Vilniaus forumas reikalauja, kad Lietuvos valdžia stabdytų lituanistikos žlugdymą (video)

Kovo 2 d. Lietuvos nacionalinio muziejuje įvyko visuomeninės organizacijos „Vilniaus forumas“ surengta konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“. Konferencijoje buvo perskaityti šeši pranešimai: Vytauto Rubavičiaus „Lituanistika – Lietuvių kultūra – Lietuvos valstybė“, Rasos Čepaitienės ir Dariaus Vilimo „Istorijos tyrimai – mokslui ar visuomenei?“, Artūro Judženčio „Įsipareigojimo ir atsakomybės Tautai“, Marijaus Šidlausko „Lietuvių literatūra ir vertybės“, Jūratės Laučiūtės „Ar išlaikėme išbandymą laisve?“ ir Aušros Martišiūtės „Lituanistika mokykloje: modernios, pasauliui atviros lietuvybės gairės“.

Konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį į tai, jog pastaruoju metu pagausėjo akivaizdaus lituanistikos ir lietuvių kalbos puolimo bei žlugdymo apraiškų. Buvo prieita išvados, kad Lietuvos valdžios įstaigose ir žiniasklaidoje įsigali liberalios nuostatos – tautos kultūra ir lietuvių kalbos interesai aukojami vardan „globalios Lietuvos“ ir multikultūrizmo idėjų. Tai verčia telkti tautinei kultūrai neabejingus žmones, išgryninti vertybes ir suformuoluoti bendro veikimo būdus bei siekius. Tam iš dalies ir buvo skirta įvykusi konferencija.

Ar lietuvių kalba jau nebėra Tautos kultūros pamatas? Gal ir Lietuvos valstybė jau nebelaikoma lietuvių Tautos namais, nors būtent ji šią valstybę įsteigė? – klausta konferencijoje. Siekiant pasipriešinti valdžios savivalei, buvo įsteigtas Lituanistikos stiprinimo sąjūdis. Jo tikslas – stiprinti visų sričių lituanistiką įvairiose tautos gyvenimo srityse (mokslas, mokykla, valstybės institucijos ir kt.). Šios visuomeninės organizacijos steigimo dokumentą pasirašė 50 žmonių.

Konferencijos dalyviai priėmė kreipimąsi  į Lietuvos valdžios institucijas dėl dabartinės lituanistikos būklės.

***

Konferencijos „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“

Kreipimasis

Visose demokratinėse Vakarų ir Vidurio Europos šalyse bunda tautinė ir valstybinė sąmonė. Tačiau Lietuvoje tęsiamos ir net stiprinamos pastangos ištautinti ir išvalstybinti šalies visuomenę. Pastaruoju metu pagausėjo lituanistikos žlugdymo apraiškų:menkinamas lituanistikos tyrimų ir studijų statusas bei mažinamas jų finansavimas, brandos egzaminuose sudaromos sąlygos atsisakyti lietuvių literatūros, mažinamas lituanistikos knygų leidybos rėmimas. Tokiu būdu lituanistai – ir mokytojai, ir tyrėjai –praranda ir taip sumenkusį socialinį statusą bei prestižą.

Matyti pastangų sumenkinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Ruošiama politinė ir teisinė dirva dvikalbystei šalies viešajame gyvenime įtvirtinti, siaurinama lietuvių kalbos viešojo vartojimo erdvė. Lietuvių kalba stumiama į akademinio gyvenimo paribius. Didėja pavojus, kad ji, kaip sovietmečiu, vėl bus bus paversta tik privataus buitinio vartojimo kalba.

Visa tai turėdami omenyje, mes, konferencijos „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“ dalyviai, kreipiamės į Lietuvos valdžios institucijas, reikalaudami:

1. Realiai užtikrinti valstybinį statusą vienintelei lietuvių kalbai. Jos teisės neturi būti pažeidžiamos jokioje valstybės ir visuomenės gyvenimo srityje. Nutraukti faktinį ir simbolinį lietuvių kalbos stūmimą iš akademinės erdvės.
2. Atsisakyti gėdingos praktikos žeminti lietuvių kalbą ir jos mokslinę raišką perdėtais „tarptautiškumo“ reikalavimais, primygtinai verčiančiais mokslininkus rašyti savo darbus kitomis kalbomis ir juos publikuoti Lietuvos visuomenei neprieinamuose leidiniuose. Mokslininkų ir doktorantų mokslo darbai bei pranešimai lietuvių ir anglų kalbomis šalies ir tarptautinėse konferencijose turi būti vertinami vienodai.
3. Apriboti Lietuvos mokslo tarybos vaidmenį vertinant ir finansuojant lituanistikos mokslo institutų veiklą.
4. Lituanistikos plėtros prioritetus apibrėžti valstybės lygiu, apriboti lituanistikos reikšmės nesuvokiančių ir tariamai nešališkų ekspertų galias ir galimybes savavališkais sprendimais žlugdyti šią sritį finansavimo ir kitomis priemonėmis.
5. Palikti veikti keturis atskirus lituanistinius mokslo institutus – Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrimų – ir užtikrinti deramą jų finansavimą.
6. Atšaukti Švietimo ir mokslo ministrės įsakymą dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos pakeitimo.
7. Užtikrinti tinkamą mokytojų lituanistų rengimą bent keturiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
8. Išplėsti universitetinių lituanistikos studijų apimtį ir jas sustiprinti. Pasirūpinti, kad jos su dalykinėmis kompetencijomis ugdytų ir Tėvynės meilę bei patriotizmą, diegtų tautinio orumo ir valstybinės savigarbos jausmą.
9. Bent trijuose Lietuvos universitetuose – Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos – grąžinti lituanistines magistrantūros studijas.
10. Užtikrinti lituanistikos reikšmę lietuvybės išsaugojimui, jos dalykų reprezentaciją viešojoje ir akademinėje erdvėje, įstatymiškai įpareigoti išsaugoti jų pavadinimus visose su šia sritimi susijusiose mokslo ir studijų institucijose.

Šiuos reikalavimus būtina įvykdyti, kad būtų išsaugota prieš šimtmetį Tautos įkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos savita kultūra.

Vilnius, 2018 m. kovo 2 d.

****

Artūro Judženčio pranešimas „Įsipareigojimo ir atsakomybės Tautai“:

Jūratės Laučiūtės pranešimas „Ar išlaikėme išbandymą laisve?“:

Aušros Martišiūtės pranešimas „Lituanistika mokykloje: modernios, pasauliui atviros lietuvybės gairės“: