Lapkričio 27 d., trečiadienį, 12 val., Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai) rengiama apskritojo stalo diskusija „Abiejų Tautų Respublikos parlamentarizmo sistema ir Lietuva 1569–1793 metais“, skirta Liublino unijos 450-osioms metinėms. Liublino unija – unikalus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis projektas, kuriuo buvo sukurta bendra federacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika – ir bendras valdžios institutas – Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Ši bendra Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios demokratijos institucija gyvavo per 200 metų, o Seimo veikla buvo nutraukta tik svetimų jėgų. Šis mokslinis renginys yra puiki proga prisiminti senojo Lietuvos parlamentarizmo istoriją, naujausias istorijos mokslo įžvalgas tyrinėjant Abiejų Tautų Respublikos parlamentinę sistemą.
Renginyje pranešimus skaitys: prof. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas), prof. dr. Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas), prof. dr. Aivas Ragauskas (Vilniaus universitetas), dr. Gintautas Sliesoriūnas (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Robertas Jurgaitis (Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, Parlamentarizmo istorijos tyrimų centras), prof. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija). Pranešimų autoriai – autoritetingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios institucijų, politinės, socialinės, parlamentarizmo istorijos tyrėjai.
Apskritojo stalo diskusijai pirmininkaus ir sveikinimo žodį tars Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, diskusijos moderatoriai – prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir prof. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Tiesioginė transliacija:
Liublino unija yra teisinis aktas, taigi pirmiausiai jis nagrinėtinas to meto ir apskritai teisės istorijos prasme. Tačiau, kaip galima spręsti iš vardijamų pranešėjų, teisės ir jos istorijos specialistų tarp jų kaip ir nėra. Tai viena. Antra, norint suprasti unijinio fakto esmę, yra būtinas kalbinis nagrinėjimas paties po unijos atsiradusio valstybinio darinio pavadinimo, pvz., kokia kalbos dalimi yra pavadinime atsiradęs žodis “obojga” ir koks jo istorinis turinys, atsižvelgiant į tai, kad nauja šalies valdymo struktūra visgi, kaip ir buvo, taip ir liko Lenkijos karūnos valstybe, kad nebeliko karalystėje buvusio atskiro jos administracinio darinio – LDK. Įsigilinus į minėtus klausimus atsiskleistų, kad po Liublino unijos Lietuvos administracinio atskirumo jau nebeliko net ir popieriuje, kad Lenkijos karalystė tapo teritoriškai vientisa valstybe – Lenkijos karalystės (karūnos) apglėbtų (obojga) tautų respublika, kad Lietuvos atskirumo net karalystės teritorinio administravimo struktūroje nebeliko, nekalbant jau apie jos valstybinį suverenumą. Štai ką turime sakyti viešai nemeluodami patys sau. Tačiau panašu, kad šis “valtiečių” Seimo organizuotas renginys bus “melo pačių sau” įtvirtinimo fiesta jų politiškai vykdomoje Lietuvos įlenkinimo strategijoje…
Ne viskas čia taip, nes reikalas žymiai sudėtingesnis, dabar apie tai nepakankamai žinoma, trūksta tikslinių tyrimų, viskas tik kaip utopinis dirbtinis intelektas keičia formuojamą atpažįstamumą. Praeitis turi savo pažinimo krantą, kurį pasiekusios mintys nutyla, Faktiškai toji sutartis, kaip ir ATR, nėra teisinis aktas, o tik politizuotas literatūrinis pramanas. Ir teisinga – pirmiausiai tai nagrinėtina to meto ir apskritai teisės istorijos prasme. Tačiau, teisės ir istorijos specialistai apie tai dabar nekalba, nes toji sutartis pasirašyta tik antruoju bandymu, prieš tai Lietuvos delegacijai kategoriškai ją atmetus ir išvykus, nes lietuviai buvo tik už karinę sutartį. Minimi „antrieji“ – tebuvo lenkų iš prieblandos ištraukti nuo anksčiau remiamų bajorų fikcija. O svarbiausia – jokio prarasto valstybingumo nebuvo, nes iki pat carinės okupacijos buvo atskiros tautos, atskiros teritorijos; atskiri seimai, vyriausybės ir kt., tebuvo tik privilegijos bajorams ir bendros sueigos su jais, kaip ir daug kas dabar, dargi privilegijų sąrašas kas turi gyventi geriau; „lietuviškai ožkai geruoju neinant prie vežimo“, tebesitęsia ir politinė agresija, kurios pasekmių ateityje nedrįstame prognozuoti. Lietuva turi gerai pasverti savo galimybes ir nustatyti nacionalinius prioritetus, pertvarkyti mokslo projektų turinį, atsisakyti žalingų Lietuvai unijinių bei globalistinių–kosmopolitinių ,,vertybių”, kurios ateina ir iš Briuselio.
