„Nors tarptautinė būklė buvo dar labai miglota, Lietuvos ateitis labai neaiški, Lietuvos Taryba, susirinkusi 1918 m. vasario 16 d. posėdžio Vilniuje, ryžosi pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aktą, kuris taptų kertiniu akmeniu nepriklausomos Lietuvos valstybės.“ – rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė knygoje „Lietuvos istorija“.
Autorė pabrėžia sunkią to laikotarpio Lietuvos būklę: „Vokietijoje vyko revoliucija, kaizeris Vilhelmas II pašalintas, o mūsų krašte okupacinę valdžią perėmė vokiečių kareivių taryba. Atvirai veikė komunistai – agitavo mitinguose, laukė ateinant bolševikų iš Rusijos. Lygiagrečiai lenkai garsiai tebereiškė pretenzijas Lietuvą prisijungti.“ Valdžioje tebebuvę okupantai vis neleido kurti Lietuvos kariuomenės, tad 1918 m. spalio mėn. 16 d. Vilniuje susibūrė pirmieji savanoriai. 1918 m. gruodžio 27 d. Ministeris Pirmininkas Mykolas Sleževičius išleido atsišaukimą į Lietuvos piliečius, suvirpinusius lietuvių širdis:
„Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą! Drąsiai, be baimės, kaip mūs tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“
Vilniuje, Totorių g. 9/Labdarių g. 10, dar tebestovi iš griuvėsių prikeltas istorinis pastatas, iš kurio 1919 m. Tėvynės ginti išėjo šimtas savanorių. 1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaujant Gediminui Vagnoriui, potvarkiu šis griuvėsiais virtęs pastatas, be vandens, kanalizacijos ir šildymo sistemų buvo perduotas Lietuvos laisvės kovų (LLK) – Miško brolių draugijai. Tuo pačiu potvarkiu buvo perduotas pastatas, esantis Šventaragio g. 4, Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
LLK – Miško brolių draugijos vadovas Albinas Kentra – buvęs partizanas, politinis kalinys, metraštininkas – 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu apdovanotas Felicijos Bortkevičienės kalbos premija, kurioje tarp kitų nuopelnų buvo paminėtas ir istorinis namas: „Už pastato Vilniuje, Totorių g. 9/Labdarių g. 10, atkūrimą iš griuvėsių, už iniciatyvinę veiklą, trukusią daugiau kaip 15 metų, kurios rezultatas – išsaugotas Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai.“ 2010 m. A. Kentra apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui.
Šio garbingo žmogaus atgautas pastatas kartu su Vilniaus pirmos atkurtos Šaulių rinktinės vadu, politiniu kaliniu Vytautu Milvydu buvo suprojektuotas Lietuvos keliui į Laisvę įamžinti bei kitai įvairialypiai veiklai. Šiame nebaigtame statyti pastate lankosi intelektualios kelionių delegacijos iš įvairių pasaulio kraštų. Čia susipažįstama su nuo Sąjūdžio pradžios Albino Kentros filmuota medžiaga, kuri daugeliui atskleidžia svarbius, mažai žinomus Europos istorijos puslapius. Lankytojų pasirašytoje svečių knygoje teigiama, kad šis muziejus ir jame sukaupti laisvės kovų archyvai yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio vertybė – turtas ateities kartoms.
Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), vadovaujamas dr. Kazio Bobelio, valdybos posėdyje, įvykusiame 1992 m. sausio 25 d., skyrė 15 tūkstančių dolerių minėto pastato statybai su sąlyga, kad jis bus įteisintas LLK – Miško brolių draugijai nuosavybės teise. Jame taip pat įsikurs Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius bei pirmoji atkurtoji Vilniaus miesto šaulių sąjunga. 1998 m. iš Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybės rezervo fondo skirta 1,016 milijonų litų. Iki 2001 m. buvo atlikta statybos darbų už 2,193 mln. litų. Į šią sumą neįtraukti darbai, kuriuos nuo 1992 m. iki 1998 m. atliko LLK – Miško brolių draugija.
Skulptorius Antanas Kmieliauskas, 1994 m. gautą Nacionalinę Kultūros ir meno premiją, ir Albinas Kentra, gautą 2008 m. Felicijos Bortkevičienės kalbos premiją, paaukojo pastato remontui. Taip pat atstatant ir rekonstruojant avarinį pastatą, dešimt metų be atlyginimo dirbo Lietuvos laisvės kovų dalyviai, Lietuvos kariuomenės kariai ir pavieniai asmenys. LR Vyriausybė žadėjo skirti dar 2,3 mln. litų, kad 2003 m. darbai būtų užbaigti.
