Praeityje būta įvairiausių mėginimų aiškinti lietuvių ir kitų baltų kilmę iš kitų tautų, tikrų ir spėjamų – alanų, herulų, trakų, frygų, sarmatų, keltų ir pan. Kai kurie mėginimai, tiesa, turėjo ir politinių tikslų. Pavyzdžiui, XV-XVI a. autorius Erazmas Stela (tikrasis vardas – Johanas Štiuleris (Stüler)) lotyniškai parašęs „Dvi knygas apie prūsų senovę“ (išleista 1518 m.), įrodinėjęs, kad prūsai (borusai) atsikėlę į jau gotų gyventas žemes, tačiau, būdami žemesnės kultūros, buvo germanų nugalėti. Kadangi Prūsija nuo 1466 m. Torūnės sutartimi buvo tapusi Lenkijos vasale, toks aiškinimas turėjo paneigti lenkų politikų teiginius esą didžioji Prūsijos dalis yra lenkų gyvenamos žemės (žr. Jurginis 1971, 69-75).
Beje, renesanso ir vėlesniais laikais buvo madinga savo tautos šaknų ieškoti praeityje garsiose tautose. Lenkai, pavyzdžiui, save yra kildinę ir iš romėnų, ir iš sarmatų.
Netrūksta tokių kilmės legendų ir dabar. Jas paprastai atnaujina ir kuria įvairūs mėgėjai, savaip ir nekritiškai interpretuodami rašytinius šaltinius, o etimologijoje vadovaudamiesi žodžių dabartinio skambesio panašumu ar sutapimu. Tik šiais laikais pasitaiko atvirkštinių dalykų, kai iš savo tautos kildinamos visos kitos [1].
Iš tokių legendų apie lietuvių kilmę bene žinomiausia ir ilgiausiai gyvavusi yra palemoniškoji, arba plačiau – romėniškoji, teigusi mus esant vieno kraujo su italais, o lietuvių kalbą kildinusi iš lotynų kalbos. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad legendą XV a. sukūrę patys lietuviai didikai ar net Vakaruose studijavę jų vaikai kaip atsvarą lenkų aristokratijos arogancijai (Avižonis 1982, 268; Zinkevičius 2013, 127) [2]. Tačiau, kaip taikliai yra pastebėjęs G. Beresnevičius, lietuvių studentų būrelis – „keliolika jaunų vyrukų“ – nebūtų sugebėjęs išplatinti legendos (Beresnevičius 2003, 19). Be to, užuominos apie prūsų ir lietuvių romėnišką kilmę rašytiniuose šaltiniuose pasirodė, vykstant intensyvioms lietuvių kovoms su kryžiuočiais (prūsai tuo metu jau buvo pavergti). Todėl manyti, kad jau tada jas sukūrė Vakarų universitetuose studijavę ir lotynų kalbą mokėję lietuviai studentai (magnatų ir bajorų vaikai), neišeina, nes, vykstant karams, vaikų, dargi nekrikščionių, siuntimai studijuoti vargu ar buvo įmanomi. Lietuviai lavintis galėjo tik po antrojo, jogailinio Lietuvos krikšto. Vadinasi, lotynų ir lietuvių kalbų panašumą pirmieji galėjo pastebėti Lietuvos valdovų dvaro raštininkai – su Vakarų šalimis Lietuva susirašinėjo lotyniškai, kartais ir vokiškai. Tai galėjo būti ir XIII a. Mindaugui rašto reikaluose talkinę vienuoliai. Lietuvių diduomenė šią legendą vėliau perėmė ir sėkmingai plėtojo.
Legendos ištakos
Pirmąją žinomą užuominą apie galimą baltų (prūsų) sąsają su romėnais duoda XIV a. Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg, miręs apie 1326 m.). „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašydamas prūsų šventvietę Romuvą Nadruvoje, jos vardą jis kildina iš Romos miestavardžio. Jis rašo: „Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje – Nadruvoje – buvo vieta, kurią vadino Romuva (Romow), gavusi savo vardą nuo Romos“ (BRMŠ I, 334, 344) .
XV a. su romėnais lietuvius sieja lotyniškai rašęs, bet šiaip jau lietuvių nemėgęs lenkų istorikas Janas Dlugošas (Jan Długosz, Ioannes Dlugossius, 1415-1480), pats tikėjęs, jog „/…/ tam tikri posakiai, kalbos skambesys ir įvairių daiktų, reiškinių pavadinimų panašumas į lotynų kalbą leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės. Atsiradę jeigu ir ne iš romėnų, tai bent iš kurios nors kitos lotynų giminės per pilietinius karus /…/ tarp Marijaus ir Sulos, o po to tarp Julijaus Cezario ir /…/ Pompėjaus“ (91-87 ir 49-48 m. pr. Kr. – A. B.) (BRMŠ I, 575).
Dlugošas P. Dusburgiečio kroniką, tikėtina, buvo skaitęs ir šią užuominą traktavo kaip neginčijamą. Be to, spėjama, kad Dlugošas žinojo ir tuometinę žodinę legendą, kurią plėtojo, aprašydamas Lietuvą ir lietuvius. Jis pateikia ir vieną pirmųjų Lietuvos vardo etimologijų. Dlugošas rašo: „Lietuviai anksčiau save vadino litalais, bet laikui bėgant v buvo pridėta, o l pasikeitė į n, taigi kitos gentys ėmė juos vadinti litvanais – lietuviais. Iš Romos ir Italijos išvaryti pilietinių karų bei riaušių, slapčia užėmė tuščias, negyvenamas vietas tarp Lenkijos, Rusios, Livonijos ir Prūsijos. /…/ Ten jie įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien yra svarbiausias to krašto miestas. /…/ Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba“ (BRMŠ I, 578-579). Šį pakitimą J. Dlugošas aiškina lietuvių prekybiniais kontaktais su slavais ir „slavų kalbos žodžių“ įtaka.
Dlugošas pirmasis pateikia ir romėnų kilmingojo vardą – tai esąs Vilijus [3], savo vardu pavadinęs įkurtąjį Vilniaus miestą ir Vilijos (Neries) bei Vilnios upes (BRMŠ I, 578).
Legenda ir jos variantai
Palemono vardas ir siužetinė susisteminta legenda rašytiniuose šaltiniuose pasirodo kiek vėliau – XVI a. pradžia datuojamajame „Lietuvos metraštyje“ (dar vad. Bychovco kronika, toliau BK) bei „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje“ (toliau – LŽDKM). Vėliau legenda perrašinėjama, pildoma, tikslinama kitų istorikų. Anot legendos, Palemonas (Bychovco kronikoje vadintas ir Apolonu) buvęs vienas iš Romos kilmingųjų, kartu su savo šeima, pavaldiniais ir jų šeimomis, turtu bei kariais bėgęs laivais iš Romos ir, aplenkęs visą Vakarų Europą, pro Daniją patekęs į jūrą-vandenyną (Baltiją), o iš čia į Kuršmares bei Nemuno žiotis. Plaukęs Nemuno upe aukštyn iki Dubysos, kurios slėniuose ir apsistojęs – mat jam patikusi aplinkinė gamta ir paukščių, žuvų bei žvėrių gausa.
Abu metraščiai Palemono pirminę žemę Lietuvoje lokalizuoja dešiniąja panemune tarp Jūros ir Dubysos upių. Bėgimo motyvai ir laikas skirtinguose šaltiniuose nurodomi keli. LŽDKM teigiama, kad Palemonas bėgęs nuo savo giminaičio imperatoriaus Nerono (I a., 37-68 m.) žiaurybių, BK – nuo hunų valdovo Atilos (V a. pirmoji pusė) galimo antpuolio.
Tačiau ne visi tų laikų istorikai lietuvių kilmę siejo su Palemonu. Lotyniškai rašęs istorikas ir publicistas, karaliaus Žygimanto Augusto sekretorius Augustinas Rotundas (Augustinus Rotundus, ~1520-1582) apie Lietuvos kunigaikščių kilmę teigęs taip: „/…/ į šiuos kraštus jau prieš pusantro tūkstančio metų, bėgdamas nuo Nerono žiaurumo, su savo būriu atvyko P. Libonas [4], kurį mūsiškiai, klaidingai iškreipę jo vardą, Palemonu vadina. /…/ jis įsikūrė pajūryje, ir tas kraštas buvo pramintas jo vardu Libonija, kurią dabar vadiname Livonija [5]. Ir tie, kurie su juo iš Italijos atvyko, užėmė nuo pajūrio ligi Vilijos visas vietas, tuščias ir apgyventas, kurios tada buvo vadinamos Sūduva“ (LLICh, 34).