Šaunu, kad nepamirštama paminėti tikrai Lietuvai vieno reikšmingiausių istorinių įvykių kaip Liublino Unija. Liublino Unija Lietuvą ir jos valstybingumą, kaip ir Mindaugo karūnavimas, įrašė visiems laikams į Europos valstybių istoriją. Liublino Unija sudarė galimybes Lenkijos-Lietuvos bendrai valstybei ne vieną dešimtmetį būti stipriausia Europos valstybe, kurios galia, mirus paskutiniam karaliui Jogailos palikuoniui, ilgainiui sumažėjo ir viskas baigėsi Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimais….
P.S. Gaila, kad šiandieninės išsivaikščiojančios Lietuvos pseudo patriotai, bando iš vieno reikšmingiausio Lietuvos istorinio valstybingumo įvykio, kaip bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės įsteigimas, “patriotiškai iškrapštyti” kokio tai menkesnio valstybingumo nei šiandieninis Lietuvos egzistavimas eurosojūze, bando “surasti” kokias tai unijos “fakto esmes” ir t.t.
Kalbėti apie Lietuvos valstybingumą po unijos yra ciniška, nes iš valstybingumo liko tik vasalitetas ir autonomija Lenkijos valstybėje. Net Kuršo ir Prūsijos vasalinės kuniigaikštystės buvo savarankiškesnės už LDK.
“Kažin” teisingai iškėlė klausimą, kada atsirado sąvoka “obojga” ir pavadinimas “Rzeczpospolita Obojga Narodów”, nes Liublino sutarties tekste viso to nėra. Juo labiau, kad lenkų istorikai dar turi pavadinimą “Rzeczpospolita Trojga Narodów”.
Didžiuotis, kad Liublino sutartis pasirašyta tik antruoju bandymu, prieš tai atplėšus nuo Lietuvos Ukrainą, o Lietuvos delegacijai klūpint ir verkiant dėl prarandamo valstybingumo, gali tik PRAŠALIETIS.
“Neprašalieti” paklausyk ką apie tai rašo šimtus metų turėjusi ir išsaugojusi iki šiol savo valstybingumą vakarų Europos šalis: Dviejų Nacijų Respublika lotyniškai( latin : Regnum Serenissimum Poloniæ ou Regnum Poloniæ Magnusque Ducatus Lithuaniæ ; lenkiškai : Rzeczpospolita Obojga Narodów; lietuviškai Abiejų tautų respublika) buvo federalinė aristokratinė respublika, įkurta 1569 metais Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Respublika galutinai Išformuota 1795 metais per 3-čią Lenkijos padalijimą. Europos istorikai Lenkijos Lietuvos Respubliką apibrėžia kaip Lenkijos-Lietuvos Sąjunga. Lenkijos istoriografai Lenkijos-Lietuvos Respubliką laiko Pirmąja Respublika. Oficialios federacijos kalbos buvo lenkų, lotynų,lietuvių, gudų ir ukrainiečių. Vėliau oficialiomis kalbomis liko lenkų ir lotynų.Į Respublikos sudėtį įėjo LDK ir sudėtyje buvusi Baltarusija taip pat didžioji dalis Ukrainos, Latvijos ir vakarinės Rusijos dalis. Tai buvo didžiausia Europos šalis, kuri 2 amžius sėkmingai kariavo su kryžiuočiais, rusais, osmanais ir švedais. Politinė sistema buvo kilmingųjų demokratija. Lenkijos-Lietuvos Respubliką sudariusios valstybės formaliai buvo lygiateisės, bet faktiškai Lenkija įtvirtino savo dominavimą ir t.t. Taip kad po Krėvos sutarties,kai kam šiandiena “atrodantis”, LDK turėtas didesnis LDK valstybingumas, kur suverenas buvo Lenkijos karalius , o LDK turėjo didžiulę autonomiją, tik ir tiktų lyginti su Kuršo ir Prūsijos vasalinėmis kunigaikštystėmis. Lenkijos-Lietuvos Respublikos struktūra ir valdymas buvo visai kito lygio.
