Perlojoje perlaidoti žuvę Dainavos apygardos partizanai (nuotraukos)

Perlojoje vyko iškilmingas prieš šešiasdešimt vienerius metus Zervynų-Palkabalio miške žuvusių keturių Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės LDK Vytauto tėvūnijos Genio grupės štabo partizanų palaikų perlaidojimas.

Simboliška, kad 1952 m. gegužės 20 d. bunkerio susprogdinimo metu kartu žuvę ir šalia bunkerio užkasti keturi Dainavos apygardos partizanai: Antanas Česnulevičius-Mėnulis (g. 1931 m.), Vytautas Lukoševičius-Balandis (g. 1929 m.), Jonas Pečiukonis-Narkūnas-Banginis (g. 1931 m.) ir Vytautas Sadauskas-Karys (g. 1927 m.) po daugiau kaip pusšimčio metų amžinojo poilsio taip pat gegužę atgulė viename kape  Perlojos kapinėse šalia prieš septyniolika metų perlaidotų “Merkio” būrio partizanų.

Labai skausminga žinant, kad visi jie buvo jauni 21–25 metų jaunuoliai. Pernelyg anksti patyrę pokario metų tragizmą ir pernelyg jauni išeiti iš gyvenimo. Jų, kaip ir daugelio mūsų rajono miškuose išniekintų laisvės kovų dalyvių žūtys liudija, kokia didelė ta laisvės kaina.

 “Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…”, – rašė partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius.

Iš tiesų, jie gyvi mūsų, dabartinės kartos, atmintyje, mes juos prisimename perlaidodami jų palaikus, uždegdami laiko vėjų neužpučiamą pagarbos ir atminties žvakutę miškuose šalia jų slaptaviečių ir savo širdyse, nes jie buvo labai netolimos istorijos dalis – mūsų seneliai, dėdės, tetos, kaimynai.

Tądien iš pat ryto visi norintys Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje galėjo pagerbti žuvusiųjų atminimą. Prie karsto, uždengto trispalve, buvo sudėti partizanų portretai, budėjo garbės sargyba, žuvusiuosius pagerbė orkestras, kariai, giesmes giedojo tremtinių ansamblis “Viltis”, Perlojos moterų ansamblis ir Varėnos kultūros centro folkloro ansamblis “Žeiria”, jaunimas.

Po šešiasdešimt metų netikėtai rastų artimųjų palaikų apraudoti ir pagerbti suvažiavo trijų partizanų broliai, seserys, kiti artimieji ir giminaičiai. Perlaidojimo ceremonijoje nedalyvavo, nes nebuvo rastos, tik iš Kauno kilusio V. Sadausko-Kario giminės.

Šv. Mišias už žuvusiuosius aukojo Perlojos parapijos klebonas Ąžuolas Miliauskas. Jis sakė, kad šie žuvusieji, pasirinkę ne prisitaikymo, o laisvės kelią, sumokėjo už tai labai didelę kainą, paaukojo savo gyvybę. “Galima tik didžiuotis, kad tų laikų motinos savo vaikus pirmiausia mokė mylėti Dievą ir Tėvynę. Todėl partizanai ir buvo tokie patriotai, jie pasėjo laisvės troškimo sėklą”, – kalbėjo dvasininkas.

Po Šv. Mišių vyko partizanų palaikų perlaidojimo ceremonija Perlojos bažnyčios šventoriuje, kurią lydėjo salvės.

Žuvusiųjų portretai ir trispalvės buvo perduoti artimiesiems ir Perlojos muziejui.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša pakvietė žuvusiuosius pagerbti tylos minute. “Nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt dveji metai, tačiau iki šiol įvairiuose tėvynės kampeliuose vis dar supilame naujus žemės kauburėlius, kuriuose perlaidojamos atpažintos ir nežinomos sovietų okupacijos aukos. Šiandien čia, Perlojoje, į amžino poilsio vietą su didžiausia pagarba palydime šiuos keturis kovotojus už mūsų visų Lietuvos laisvę. Jie paguldė galvas, nenorėdami nusileisti okupantų, komunizmo ideologijai… Jų palaikai pagaliau su derama pagarba laidojami krikščioniškai, čia, šalia bažnyčios. Nuo šiol bus vieta, kurioje galėsime uždegti Vėlinių žvakę, pastatyti atminimo ir pagarbos ženklus. Dabar jie ilsėsis amžinai, kaip ir daugelis iš 20 tūkstančių būrio, kurių pusei tebuvo vos 16–20 metų…”, – kalbėjo A. Valeiša.

Seimo narys Algis Kašėta pažymėjo, kad kažin, ar galime šiandien iki galo suvokti pokario įvykių dvasią bei  partizanų pasiaukojimą ir didvyriškumą. “Šiandien galime tik pasidžiaugti, kad pagaliau į tikrai amžinojo poilsio vietą palydime keturis mūsų tautos laisvės kovotojus iš tūkstančių, išniekintų ir užkastų miškuose, aikštėse, po grindiniu. Perloja yra tas panteonas, kur galime atkurti partizaninio karo legendą, kur galime ateiti su vaikais ir ugdyti patriotizmo tęstinumą”, – kalbėjo Seimo narys.