Rotundo amžininkas Mykolas Lietuvis (Michalo Litvanus, 1490-1560) mini dar kitą legendos versiją. Anot jo, „Iš tikrųjų į šias vietas atvyko mūsų proseniai, romėnų kariai ir piliečiai, kadaise pasiųsti į kolonijas ginti savo krašto sienų nuo skitų giminių, arba, kaip sako kitas tikresnis padavimas, G. Julijui Cezariui viešpataujant (49-44 m. pr. Kr. – A.B.), jie buvo čia atnešti Okeano audrų. Kada Cezaris, /…/ nugalėjęs ir sumušęs germanus Galijoje ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį, persikėlė per Reiną ir paskui nelabai sėkmingai plaukė Okeanu į Britaniją, audrai išblaškius jo laivyną, mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos pilis Plateliai; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą“ (BRMŠ II, 405).
Pasak BK susisteminto ir genealogiškai išplėtoto legendos varianto, Palemonui Lietuvoje gimę trys sūnūs: Barkus, Kunas ir Spera. Vyriausiasis sūnus Barkus esą įkūręs Jurbarką, Kunas – Kauną, o jaunylis Spera nukeliavęs į rytus ir apsistojęs prie gražaus ežero, kurį pavadinęs savo vardu [6]. Dabartiniame Širvintų raj. iš tikrųjų esąs Spėros ežeras. Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūręs Kernavę už Neries, o kadangi jo žmonės mėgę groti ąžuoliniais trimitais, tai Kernius kraštui pavadinti parinkęs lotyniškus žodžius litus ‘krantas’ ir tuba ‘vamzdis’ ir sudėjęs juos į vieną – Litusbania, tačiau paprasti žmonės nemokėję lotyniškai ir ėmę vadinti tiesiog Lietuva (LLICh, 20; BK, 42-45). Kiek anksčiau J. Dlugošas šalies vardo Litalia pakeitimą Litvania skyrė slavams – esą lenkai su rusais pakeitę. Pats Palemonas esąs palaidotas Seredžiaus piliakalnyje, iki šiol vadinamu dar ir Palemono kalnu. O iš Palemono palikuonių kilę visi Lietuvos kunigaikščiai, iš palydovų patricijų – didikai Goštautai, Mantvydai, Davainos ir kt. (BK, 47).
Vis dėlto tik legenda
Tokia siužeto, vietovardžių ir asmenvardžių įvairovė galėjo rastis tik todėl, kad nesant šaltinių, liudijančių kokią nors romėnų bėglių į Rytų Baltiją istoriją, iki XVI a. romėniškoji lietuvių kilmės legenda buvo plėtojama stichiškai ir išsišakojo į keletą, jei ne keliolika, variantų. Vėlyvas Palemono vardo pasirodymas, o iki tol vartoti išgalvoti vardai irgi patvirtina nuomonę, kad ši legenda istorinio pagrindo neturi. Vėlyvaisiais viduramžiais ir renesanse buvo madinga savo tautos diduomenę kildinti iš kokios nors senesnės tautos. Iš romėnų save yra kildinę ir vokiečiai, ir lenkai, vėliau lenkai su čekais pasirinkę monoteistinį kilmės variantą ir siejo savo kilmę su mitinio Babelio bokšto statyba, prie kurio Jahvė sumaišęs kalbas ir šitaip davęs pradžią skirtingoms tautoms.
Palemono vardas XVI a. galėjo būti nusižiūrėtas iš antikinių šaltinių (Renesanso laikais tai nestebina) – senovės Romoje iš tiesų buvę keli Palemonai [7] – ir vieno jų biografija pritempta prie legendos. Seredžiaus piliakalnio vardą Palemono kalnas dar K. Būga mėginęs aiškinti kaip disimiliacijos keliu atsiradusį iš žodžio Panemunė (Palemunė ar spėjamo *Palemuonė; Būga I, 188) [8]. Palemonidų legenda buvo tikima 400 metų. Kodėl ji atsirado ir kuo ji pagrįsta?
Kalbų ir religijos panašumas
Romėniškąją lietuvių kilmės teoriją stiprino ir kalbų panašumas, ir politeizmo paralelės – mat romėnai (iki IV a.), kaip ir lietuviai, garbinę ne Jahvę su Kristumi, o savus, indoeuropietiškus dievus. Šias dvi paraleles – kalbinę ir religinę – renesanso metraštininkai (M. Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojelavičius), žavėdamiesi antika, plėtojo ir pildė vis naujais siužeto niuansais.
Tiesą sakant, romėnų ir lietuvių religijos paraleles pirmasis pateikė J. Dlugošas. Tačiau bene platesnę argumentaciją anais laikais yra pateikęs jau minėtasis istorikas Mykolas Lietuvis lotyniškame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. 1550 m. savo veikalo ištraukas autorius įteikė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui; tos ištraukos buvo išspausdintos tik 1615 m. Grįsdamas lietuvių kilmę iš italų, M. Lietuvis iškelia priešpriešą „maskvėniškajai“ kalbai ir kultūrai. Jis rašo:
„Mes semiamės maskvėnų mokslo, kuris neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nes rutėnų kalba yra svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų kraujo.
Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senovinių romėnų papročių, kurie ne taip seniai pas mus išnyko, būtent: iš žmonių lavonų deginimo, būrimo iš vidurių ir paukščių skrydžio ir kitų prietarų, /…/ ypač kulto Eskulapo, kuris yra garbinamas tokiu pat žalčio pavidalu“ (BRMŠ II 404).
Toliau M. Lietuvis pateikia lotyniškos leksikos pavyzdžių, kad skaitytojas galėtų lyginti ją su lietuviškąja: ignis ‘ugnis’, aer ‘oras’, sol ‘saulė’, mensis ‘mėnuo’, dies ‘diena’, deus ‘dievas’, tu ‘tu’, gentes ‘gentys’, verte ‘versk’, iugum ‘jungas’, linum ‘linas’, anguis ‘angis’, rota ‘ratas’, tractus ‘trauktas’, axis ‘ašis’, nunc ‘nūnai’, septem ‘septyni’ ir kt.
Į Palemonidų legendą naujai ir savitai yra pažvelgęs etnologas ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, atkreipęs dėmesį į metraštininkų, ypač J. Dlugošo, vartotus atpasakojimui būdingus žodžius sakoma, manoma, pripažįstama, pasakojama ir padaręs logišką išvadą, kad šie konkretūs metraštininkai ne patys sukūrę legendą, o atpasakoję jau egzistuojančią, t. y. susidūrę su žodine tradicija. G. Beresnevičius netgi mėgina modeliuoti tos tradicijos ištakas, t. y. galimą gausios romėnų grupės atvykimą su šeimomis, vergais, ginklais, patirtimi, apsistojimą dykrose aplink Vilnių, kur vėliau prasideda „asimiliacija, atvykėliai ima naudoti atsigabentus patyrimo, karinius, turtinius išteklius ir palengva apjungia aplinkines gentis /… / įsigali iš esmės būsimosios Mindaugo Lietuvos teritorijoje“ (Beresnevičius 2003, 19-20). Toks, anot jo, būtų J. Dlugošo romėniškosios teorijos destiliatas.
Tačiau tokiu atveju būtų išlikę bent mažiausi archeologiniai romėniškosios kultūros pėdsakai: būtų įvykęs šuolis lietuviškojoje ginkluotėje, architektūroje (romėnai nebūtų atsisakę mūro tradicijos), net aprangoje, nekalbant jau apie paprotyno naujoves ir lotyniškuosius to laikotarpio skolinius lietuvių kalboje. Dar labiau neįtikėtina atvirkštinė versija, kad atvykėliai leido sau subarbarėti, perėmę žemesnės civilizacijos kultūrą ir kalbą. Taip pat neįtikėtina, kad tokią didelę jūreivystės patirtį turėjusi bendruomenė būtų užmiršusi jūrą, savanoriškai sulindusi į girias, leidusi sunykti turėtiesiems įgūdžiams ir užsiėmusi tik medžiokle bei žemdirbyste. Tiesa, G. Beresnevičius iškelia prielaidą, kad tai galėję būti net ne Romos patricijai, o barbarai, „gal ir kokie letovici“, nusigavę iki Romos, „gal ją ir siaubę“ ir vėl grįžę, pilni naujų įspūdžių, naujos patirties ir prisiminimų, ilgainiui virtusių legendomis (Beresnevičius 2003, 20). Bet ir tokiai prielaidai galioja aukščiau minėtieji kontrargumentai.
