionybė užgniaužia jausminį ryšį su gyvenamuoju pasauliu, imituodama bendražmogiškąsias vertybes – suvilioja tebegyvas sielas, o užslinkdama ant senųjų švenčių, šventviečių bei vaizdinių – prisiskiria sau jų tikrumą. Katalikybė nėra, kaip dažnai tvirtinama, graži krikščionybės ir pagonybės sintezė arba idiliškas sugyvenimas – tačiau tai sugyvenimas ir taika tik tol, kol pripažįstamas krikščionybės viršus. Idealus tokios taikos siekinys primintų Stokholmo sindromą [23], kai įkaitas pats ima ginti savo kalintoją.
Senosios, pagoniškomis apšauktos tradicijos paprastai netaiko į absoliučią tiesą, jos nėra priešiškos nei gnostinėms pažiūroms, kurios irgi išplečia bei praturtina žmogaus sielos žemėlapį. Kita vertus, senoji lietuvių pasaulėžiūra atskleidžia ne tik savitą anapusybės viziją, bet ir tyrą, jokios „pirmapradės nuodėmės nesuteptą“, iš tikrųjų šventą santykį su regimąja tikrove. Jos apeigose mielai sudalyvauja induizmui ar budizmui simpatizuojantys, japonų šinto ir kitų religijų išpažinėjai. Žinoma, išskyrus abraomines.
Panašaus religijų sugyvenimo būta LDK. Jos plėtimosi laikais užimtose teritorijose buvo gerbiama tikėjimo laisvė – niekas neversdavo krikščionių ar kitų tikybų žmonių keisti religines pažiūras. LDK veikė ne tik tradicinės krikščionybės vienuolių ordinai, bet, pasak išeivijos kunigo Stasio Maziliausko, buvo daug krikščioniškų „sektų“ – gnostinių bendruomenių, jungiančių katarų, albigiečių, manichėjų ir kt. mokymus, taikiai gyvavusių senosios dvasinės tradicijos pagrindu [24].
Taigi, abipusė pagarba, netgi abipusis mokymasis – senos baltų religijos bruožas. Iš kur tokia tolerancija? Pasak M. Jorko, sąvokos garbė, pasitikėjimas, draugiškumas „užgimė ankstyviausiais žmonijos laikais, kai visi dar buvo pagonys“, nes „pačiu savo sutelktumu į šventybę pagonybė savaime, „pagal nutylėjimą“ reiškia etinį religingumą“ [25].
Krikščionybė negali susitelkti į šį pasaulį kaip į šventybę – ji turi būti jam mirusi, tačiau siekia jį užvaldyti. Galios ir dominavimo instinktas, pridengtas meilės lozungais – jos varomoji jėga.
Išnašos:
[1] Michael York. Pgoniškoji teologija. Vilnius: Asveja, 2008, p. 206, 207.
[2] Dainius Razauskas. Čia ne mano namai. // Būdas, 2020. Nr. 1, p. 13.
[3] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.
[4] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 209.
[5] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 276.
[6] Ten pat, p. 223.
[7] Ten pat, p. 103.
[8] https://alkas.lt/2011/09/11/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vii/
[9] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 175.
[10] https://alkas.lt/2011/09/11/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vii/
[11] https://alkas.lt/2011/08/09/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-ii/.
[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 95.
[13] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 99.
[14] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 205.
[15] Audrius Beinorius. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 104.
[16] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 102.
[17] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 39.
[18] Dainius Razauskas. „Čia ne mano namai“. Neigiamo namų ir tėvynės jausmo metafizinės šaknys. Būdas, 2020, Nr. 1 (190), p. 15.
[19] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-06-23-naujasis-zidinys-darius-baronas-demonu-grimasos-lietuviu-pagonybeje/5943
[20] https://kultura.lrytas.lt/istorija/2009/04/28/news/lietuvos-tukstantmetis-xiv-amzius-pilenu-gynejai-zudesi-apimti-panikos-o-margiris-ne-didvyris-tik-pralaimetojas-video-5809051/
[21] https://alkas.lt/2020/04/06/v-kavolis-vinco-kudirkos-atsivertimas-nuotraukos-video/
[22] https://alkas.lt/2019/07/06/d-razauskas-tegul-saule-lietuvoj-tamsumas-prasalina/
[23] https://lt.wikipedia.org/wiki/Stokholmo_sindromas
[24] Stasys Maziliauskas. Lietuvos kelias krikščionybėn. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 95, 96.
[25] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 217.