Lietuvos kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis  priminė, kad perlojiškiai verti laisvės kovotojų vardo, nes net keturiasdešimt aštuoni šio kaimo sūnūs ir dukros paaukojo savo gyvybes už Perlojos ir Lietuvos laisvę.

Žuvusiems partizanams už išsaugotas lietuviškas maldas ir dainas, už didelį indėlį į Lietuvos laisvę dėkojo perlojiškė mokinė Ernesta Krivaitė: “Šiandien man yra tiek pat metų, kiek šiems partizanams tada,  kai jie pasitraukė į mišką, kovojo, žuvo. Ačiū Jums už laisvą žemę”.

Šalia naujai supilto kapo partizanams prisiekė jaunieji šauliukai. Nors ir po pusšimčio metų nuo artimų žmonių žūties, gėles padėjo, žvakutes uždegė ir prie bendro keturių partizanų kapo meldėsi ir juos apraudojo artimieji.

Jono Pečiukonio-Narkūno-Banginio į amžinojo poilsio vietą išlydėti suvažiavo brolis Julius, seserys Verutė ir Zofija, kiti giminaičiai. Jie sakė, kad juos visus šiuos metus lydėjo nežinia, nes iki šiol nežinoję, kur buvo užkastas brolis.

Perlojoje gyvenanti Vytauto Lukoševičiaus-Balandžio sesuo Marytė Radosteva su liūdesiu pasakojo apie žuvusį brolį ir apgailestauja, kad jis į gimtąją Perloją amžinojo poilsio sugrįžo tik po šešiasdešimt vienerių metų.

Graudžiai brolį apraudojo jo nuotrauką ir trispalvę prie krūtinės spausdamos Antano Česnulevičiaus-Mėnulio seserys-Perlojoje gyvenanti Ieva Pekarskienė ir Kašėtų kaime gyvenanti Paulina Kašėtienė.

Šių partizanų perlaidojimo reikalais rūpinosi Varėnos rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Varėnos skyrius, Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Varėnos šaulių kuopa.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų buvo žinoma, kad 1952 m. gegužės 20 d. MGB 2N valdybos agentų-smogikų grupė aptiko partizano Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto tėvūnijos Genio būrio bunkerį, kuriame, kautynių su bunkerį šturmavusiais agentais-smogikais metu, žuvo keturi partizanai: Antanas Česnulevičius-Mėnulis, Vytautas Lukoševičius-Balandis, Jonas Pečiukonis-Narkūnas-Banginis ir Vytautas Sadauskas-Karys.

Praėjusiais metais su prašymu ekshumuoti bei perlaidoti žuvusiųjų kūnus į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą kreipėsi žuvusiojo partizano Vytauto Lukoševičiaus sesuo Marytė Lukoševičiūtė, Seimo narys Algis Kašėta, taip pat Varėnos šaulių kuopos vadovybė.

Šiuo metu bunkerio vietoje išlikusi stačiakampė duobė, greta stovi Varėnos šaulių kuopos iniciatyva pernai, minint partizanų žūties 60-ąsias metines, pastatytas ir pašventintas atminimo kryžius.

Reaguodamas į kreipimąsi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) inicijavo bunkerio ir jo aplinkos tyrimus. Tyrimus koordinavo LGGRTC “Gyvosios atminties” programos vadovas Dalius Žygelis, detaliuosius archeologinius tyrimus atliko archeologai Dr. Gintautas Vėlius ir Agnė Žilinskaitė.

Bunkerio vietoje buvo atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, kadangi tik tokio pobūdžio tyrimų bei juose taikomų metodikų pagalba buvo įmanoma tinkamai ištirti išlikusias bunkerio medinio konstruktyvo detales, surinkti pavienius radinius, iliustruojančius partizaniškąją buitį, bei dramatiškos žūties detales. Taikant detaliuosius archeologinius tyrimus buvo aptikti bei tinkamai ekshumuoti žuvusiųjų partizanų palaikai.

Bunkerio aplinkoje surinkta nemažai su partizanų buitimi sietinų daiktų, surasta nemažai žalvarinių sagų su Vyčio ženklu,  knyga, siūlų ritinėlis, pieštukas, rožinis.

Šie keturi partizanai, kaip ir daugelis kitų žuvusių mūsų krašto sūnų ir dukterų -vanagų, kazimieraičių, merkių – mums liudija pokario metų istorinę tiesą ir tiesia simbolinius laiko tiltus tarp mirusių kovotojų už laisvę ir mūsų, gyvųjų.

Į Perloją pagerbti žuvusiųjų partizanų be, abejo, susirinko dar likę gyvi jų artimieji, laisvės kovų dalyviai, tačiau, deja, laikui bėgant, gyvųjų pokario istorijos, kurią norėta pamiršti, liudininkų lieka vis mažiau.