Beresnevičiaus išvada, jog XV a. ir vėlesni autoriai fiksavo jau iki tol sklandžiusią žodinę tradiciją, yra visiškai įtikinama. Tik ji pirmiausia sklandė ne lietuvių, o kitataučių sluoksniuose, tarp „saviškių“, kurie tą teoriją ir sukūrė, kitaip negalėdami paaiškinti savo pastebėtojo lotynų ir lietuvių kalbų panašumo bei romėnų ir baltų pagonybės paralelių. J. Dlugošas rašo, jog lietuviai „turėjo tas pačias šventes, dievus bei apeigas kaip pagonys romėnai, garbino dievą Vulkaną [manydami jį slypint] ugnyje, Jupiterį – žaibe, Dianą – miškuose, Eskulapą – gyvatėse ir žalčiuose; svarbesnėse gyvenvietėse kūreno žynio saugomą ugnį, kurią laikė amžina“ (BRMŠ I, 578). Panaši schema taikyta ir prūsų atžvilgu [9]. Romėniškoji legenda ar užuominos apie ją pradedamos būtent nuo šitų pastebėjimų, o ne atvirkščiai, t. y. ne nuo siužeto, kurį atpasakojus, jo tikrumas būtų grindžiamas lingvistiniais ir etnokultūriniais pavyzdžiais, bet nuo pavyzdžių. Ir legenda tampa tiesiog išvadomis. Ir dar. Jei šią legendą būtų skleidusi XIII-XV a. lietuvių diduomenė, vokiečių ir lenkų metraštininkai būtų ją tiesiog išjuokę ar apskritai ignoravę.
Baigiamosios pastabos
Lietuvių kildinimas iš romėnų turėjo didelę reikšmę tautos, šalies ir jos valdovų įvaizdžiui Europoje ir buvo atsvaras lenkų skleidžiamoms paskaloms, jog lietuviai apskritai neturėję aristokratijos ir kad Gediminas buvęs viso labo Vytenio žirgininkas (iš tikrųjų – brolis; tokiomis paskalomis lenkai aukojo net dalį savo įvaizdžio, nes Gedimino anūką Jogailą patys buvo pasikvietę į Lenkijos sostą). Romėniškoji legenda ypač populiarėdavo tais periodais, kai Europoje būdavo iš naujo atsigręžiama į antikos kultūrą ir palikimą, t. y. renesanso, klasicizmo ir romantizmo epochoje. XIX a. rašytojams romantikams A. Mickevičiui ir J. Kraševskiui ši legenda buvo paskata domėtis ir žavėtis Lietuvos praeitimi, didžiuotis ja ir skirti jai savo kūrybą.
Romėniškoji lietuvių kilmės teorija gyvavo iki pat XVIII a. pabaigos, kai ją pirmasis ėmė griauti vokiečių istorikas Augustas Šlioceris (Schlöcer, 1735-1809). O XIX a. pradžioje atsiradęs istorinis-lyginamasis kalbotyros metodas kritiką papildė kritiką dar ir kalbiniais argumentais, kalbų (tarp jų ir lotynų bei lietuvių) panašumą aiškinęs jų kilme iš bendros prokalbės, tad mūsų kilmė iš romėnų buvo paneigta. Lotynų ir lietuvių kalbose tos prokalbės, pavadintos indogermaniškąja ar indoeuropietiškąja, pėdsakų randama kur kas daugiau negu anglų, vokiečių, lenkų ar rusų kalbose. O artimesnė pažintis su lietuvių kalba užsienio komparatyvistus atvedė prie moksliškai pagrįsto naujo atradimo – lietuvių kalba esanti pati archajiškiausia, tiksliau – konservatyviausia iš visų gyvųjų ide. kalbų [10]. Tai esąs didžiulis kultūrinis turtas, neįkainojama vertybė, todėl kai kurie mūsų laikų nelietuviai lingvistai netgi siūlo įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (Poliakovas 2008, 326).
Šiais laikais kai kurių slavų istorikų yra platinami teiginiai, jog Lietuvos valdovai, nors ir užaugę etninėse lietuvių žemėse, niekada nekalbėję lietuviškai. Pasak jų, visi jie iki Jogailos šnekėję gudiškai – mat Lietuvos metraščiai ir statutai parašyti kanceliarine slavų kalba, o jau nuo Jogailos kalbėję tik lenkiškai. Be to, tvirtina jie, Lietuvos valdovų žmonos buvusios daugiausia slavės, o apie pačių valdovų vartotą lietuvių kalbą metraščiuose nesą nė užuominos [11].
Šių teiginių autoriai daro kelias klaidas. Pirmiausia, jokie valdovai nešnekėjo kanceliarinių raštų kalba jau vien todėl, kad ne jie juos rašė – tam buvo atskiros raštininkų pareigybės, beje, diferencijuotos pagal kalbas. Lenkijos kanceliarijos kalba iki pat XVI a. buvusi lotynų – ar tai būtų pagrindas teigti, jog ir Lenkijos valdovai dvare kalbėję lotyniškai? Mindaugo lotyniškos sutartys su Livonija ar Gedimino lotyniškai rašyti laiškai irgi nereiškia, kad abu valdovai kalbėjo lotyniškai. Be to, kanceliarine slavų kalba apskritai niekas nekalbėjo – Rusijoje net XVII a. buvo sakoma: „Reikia kalbėti rusiškai, o rašyti slaviškai“ (Zinkevičius 1987, 119). O jei tarsim, kad valdovai šnekėjo savo žmonų kalbomis, bet ne atvirkščiai, turėsime sutikti, kad beveik visa Rusijos Romanovų dinastija turėjusi šnekėti tik vokiškai ar daniškai.
Būtent romėniškosios lietuvių kilmės legendos pagrindas atsako į klausimą, kuria kalba šnekėjo Lietuvos valdovai ir diduomenė, kol XV a. gale pradėjo lingvistiškai lenkėti. Lietuvos karalių bei diduomenės kildinimas iš romėnų yra pagrįstas lotynų ir lietuvių (o ne kurios nors slavų) kalbų panašumu. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad Mindaugo, Gedimino, Vytauto ir net vėlesniais laikais lietuvių diduomenė kalbėjusi lietuviškai. Lietuvių kalbą diduomenė mokėjo ir vėliau, greta jos luomine tapusios lenkų kalbos. Jei lietuvių diduomenė iš seno būtų kalbėjusi kitaip, ši legenda apskritai nebūtų atsiradusi, o jei ir atsirastų, ja niekas nebūtų šitiek šimtmečių tikėjęs.
Taip pat neįtikėtina, kad tokią didelę jūreivystės patirtį turėjusi bendruomenė būtų užmiršusi jūrą, savanoriškai sulindusi į girias, leidusi sunykti turėtiesiems įgūdžiams ir užsiėmusi tik medžiokle bei žemdirbyste.
Literatūra
Avižonis 1982 – Avižonis K. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. // Rinktiniai raštai. T. 3. Roma. P. 245-275.
Beresnevičius 2003 – Beresnevičius G. Palemono mazgas: Palemono legendos periferinis turinys. Religinė istorinė studija. Vilnius.
BK – Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius, 1971.
BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. T. I. Vilnius, 1996.
BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. T. II. Vilnius, 2001.
Būga I – Būga K. Rinktiniai raštai. Sudarė Z. Zinkevičius. T. I. Vilnius, 1958.
Butkus 1995 – Butkus A. Lietuvių pravardės. Kaunas.
Butkus 2000 – Butkus A. Kai kurių Kauno vietovardžių kilmė. // Kauno istorijos metraštis. T. 2. Kaunas. P. 147-154.
Jurginis 1971 – Jurginis J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius.
LLICh – Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Vilnius, 1957.
Narbutas 2004 – Narbutas S. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje // Senoji Lietuvos literatūra, 17 knyga. P. 286-314. Prieiga per internetą: http://www.llti.lt/failai/e-zurnalai/SLL17/XVIISen286-314.pdf
Poliakovas 2008 – Poliakovas O. Pasaulis ir lietuvių kalba: Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė. Vilnius.
