Atgimimo ąžuolynas ir J.Basanavičiaus gimtinė dovanoja ne tik istorijos pažinimą, bet ir gilių kavą

„Tikrasis Ąžuolyno gimtadienis – balandį, bet šiemet švęsti neskubame. Į tradicinę Ąžuolyno dieną visus pakviesime gegužės 11-ąją. Pastebėjome, kad mieliau žmonės čia lankosi atėjus tikram pavasariui ir atšilus orams“, – pasakoja R. Vasiliauskienė.

Balandžio mėnesį šalia Jono Basanavičiaus gimtinės ošiantis Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas švenčia savo gimtadienį. Šiemet jis jubiliejinis – 30-asis. Nors stipriausiu Lietuvos medžiu tituluojamam ąžuolui tai dar tik pati jaunystė, tačiau ši vieta jau tapo unikaliu Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos paminklu.

Nuolat puoselėjamas ir kasmet plečiamas Ąžuolynas pamažu didėjo ir dabar užima net 40 hektarų plotą.

Kaip pasakoja Ąžuolyno puoselėtojai, visus pavasarius jie pasitikdavo Ąžuolyno sodinimo džiaugsmais: surengus talką, būdavo apžiūrimi jau augantys ir sodinami nauji ąžuoliukai.

Paįvairinant Ąžuolyną sodinti ir kiti medžiai bei krūmai: liepos, šermukšniai, gudobelės, putinai, vėlyvosios ievos.

Šiandien 40 hektarų plote auga 8–9 tūkstančiai medžių. Paskutinė pasodinta giraitė – šimto ąžuolų Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitė. Ji suformuota iš penkių guotų, kurie simbolizuoja Lietuvos etnografinius regionus.

„Per 30 metų buvo atliktas didelis darbas kuriant šią ypatingą vietą. Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas jau pasodintas ir auga, todėl reikia džiaugtis šio darbo vaisiais. Norėtųsi daugiau dėmesio skirti visuomenės supažindinimui su šia nepaprasta vieta, kuri galėtų tapti ir mūsų visų susibūrimo vieta“, – ragina Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė.

Ąžuolyne atmenami kertiniai valstybės momentai

Lankytojai į Ožkabalius, anot R. Vasiliauskienės, atvyksta iš visos Lietuvos. Ši vieta traukia tiek aktyvaus poilsio mėgėjus, tiek istorijos ar gamtos mylėtojus.

Ekskursijas vedantys muziejininkai stebisi, jog lankytojai, o ypač vaikai, net nepajunta, kaip įsitraukia į azartišką žaidimą: keliaudami iš vienos giraitės į kitą, jie lygina skirtingo amžiaus ąžuolus, vertina jų augimo greitį, atranda skirtumus tarp senesnių ir jaunesnių medelių, netgi matuoja lapijos plotį.

„Reikėtų pamatyti gamtos mylėtojų veido išraiškas išgirdus, jog ant aukščiausios Ąžuolyno kalvos, Aukuro kalno, auga tikrų tikriausias Stelmužės ąžuolo vaikaitis. Iš Stelmužės ąžuolo gilės išaugintas ąžuoliukas pavadintas Stelmužiuku“, – vieną iš Ąžuolyno įdomybių atskleidžia R. Vasiliauskienė.

Istorijos mėgėjus džiugina galimybė neilgo pasivaikščiojimo metu prisiminti svarbiausius mūsų valstybės įvykius ir nusipelniusius asmenis. Juos čia mena keturiolika giraičių ir jose žaliuojantys vardiniai ąžuoliukai. Per tris dešimtmečius Ąžuolynas tapo išskirtinis tuo, kad ne tik primena šalies istoriją, bet kartu su mumis yra ir jos liudininkas.

„Ąžuolai sodinti ir reaguojant į istorinius įvykius. Džiugius ir skausmingus mūsų istorijos momentus paminėdavom kone per kiekvieną ąžuolų sodinimo talką: 11 ąžuoliukų atmena Kovo 11-ąją, 13 ąžuoliukų ir viena liepaitė – Sausio 13-osios įvykius, 9 ąžuoliukai skirti Lietuvos pareigūnams, nužudytiems Medininkų pasienio poste. 2004 m. pasodinta ąžuolų įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO proga. Vardinių ąžuolų ir teminių giraičių su laiku atsirado tiek daug, kad teko išleisti Ąžuolyno žemėlapį ir visus juos sužymėti“, – vardija R. Vasiliauskienė.