“Tai buvo didžiausia Europos šalis, kuri 2 amžius sėkmingai kariavo su kryžiuočiais”
Su kryžiuočiai kariauti jai tikrai neteko. O didumas dar nėra privilegija.
“buvo federalinė aristokratinė respublika,”
Nebuvo ji federalinė, nes neturėjo federalinių valdžios atributų – reikėjo klausytis pranešimų. Turėjo bendrą seimą, kur Lietuvos atstovai sudarė tik trečdalį, Lenkijos – du trečdalius, tad apie lygiavą ar paritetą nėr nė kalbos.
“Europos istorikai Lenkijos Lietuvos Respubliką apibrėžia kaip Lenkijos-Lietuvos Sąjunga.”
Nurodykite man tokius Europos istorikus 🙂
“Lenkijos istoriografai Lenkijos-Lietuvos Respubliką laiko Pirmąja Respublika.”
Visiškai teisingai – laiko pirmąja Lenkijos respublika. Dabartinė Lenkija yra trečioji respublika. Dabartinė Lietuva – antroji.
” LDK turėjo didžiulę autonomiją, tik ir tiktų lyginti su Kuršo ir Prūsijos vasalinėmis kunigaikštystėmis.”
Labai tiktų, nes ir Kuršo, ir Prūsijos vasalinės kunigaikštystės turėjo dar didesnę autonomiją nei LDK.
“Europos istorikai Lenkijos Lietuvos Respubliką apibrėžia kaip Lenkijos-Lietuvos Sąjunga.”
Nurodykite man tokius Europos istorikus
Ką šiandiena mato ar nemato istorikai nežinau. Tuo labiau, kad vakarų civilizuotose valstybėse jau seniai istorikų, metraštininkų ir t.t. yra”sužiūrėta, peržiūrėta”,surašyta ir įvertinta. Ir štai kas yra oficialiai rašoma: Les historiens européens la désignent par le terme conjoint de Pologne-Lituanie. Kur- la désignent(ją nusako, apibrėžia) par le terme(terminu, pavadinimu) conjoint de Pologne- Lituanie(tiesiogiai sujungta Lenkija-Lietuva, Lenkijos-Lietuvos Sąjunga). La république de Pologne-Lituanie est rétrospectivement considérée dans l’historiographie polonaise comme la Première République. Kas liečia to meto kovas – qui, pendant deux siècles, résista avec succès aux guerres contre l’ordre Teutonique, les Russes, les Ottomans et les Suédois…. Tiksliau yra su kryžiuočių ordinu( l’ordre Teutonique). Šiandiena esame kaip valstybė nepalyginamai menkesni, nei buvome buvusioje Lenkijos-Lietuvos Respublikoje, o patriotiškai sau krykštaujame kokie mes nepriklausomi, galingi ir kiek daug kaip valstybė galime…
Aš galėčiau nurodyti aibes istorikų, kurie visa tai pateikia kaip Lenkijos istoriją.
Beje, dėl Kryžiuočių ordino ir kovų su juo.
Prūsijos kryžiuočių ordinas išformuotas 1525 m., o jo paskutinis magistras Albrechtas tapo pirmuoju įkurtos Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščiu, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto vasalu.
Livonijos kryžiuočių ordinas išformuotas 1561 m., o jo paskutinis magistras Ketleris tapo pirmuoju įkurtos Kuršo kunigaikštystės kunigaikščiu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vasalu.
Liublino unija ir Lietuvos prijungimas prie Lenkijos įvyko 1569 m. (nuo tada Kuršo kunigaikščio vasalitetas priklausė Žygimantui Augustui kaip Lenkijos karaliui).
Gal tas jūsų istorikas galėtų ir datas nurodyti, kada “Rzeczpospolita Polska” kariavo su kryžiuočiais po jų išformavimo?