Zinkevičius 1987 – Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius.
Zinkevičius 2006 – Zinkevičius Z. Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas. Vilnius.
Zinkevičius 2013 – Zinkevičius Z. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius.
[1] Pavyzdžiui, J. Šeimys „sugeba“ egiptiečių hieroglifus perskaityti dabartine lietuvių kalba, J. Jokubauskas be vargo lietuviškais laiko žodžius semitas (iš semti), regionas (iš regėti), odė (iš oda) ir daugybę kitų. Šiuos ir kitus lietuvių fantastus plačiau yra aptaręs akad. Z. Zinkevičius (Zinkevičius 2006). Rusams šioje srityje atstovauja profesorius V. Čiudinovas (Валерий Чудинов), tvirtinantis, kad visas senasis pasaulis buvęs rusiškas, o rusai nuo Samaros numigravę net į Japoniją ir ten įkūrę samurajų kastą.
[2] Artimesnė K. Avižonio versijai yra lenkų istoriko ir kalbininko J. Ochmanskio hipotezė, kad legenda gimusi Kazimiero Jogailaičio dvare tarp 1460 ir 1480 m. ir kad ją J. Dlugošui kyštelėjęs lietuvis Stanislovas, 1465-1471 m. studijavęs Krokuvos universitete, vėliau (1476–1486) tarnavęs Vilniaus kapituloje dekanu. Pats Stanislovas idėją apie romėniškąją lietuvių kilmę esą galėjęs sugalvoti, paskaitęs turėtą Vincento Kadlubeko kroniką, kurioje rašoma apie lenkų kilmę iš romėnų (žr. Narbutas 2004, 297).
[3] Jokiuose kituose šaltiniuose Vilijus neminimas; tai gali būti paties J. Dlugošo sugalvotas asmenvardis iš slaviško Neries pavadinimo Vilija.
[4] Publijus (?) Libonas nesiejamas su jokiais Romos Publijais ar Libonais – tokio asmens antikos istorija nemini.
[5] Iš tikrųjų Livonijos vardas kilęs iš finougrų genties lyvių etnonimo, gyvenusių abipus Rygos įlankos; vardą šaliai (vok. Livland, lot. Livonia) davę vokiečių misionieriai XII a. gale, su lyviais susidūrę pirmiausia.
[6] Dabartinėje Lietuvoje žmonių gyventa dar gerokai iki Palemono; Jurbarko pavadinimas kilęs ne nuo Barkaus vardo, o iš vokiško Georgenburg (vok. tarm. Jurgenborg ‘Jurgio pilis’; pilį kryžiuočiai ant šv. Jurgio kalno pastatę 1259 m.), Kauno vardo kilmė siejama su asmenvardžiu Kaunas ar spėjamai buvusiu, bet išnykusiu būdvardžiu kaunas ‘slėnus’, o Speros vardas paimtas iš ežeravardžio, bet ne atvirkščiai (Butkus 2000, 152-153). Lotyniškai Lietuvos gyventojai niekada nekalbėję nei Romos laikais, nei vėliau, kai ši kalba tapo tik mokslo ir dalykinių raštų kalba (Lietuvoje – šalia kanceliarinės slavų).
[7] Palemonas I (Polemon Pythodoros, ?? pr. Kr. – 8) buvo Mažosios Azijos (dab. Turkija) provincijų – Kilikijos, Ponto, Kolchidės, Bosforo – valdovas. Tai buvo graikų kilmės Romos kilmingasis, imperatoriaus Marko Antonijaus, vėliau Augusto patikėtinis. Atvykęs pas aspurgus (gentis, gyvenusi Azovo ir Juodosios jūros pakrantėje į rytus nuo Kerčės) draugystės sutarties sudarymo dingstimi, buvo jų paimtas į nelaisvę ir nužudytas, atspėjus jo tikruosius tikslus – pajungti aspurgus Romai (https://en.wikipedia.org/wiki/Polemon_I_of_Pontus).
Palemonas II (Marcus Antonius Polemon Pythodoros, 12 pr. Kr. – 74), Palemono I sūnus. Po motinos mirties (38 m.) tapo valdovu Ponte, Kolchidėje ir Kilikijoje. Apie 50 m. įsimylėjo turtingą Judėjos gražuolę princesę Juliją Berenikę. Ši sutikusi tekėti, kad pašalintų gandus apie jos incestą su broliu, bet iškėlusi sąlygą, jog Palemonas turįs priimti judaizmą ir apsipjaustyti, ką šis ir padaręs. Santuoka ilgai netruko, Julija palikusi Palemoną ir su visa svita grįžusi pas brolį, o Palemonas atsimetęs nuo judaizmo. Netrukus jis vedęs antrąkart. Antroji jo žmona buvo asirų, armėnų ir graikų kilmės princesė Julija Mamėja.
Palemonas II pervadinęs Farizano miestą savo vardu – Polemonium (dab. Fatsa Turkijoje). 62 metais Neronas nušalinęs Palemoną II nuo Ponto ir Kolchidės sostų. Nuo tada iki savo mirties Palemonas II valdęs tik Kilikiją (https://en.wikipedia.org/wiki/Polemon_II_of_Pontus). Apie jo bėgimą per visą Viduržemio jūrą ir dar su tokia gausia palyda ar apskritai apie bėgimą iš Kilikijos niekur neužsimenama. G. Beresnevičius būtent šį Palemoną sieja su legendiniu pabėgėliu (Beresnevičius 2003, 76).
[8] Tokią galimą disimiliaciją patvirtina ir vardyno duomenys – autorius Prienų ir Alytaus rajonuose yra užrašęs gyventojų pravardes Zalemunčikas / Zalimunčikas / Zelemunčikas (atsikėlę gyventi iš anapus Nemuno) (Butkus 1995, 450). Pakaunės Palemono vietovardis atsiradęs tik XIX a. viduryje, nutiesus Vilniaus-Kauno geležinkelį (1862) ir pastačius čia stotį. Galėjo būti duotas iš romantinių paskatų, kaip kad Šveicarijos, Londono, Paryžiaus ir pan. kaimavardžiai.
[9] Petras Dusburgietis apie prūsus rašo: „Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, negęstančiąją ugnį (BRMŠ I, 344). J. Dlugošas prūsų kalbą kildino iš graikų.
[10] Teisybės dėlei reikia pridurti, kad pati archajiškiausia iš baltų kalbų buvusi prūsų kalba, tačiau iki lyginamojo-istorinio metodo atsiradimo prūsai jau buvo vokiečių asimiliuoti.
[11] Tai irgi melas. Motiejus Miechovietis (Maciej z Miechowa, Matheas de Miechow, 1457-1523) rašo, kad karalius Vladislovas (Jogaila) mokėjęs lietuvių kalbą ir naujakrikštams lietuviams keletą dienų aiškinęs tikėjimo tiesas bei mokęs juos kalbėti Viešpaties maldą (BRMŠ II 354).
Autorius įsivaizduoja to meto Lenkiją, jos diduomenę buvus kažkokią vienalytę, nesąlygojamą kaimyninių, geopolitinių interesų, kai sako, kad lenkai paskalomis, jog Gediminas buvo Vytenio žirgininkas, aukoja net dalį savo įvaizdžio, nes Gedimino anūką Jogailą patys pasikvietė į Lenkijos sotą. Istoriškai žiūrint kokių čia kilmingumų aukojimų nebūtų pagrindo įžvelgti. Paprasčiausiai vieni lenkai skleidė, kad Gediminas buvo Vytenio žirgininkas, kai kiti, kurie buvo Jogailos šalininkai, ėmė skleisti, jog Gediminas buvo Vytenio brolis. Čia kyla klausimas kodėl jogailininkams prireikė, kad Gediminas būtų Vytenio broliu? Taigi šiuo atveju abu variantai dėl Gedimino kilmės negali būti priimti, kaip viena ar kita istoriškai patvirtinantys. Objektyvių duomenų, patvirtininčių konkrečiai, kad Gediminas būtų buvęs Vytenio brolis, istorijos šaltiniuose nėra. Apskritai dėl Vytenio valdymo, ypač jo pabaigos, Gedimino atsiradimo yra nearti Lietuvos istorijos dirvonai. Ir tai yra iki šiol besitęsiančios Lietuvos ir jos istorijos lenkizacijos pasekmė.
