A. Gaidamavičius. Rytoj Labanoro žygis!

Pažiūrėkit į šias nuotraukas. Tai Labanoro regioninio parko Alnio ežero apylinkės, kur rytoj drieksis Labanoro žygis.

Aplinkos ministrui čia viskas OK ir šiandien jis ministerijos tinklalapyje užsipuolė mane, kad klaidinu visuomenę. Neturiu tikslių skaičių, kiek Alnio ežero apylinkių miškų yra plynai iškirsta, bet būnant vietoje tikrai susidaro įspūdis, jog suaugusio miško čia liko mažiau nei pusė, kuo žygio metu įsitikins kiekvienas. Rytoj mes praeisime pro vieną labai ilgą 20 metų amžiaus beržyną. 1998 metais čia buvo iškirstas gražus pušynas ir tai buvo viena pirmųjų didelių plynių šiose apylinkėse, dėl kurios vietiniai gyventojai kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų. Prezidentas sėdo į lėktuvą, praskrido virš Labanoro girios, bet šios plynės nepamatė, nes miškininkai taip sudėliojo skridimo maršrutą, kad šalies vadovas pamatytų kuo mažiau iškirstų miškų (vėliau, man studijuojant Miškų fakultete, dėstytojai tuo gyrėsi).

Deja, ir po 20 metų miškininkai elgiasi taip pat. Kai rugsėjo 18 dieną ministras su žurnalistais atvyko į Labanorą parodyti, kad nieko čia blogo nevyksta, iki Kertuojų ežero važiavom didelį 50 km ratą asfaltu, nors geru vieškeliu iki tos vietos galima buvo važiuoti tiesiai tik 15 km. Nuo tada apie Aplinkos ministeriją pradėjo sklisti anekdotas, kad jos pavadinimas kilęs ne nuo to, kad aplinką saugo, o nuo to, kad aplinkui važinėja. Iš karto po to miškininkai norėjo žurnalistus nusivežti į Utenos rajoną (dar už 60 km), kur norėjo parodyti plyną kirtimą.

Kuomet pasakiau, kad plynų kirtaviečių apsčiai galima pasižiūrėti ir Labanoro girioje, miškininkai dar ilgai spyriojosi, bet žurnalistų spaudžiami sutiko važiuoti paskui mane. Po tos dienos žurnalistų parodytų vaizdų aplinkos ministras ir sustabdė kirtimus Labanoro girioje mėnesiui. Jeigu būtų viskas vykę pagal planą, su baliuku žurnalistams Utenoj, tai, žinoma, nieko to nebūtų įvykę.

Bet grįžkime prie Alnio. Ministerija toliau savo pranešime aiškina: mes čia „ne prie ko“, dauguma miškų ten privatūs. Bet ir privačiuose miškuose kirtimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Ministerija, o ne miško savininkai, nustato, kokios miškų grupės miškai bus draustinyje ir atitinkamai, koks bus taikomas apsaugos režimas. Ministerijai pavaldžios įstaigos taip pat prižiūri, kad iškirstas privatus miškas būtų tinkamai atkurtas.

Dabar Alnio ežero apylinkėse matome, kad daug kur, iškirtus pušynus, atauga beržynai. Beržo sodinti nereikia, tai pionierinė rūšis, puikiai užsisėjanti savaime. Aplinkos ministerija įkyriai kartoja, kad pušynus reikia kirsti plynai, nes kitaip nauji pušynai neatsikuria. Bet jei po pušynų atkuriami beržynai arba mišrūs miškai su beržais (kas irgi nėra blogai), gal tuomet nebūtini tie plynieji kirtimai pušynuose?

Toliau Aplinkos ministerija savo pranešime rašo, kad dar prieš 100 metų čia nebuvo miškų, kad čia driekėsi laukai, kuriuose žmonės ūkininkavo. Vaizdumo dėlei prie nuotraukų pridedu ir šimto metų senumo Lietuvos miškų žemėlapį. Jame galite matyti, kad ne tik aplink Alnį, bet ir didžiojoje dabartinės Labanoro girios dalyje miškų jau nebuvo likę. Kaip ir Dzūkijoje. Bet ar tai reiškia, kad mums reikia sugrąžinti tą buvusią padėtį, kai Lietuvos miškingumas tesiekė 15 proc.?

Labanoro giria atsikūrė vienu metu ir vienu metu atėjo kirtimo amžius, bet ar tai reiškia, kad vėl turime ją visą iškirsti ir pasodinti iš naujo?

Atsiprašau, bet aš nesutinku ir nė vienas Labanoro girios lankytojas nesutinka, kad po 10–20 metų vietoje senos girios čia būtų tik jaunų medelių kartys.