Gerai, kad pastebi galimus neesminių teiginių netikslumus . Gal buvo kokie nors Lenkijos-Lietuvos Respublikos kipišai su Prūsų žemėse likusiais vokiečiais persivadinusiais prūsais, todėl ir išliko senas pavadinimas Kryžiuočių Ordinas. Bet pagrindinė kalba juk yra apie lietuvių Tautą kaip Naciją ir jos turėtas valstybingumo formas pripažįstamas Europoje. Tad turint šiandieninio lygio valstybingumą, “Kalbėti apie Lietuvos valstybingumą po unijos… yra visai ir LABAI NEciniška.
P.S. “Mat kaip. Kažkur girdėta ? Rusai irgi sako, kad šiandien esame nepalyginamai menkesni nei buvome buvusioje SSRS.”….Kaip paslaptį tau išduosiu, nuo 2004 metų mes jau esame su visa Lenkija prisijungę prie didesnės ir galingesnės nei TSRS Europos Sąjungos. Tad net ir “rusai turėtų sakyti”, kad esame “dideli ir galingi”, kokie nebuvome per visą savo istoriją…
“Tad net ir “rusai turėtų sakyti”, kad esame “dideli ir galingi”, kokie nebuvome per visą savo istoriją…”
Prieš tai verkšlenot, kad esame “nepalyginamai menkesni”. Dabar jau “dideli ir galingi” 🙂 Nesiblaškykit, “Prašalieti”!
“Šiandiena esame kaip valstybė nepalyginamai menkesni, nei buvome buvusioje Lenkijos-Lietuvos Respublikoje”
Mat kaip. Kažkur girdėta 🙂 Rusai irgi sako, kad šiandien esame nepalyginamai menkesni nei buvome buvusioje SSRS.
Gal pasiūlysi jungtis prie Lenkijos ar Rusijos, kad vėl taptume “nepalyginamai didesni”? O gal prie Kinijos? 🙂 Būtume dar didesni.
“Šiandiena esame kaip valstybė nepalyginamai menkesni, nei buvome buvusioje Lenkijos-Lietuvos Respublikoje”
Nei Liublino unija, nei buvimas Lenkijoje Lietuvos nepadidino. Ji ir iki Liublino unijos buvo didžiulė, nes apėmė etnines gudų ir ukrainiečių žemes, o nuo 1561 m. – dar ir dalį latvių ir estų žemių.
Agnė-“Prieš tai verkšlenot, kad esame “nepalyginamai menkesni”. Dabar jau “dideli ir galingi” ? Nesiblaškykit, “Prašalieti”!.
Mano”blaškymasis”galėjo pasirodyti tiems, kurie neskaitė viso mano ir “Neprašaliečio” dialogo dėl to,kad į “Neprašaliečio” užduotą klausimą apie Lietuvos valstybingumo didybes ir menkumus paskutiniame jo komentare, atsakymą aš paspaudžiau prieš jo šį paskutinį komentarą, todėl kitiems ir gavosi “blaškymasis”. Mano pašnekovas”Neprašalietis” manau mano “blaškymuose” susiorientavo be “didelių pastangų”…
“Blaškymasis” dar gaunasi todėl, kadangi mano rašinėjimai laukia patvirtinimo, kad būtų publikuojami, todėl diskusijose vėluoja. Viename straipsnelyje savo komentatorius “Antanas”savo”tiesas” argumentavęs tokiais “tautiniais patriotiniais argumentais” kaip:”komunistėli tu apsitapšnojęs… Vakar per daug vodkos išlakei? Sunki galva ir rankos dreba?, putinoidinai komuniagos ir t.t. galų gale, pasibaigus tokiam “patriotinio argumentavimo”,arsenalui pasiskundė, kaip pats sakė komentare, dėl mano “netinkamų komentarų”, kurie kiršina tokio tipo “tautinius patriotus”…
Šį bei tą ir šia tema išgirsite ŽR „Persona grata”
ziniuradijas.lt/laidos/persona-grata/kokia-reiksme-lietuvai-turejo-radvilos?video=1
Sejm, Saaima, Seimas, sueina, suima. Akivaizdi žodžio kilmė ir dar Jogailos įvesta dvinarė valdymo forma, du karaliai Algirdas- Kęstutis, Jogaila- Vytautas ..ir kiti.