Gediminas buvo Vytenio submonarchas Trakuose, O Vytenis monarchas Vilniuje. Po Vytenio mirties Gediminui, kaip submonarchui atiteko Vilnius.
Kur to meto patikimesnis (ne per Lenkijos rankas ėjęs) šaltinis, tokiems faktams patvirtinti?
Yra žinoma, kad Gediminaičių dinastiją įkūrė ne Gediminas, o jo senelis Skalmantas. Skalmanto laikais, Vilnius ir Trakai, jau turėjo būti, nes jis dviem savo sūnum Būtvydui ir Butigeidžiui padalijo Lietuvą. Butvydui buvo paskirti valdyti Trakai( jis tapo savo vyresnio brolio submonarchu), o Butigeidžiui buvo paskirtas Vilnius. Po Butigeidžio mirties, sostas atiteko jo, submonarchui, broliui, Butvydui. Butvydas Trakų kunigaikščiu (submonarchu) paskyrė Vytenį. Po Butvydo mirties Vytenis tapo Vilniaus valdovu, o submonarchu Vytenis paskyrė Gediminą.
Labiau būtų pagrindo laikyti, kad Skalmantas yra Tautvilo sūnus, o Algirdas laikytinas ne Gedimino, o Skalmanto sūnumi. Vytenis vadintas “karaliaus sūnumi”, taigi gali būti, kad Mindaugo nužudymo metu jis dar buvo mažas vaikas ir liko gyvas. Du vyresnieji sūnūs, matyt, jau buvo tokių metų, kad galėjo su Mindaugu dalyvauti karo žygyje ir buvo nužudyti kartu su karaliumi. Tuo galima paaiškinti ir Traidenio Lietuvos, kaip naujos, atsiradimą. Tokiu atveju Kęstutis gali būti laikytinas Vytenio arba jo sūnaus Žvilgučio sūnumi, taigi ir Mindaugo karalystės dinastinės linijos paveldėtoju. Kad taip gali būti rodytų ir Kęstučio veiksmai atlikti dėl Vilniaus valdymo atlikti Kęstučio -Algirdo Lietuvos valdymo laikotarpiu, t.y. šiuo laikotarpiu monarchu laikytinas Kęstutis, o submonarchu Algirdas. Čia lyg matytume rezultatus to, ką Mindaugas varžantis dėl Lietuvos sosto pasakė Tautvilui, t.y. kad imtų kariuomenę ir ką Rusijoje užsikariautų tą ir valdytų. Taigi Gediminui, kaip jogailaičių dinastijos pradininkui, vietos apskritai nesiranda.
Kokių grybų šiandien privalgei?
Ne lenkiškų, o lietuviškų…
Pirma – Skalmantas yra ne Tautvilo, o Traidenio giminaitis, gal sūnėnas. Antra – Algirdas negalėjo būti Skalmanto sūnumi, nes Algirdas gimė tik apie 1295 metus, o Skalmantas apie 1210 metus. Trečia Vytenis buvo ne Mindaugo, o Butvydo sūnus, Traidenio giminaitis, o Traidenis buvo Mindaugo politinis priešininkas todėl Vytenis negalėjo būti Mindaugo sūnumi, be to Mindaugo 2 sūnus kurie buvo nužudyti kartu su Mindaugu buvo dar maži vaikai ir negalėjo būti karo vadais. Ketvirta Mindaugas buvo nužudytas ne karo žygyje ,o tada kai jis su žmona ir 2 mažais sūnumis keliavo pas savo svainį į Agluoną. Penkta Traidenis iškilo dėl to, kad propagoniška grupuotė nužudė Mindaugą ir kilo politinė suirutė, po kurios jis iškilo. Šešta, Kęstutis buvo ne Vytenio sūnus, o Gedimino, nes Vytenis turėjo tik sūnų Žvelgutį, kuris žuvo su juo mūšyje, o Žvelgutis sūnų neturėjo. Kad Kęstutis buvo Gedimino sūnus rodo ir tas faktas, kad Gediminas iš Trakų perėjęs į Vilnių Kęstutį paskyrė LDK submonarchu. Septinta, Kęstutis kaip LDK submonarchas padėjo Algirdui tapti LDK valdovu ir čia submonarchas buvo Kęstutis ,o Algirdas monarchas. Aštunta – Tai ką Mindaugas pasakė Tautvilui visiškai nesisieja su Kęstučiu, nes Minaugas tai pasakė Tautvilui, kai vienijo Lietuvą ir jį išvarė iš Lietuvos, be to Mindaugas su Kęstučiu nėra giminės, net Vytautui su Jogaila jo vardas buvo nežinomas. Devinta – Jogailaičių dinastijos pradininkas yra ne Gediminas ,o Jogaila. Tai viskas.
Ačiū, ne tie laikai – lenkiškos (jogailiškos) Lietuvos istorijos nebereikia…
Iš prancūzų kalbos verstame ir lenkiškai Vilniuje 1844 m. išleistame Istorijos, genealogijos, chronologijos ir geografijos ATLASE aiškiai matosi: Gedimino (g. 1257 m.) tėvas buvo Vytenis (Buivydas) (g. 1232 m.), o senelis – Liutauras (duc de Litvanie).
19 a. atlasas, tai ne šaltinis 13-14 amžiaus faktams patvirtinti. Juolab, kad čia Vytenis laikomas Gedimino tėvu, o ne broliu.
Susidarė įspūdis, jog prof. A. Butkus nebūtų skaitęs nei J. Basanavičiaus Rinkrinių raštų, nei S. Daukanto, Statkutės de Rosales, Č. Gedgaudo veikalų (nors negaliu tuo patikėti), lyg ir aiškiai paneigiančių legendinę romėniškosios-itališkosios kilmės teorijos pusę, bet atskleidžiančių tų legendų istoriškąją esmę. Profesorius lyg ir priartėja prie tos esmės, paminėdamas Mykolo Lietuvio darbus, bet tuoj skuba nuo jų atsiriboti. Nejaugi, jau ir VDU istorikai suka į mūsų istorijos klastotojų gretas?! Kita vertus, nesuprantu, kaip galima sugretinti M. Strijkovskį ir A. V.-Kojelavičių, abu vadinant renesanso metraštininkais; pirmasis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką kūrė remdamasis daugybe šaltinių, o antrasis tik įvilko minėtąją kroniką į istorijos rūbą. Mielam skaitytojui siūlau susipažinti bent su mano mėgėjiškai rašytu straipsniu „Daugėja Lietuvių kilmės teorijų“, Žurnalas „Žemaičių žemė“, 2011 Nr. 6, p. 2-7.
Istorija neturi šokinėti pagal politikų dūdelę. Anglai apie Romos laikmetį, romėnai atvežė šalavijus, čiobrelius, petražoles, jų panaudojimą maistui. Šių augalų paplitimas ir mūsų krašte neatsiejamas nuo Palemono atsikėlimo į Lietuvą ir įslejus į lietuvių tapatybę.
Man atrodo, kad gana reikšminga detalė Lietuvos metraščiuose yra ta, kad BK pradeda Lietuvos istoriją nuo Žemaitijos (“labai patiko jiems ir pavadino tą žemę Žemaitija”), o ne nuo kokių rusiškų žemių. T. y., apgyvendinimas prasideda nuo Žemaitijos ir eina link Lietuvos taikiai, o po to jau ginklu imamos rusiškos žemės. Metraščių autoriai kažkodėl labai gerbė Žemaitiją. Net Naugarduką ir Gardiną, anot jų, įkuria Žemaitijos valdovai ir ponai.
Žemaičiai prie jūros prisikapstė tik Gediminaičių laikais. Iki tol juos nuo jūros skyrė kuršiai. Jei Palemonas būtų buvęs iš tikrųjų, jis būtų patekęs pas kuršius, ne pas žemaičius.
Kalbama apie legendą, kuri 16 a. buvo propaguojama ideologiniais sumetimais. Tuo metu tokios tikslios žinios, kurios žinomos mums dabar, dar nebuvo prieinamos. Ideologinis ginklas, propaganda jokio tikslumo, aiškumo, istorinės teisybės, objektyvumo nė nesiekė. O tarnavo valdančiųjų LDK ponų-“oligarchų” giminių išimtinės teisės valdyti LDK pagrindimui.
