Šį pavasarį, Lietuvos jūrų muziejus muša ne tik lankomumo rekordus: Jūrų žinduolių ir paukščių skyriuje dabar gydoma net 14 ruoniukų-rastinukų. Pirmieji gyvūnėliai pateko kovo 20 dieną, paskutinieji – praėjusią savaitę. Daugiausiai ruoniukų atgabenta nuo Palangos ir iš Smiltynės bei Juodkrantės. Iki šiol daugiausia ruoniukų buvo sulaukta 2015 metais – dešimties.
– Visų jų būklė buvo sunki, – sako skyriaus vedėjas biologas Arūnas Grušas. – Visi jie svėrė ne daugiau 13 kg, o tai rodo, kad jie jau buvo pasmerkti mirčiai, nes gimsta sverdami keliais kilogramais daugiau.Skambučių, pranešančių apie ruoniukus pakrantėje prie jūros ar jūroje, buvo labai daug. Dažnai žmonės skambino pranešdami apie sveikus ruoniukus, kuriems joks pavojus negrėse. Tačiau tokiais atvejais gyvūnėliai buvo paliekami gamtoje.
Pasak Arūno Grušo, kadangi žiema buvo trumpa ir šalta, ruoniukų gausa mūsų pakrantėje nebuvo netikėta.
– Visi jie iš Rygos įlankos, – sako biologas. – Įlanka užšalo, susidarė ledas, ant kurio paprastai ir vaikuojasi ruonės. Tačiau ledas buvo plonas ir per greit, nespėjus ruoniukams ūgtelėti, ištirpo ir jie kaip obuoliukai sukrito į jūrą, o vyraujantys vėjai atnešė iki mūsų krantų.
Aštuoni gyvūnėliai jau spėriai sveiksta, patys ėda žuvytę – atitirpintą strimelę, stintą, gauna ir gyvos – apie 2 kg grundalų iš Kuršių marių. Gyva žuvis ne tik pratutina racioną, bet ir stiprina medžioklės instinktą ir įgūdžius, kurių ruoniukams prisireiks, grįžus į gimtąją Baltiją. Stipriausieji žadami paleisti į jūrą vasaros pabaigoje, silpnesniems teks pabūti muziejininkų globoje kiek ilgiau.
– Ne visiems būna skirta sugrįžti į namus – jūrą, – sako Arūnas Grušas. – Štai Parnidės, atvežtos pas mus prieš dvejus metus, paleisti negalime, nes ji taip ir nesugebėjo išmokti savarankiškai maitintis.
Ir keletas šiųmetinukų dar nesugeba griebti ir praryti žuvį. Tam įtakos, pasak specialistų, gali turėti gerklės infekcija ar sužalojimai.
Vienas labiausiai sužalotų ruonių jauniklio dar laukia sunki operacija – negyvos odos pašalinimas. Šio gyvūnėlio nugara buvo visa nusėta pūlingomis žaizdomis.
Tradiciškai ruoniukai vardus įgydavo pagal radimvietę. Tačiau jų gausa šiemet sulaužė šią taisyklę: Arūnas Grušas išradingai pritaikė žemaičių tarmės ir jūrinius vardus: Kriupis (mažylis), Ragažis (šaka, pabrėžiant liesumą), Bunzulis (pilvukas) Bujus, Lotas.
Lietuvos pakrantėje ruoniai vaikų neveda ir patys nuolat čia negyvena. Artimiausios jų kolonijos įsikūrusios Saremos salose, Rygos, Botnijos, Gdansko įlankose. Arūnas Grušas gali papasakoti daugiau nei šešiasdešimties išgelbėtų Baltijos pilkųjų ruoniukų istorijų. Tiek jų per 28 metus buvo gydyta ir slaugyta muziejuje. Didžioji dalis jų grįžo atgal į Baltiją. Tie ruoniukai, kurie dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo grįžti, buvo padovanoti užsienio šalių zoologijos sodams.
Baltijos pilkaisiais ruoniais Jūrų muziejui padeda rūpinti Aplinkos ministerija. Kasmet ji gydymui ir priežiūrai skiria apie 7000 eurų. Pernai pasiektas dar vienas labai svarbus susitarimas: Aplinkos ministerija iš ES fondų priemonės „Vandens išteklių valdymas ir apsauga“ numatė 1,4 mln. eurų Baltijos jūros gyvūnų ir paukščių reabilitacijos centrui. Centras turėtų atsirasti vietoj šalia muziejaus, kopose, jau kelis dešimtmečius stūksančio gelžbetoninio baseino, kuris sovietmečiu buvo naudojamos elektrožūklės bandymams.
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.