Hibridinė programa planuojamam Lietuvos prijungimui prie Lenkijos vystoma su pagreičiu įvairiausiais būdais.
Būtent, kaip matyti, “valstiečiai”, būdami valdžia, kiek įmanydami veikia Lietuvos vertimo Lenkija kryptimi. Anos savaitės bendrai su Lenkija organizuotos sukilėlių laidotuvės rodytų, kad tam gal pritaria ir Prezidentas. Akivaizdu yra ir tai, kad tam, jog lenkizavimo tikslu rastųsi Lenkijai teisinė galimybė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, tarnauja 1994 m. sudaryta Lietuvos bendrumo su Lenkija sutartis. Beje, savo esme ji laikytina šiuolaikine Lublino unija. Tad vienu iš svarbiausių naujo Seimo uždavinių, ginant Konstitucijoje deklaruojamą valstybinį Lietuvos suverenumą yra būtinybė atsisakyti tos 1994 metų sutarties su Lenkija.
Ar atsitiktinumas, ar nėra atsitiktinumo tame, kad “Ržeczpospolita obojga Narodow” rašoma su viena L raide, t. y. yra turėtų būti rašoma “RzeczpospoLLita Obojga Narodow”. Rašymas su viena L eliminavo Lita, o, kartu, ir Lietuvos valstybingumą. Norėčiau, kad ši klaida būtų viešai ištaisyta ir tai – užduotis aukščiausiems šalių pareigūnams, įskaitant ir Prezidentus.
P. S. Beje, kaimyninių šalių, tokių kaip Ukraina, Baltarusija, Vengrija prezidentai čia irgi galėtų prisidėti – taip regione būtų sušildyta bendradarbiavimo tarpusavyje atmosfera.
Baltic crusades
Melvyn Bragg ir svečiai aptaria kryžiaus žygius prieš Baltijos pagonis nuo XII a.
htt ps://www.bbc.co.uk/programmes/b0832rmz
Tokiu pavadinimu kaip Lietuvos ir Lenkijos valstybės niekada nebuvo, tai teisės neišmanančių istoriografų – beletristų išmislai. Valstybinio rango subjekto suverenumas buvo neatskiriamas nuo žemės kaip teritorijos priklausymo jam nuosavybės teise. Tik tokie teisės subjektai galėjo turėti karalystės statusą ir vardą. Kunigaikštis buvo tik karalystei priklausančios teritorijos (žemės) valdytojas, o ne jos savininkas. Lietuvos kaip karalystės egzistavimas baigėsi po Krėvos unijos ir joje numatyto Lietuvos krikšto įvykdymo. Tokiu atveju po Krėvos unijos pagal jos sąlygas teisiškai tapo būtinas Lietuvos turėto karalystės statuso ir vardo pakeitimas į kunigaikštystę, kadangi pagal unijos sutartį Jogaila tapo Lenkijos, o ne Lenkijos ir Lietuvos karaliumi. Teisėtu Lenkijos karaliumi jis galėjo tapti per vedybas su Jadvyga, o į Lietuvos karalius tokios teisėtos galimybės, manytina, neturėjo. Ar ne čia yra visa istorinė mįslė – kodėl iš Krėvos unijos nesirado Lietuvos Lenkijos pavadinimo karalystė…
Lietuvos prišliejimas prie Lenkijos buvo Lietuvos valdovo atlygis už Jadvygos ranką ir karūną.
Taip. Tai buvo užkurio Jogailos kraitis – visa Lietuva. 🙁
Kažkokie vatiniai postulatai.
Karalius – kunigaikštis ar Lietuvai, kurios net religija ne krikščioniška rūpėjo tie ŠRI antpečiai, aišku kad ne.
Jogailai pasitaikė puiki proga gauti nuotaką, kurios kraitis buvo visa Lenkija ir puiki proga išspręsti ŠRI Ordino klausimą, kodėl nepasinaudojus? O kad po kelių šimtų metų pats vasalas Lenkija pradėjo virškinti Lietuvą paversdamas ją pačią savo vasalu, tai jau kita kalba.