Dieve, Dieve, kada dr. A. Butkus pajėgs perskaityti, kad graikiškai vadinosi Palaimon, liaudyniškai Palaemo, kilm. Palaemonis ( iki 5 amžiaus buvo tariama Palaimo, Palaimonis – ar tai yra Jums, dr. A. Butkau, žinoma, kaip reikia skaityti ir tarti iki 5 amžiaus pabaigos liaudyniškus užrašymus).
Man suprantama, kodėl remiamasi devintuoju vandeniu nuo kisieliaus – angliškąja Vikipedija – būti ant bangos dauginant paste/ copy, draugišku priimtoms dogmoms Oksforde ar Krokuvoje, nieko nesukurti savo, vien tik vartalioti ir gromuliuoti.
Gal laikas būtų atsiversti dr. A. Butkui tokią nedidukę knygelę iš 1972 m., žinia, Č. Gedgaudo, ir pasiskaityti bendram išprusimui be išankstinių nuostatų – fu, koks besarmatis, visur jam lietuviai vaidenasi.
Dar noriu priminti dr. A. Butkui, kad hetitų užrašytas Apaliunas vietoj vėliau sugraikinto Apolon.
Gal laikas pradėti skaityti pirminius šaltinius ir tada ką nors rašinėti be angliškų apseilėtų ir pritaikytų tekstų riboto suvokimo žmonėms ?
Kaip kalbininkui noriu užduoti klausimą pradiniam apšilimui : kodėl arabai viesulą, audrą vadina ‘firtina’ (gal verstyna būtų lietuviškai) ?
Kiek prisimenu, tai nuo 2011 m. spalio mėn. a.a. A. Patacko straipsnio ‘Blago – blogio dėsnis’ (pavadinimas nucybrintas iš Č. Gedgaudo knygos) jokios pažangos ar net pastangos lietuvių kalbą giliau pažinti dr. A. Butkus nėra parodęs.
Jankauskui ir Tvankstui: Žinau, kad Butkus yra skaitęs ir Gedgaudo, ir Statkutės pasakas. Basanavičiaus teorijos taip pat yra seniai paneigtos, ir niekas, išskyrus jus, į jas rimtai nežiūri.
https://alkas.lt/2012/03/15/a-butkus-s-m-lanza-patriotizmas-pseudomokslo-pakuoteje/
… na taip… Jei mokslinykai jau “įrodė”, jog Lietuvių kalba nėra seniausia, o tik “išlaikė seniausias gramatines formas” “…yra konservatyviausia, archaiškiausia…”, bet ne seniausia… na tada Gedgaudas ir Statkutė pasakoriai, o tie kurie dar kalba kalba “su seniausia gramatika…” paprasčiausiai tik kalbėti pradėjo anksčiau už kitus, tik tiek… Labai jau “moksliška”…
Kęstuti, senoji graikų kalba, senoji prūsų kalba, tocharų kalba kalba ir jų gramatikos yra archajiškesnės už lietuvių. Ir nepainiokit lietuvių kalbos su baltų prokalbe, nuo kurios ji atsiskė ir už kurią ji tikrai modernesnė. Yra gramatikos dalykų, kurie atsirado jau lietuvių kalbos epochoje (prokalbėje nebuvo būtojo dažninio laiko, būtojo kartinio laiko trumpųjų formų). Kai kurie lietuvių kalbos gramattikos dalykai, pvz., pašalio vietininkai (miškiep, miškop), atsirado ir išnyko.
Tvankstas: “Dieve, Dieve, kada dr. A. Butkus pajėgs perskaityti, kad graikiškai vadinosi Palaimon, liaudyniškai Palaemo, kilm. Palaemonis ( iki 5 amžiaus buvo tariama Palaimo, Palaimonis”
Dieve, Dieve! Dar pridurkit, kad Butkus nėra senoviškai perskaitęs graikų Apolono vardo. Šis turbūt nesiskyręs nuo lietuviško Upelionio 🙂
Hetitų Apaliunas yra paaiškinamas anglams, prancūzams ar vokiečiams lyg Upelionis būtų.
Nesuprantu, kodėl bėgate nuo Palaimono – ar graikiško, ar liaudyniško, ar abiejų kartu – siaubas ima ?
Negali jie būti aiškiai lietuviškais vardais, štai anglai aiškina jau kaip Polemon, tai yra cool.
Išvardijai nebevartojamas kalbas… O tai baltai tai ne prolietuviai?
Čia yra tokia lietuvių kalbininkams bėda – ką pasakys Oksforde, Berlyne, Krokuvoje ir Maskvoje, kiek leis jiems pripažinti, tiek ir pasakys.
Žiūrėkime, VU Filologijos fakultete nebeliko lituanistikos katedros, paaiškėjo viešai tik rugsėjo mėnesį, visi lituanistai tylėjo kaip skerdyklon varomi veršiai – visiems kinkos tirtėjo (prisiminkime V. Kudirkos pasakymą apie lietuvį inteligentą), kad tik darbo neprarasti, kad tik kas neatsitiktų (lyg A. Čechovo žmogui futliare), jei kels šurmulį lietuvių tautoje dėl tikros šventenybės VU – lituanistikos katedros.
Pagal Jūsų taip minėtas pasakas ar J. Basanavičiaus teorijas daugybė bulgarų kalbininkų tapo profesoriais, pasaulinio garso su savo darbais apie trakų kalbą, pvz. I. Duridanov su savo Trakų kalba’, išleista įvairiomis kalbomis, o ar yra kas nors išversta ir atspausdinta lietuviškai ?
Ko gi taip bijoti, spausdinti bulgarų kalbininkų knygas apie trakų kalbą ?
Nesivarginkite su atsakymais – išspausdinus lietuviškai, tai bus įrodyta geniali J. Basanavičiaus pramata, įrodyta dalis Č. Gedgaudo teorijos.
Pagal dr. A. Butkaus užduotas straipsnio taisykles galima panaudoti ir trumpą ištrauką iš Thracian language, parodant besiputojančių prieš J. Basanavičiaus teorijas apie trakų ir lietuvių kalbų giminystę, apsijuokimą.
Cognates of Thracian and Baltic place names
Thracian place Lithuanian place Latvian place Old Prussian place cognates
Alaaiabria Alajà,Lith. aléti ‘to be flooded’
Altos Altis
Antisara Sarija Sarape
Armonia Armona, Armenà Lith. armuõ, -eñs ‘a swamp, bog’, arma ‘the same’
Armula Armuliškis lit. arma ‘mud’
Arpessas Varpe, Varputỹs, Várpapievis Warpen, Warpunen Latv. vārpats ‘whirlpool’, the Lith. varpýti (-pa, -pia) ‘to dig’
Arsela Arsen Arsio, Arse
Aspynthos Latv. apse, the Old-Pruss. abse, the Lith. apušẽ
Atlas Adula
Asamus aśman- ‘stone’, Lit. ašmuo, ašmenys,
Vairos Vaira Lit. vairus ‘diverse’
Baktunion Batkunu kaimas
Beres Bẽrė, Bėrẽ, Bėr-upis, Bėrupė Bēr-upe, Berēka Lit. bėras, Lat. bęrs ‘brown, swarthy’
Bersamae Lith. béržas, the Latv. bẽrzs, Old-Pruss. berse
Veleka Velėkas Lit. velėklės ‘place in the water’
Bolba bria Balvi, Bàlvis, Bolva Lith. Bálvis ‘a lake’, the Old-Pruss. Balweniken
Brenipara Mesapian brendon, Lat. briedis ‘deer’
Tai lietuvių kalbininkams būtina visiškai nutylėti netgi bulgarų kalbininkų I. Duridanov, V.I. Georgijev, taip pat rumunų (praplečiant trakų – dakų kalbą kaip vieną ir tą pačią kalbą) I. Russu, S. Olteanu darbus, nes neduok Die, tada paaiškės, kad J. Basanavičius buvo pranašas, tiek metų juodintas ir išjuoktas pačių lietuvių kalbininkų profesorių.
Turiu išsisaugojęs nuorodą (istorija.net), kur vyko tas pats ginčas – ar trakai prolietuviai, ar neaiškus indoeuropiečiai, iš kurių galiausiai slavai patapo… gaila, kad jau nuoroda nebeveikia… Kam įdomu galite palyginti išlikusius senuosius trakų žodžius
https://lt.wikipedia.org/wiki/Trak%C5%B3_kalba.