Gimtadienio svečiams – Ąžuolyno gėrybės

Muziejaus darbuotojai deda daug pastangų kurdami šios vietos atmosferą ir tradicijas – čia kasmet rengiami Vasario 16-osios minėjimai, Sūduvos folkloro ir mėgėjų teatrų festivaliai, minimas Jono Basanavičiaus gimtadienis, Keturiasdešimties paukščių diena, vyksta kiti renginiai. Tarp tokių – ir kasmetinė Ąžuolyno diena.

Gegužės 11-ąją Ąžuolyne lankytojų lauks įvairūs kolektyvų pasirodymai, ekskursijos, pasidainavimai, pašnekesiai prie girininkų užkurto laužo ir ant jo išvirta, šios vietos vizitine kortele jau tapusi gilių kava.

„Kiekvieną rudenį Ąžuolynas mus apdovanoja savo gėrybėmis – gilėmis. Jų čia apstu, tad netruko gimti mintis virti gilių kavą. Rudenį prisirenkame gilių, jas paruošiame ir taip iki pat kito rudens savo svečius pasitinkame nuostabiais skoniais ir aromatais. Šiuo savo pomėgiu bandome sudominti ir kitus – pamatyti, kaip gaminama gilių kava, ir sužinoti, koks jos skonis, gali visi edukacinių užsiėmimų dalyviai“, – intriguoja R. Vasiliauskienė.

Apie Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną ir Jono Basanavičiaus gimtinę

Idėja pasodinti ąžuolyną, skirtą tautos atgimimui, kilo 1988 m. rudenį. Vieta šiam ąžuolynui pasirinkta Sūduvos krašte, tuo metu visiškai apleistoje tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje. Tų pačių metų lapkričio 4 d. Rimai Lipšienei Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo savaitraštyje paraginus atgaivinti Lietuvos tautinio atgimimo tėvo gimtąją sodybą ir lapkričio 23 d. Ožkabaliuose viešai paminėjus J. Basanavičiaus gimimo dieną, susibūrusi Ąžuolyno sodinimo iniciatyvinė grupė: V. Stepulis, A. Kepežėnas, V. Čaplikas, K. Labanauskas, R. Krupickas, V. Markauskas ir R. Survila, ėmėsi ieškoti galimybių pasodinti Ąžuolyną Bartninkų apylinkėse. 1989 m. sausio 9 d. vieta Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui buvo parinkta ir galutinai sutarta. Susibūrusi septynių asmenų iniciatyvinė grupė Ąžuolyną užmezgė per tris savaitgalius, 1989 m. balandžio 1, 8 ir 15 dienomis pasodinta daugiau kaip 7000 ąžuolų. Pagelbėti iniciatyvinei grupei tuomet susirinko apie 3500 sodintojų.

Pradėjus sodinti Ąžuolyną buvo imtasi ir pačios J. Basanavičiaus sodybos atstatymo. Parengti sodybos atstatymo projektą ėmėsi sodybų restauravimo architektė Živilė Mačionienė. Darbams pradėti Kauno gamybinis susivienijimas „Drobė“ paaukojo 100 tūkst. rublių. 1991 m. minint J. Basanavičiaus 140-ąją gimimo sukaktį, buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, parengta patriarcho gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija. Vėliau buvo atkurta karvidė, sodybos kluonas su pelude, rūsys ir kiaulidė. Neatstatyta liko aliejinė ir jauja.

Dabar Ąžuolynas ir Jono Basanavičiaus gimtinė priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui. Čia atvykę lankytojai gali susipažinti su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pasiturinčio Suvalkijos ūkininko vienkiemio sodyba, jos išdėstymu, tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais, to laikotarpio baldais, buities daiktais, o dalyvaudami edukaciniuose užsiėmimuose – pažinti puoselėjamas Suvalkijos regiono tradicijas, papročius, ugdyti patriotiškumą ir pilietiškumą.