Kažkokie vatiniai postulatai.
Jokia karalystė netampa kunigaikštystės vasale. Lenkija niekada nėra buvusi Lietuvos vasale. O Lietuvos religija, Jogailai persėdus į Lenkijos sostą, oficialiai tapo krikščioniška.
Nuo to, kad į Lenkijos sostą buvo įsėdę prancūzas Lanua, vengras Batoras ar švedas Vaza, Lenkija nebuvo tapusi nei Prancūzijos, nei Vengrijos ar Švedijos vasale.
Geros politinės sutartys pastatomos kaip aukojami pėstininkai lentoje. Jei šlėktai labai jau reikia karaliaus ir karalystės, ir tai sąlyga.
Jogaila pasiėmė kraitį, vasalinę Vengrijos Lenkiją savo poreikiams ir vedė Lietuvos politiką.
Pasamprotavimus, kur unijos tekste kablelis padėtas ar žodžio teisingesnis vertimas būtų jeigu būtų galima būtų priskirti divano arbatėlei šaltą gruodį.
Jogaila su Vytautu krikščionybei ne tik uždėjo savo apynasrį, bet ir suprato, kad taip ilgai jo neišlaikys, nors ir pagal savo taisykles, bet reikia įsileisti ir šimtus metų į priekį nenumatė.
Reikia suprasti, kas įvyko, kai vėžinę ląstelę organizmas nutaria pripažinti sava. Gal čia ir vertėtų pasamprotauti.
Lot. aplicare vertimas žodžiu “prišlieti” – manau nėra tikslus. Tikslesnis jo vertimas būtų “įmauti – įmovimas”. Lietuvą “prišliejant” jos turėtas karalystės statusas būtų išlikęs ir Jogaila būtų tapęs Lietuvos-Lenkijos ar Lenkijos-Lietuvos karaliumi. “Prisišliejant” savęs neprarandama, o ką nors įmaunant tampama kito, į kurį esi įmautas, vidaus dalimi. Kaip žinome Jogailos jungtuvių atveju Lietuvos karalystės nebeliko, ji tapo Lenkijos karalystės vidumi – jos kunigaikštyste. Dėl to tiksliau būtų laikyti, kad įvyko Lietuvos karalystės “įmovimas” į Lenkijos karalystę ir tokiu atveju jos teisinis statusas pažemėjo iki kunigaikštystės Lenkijos karalystėje. Kaip A. Bučys savo tyrinėjimuose įrodė, Lietuvos valdovai iki Krėvos unijos buvo tituluojami karaliais. Tokiu atveju logiška, kad Jogaila po dviejų karalysčių unijos turėjo tapti dvigubu – Lietuvos Lenkijos – karaliumi. Tačiau tokiu netapo, o po unijos radosi – be abejonės Lenkijai teisiškai būtinas teisėtam Lietuvos valdymui patvirtinti ir jam išlaikyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas, besąlygiškai priklausantis Lenkijos karaliaus asmeniui. Taigi čia turime kažką visai visiškai skirtingo negu atlygis už karūną ar kraitį – turime akivaizdžią Jogailos beprotybę. Kaip ji tokia galėjo istoriškai ar išsigimėliškai rastis?…
Labai panaši situacija į Krėvos uniją buvo 11 amžiuje Vengrijoj, kai Bela pabėgęs į Lenkiją padėjo Lenkijos karaliui įveikti pagonis pomeranus prie Baltijos jūros ir už tai gavo jo dukters ranką ir didelį kiekį žemės. Įdomu tai, kad jiems po santuokos gimė Šventas Vladislovas, o Jogaila po krikšto būtent gavo Švento Vladislavo vardą…. Įdomus sutapimas.
Krėvos buvo ne unija, o aktas.
Paralelė ne visai tiksli, nes pabėgėlis vengras, tapęs Lenkijos karaliaus žentu, nenužemino Vengrijos iki kunigaikštystės ir neprijungė jos prie Lenkijos.
Krėvos aktas buvo parašytas apie 1830 metus ir po kelių metų ‘atrastas’. Nedidelė smulkmenėlė, bet labai maloni, išduoda klastotę : 1385 metai, kai tuo metu buvo rašomi 6893 metai.