Tačiau 2000 m., kai buvo baigiamas kurti šis unikalus pastatas, savo veikla nedubliuojantis Vilniaus senamiestyje kitų pastatų, atsirado piktavalių, bandančių teismuose pasisavinti LLK – Miško brolių draugijos sukurtą turtą. Teismų maratoną užbaigė 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo neskundžiama nutartimi, kurioje nustatyta, kad LLK – Miško brolių draugija pakeitė 63,5 proc. laikančiųjų konstrukcijų ir padidino toje vietoje buvusį pastatą 44,36 proc. nauju plotu. Tai atvejis, kada visas turtas priklauso sukūrėjai, o ne pasikėsinusiems jį nesąžiningai užvaldyti.
Tačiau 2012 m. vasario 19 d. LR Vyriausybės premjerui pasirašius įsakymą LLK – Miško brolių draugijos sukurtasis nekilnojamasis turtas tapo Valstybės turtu, valdomu Valstybės įmonės turto fondo (dabar Turto bankas), Finansų ministro ir Premjero. Nuo tada prasidėjo naujas teismų maratonas dėl nuosavybės teisių įteisinimo, kuris tebevyksta iki šiol. Dėl teismų teko nutraukti statybos darbus, kas kelia grėsmę pastatų sunykimui. Konservavimo ir saugojimo darbai nuo 2001 m. LLK -Miško brolių draugijai gana brangiai kainuoja. Gautą Kazickų šeimos fondo paramą, kuri skirta sukauptos filmuotos medžiagos išsaugojimui ateities kartoms, tenka nukreipti LLK–Miško brolių draugijos pastato konservavimo darbams. Galima įsivaizduoti, kaip sunku Laisvės kovų organizacijoms bylinėtis su Lietuvos Respublika.
2017 m. sausio mėn. Turto bankas LLK – Miško brolių draugijai įteikė ieškinį, kuriame reikalaujama, kad Draugija atlaisvintų nuo 1992 m. sukurtas, valdomas, išlaikomas ir prižiūrimas patalpas.
Dėl šio svarbaus objekto susirūpinusi ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Bendruomenės kraštų pirmininkų ir Pasaulio lietuvių jaunimo atstovų suvažiavime 2017 m. liepos 2–5 d. Bistrampolio dvare (netoli Panevėžio) PLB Ginčų komisijos pirmininkės Angelės Nelsienės buvo pateikta ir visuotinai priimta „Miško brolių“ namų gelbėjimo rezoliucija su kreipimusi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę – Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį su prašymu atsižvelgti į istorinį paveldą, atstatyti teisingumą, sugrąžinant LLK – Miško brolių draugijai jos lėšomis ir pastangomis iš griuvėsių atkurtą turtą – muziejų. Jame sukaupta archyvinė vaizdinė laisvės kovų istorija ir Vilniaus miesto istorija, turinti išliekamąją vertę ateities kartoms. Taip pat rezoliucijoje buvo siūloma šiuos rūmus – muziejų įtraukti į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programą, tuo pagerbiant 1919 m. iš čia Tėvynės ginti išėjusius savanorius ne tik Vilniaus kapinėse, bet ir sostinės centre.
Šiais, 2018 m., susirinkusiam Pasaulio lietuvių bendruomenės XVI Seimui, PLB Ginčų komisijos pirmininkė Angelė Nelsienė vėl pateikė analogišką rezoliuciją, kuri taip pat buvo priimta.
Per visą Lietuvos sovietų okupacijos laikotarpį Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai aktyviai telkė finansinę paramą, kurią įvairiomis formomis siuntė remdami Miško brolių – partizanų kovą už Lietuvos laisvę. Laisvės kovotojų – partizanų auka už Tėvynę ir Laisvę buvo įkvėpimas viso pasaulio lietuviškajam jaunimui. Ateitininkų ir skautų stovyklose jie meldėsi už partizanus, dainavo jų dainas, skaitė jų parašytus dienoraščius ir eilėraščius.
Laisvės kovų dalyvis Albinas Kentra, daug gyvenimo skyręs veiklai už Lietuvos valstybę ir tautą, tikisi, kad bus ištaisytos klaidos ir pastatas, esantis Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje, galės atlikti jam skirtą vaidmenį: tarnauti istorinės atminties sklaidai, pasaulio ir Lietuvos jaunimo savo garbingų šaknų išsaugojimui.
Kas buvo tas piktavalis premjeras?
AMB? ,,Stabilizatorius”?