Visuomenė ir kalbininkai atkakliai reikalauja, kad Prezidentė ir Vyriausybė gintų valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą (nuotraukos)

Liepos 4 d. grupė visuomenės veikėjų  įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei 16 000 Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą kreipimąsi į Lietuvos vadovybę dėl „Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“.  Dar beveik 18 000 parašų  buvo įteikta Prezidentei šių metų  kovo 19 d.  Iš viso iki liepos 4 d. Reikalavimą pasirašė daugiau nei 33 000 piliečių. Parašų rinkimo akcija tęsiama toliau.

Lietuvos Respublikos vadovybei REIKALAVIMAS ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą (peticijos pasirašymas tęsiamas).

Liepos 3 d. minėtas piliečių pasirašytas reikalavimas ginti lietuvių kalbos konstitucinį statusą ir šalies teritorinį vientisumą buvo įteiktas ir Ministrui pirmininkui. Tuo pačiu Lietuvos vyriausybės vadovui buvo įteiktas ir tą pačią dieną Seime įvykusios konferencijos „Valstybinė lietuvių kalba XVI LR Vyriausybės programoje“ rekomendacijos „Dėl lietuvių kalbos konstitucinio statuso Šešioliktosios Vyriausybės programoje“ (jas skelbiame žemiau). Šiuos dokumentus premjerui įteikę habil. dr. prof. Alvydas Butkus, akademikas Antanas Tyla, hab. dr. Kazimieras Garšva, Seimo narys, Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas, Seimo nario A.Patacko padėjėja-sekretorė Balčiūnienė sulaukė premjero patikinimo, kad svarstant minėtus klausimus vyriausybėje į šiuo gautus reikalavimus ir pasiūlymus bus atsižvelgta.

Liepos 3 d. Vilniuje, Seime įvyko konferencijoje-diskusijoje „Valstybinė lietuvių kalba XVI LR Vyriausybės programoje“ žinomi kalbininkai, mokslininkai ir politikai skaitė pranešimus ir diskutavo apie tai kaip įgyvendinant Lietuvos vyriausybės programą laikomasi valstybinės lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės nuostatos, ar ministerijų rengiami Tautinių mažumų įstatymo bei Vardų – pavardžių rašymo dokumentuose projektai nepažeidžia LR Konstitucijos, Konstitucinio teismo nutarimo, Valstybinės kalbos, Švietimo ir kitų galiojančių įstatymų?

Konferencijoje įžangos žodį tarė šios konferencijos rengėjas, Seimo narys Algirdas Vaclovas Patackas, pranešimus skaitė ir diskutavo: Vytauto Didžiojo universiteto letonikos centro vadovas, habil. dr. prof. Alvydas Butkus, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta, prof. Arnoldas Piročkinas, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ abėcėlės skyriaus autorius, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas hab. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos, Lietuvių katalikų, Švedijos, Norvegijos, Latvijos mokslų akademijos narys prof. Zigmas Zinkevičius, akademikas Antanas Tyla,  prof. Vitas Labutis, Lietuvių kalbos instituto (LKI) direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, LKI direktorės pavaduotoja prof. Grasilda Blažienė, Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Valentinas Stundys, Vytautas Juozapaitis, Vyriausybės atstovas Vilniaus Apskrityje Audrius Skaistys, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės pavaduotoja Jūratė Palionytė, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas  Arūnas Dambrauskas.

Skelbiame konferencijos vardu Ministrui Pirmininkui įteiktą rekomendacijų tekstą:

Dėl lietuvių kalbos konstitucinio statuso Šešioliktosios Vyriausybės programoje

(Konferencijos Seimo Europos informacijos biure rekomendacijos)
Vilnius,  2013 m. liepos  3 d.

Jos Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Vydui Gedvilui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Daivai Vaišnienei

1. 2013 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausiasis administracinis teismas priminė 1999 m. ir 2006 m. Konstitucinio Teismo sprendimus: valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra itin gintina ir saugotina vertybė, kurios vartojimas valstybės viešajame gyvenime kartu yra vienas iš valstybingumo ir piliečių lygiateisiškumo garantų.

2. Konferencija palaiko 2009 m. balandžio 22 d. Lietuvių kalbos institute vykusio kalbininkų seminaro nuomonę, kad vardai ir pavardės yra ir kalbos, ir juridinis dalykas. Autentiška pavarde laikytina ta, kuri iš seno vartojama sakytinėje kalboje. Lietuvos Respublikos piliečių pavardės dokumentuose turi būti rašomos valstybinės kalbos rašmenimis.

3. 2013 m. birželio 26 d. Delfyje paskelbtas straipsnis, kuriame rašoma:  „Vyriausybė dėl pavardžių rašymo nelietuviškai prašo kalbininkų pagalbos“. Yra pateiktas Vyriausybės prašymas, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija spręstų kalbos dalykus ir pasisakytų atitinkamu nutarimu ar papildydama esamus nutarimus, kaip turėtų būti rašomi „kitų kalbų vardai ir pavardės oficialiuose  dokumentuose“. Čia painiojama pilietybė (Lietuvos Respublikos ir ne Lietuvos Respublikos), vardų ir pavardžių  kilmė (lietuvių-lietuviška ir nelietuviška, nelietuvių – lietuviška ir nelietuviška, kuri gali būti susijusi su daugiau kaip dešimčia kalbų). Kalba norminta ir anksčiau, kai dar nebuvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos: 1940 m. sunormintas rytų Lietuvos vardynas, 1985, 1989 metais išleisti du tomai  „Lietuvių pavardžių žodyno“, vardų žodynai. 1991 m. sausio 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos  nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase.“, kurio principus dėl lietuviškų rašmenų vartojimo 1999 m. spalio 21 d. ir 2009 m. lapkričio 06 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių“.