Krikščionybėje įžiūriu, kad lietuvius ir kitus čia gyvenančius reikia išlaikyti kuo ilgiau XVI amžiuje. Kokios bus pasekmės? Jei kitos tautos eis ir nueis, o mes liksime vietoje? Vienoje iš krikščionybės atmainų (katalikybėje) dar tebėra specialistai – egzorcistai, velnio išvarinėtojai. Taigi, už to yra paslėptas teiginys, kad ir seniau ta galinga esybė – šėtonas – buvo, apnikdavo kai kuriuos. Tik tada persistengdavme, degindavome tokius. Reikia švelniau, taip kaip šiandien. Mano viena laborantė ( tai buvo jau senokai) buvo pradėjusi girdėti balsus. Galima buvo kreiptis į egzorcistą. Bet jos aplinkos žmonės kitaip suvokė šią negandą ir kreipėsi į nervų ligų specialistus. Šie per savaitę grąžino ją į normalią būdeną. O kaip jums patinka pasiūlymas mokytis melstis lenkiškai, nes Dievas sunkiai supranta lietuviškai?
Aik tu į pagonybe.lt pezėk pas kemblį .
o kuo čia netinka? Juk į temą.
Įdomu, ką fizikai – nanikai, kvantinkai ir kokių jų dar yra, pasakytų apie girdimus balsus?
Kad ir apie tokią keistenybę – mergina, būdama viena namuose, išgirsta tartum įjungtą radiją kalbant (nors jo nejungė). Meta žvilgsnį į radiją – ne, jis neįjungtas, Kitą dieną vėl tas pat apytikriai tuo pačiu laiku. Tada jai šauna į galvą įjungti radiją ir patikrinti. Įjungė, ir… girdi sakinio tęsinį… Tai tą savaitę dar porą kartų pasikartojo.
Na, fizikai – suremiam kaktas, gimdom mintį?
kaimynų radijas už sienos arba girdėjosi iš kiemo? :)))
Ne, ne, tai vyko nuosavų namų gatvėje, darbo metu, o kaimyniniuose namuose ne lietuvių k. skambėdavo.
Garsas skambėjo, kaip skamba labai pritildžius radiją, ir, matyt, nuo jo pusės.
Gal tie, kas kontroliavo eterį, jį „šukuodavo”, tikrindami, ar jame nėra kokių „užklydėlių”? Juk ir SSSRe radosi (pradžioje nelegaliai), užmiršau, kaip jie vadinti, nemažai radijo dažnių „žvejų”, o ar maža, kokią informaciją gali perduoti? Gal tokios patikros gali sukelti nestandartinius reiškinius, kai net aparato nustatymus permuša?
Žemynai. Dėl muzikos girdėjimo. Aprašytas buvo atvejis, kai žmogus girdėdavo muziką, kai arti jokių imtuvų nebuvo.Reiškinys baigėsi, kai jam iškrito iš danties kažkuri plomba.Išvada nekelia abejonių – plomba tame kaule veikė kaip detektorius.
Rimtai? Bet tada turėtų kartotis visus tuos metus, kiek ta plomba burnoje tupi? Manyčiau, tamsta turite galvoje nebent kokią spec. plombą, ne pacientams, o štyrlicams dedamą…
O čia pasakota apie tai, kad buvo tokia keista savaitė, kai trumpam tarsi atplaukdavo tas garsas. Kadangi mergina pati savimi negalėjo patikėti, įjungusi radiją patikrindavo ir išgirsdavo kalbos tęsinį.
To negalima buvo prilyginti ir balsams, girdimiems, kai kažkas be tavęs naudojasi tavo laidinio telefono linija (taip buvo pačioje pradžioje, kai pokalbiai būdavo įžūliai, net nesislapstant sekami. Surenki numerį ir girdi, kai kitame laido gale kažkas sunkiai šnopuoja, kažką ant stalo varto, stalčių stumdo. Arba, be savo pašnekovo, lygiagrečiai puikiausiai girdi šifruotą meteorologų pranešimą (lyg ir jūrininkams transliuotą). Tais kartais girdėjosi, nes pati pakeldavai ragelį ir susijungdavai su kažkuo. O iš išjungto radijo girdima transliacija nieko bendro su tuo lyg ir neturi?
O, prisiminiau – tie, dėl kurių būdavo šukuojami dažniai, trumpabangininkais vadinami!
Draugas, visiškas pasaulietis, taip pasisakė – jei žmogus prisistato, jog jis uolus katalikas, vadinasi primena – sergu, protinė negalia…
O dabar ne apie juos, bet kažkiek šonais tos temos trinasi viena į kitą –
apie pilietybės sugrąžinimą Afrikos ž.
Ryšium su tuo gavau štai tokį laišką:
„ Dar užpernai buvau įkalbėjusi vienos mažalietuvės dukrą ir anūkę, gyvenančią Amerikoje, siekti atstatyti Lietuvos pilietybę. Jos močiutė buvo Adomo Brako pusseserė, 1944 įkalinta Vokietijos sunkiųjų darbų kalėjime už tai, kad naktimis slapčia klausėsi radijo.
Jos vaikai, gimę Klaipėdoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, buvo auklėjami lietuviška dvasia. Bet 1941 m. birželio 15 d. jie visi buvo Vokietijos piliečiai, nes Klaipėdą buvo užgrobęs Hitleris. Visi žinome mažalietuvių nuopelnus lietuvių kalbai ir apskritai kultūrai per šimtmečius.
O lietuvių, kurie 1940 m. birželio mėn. nebuvo Lietuvos piliečiai, vaikams ir anūkams nepriklauso Lietuvos pilietybė. Antai, Vydūno seserų ir brolių vaikai ir anūkės, daug prisidėję prie Vydūno vardo skleidimo tarp vokiškai skaityti mokančių europiečių, pilietybės niekada negautų
O Pietų Afrikoje gimusiems žydams priklauso. Gal Wiesenthalio centro bendradarbė Kukliansky, pareikalavusi pilietybės Pietų Afrikoje gimusiems gochinams, kada nors iš Seimo tribūnos pasakys: “Kodėl Pietų Afrikos žydai privilegijuoti, reikia duoti pilietybę ir Palestinoje, Urugvajuje, Amerikoje, Rusijoje ir t.t. gimusiems žydams, kurių protėviai kada nors gyveno LDK”.
Ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės metais emigravusių lietuvių vaikams ir anūkams pilietybė taip pat nepriklauso.
Manydama, jog ir Jūs nepastebėjote aštraus dr. Lebionkos straipsnio šia tema, siunčiu adresą: Manyčiau, straipsnį reikėtų įsirašyti :
– lebionka.blogspot.com/2019/12/izraelis-samiras-lenkijos-karalysteje.html
Tagis, kaip sakė Štyrlicas, „informacija apmąstymams”
Beje, čia matau jau 30 m. besitęsiančią iš savo didžiosios kaimynės perimtą madą – valdininkai nesuvokia PAREIGOS žinoti, kokių lietuvių palikuonius reikia pirma visų pasaulyje susiieškoti ir jiems PASIŪLYTI, ATSIKLAUSTI jų, ar jie nepageidautų susigrąžinti savo protėvių pilietybę, nes MUMS BŪTŲ DIDELĖ GARBĖ. Ne, mūsų valdininkai vis dar jaučiasi carj, bog ir voinskij načalnyk, ir laukia, kad pas juos su „poklonu” ateitų ir nuolankiai maldautų – mat visi, kas jų klanui nepriklauso, yra „runkeliai”.
Мūsų valdininkai bei politikai žaibiškai apsikrečia bet kokia Lietuvai kenksiančia liga, o štai pagarba ir paslaugumu Lietuvai nusipelniusiems bei jų palikuoniams, pagarba ir paslaugumu savo piliečiams niekaip neapsikrečia.
„Paveldosaugininkai ragina nedeginti ugnies ant dubenuotųjų akmenų”
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/paveldosaugininkai-ragina-nedeginti-ugnies-ant-dubenuotuju-akmenu-56-1323234?copied
dar apie juos, bet nuomonės skiriasi:
– voruta.lt/jurate-miciuliene-pagonys-ant-dubenuotuju-akmenu-niekada-ugnies-nekureno-kas-tie-xxi-a-vandalai/
– zarasuose.lt/4078-pagonys-ant-dubenuotuju-akmenu-niekada-ugnies-nekureno-kas-tie-xxi-a-vandalai
– nyksciai.lt/pagonys-ant-dubenuotuju-akmenu-niekada-ugnies-nekureno-kas-tie-xxi-a-vandalai
– savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/1705-unikalus-uolienu-pavyzdziai.html
– kretvb.lt/enciklopedija/kultura/kulturos-paveldas/mitologinis-paveldas/akmenys/udraliu-akmuo-su-dubeniu-igno-jablonskio-sodyboje/
– flickr.com/photos/mariukasm/14374224334/
– svirnas.wordpress.com/2019/06/27/romuva-ir-dubenuotieji-akmenys/
Skaitau straipsnį, lygtai viskas kaip ir teisinga, bet trūksta kažkokio gilesnio požiūrio. Šiaipjau katalikybė yra labai besikeičianti. Dabar joje labai daug kas visiškai kitaip, negu kad buvo prieš 2000, 1000, 100 metų ar net pernai. Vėlgi, viskas labai priklauso nuo žmogaus dvasinio sąmoningumo. Pavyzdžiui, ir aš dar paauglystėje sumąsčiau, kad aš galiu būti tik arba lietuvis arba katalikas. Daug vėliau suvokiau, kad Dievo neįmanoma sugrūsti į Bibliją, kad jis yra daugiau negu Biblija ir daugiau negu religija ( netgi vienintelė teisingoji ). O straipsnio autorius kažkaip užsiima atskirų Biblijos citatų kritika.