Na ir juokingiausiai skamba ministerijos teiginys, kad Alnio draustinio vertybė – ne miškai, o ežero forma… Ko verta ta ežero forma be miškų? Ar puošia ežero krantus ir pusiasalius tie aplink iškirsti stačiakampiai? Dėl ežero formos galima saugoti tik patį ežerą, bet kam tada steigti draustinį su aplink esančiais miškais?

Tokiu pareiškimu Aplinkos ministerija tik sumenkina saugomų teritorijų svarbą ir demonstruoja neišmanymą kraštovaizdžio srityje.

Galu gale rytojaus žygis rengiamas ne dėl Alnio draustinio ir ne dėl Labanoro girios, o dėl visos Lietuvos miškų, nes čia susirinks visos Lietuvos piliečiai, kurių kiekvienas turi savo aplinkoje miško, dėl kurio netausojimo skauda širdį.

Aplinkos ministerijos norą sumenkinti rytojaus žygio svarbą, bandymą diskredituoti mane ir kitus organizatorius vertinu kaip smūgį į nugarą. Iš vienos pusės visuomenei dėkojama už susirūpinimą, o iš kitos – vis tie patys bandymai pateisinti dabartinę situaciją.

Pasakykit, kaip tokioje veidmainystėje toliau man būti tuo visuomeniniu aplinkos ministro konsultantu?

Spalio 12 d. Aplinkos ministro išplatintas pranešimas:

Kęstutis Navickas. Skleidžiamos žinios apie kertamus miškus klaidina visuomenę

Visuomenės dėmesys šalies saugomoms teritorijoms bei miškams ir besikeičiantis jos požiūris į gamtos vertybių išsaugojimą, yra geras ženklas. Esu įsitkinęs, kad tai rodo ir stiprėjantį žmonių norą daugiau suprasti, pažinti, ką ir kaip saugome, ir savo pilietinėmis pastangomis prisidėti tausojant gamtą ir ja rūpinantis“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas.

Visuomenės pagalba ir atvira diskusija, ministro žodžiais, turi padėti rasti ilgalaikius ir tvarius sprendimus dėl miškų – didžiausio šalies turto – ateities. Tačiau nerimą kelia viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija. Visuomenę klaidina išgalvoti teiginiai apie saugomose teritorijose iškirstus didžiulius miškų plotus.

Ateinantį savaitgalį Labanoro regioninio parko Alnio hidrografiniame draustinyje paskelbto renginio iniciatoriai skleidžia žinią, kad du trečdaliai šio draustinio jau iškirsta – esą tai šimtmečio nusikaltimas. Tokie teiginiai yra tiesiog melagingi.

Valstybinių miškų tarnybos duomenimis, Alnio hidrografiniame draustinyje pastaruosius penkerius metus buvo vykdyti tik keli pavieniai kirtimai ūkinės paskirties (III grupės) miškuose – keturi privačiuose ir du valstybinės reikšmės sklypuose. Pastaruosiuose buvo suprojektuotos ir iškirstos dvi biržės – 2016 m. (2,8 ha) ir 2017 m. (0,6 ha). Valstybiniai miškai užima mažiau nei šeštadalį šio draustinio teritorijos (jo bendras plotas – 667 ha) – 105 ha, ir dauguma jų (75,6 ha) priskirti II grupės miškams, kuriuose leidžiami tik sanitariniai kirtimai.

Alnio hidrografinis draustinis buvo įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti natūralų pobūdį išlaikiusio Aukštaitijos ežero hidrografinę struktūrą su salomis ir pusiasaliais. Tad ir draustinio vertė – ne miškai, o pati ežero forma, išraiškingas pusiasalis, kuris paskelbtas gamtos paveldo objektu.

Ežeras, pasak Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojų, išsiskiria gražia smaragdine žalsva spalva, skaidriu vandeniu, ir čionai nuolat plūsta žmonės. Jo krantai – kalnai, miškai reti, takų ir keliukų tinklas tankus, todėl čia patogu lankytis poilsiautojams.

Dar prieš šimtą metų ši Labanoro girios dalis nebuvo apaugusi miškais. Čia buvo įsikūrę kaimai, driekėsi laukai, žmonės ūkininkaudavo. Todėl dauguma ežerą supančių miškų dabar yra privatūs ir vienaamžiai.

Primename, kad visą informaciją apie valstybinius ir privačius miškus Lietuvoje galima rasti Valstybinės miškų tarnybos interneto svetainėje – www.amvmt.lt. Valstybinių miškų tarnyba išduoda leidimus kirsti mišką ir prižiūri, kaip šie darbai vykdomi.