4. Asmenvardžiai yra susiję ne tiek su žmogaus teisėmis (tėvų ir vardo bei pavardės žmogus nepasirenka), kiek su kalbos tikriniais žodžiais, kultūros paveldu, valstybės istorija ir gyventojų daugumos teise vartoti savo kalbą. Mums nežinoma nė viena valstybė, kuri savo piliečių vardų ir pavardžių rašybai vartotų 150 lotyniško pagrindo raidžių. Lietuvos Respublika negali priimti Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos buvusių okupacinių režimų tvarkos bei iškraipyto vardyno. Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų patvirtinti naująjį „Lietuvių pavardžių žodyną“.

5. Kalbiniai vardyno dalykai pagal Lenkų rinkimų akcijos programą be pagrindo politizuoti ir nenatūraliai suaktualinti. Iš tikro diskutuojama ne apie lenkų pavardžių rašybą, o apie valstybinės lietuvių kalbos rašybą, nes yra siūlomas antikonstitucinis sprendimas įvesti Lietuvoje Lenkijos valstybinę kalbą, kitų šalių valstybines kalbas.

6. Už užsieniečių ištekėjusioms pilietėms, kurios nori išsaugoti nelietuvišką savo vyro pavardės rašybą, būtų tinkamas 2010 metų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas Nr. XIP – 1668, numatantis šalia oficialios pavardės ir vardo formos, užrašytos piliečio dokumente lietuviškais rašmenimis, parašyti ir asmenvardžio formą kitomis kalbomis.

7. Pagal Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 str. 3 dalies šešis punktus Lietuvos Respublika vietovių ir gatvių pavadinimų svetimomis kalbomis neprivalo rašyti. Lietuvos Respublika nėra federacinė valstybė, teritorinių autonomijų jos Konstitucija nenumato, o tradiciniai vietovardžiai etninėse lietuvių žemėse yra lietuviški. Jeigu Lietuva priimtų okupacinių režimų primestas iškraipytas neautentiškas pavardes ir vietovardžius (kaip yra atsitikę buvusiose baltų žemėse Gudijoje, Rusijoje ir Lenkijoje), tai reiktų, kad Lietuvoje neveikia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.

8. Lietuvos lenkams Lietuvoje sudarytos geriausios sąlygos pasaulyje kultūrai palaikyti. Jų pavardės ir vardai, laikantis sutarties su Lenkija, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – joms nepridedamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir priebalsiai, o taip daroma Lenkijoje: Gasperavičienė ir Gasperavičiūtė oficialiai rašoma Gasperowicz, Vitkauskas – Witkowski ir t.t. Lietuviškų gatvių pavadinimų ten nėra, o tradiciniai vietovardžiai vieninteliame Punsko valsčiuje jau dukart buvo išniekinti.

9. Nereikia painioti etninių lietuvių žemių bei seniausios indoeuropiečių kalbos su neseniai suslavėjusiais plotais bei atneštine nauja kalba. Jei baltų žemėse Lenkijoje prie iškraipytų vietovardžių Dojlidy, Dajnowa, Ponary būtų parašytos autentiškos formos Dailidės, Dainava, Paneriai ir t.t.-  būtų pateisinama, bet nėra pagrindo prie autentiškų formų Lietuvoje (Dailidės, Dainava, Paneriai) parašyti iškraipytas (suslavintas) formas.

10. Kelio ženklai, gatvių pavadinimai yra susiję su valstybės valdymu, administravimu, todėl neautentiškų, netradicinių, okupacijos laikotarpiais įvestų formų primetimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 str.,  Valstybinės kalbos įstatymo 14, 17, 19, 23 str. ir kitus teisės aktus, kuriuos 2012 m. vasario 13 d. nurodė ir Lietuvos Respublikos Vyriausiasis administracinis teismas.

11. Konferencija palaiko „Reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorijos vientisumą“. Šį reikalavimą jau pasirašė 33 000 Lietuvos piliečių. Parašai bus renkami tol, kol kenksmingų Lietuvai įstatymų projektų nebus atsisakyta. Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos turėtų nutraukti antikonstitucine veikla užsiimančių valdininkų veiklą, o pietryčių Lietuvos gyventojus nedelsiant supažindinti su jų autentiškais vietovardžiais, pavardėmis, gimtinės istorija.

12. Jau nuo 2004 m. mokyklose, kuriose mokoma lenkų ir rusų kalbomis, buvo įvestas priedas prie mokinio krepšelio toms mokykloms, kurios didino valandų skaičių valstybinei kalbai mokytis, tačiau paaiškėjo, kad šį priedą daugelis mokyklų išleido kitiems reikalams, nes prie lietuvių kalbos mokymosi programų sulyginimo su mokyklomis, kur mokoma valstybine kalba taip ir nepriėjo (net ir valandų skaičiaus lietuvių kalbai nepadidino). Už šitokį lėšų iššvaistymą turėtų atsakyti tiek konkretūs mokyklų vadovai, tiek ir savivaldybių pareigūnai bei Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojai, kuriems buvo pavesta švietimo sistemos priežiūra. Turi būti laikomasi Švietimo įstatymo nuostatų, kurios suvienodina lietuvių kalbos ugdymo (ir egzaminų tvarkos) sąlygas. Švietimo ir mokslo ministerija ir savivaldybių administracijos privalo nedelsdamos įgyvendinti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą.

13. Nepritariame antikonstituciniam Tautinio mažumų įstatymo projektui (projektams), šalia lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, mėginančioms įteisinti kitas oficialias kalbas Lietuvos respublikos teritorijoje.