Dabar apie materialųjį ir dvasinį pasaulį. Realybė yra tokia, kad mums geriausiai matomas ir pažįstamas materialusis pasaulis – būtent jis yra netikras ir iliuzinis. Tikroji realybė yra būtent dvasinis pasaulis. Bet čia atskira ir labai ilga kalba.
O beje, ,,neoficialioje” Evangelijoje pagal Tomą yra užrašyti tokie Jėzaus Kristaus žodžiai: ,,77. Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas grįš į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ten jūs rasite mane”. Ar suvokiate, ką tai reiškia? Ogi tai, kad Dievas yra ne tik danguje, bažnyčioje ar šv. Sakramente. Tas pats Dievas yra ir ugnyje, ir šaltinyje, ir ąžuole, ir rugių žydėjime, ir Saulės tekėjime, ir perkūnijoje, ir lauko arime, ir naujos gyvybės pradėjime. Ką beje, suvokė ir mūsų protėviai, netgi nebūdami krikščionys.
Ir dar galiu pacituoti Vydūno žodžius: ,,Spindulys esmi begalinės šviesos”. Ar sugebėsime susitapatinti su tąją begaline Šviesa.
Kai atplūdo serialai (P. Amerikos buvo pirmi?) pirma, į ką atkreipiau dėmesį, buvo jų bažnyčia, jų kunigų santykis su parapija, tikinčiaisiais. Tuose serialuose matėme teny vyraujantį Meilės ir pagalbos parapiečiams santykį. Tuo tarpu mes čia, mūsų bažnyčiose, patyrėme ideologinio okupanto santykį su „netikėliais” – grubų, įsakmų, rėksmingą, visada kaltinantį ir žeminantį… Žodžiu, chamišką. Iš kunigo to mokėsi ir jam bažnyčioje talkinusios davatkos. Tai kuo puikiausiai demaskuoja, kad ėjimas į Lietuvą „teisingos religijos nešimo tikslu” buvo ir lieka šlykštus MELAS, o nešėjai tiek arogantiški ir nesuvokiantys realybės, kad drįso net ir patį DIEVĄ naudoti kaip įrankį, kaip ginklą, kaip kaukę, kad savo niekšiškus okupacinius tikslus pridengtų ir taip padoresni, patys sau gražesni atrodytų. Religiją jie naudojo okupuotos tautos tramdymui, o kai tauta bus dezorientuota ir demoralizuota ją nutautinant (Dievas lietuviškai nesupranta), ją bus lengviau visiškai pavergti, palikti beteisį (taigi, kalbas žmonijai dovanojęs Dievas ir šiuo tikslu okupantui tarnauti verčiamas, kvailesniu už okupantą paverčiamas).
„Aukštesnį” statusą sau pasigrobę nutautėliai ligi šių laikų tą purviną darbą dirba. Pakako kelis kartus sostinės priemiesčio kapinėse būti Vėlinių valarą. Parapija miestelyje viena, tačiau dalis jos „aukštuomene” jaučiasi. Nuo tos „aukštuomenės” elgesio kapinėse pašiurpau: staiga girdžiu baubimą, nesuvokiu, kas tai. Jis artėja, tačiau labai lėtai, nes kapinės nemažos. Tamsoje mirgančių žvakelių kuriama ypatinga pakylėjimo nuotaika, susikaupimas suardyti. Nesupratau, iš kur ta baubianti girtų banda atsirado, kas leido jai čia girtauti (tik taip buvo įmanoma suprasti tai, ką girdėjome). Galiausiai pamačiau artėjant kunigo vedamą apie 10 moterų grupelę su garsiakalbiu. Apeigoms, kurios turi būti subtilios, šventos, panaudota karinių paradų technika. Giedojimo pagrindų nei balsų neturinčios moterėlės baubė į tą garsiakalbį iš visų jėgų, taip savo viršenybės teises kapinėse ir į Vėlines demonstruodamos. Jau vien už decibelus joms ir kunigui priklausė baudos. Bet – svarbu, kad „mužikus litvinus” iš kapinių išvijo? Tai jau šį tūkstantmetį vyko! Gal ir dabar tebevyksta.
Taigi, nevadinkime to, ką turime tokiose bažnyčiose, krikščionybe. Tai ne su Dievu bendro turi.
Tai kad tikroji krikščionybė dar baisesnė,skaitant visą šio autoriaus paskaitų ciklą.Čia tik moterėlių baubimas,o jei būtume gyvenę Viduramžiais?Laužų šviesa…
Nors tas pasaulis,kuris geriausiai matomas yra netikras ir iliuzinis,bet tikroji/dvasinė/ realybė nuo mokesčių neatleidžia,kuriuos reikia mokėti čia,realiai.O jei ne-bus realios sankcijos/ne dvasinės,bet fizinės/Mes gyvenam suprasdami apie dvasinį pasaulį,tik fizinio pasaulio dėka.
Biblijos citatos yra tas šaltinis,iš kurio geria viso pasaulio krikščionys ir tada taip ir elgiasi,kaip atsigeria.
Puikus komentaras. Iš tiesų, Dievas į religiją (žmogaus produktą) nesutelpa.
Būtų įdomu, ką apie šią religiją, pasakytų pats Kristus.
Apart kanonizuotų evangelijų priskaičiuojama dar nuo 70 iki 100 nekanonizuotų, kokių 11 perskaičiau. Vienoje taip apie tai rašoma – kad ir švenčiausia tiesa brukama per prievarta – tampa netiesa. Inkvizicijos laužų šviesoje tai labai didelė netiesa. O apie krikščionybę dar galima būtų pridėti ir šiuos žodžius – baisiau už melą yra, kai melas pridengiamas tiesa… Taip, kad krikščionybė netiesa ir dar baisiau už melą…
Šešis vaikus auginanti šeima atžalas moko pažinti savo tikėjimą ir kitas religijas
– diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/sesis-vaikus-auginanti-seima-atzalas-moko-pazinti-savo-tikejima-ir-kitas-religijas-969281
(kas pats tvirtai savo Dievą tiki, tam romuviai bei savo tautos raidos faktai pavojaus nekelia?)
Indijoje mirė 90-metis jogas, kuris esą dešimtmečius nieko nevalgė ir negėrė
– diena.lt/naujienos/ivairenybes/sunku-patiketi/indijoje-mire-90-metis-jogas-kuris-esa-desimtmecius-nieko-nevalge-ir-negere-969296
Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą buvo atvažiavusios motinos Terezės vienuolės (bent jau jos taip prisistatė). Lankėsi Trakų rajono ligoninėje, bendravo su jos gydytojais. Kažką panašaus pasakojo ir apie motiną Terezę – esą, ana irgi tik retai ir mažai valgiusi. Teigė, kad gerai pasirengusiam žmogui gana oro, arba gali vien tik vandeniu gyvas būti.
Tai teikia vilties įv. pasaulinių katastrofų atveju – bent jau ten, kur oras ir vanduo liks neužteršti? Juk įv. visuotinų baisių nelaimių atveju atsiveria atsarginės, specialiai tam skirtos žmogaus galimybės. O kas sakė, kad baltų tikėjimas nežinojo šios paslapties?
Šiandien Lietuvoje turime dvi identifikuotas struktūrines atronomijos observatorijas. Viena – Birutės kalne Palangoje, o antra Vilniuje ant Stalo kalno. Pirmosios senumas yra 9,6 tūkst. m., antrosios – 9,3 tūkst. metų. Tai, kad Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai, mes, baltai, žinojome toli iki, Koperniko, atsieit, atradimo. Kūrėją, Kūrą, Kūroną irgi žinojome esant gtoli iki Kristaus gimimo.
Šimtmečių sandūroje Gozeke (Goseck) prie Magdeburgo buvo atkasta 7 tūkst. m. senumo observatorija – vokiečiai leidžia pro ją turistų srautus pinigams uždirbti. Tad, kokie barbarai trukdo valstybei pinigus mums irgi iš to uždisidirbti? Užsiimkite darbu seimūnai, o ne aiškinimuisi, kuris anksčiau už Kristų gimė, o kuris vėliau. Tfu, cholera jasnaja.
+ + +!