Taip… bet ideologiniu požiūriu labai panašu, nes lietuviai šiuo požiūriu buvo įveikti, kaip ir tie pagonys pomeranai…. už kurių nugalėjimą Bela gavo Lenkijos karaliaus dukters ranką. Bet jis Vengrijos ir neprijungė užtat prijungė pagonišką pomeraniją prie Lenkijos.
Viskas ir negali būti kaip nufotografuota, bet esmė panaši.
Užrašyta pirmiausia : VALDISLAVUS. Jaučiate skirtumą ?
Ir koks čia skirtumas?
Na, taip – tskant, maloni „smulkmena”, bet viskas atsistoja į savo vietas 🙂 Ačiū už pastabumą!
Deja, bet Krėvos unija buvo įvykęs įvykis ,nes šį įvykį patvirtina ir kiti istoriniai šaltiniai. Gal Astravo, Horodlės sutarčių ar Liublino unijos irgi nebuvo?
“Lot. aplicare vertimas žodžiu “prišlieti” – manau nėra tikslus. Tikslesnis jo vertimas būtų “įmauti – įmovimas”.
Gana tikslus. Iš to veiksmažodžio juk yra ir žodis “aplikacija”, o ten jokių “įmovimų” nėra, tik “pridėjimai”, “priklijavimai”.
Dar viena įdomybė kurios nepaminėjau – Kęstutis nužudytas 1382 metais Krėvos pily rugpjūčio 15 dieną, o Krėvos sutartis pasirašyta toje pačioje Krėvos pily beveik lygiai po trijų metų 1385 metų rugpjūčio 14 dieną. Kaip manote ar vietos ir dienų pasirinkimas yra su sutapimas ar ne?
Kęstučio nužudymo 1382 metų atžvilgiu yra dar toks sutapimas, kad lietuviai 1382 metais gynė Maskvą nuo totorių, taigi pasinaudojant tuo, kad Lietuvos kariuomenė, be abejonės ištikima karaliui Kęstučiui, buvo išvykusi, Kęstutis buvo suimtas, uždarytas Krėvos pilyje ir nužudytas. Kodėl Krėvos, o ne kitoje pilyje? Manytina todėl, kad po Algirdo mirties joje rezidavo jo žmona, Jogailos motina, Julijona, kuri dar vis galėjo tikėtis palaužti Kęstutį, kad perduotų valdžią Jogailai. Jam nesutikus – buvo nužudytas. Tuo buvo padėtas taškas apie 40 metų po Gedimino trukusioje Algirdo (tiksliau sakius Julijonos) ir Kęstučio kovoje dėl Lietuvos karalystės valdovo posto. Kad tai buvo Julijonos kova, rodytų jos veiksmų slaptumas nuo viešumos. Karaliaus Kęstučio nužudymas ir Krėvos unija neatsiejamai vienas po kito sekę istoriniai faktai. Ir nors akivaizdu, kad tai yra kertiniai Lietuvos istorijos akmenys, tačiau jau 30 metų kaip jie yra palikti be deramo valstybės dėmesio. Matyt, neatsitiktinai…
Vis dėlto tai, kas liet. tarm. yra vadinama apliku, bei tai, kad žodis lot. “aplicare” panaudotas santuokos sutartyje, taip pat sutarties pagrindu vykusių politinių įvykių tarp Lietuvos ir Lenkijos pobūdis, istoriniai rezultatai, rodytų jį turėjus “įmauti, įmovimo” prasmės atspalvį…
Skaitant straipsnį, skaitant pavardes pasisakančiųjų renginyje, skaitant pasisakymus po straipsniu, norisi kaukti šuniu ar vilku V. Vysockio balsu : “Ech, rebiata, vsio ne tak, da vsio ne tak, rebiata.” (Ech, vaikinai, viskas ne taip, tai viskas ne taip, vaikinai.)