Dar atsimenu, jog senoje nuorodoje buvo paminėti ir kiti trakiški žodžiai, kurių nėra šioje nuorodoje – želtas-geltonas, odra-ūdra… Man tai užkliuvo odra-ūdra. Ūdros kur gyvena? Prie vandens, prie upės ir tada paaiškėja Odros (upės) vardo kilmė – grynai trakiškas pavadinimas, bet trakai prie Baltijos negyveno. Tada visai didelė tikimybė, jog ir trakai ir gyvenantys prie Baltijos jūros kalbėjo ta pačia kalba. Tada ir Basanavičius, Statkutė, Gedgaudas arčiau tiesos, nei tie mokslinykai ar prie mokslo, kurie net “nepastebėjo”, jog Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą uždaro… Dar pateiksiu labai Įdomią nuorodą http://on.lt/vilkiai kur ir Zinkevičius gauna pylos apie neteisingai išaiškinta Ukmergės pavadinimo kilmę, apie Bulgarijos vardo kilmę – kurio dar ir patys bulgarai neišsiaiškino, apie Volgos vardo kilmę…
Kažkur kažkada skaičiau, kad baltai maždaug prieš 80.000 m. kažkur nuo Karpatų pusės nusileido ir po truputį pasklido į visas puses… O Ukrainos pakraščiuose palei Moldovos sieną, palei Karpatus dar ir dabar yra gražiausiai išlikusių baltiškos kilmės vietovardžių ir vandenvardžių..
Pavyzdėlis būtų trakų kalbos žodis ‘brinkainis’ – storas, susdedantis iš ‘brink-ti’ + ‘ei-ti’ > priesaga ‘-ain- ir galūnė -is.
Kuo skiriasi prancūzų naudojama priesaga -ain- žodyje ‘americaine’ ir anglų naudojama -an žodyje ‘american’ ?
Gerb. Algi, čia Jūs savitarnos kritika užsiimate – dr. A. Butkus seeennniiiaaai paneigęs.
Kai dr. kaip šaltinį naudoja / nurodo Wikipedia, tai gal Wdr. turėtų pasirašyti priedėlį prieš vardą ir pavardę ?
Ar Wprof. vietoje profesorius ?
Šarlataniškumas smelkiasi kasdien iš daugybės mokslų (tai vyrauja humanitariniuose moksluose) ir jau nuoroda į Wikipedia bent duoda aiškų atsakymą, dėkui mokslinykui, kuris nesislapsto ir atvirai profanams paaiškina jų supratimo lygio vertais šaltiniais.
Vaizduojant neklystamumą pasiremiama ir ‘Zinkevičius 2006 – Zinkevičius Z. Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas. Vilnius.’, tai išvis sukelia juoką – Wdr. kaip Wikipedia analų garbintojas savo mokslą paverčia pseudomokslu ir dar pirštu bado į akademiko darbą – profanai pasiskaitykite.
Analitinis straipsnis pagal Wšaltinius reiškia, kad jam visiškai reikalinga mokslinė tiesa, užtenka savavališkų Wdr. tempimų ant dogmų kurpaliaus ?
Žinoma, Butkus galėjo nurodyti ir kitus šaltinius, kurie yra toje Vikipedijos nuorodoje. Kad ir šitą:
https://www.jstor.org/stable/3556497?seq=1#page_scan_tab_contents
Bet nuo to abiejų Palemonų biografija nesikeis.
Kiek suprantu ž…jstor yra dogmatinė nuoroda, po kurios niekas negali būti naujai aiškinamas, taigi abu Palemonai yra gelžbetoniniai.
Bet pradžioje Palemonas buvo Palaimonas, todėl jų biografija ištakose visiškai keičiasi.
Klausyk, Tvankstai, toje nuorodoje juk yra spausdinto leidinio faksimilė! Užsisakyk, ir tau atsiųs popierinį variantą. Kad ir tavo Vasaros 5 adresu.
Dėl kliedesių apie Palaimoną jau nė kiek nesistebiu – pasak tavęs, ten jau gyvenęs lietuvis Palaimonas ir būtent jis grįžęs iš Ponto ar Romos tiesiai į Lietuvos miškus 🙂 Žinoma, nutylint, kad tokiu atveju Palemono vardas “po 5 a.” turėjo būti rašomas “Palaemonas”, nes būtent “ae” kiek anksčiau (iki II a.) lotynų kalboje buvo tariamas kaip “ai”.
Sveikatos, mielasai, ir stiprybės! Džiaugiuosi, kad vadiniesi Tvankstu, bet dar ne Napoleonu ar tuo pačiu Palemonu. 🙂 Paskelbk “Alke” savo “gelžbetonines teorijas”, užuot čia kėlęs putas. Ir visi tavo palatos draugai bus laimingi 🙂
Tiek ir tesugebi : iškolioti, jei kas ne pagal tave, turgaus bobelės, įkalusios stiklinaitę ‘ant šilumos’, stiliukas, ir dar kaip jokeris yra Vasaros 5 -ehehehe, muahaha. Kaip tikras tiligentas statai į vietą.
Palaimonas skamba lyg palaimintas…
Kunas – graik. medžiotojas, Barkus – jūreivis, Speras – sėjikas
Palaimonias – argonautų žygio dalyvis
Dėkoju už priminimą.
Įdomu, kaip dr. A. Butkus išvartytų šitą vardą ? Kokiais graikiškais etimologiniais stebuklais ?
Dėkoju gerb. Juliui už pastangas advokatauti, bet be Wikipedia ir jstor, jei gali.
Labai menkai, politizuotais pramanais iki šiol siekiama nuneigti XVI a. Lietuvos metraštyje užrašytas žinias apie Palemono atsikėlimą. Faktas, jog su barbarų užplūdimu senovės Romėnų visuomenės kultūriniai ratilai sklido į regionines rezidencijas – „vilas”, kur provincijose veikė į naujų valstybių kūrimąsi, pratęsė Romos socialinę civilizacijos tradiciją Europoje. Pirmojoje XVI amžiaus pusėje rašyta antroji Lietuvos metraščio redakcija Lietuvos valdovų pradininku nurodo Nerono giminaitį kunigaikštį Palemoną, kuris su 500 kilmingųjų ir visa savo šeima ir įsikūrė Lietuvoje. Istorikas Z. Ivinskis: neabejodamas teigė „Palemoną visad laikiau ne tik tikru, o ir visų tikriausiu mūsų protoplastu, nes labai daug žymių šeimų Lietuvoje ir Žemaitijoje, iš jo kildinančių savo bajorystę, yra gavusios savo kilmės dokumentus“.
Yra prielaida, išdėstyta M. Jučo knygoje “Lietuvos metraščiai”, kad 16 a. pradėta propaguoti romėniškoji Lietuvos valdančiųjų sluoksnių kilmės versija – atsakas į Maskvos propaguotą teoriją apie Lietuvos valdovų kilmę iš Polocko kunigaikščių dinastijos. Tačiau iš šio straipsnio aiškėja, kad romėniškoji kilmės teorija atsirado anksčiau nei rusiškoji versija. Įdomu, kad būtent 16 a. pradėta intensyviai propaguoti jau iki tol turėtą romėniškąją kilmės teoriją, jog netgi buvo siūloma įvesti lotynų kalbą, atsisakant “rusų” kalbos.
Beje, ponų vardai pabrėžtinai lietuviški. T. y., jei tariamas didysis Žemaitijos kunigaikštis Montvil, o jo sūnus Erdvil, tai ponai, dalyvaujantys rusiškų žemių užgrobimo kampanijoje – Eikšis ir Graužis. Įdomu, kad litvinistai, besidedantys dideliais LDK patriotais ir antimaskoliais, propaguoja būtent rusiškąją Lietuvos kunigaikščių kilmės istoriją. Gal, kad Polockas yra Baltarusijoje. O lietuviškosios Lietuvos ponų 16 a. propaguotos versijos nepriima. Nes ne nuo Naugarduko, kuris jų pseudomokslinėje teorijoje užima itin svarbią vietą, o nuo Žemaitijos, kuri jų labiausiai neigiama, prasideda Lietuva. T. y., toks buvo Lietuvos ponų, sponsoriavusių metraščius, nusistatymas.
