
„Svajonę išdrožti Lietuvos himną turėjau jau seniai. Išdrožti iš ąžuolo, kad suskambėtų kaip pasididžiavimas savo valstybe, kaip mūsų tautos tvirtybės įrodymas“, – sako visoje Lietuvoje gerai žinomas skulptorius, daugybės premijų laureatas tautodailininkas garliavietis Adolfas Teresius, pasirašinėjantis trumpai „Adis“.
Man gražu, kad šį savo sumanymą skulptorius vadina svajone. Svajonė – daugiau nei sumanymas, projektas ar planas. Ji – lyg debesėlis – rausvas ar melsvas, plūkaujantis mūsų pasąmonės debesynuose, nusileidęs iš aukščiau. Gal kažko Aukštesniojo sumanytas, sėklomis pabertas, kad per žemiškąjį kūrėją sudygtų?Sudygo…Kai ąžuolų kamienus traktoriai atitempė į mokyklos kiemą, stebėjosi Garliavos gyventojai, ką čia dar sugalvojo mūsų mokyklos direktorė Valė Urbelienė. „Čia bus kūrybinė stovykla „Himnas Lietuvos šimtmečiui“, – pristatė per „penkiaminutę“. –Turėsime galimybę stebėti kūrybinį procesą. Mes, „palaikymo“ komanda, kiekvieną dieną per ilgąją pertrauką aplankysime vyrus ir sugiedosime Himną“. Vyrai- šeši skulptoriai: Algirdas Vaištaras iš Karmėlavos (Kauno r.), Raimundas Blažaitis iš Alvito (Vilkaviškio r.), Juozas Videika Iš Jurbarko, Saulius Lampickas iš Alytaus, garliaviečiai Kazimieras Martinaitis ir Adolfas Teresius. Palaikymo reikėjo – oro sąlygos nelepino vyrų, palinkusių prie storuose ąžuolų kamienuose kasdien vis labiau ryškėjančių raidžių. Lietus pliaupė visą kūrybinę savaitę. Ištempti tentai menkai gelbėjo nuo besismelkiančios drėgmės. „Man geriau lietus, nei svilinanti kaitra“, – juokavo S. Lampickas. Skulptoriaus akyse – žydros liepsnelės, veide nuolat žaidžia šmaikšti šypsena. Ne veltui jis buvo pavadintas „sparnuotos medžio drožybos autoriumi“.
Darbams vadovavęs Adis visus vaišino šalavijų arbata. „Stiprina imunitetą, nuo gerklės perštėjimo padeda“, – juokavo, bet ir spaudė vyrus, reikalaudamas ne tik spartos, bet ir kokybės. Darbams artėjant į pabaigą, išryškėjo kiekvieno menininko darbo stilius. „Kaip čia bus, kad kiekviena Himno eilutė vis kitokiu šriftu išrašyta“? – klausiu drožėjų.
Raimundas Blažaitis, prieš keletą metų dalyvavęs kūrybinėje stovykloje Tautos Atgimimo Ąžuolyne, skaptavęs „Ožkabalių išdaigas“ (žaismingas pasakų personažų skulptūras vaikų sodui), margino raides linksmais ornamentais, tautinėmis juostomis; Kazimierui Martinaičiui būdingas santūrumas, rimtumas, Juozo Videikos išdrožtas žodis primena galingą jūros bangą… „Iš toliau žvelgdamas matai tik užrašą „Lietuva“, – aiškina A.Teresius. – O arčiau priėjęs kiekvienas įsižiūrės, kiek toje mūsų Lietuvoje esama istorinių klodų, kiek margų margiausių raštų, perdengiančių vienas kitą. Išdrožtuose Himno žodžiuose atsispindi mūsų tautos šimtmečių palikimas-paveldas. Tai nėra vien benzopjūklais išpjauti, skaptukais išskaptuoti žodžiai. Juose – daugybė įvairiausių žmonių, kūrusių Lietuvą. Norėtume, kad visi, kurie skaitys Himną, išskaitytų būtent tokią jo prasmę…“
„Kur tuos Himno žodžius statysite?“ – klausiu su viltimi, kad galbūt jie pasiliks mūsų mokyklos – Adomo Mitkaus vardu pavadintos mokyklos kieme. Gal tiktų šalia paminklinio akmens, skirto sovietų sušaudyto Garliavos miestelio mokyklos direktoriaus-vedėjo Adomo Mitkaus atminimui? O gal prie koplytstulpio, išdrožto po kruvinų 1991—ųjų Sausio 13-osios įvykių? Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė, apsilankiusi kūrybinėje stovykloje, norėtų šiuos Himno žodžius matyti Garliavos miestelio parke. Tokios pat nuomonės yra ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, atvykęs tą pačią dieną, kai buvo šalimais iškilmingai atidaryta žinomo knygnešio, šviesuolio visuomenininko Kazio Aglinsko vardu pavadinta renovuota gatvė, o Jonučių kapinėse pašventintas istorijos mokytojo Ričardo Gudaičio išdrožtas paminklas šiam Garliavai ir visam kraštui nusipelniusiam ir lig šiol tinkamai neįvertintam žmogui.
Džiugu, kad nepaisant lietaus ir finansinių sunkumų, Himno žodžiai ąžuole jau skamba… Džiugu ir tai, kad prie jo skambesio tam tikra prasme prisidėjo ir mūsų mokyklos bendruomenė.