gimtasis miškas kviečia; ačiū kad išvertėte
Svarbi diena Varšuvoje. 2019 11.29. Linas Kojala. Rytų Europos studijų centro direktorius. praneša, jog kartu su Varšuvos Institutu, didžiausiu Estijos analitiniu centru ICDS, partneriais Latvijoje ir Mėmelio institutu ambasadorių, žiniasklaidos ir kitų garbių svečių akivaizdoje pasirašėme Baltijos fondo steigimo deklaraciją. Jos tikslas – sukurti nuolatinę bendradarbiavimo platformą, paskatinti regiono saugumui, energetikai, visuomenės raidai svarbius tyrimus, sudaryti prielaidas garsesniam mūsų regiono aktualijų pristatymui Vakarų šalyse. Žengiamieji tik pirmieji žingsniai, bet palaikymas – platus ir nuteikiantis optimistiškai. Ilgainiui, tikimasi, prie projekto prisijungs ir Skandinavijos šalys. Rytų Europos studijų centro įdirbis duoda rezultatus!
Nžn., nžn.
Kai į draugiją įtraukiama ir didybės manija serganti narė…
Dar vienas Lenkijos bandymas save vaduoti iš politinio ir viso kito vienišumo, nepritapimo, lipdyti grupuotes stengiantis įtraukti Baltijos šalis, kad taip ardžius jų atskirą (be Lenkijos) vieningumą bei kartu kuriant savo kaip regiono lyderės įvaizdį…
Apie Krėvos unijos datos klastotę.
Vykdant archeologinius tyrimus (N. Kitkauskas) po Arkikatedra buvo rastas paleoastronominis lietuvių kalendorius, kur Liūto (šiaurėje Vilko) žvaigždyno figūros priekinės kojos pėda (žv. Regulas) yra pa – žymėta įdėtu į kalendoriaus ratą akmeniu. Regulas aplinkui Poliarinę žvaigždę apsisuka per 25.920 m. periodą (1° = 72 m.). Palyginus akmens padėtį kalendoriaus rate su esama žv. Regulas padėtimi dar prieš keletą metų buvo nustatyta (elektroninė kn.”Apie Seniausiuosius laikus II. V d.”, svetainė vydija.lt/tekstai/knygos), kad Vilniaus miestas buvo įkurtas 7.275 m. pr. Kr. laiku. Šitą gali patvirtinti bet kuris astronomas.
Jeigu 1385 m. Krėvos sutartyje yra laikas, žymintis 6.893 m. datą (Krėva buvo LDK žinioje), tai 7275 – 6893 + 1385 = 1767 m. po Kr. pagal žvaigždes data, kas su maža paklaida prilyginama 1830 m. po Kr. datai.
Šis nepriklausomas nuo gerb. Tvanksto tyrimas patvirtina, kad Krėvos unija yra gryna klastotė.
O, kokios senos datos stovi kitur?
Senos ir naujos datos santykio bilingva.
Janapolės monetų lobyje (Lietuvos nacionalinis muziejuus) yra moneta Nr. 6. Jos averse profiliu yra pavaizduotas LDK Didysis kunigaikštis Gediminas su užrašu “iso cy” (iš čia), o reverse matosi pastatas, kuris šiandien vadinamas Vilniaus Arkikatedra. Tai, kad jis pastatytas Perkūno šventyklos su aukuru vietoje, rodo ant pastato stogo iškalti “liepsnojantys” ąžuolai.
Gediminas, taigi, buvo iš čia, iš Vilniaus. Kuriuo metu jis valdė?
Laiką rodo averse iškalta bilingva: 6361 m., t. y. pradedant nuo 7275 m. pr. Kr., ir 1306 m., t. y. po Kr. gimimo, laikas. Moneta buvo išleista LDK Didžiojo kunigaikščio Gedimino 55 metų sukakties proga (6361 – 1306 = 5055) ir tai reiškia, kad Gediminas buvo gimęs 5000 – taisiais pagal Seną kalendorių metais. Moneta su averso ir reverso vaizdais bei aprašymu yra pateikta J. Šeimio knygos “Gališkos runos” (koncernas “Alga”, Marijampolė/2003) puslapiuose.
Tiek nuo 7.275. m. pr. Kr. ėjęs kalendorius po Arkikatedra, tiek J. Šeimio pateikta bilingva, įneša aiškumą datoms, kurios rodomos knygoje “Povestj o Dovmonte” (V. I. Ochotnikova, leid. Nauka, Leningrad/1985), kadangi Senas laikas ten rodomas pagal Vilniaus datas, o ne pagal ortodoksų laiko skaičiuotę.