Pagal senąjį pasaulio supratimą dangus turėjo savo žemę, o žemė turėjo savo dangų arba Dievas danguje turėjo savo giminę žemėje, o žemėje gyvenanti giminė turėjo savo Dievą, gyvenantį danguje. Taigi dangui kelentis kitur su juo kartu keliasi ir su juo susieta žemė. Legenda apie Palemoną ir atspindi šio supratimo laikotarpį, t.y. Dievo Palemono su savo dangumi ir su juo susietos žemės vietos su joje gyvenusia gimine atsikėlimą į Lietuvą. Tai, kad Palemonas pagal tą senąją pasaulėžiūrą gali būti lietuviškos dievybės pavadinimu, yra galimas moksliškas kalbinis įrodymas. Tai gal derėtų ir eiti šiuo keliu…
Romos įkūrimas siejamas su vilke. Lietuvos metraščiuose propaguota romėniškosios kilmės versija. Taigi, logiška būtų, kad ta BK vieta, kur Vilniaus įkūrime dalyvauja vilkas, irgi yra romėniškosios teorijos tąsa.
// A. Butkus: “Šiais laikais kai kurių slavų istorikų yra platinami teiginiai, jog Lietuvos valdovai, nors ir užaugę etninėse lietuvių žemėse, niekada nekalbėję lietuviškai. Pasak jų, visi jie iki Jogailos šnekėję gudiškai – mat Lietuvos metraščiai ir statutai parašyti kanceliarine slavų kalba…” // ———— Kaip tik BK yra puiki, rodanti LDK valdančiųjų sluoksnių (ponų) nusistatymą, kas jie ir kas rusų kalba, frazė: “Traidenis vedė Mazovijos kunigaikščio dukrą ir su ja turėjo sūnų, vardu Rimantas. Ir kai jis išaugo iki tam tikrų metų, jo tėvas Traidenis atidavė jį, idant išmoktų rusų kalbos, Levui Mstislavičiui, kuris įkūrė miestą, pavadintą jo vardu, Lvovą.”, “Ir, gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas pramoko rusų kalbos…”. Taigi, kokia kalba bebūtų parašyti Lietuvos metraščiai ir kaip neįsipaišančias į litvinizmo teoriją metraščių legendines vietas bevadintų litvinistai, metraščių autorius sponsoriavusių ir toną uždavusių LDK ponų pozicija rusų kalbos atžvilgiu, aiški.
Nors, vėlgi, ilgėliau pagalvojus, litvinistai ir šią vietą pakreiptų savo naudai: “taip, taip, kūrinyje juk vaikas augo lenkiškoje šeimoje, tad tėvas, kad vaikas nenutoltų nuo gimtosios rusų kalbos, atidavė jį Levui…”. Kaip ten bebūtų, asmeniškai man, svarbiausia ir akiai maloniausia Lietuvos metraščių vieta lieka pati pradinė. Kai ne nuo sumauto Naugarduko ar Polocko prasideda Lietuva, o nuo litvinistų taip niekinamos Žemaitijos. Kur prasideda romėnų įsikūrimas ir Lietuvos taikus apgyvendinimas, o vėliau jau karinis rusiškų žemių užgrobimas. Reziumuojant. Kyla natūralus klausimas: kodėl būtent 16 a. prireikė romėniškosios kilmės versijos. Atrodytų, kad tai atsakas ir ideologinis ginklas prieš Maskvos ideologinį ginklą – Lietuvos valdovų kilmę iš rogvolodovičių… Taipogi, tai lyg ir antilenkiškas kūrinys, nes Lietuvos ponai kreipiasi į Vytautą, minėdami, jog lenkai nebuvo šlėkta, o yra iš prasčiokų, tik čekų dėka gavę herbus, o jie, Lietuvos ponai, yra iš senos romėnų giminės, jau su savo herbais atvykę… Manau, kad, iš tikrųjų, tai, ko gero, bus Lietuvos ponų-“oligarchų” ypatingo išskirtinumo ir pašaukimo valdyti LDK teisės ideologinis apipavidalinimas ir sureikšminimas. Neatsitiktinai BK tekste vis šmėžuoja Goštautai. Ten ir mitinio didžiojo Žemaitijos kunigaikščio Montvil’o tarybos(!) ponai (pasiųsti kaip kariai Montvil’o sūnui Erdvil’ui užimti rusų žemes), vieną kurių BK įvardina kaip Grumbio – Romos patricijų Kolumnų giminės – palikuonį Goštautą. Ir vėliau figūruoja Goštautai: Gediminas siunčia etmoną Goštautą ginti Žemaitijos nuo kryžeivių. Po to paskiria jį pirmuoju Vilniaus vaivada (nors Vilniaus vaivadija tik 1413 m. įkurta). Vėliau jau prie Algirdo vėl goštautizmas – Petras Goštautas skiriamas Vilniaus valdytoju. BK nesidrovi porinti, kad būtent Goštautas pirmasis priėmęs Romos tikėjimą ir paskleidęs jį Lietuvoje. Toliau metraštyje Goštautas pasirodo Žalgirio mūšyje, kai Vytautas vietoj į duobes įkritusių etmonų skiria jį. Dar vėliau Goštautas jau gina Kazimierą. Kaip ten bebūtų, Lietuvos metraščių legendinės dalies užsakovų – LDK ponų – diegiama schema aiški: Lietuvos pradžia vedama iš romėnų, kurie apgyvendino Žemaitiją, po to apgyvendino kraštą, kurį pavadino Lietuva, ir tik po to prasideda jau prievartinis rusiškų žemių prijungimas. Ir šito litvinistai nepaneigs.
Dėl: „Palemonas II pervadinęs Farizano miestą savo vardu – Polemonium (dab. Fatsa Turkijoje).”
Niekada neteko ko nors rimtai skaityti apie baltų tautinį rūbą, todėl moterų nuometo kilmė visada kėlė klausimų. Argi jis netinka brendant per arabiškus smėlynus – apsaugo nuo vėjų nešamo smėlio, kad jo visur nepripūstų…
taiklu (dėl priežastingumo)
– apnuometuoti, ar nuometa, ar nuometu
…tinkama ir taip, ir taip
Tada nuometus nešiotų ne tik moterys, bet ir merginos bei vyrai. 🙂 O nuometas yra ištekėjusios moters ženklas. Paslėpti plaukai yra paslėptas relišeris (“gundiklis”). Merginos plaukų neslėpdavusios. Lietuvių posakis “paleisti velnią iš kasų” reiškia gundyti, traukti vaikinų dėmesį.
Be to, galėtų būti nukopijuota iš dvarų mados. Viduramžiais plaukus aklinai dengdavo net karalienės. Negi irgi iš arabių praktikos? 🙂
Nuometas būdingas tik rytų aukštaičių ir daliai latgalių tautiniams drabužiams.
Iš čia suminėtų minčių apie Palemoną, matyt, arčiausiai yra G. Beresnevičiaus pastebėjimas, kad iš mūsų žemių kažkokie kariai galėjo būti nuvykę kariauti į Romos imperiją ir po to grįžę į dabartinę Lietuvą. Be to, man įsiminė A. Patacko mintis, kad negalėjo mūsų didikai paprasčiausiai sugalvoti niekuo nepagrįstą mūsų kilmės iš romėnų teoriją. Yra daug žinių, įrodančių, kad geruliai (girių gyventojai giruliai) iš mūsų žemių apie 476 m., vadovaujami Odoakro, nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. V a. II pusėje prie Dunojaus ties Karnuntumu buvo didelės gerulių – letų kolonijos, tarp jų Gerulata netoli dabartinės Bratislavos.
Taigi lietuvių kilmės iš romėnų teorijos niekas neišgalvojo, tik reikia mokėti ją perskaityti. Beveik per tūkstantį metų nuo Romos nukariavimo iki šių Palemono legendų, aišku, tų įvykių atmintis gerokai išsiblaškė ir pakito. Rimantas Matulis
“geruliai (girių gyventojai giruliai) iš mūsų žemių apie 476 m., vadovaujami Odoakro, nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. V a. II pusėje prie Dunojaus ties Karnuntumu buvo didelės gerulių – letų kolonijos,”
Ir reikia gi žmogui tiek durnumo turėti…
Rimantas: “man įsiminė A. Patacko mintis, kad negalėjo mūsų didikai paprasčiausiai sugalvoti niekuo nepagrįstą mūsų kilmės iš romėnų teoriją.”
Tai kad ne mūsų didikai tą teoriją sugalvojo, o kitataučiai metraštininkai. Nei Petras Dusburgietis, nei Janas Dlugošas nebuvo “mūsų didikai”. 🙂