Liepos 1 d. 16.30 val. Istorinėje Prezidentūroje atidaroma paroda „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)“
Ar mes pasiruošę valstybės šimtmečiui? Ar valstybės galvos suvokia, kokia tai puiki galimybė suvienyti Lietuvos žmones ir nustatyti naujus valstybės prioritetus? Ar regioninės politikos spragos nenulems to, kad didžioji dauguma Lietuvos piliečių niekaip nepaminės šios sukakties arba paminės ją ant sofos žiūrėdami šventės transliacijas iš sostinės? Kad ir ką galvotume apie tarpukario Lietuvą, talento, noro ir pastangų kalbėti su tauta ir gauti jos palaikymą tuometinei valdančiajai daugumai tikrai netrūko.
Artėjančio šimtmečio šviesoje Istorinė Prezidentūra kviečia visus pažvelgti į tarpukario šventes ir iš jų vieniems pasimokyti dalyvavimo kultūros, o kitiems – kaip suvienyti žmones bendrai idėjai.
Apie Valstybės ir Tautos šventes
Dar lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu inteligentija suvokė, jog valstybę sudaro ne tik teritorija ir valdžios institucijos, bet ir bendri piliečių kultūriniai, socialiniai bei politiniai įsipareigojimai.
Modernia tautine valstybe tapusi Lietuvos Respublika buvo neįsivaizduojama be piliečių pagarbos istorijai ir kultūrai. Pagarbai ugdyti pasitelktos valstybinės šventės bei patriotinės akcijos. Suteikdami prioritetus tam tikriems tautai reikšmingiems įvykiams ir sukaktims, valstybės elito atstovai tarsi pasjansą dėliojo minėtinas dienas valstybinių švenčių kalendoriuje.
Politinio pasjanso žaidėjams į talką atėjo ir filosofai: jie akcentavo, jog patriotizmas yra glaudžiai susijęs su emocijomis, kurias kaip jausminį Tėvynės bei Tautos pajautimą paaštrinti gali padėti patriotinis tautinis auklėjimas ir tautinės šventės. Abiem šiais poliais rūpintis pirmiausia turinti valstybė.
1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dar vienu svarbiu tikslu tapo telkti per karą išsibarsčiusią ir nualintą tautą vieningai valstybei kurti. Tam reikėjo naudoti įvairias priemones, kurios valstybės sąvoką turėjo paversti matomu ir juntamu reginiu.
Valstybinių švenčių renginiais ir kitomis tautinėmis akcijomis piliečiai buvo skatinami jaustis tikraisiais Lietuvos istorijos dalyviais. Šventės įspūdingai minėtos ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir provincijoje. Iškilmių mastą liudija nuotraukose užfiksuotos dalyvių minios, nešinos vėliavomis, tribūnose ugningas kalbas sakantys Prezidentai, Vyriausybės ar Seimo nariai, marširuojantys kariniai paradai.
Į švenčių organizavimą buvo įtraukti tūkstančiai pedagogų ir visuomeninių organizacijų narių. Visuomenė turėjo teisę ir pati siūlyti švenčių programos idėjas ir tai darė labai aktyviai – įsitraukdavo tautinės mažumos, moksleiviai, studentai, kariuomenės atstovai, inteligentai, bažnyčia ir kt. Piliečių širdyse kurdama patriotizmo tvirtoves tarpukario Lietuva stiprino save iš vidaus.
Valstybės ir tautos šventės pasitarnavo tautinės propagandos sklaidai. Per šventes atidengti paminklai, atidarytos įstaigos, pasakytos kalbos padėjo valdantiesiems kurti pageidaujamas kultūrinės ir istorinės atminties interpretacijas.
Šventės lyg pasjanso kortos buvo dėliojamos atsižvelgiant į vidaus ir tarptautinę padėtį, politines ir ideologines valdančiojo elito pažiūras, didžiausius valstybės laimėjimus ir siekius. Šia paroda siekiama atskleisti tarpukariu šventėmis dėliotų valstybės ir valdančiųjų asmenų prioritetus bei paaiškinti šios dėlionės motyvus ir įgyvendinimo būdus.
Parodoje pamatysite
Pirmojoje salėje pristatomas tarpukario valstybės švenčių ir poilsio dienų kalendorius bei jo kaita. Pagrindinė valstybinė šventė metuose buvo viena, tačiau jos data keitėsi (vasario 16, gegužės 15, rugsėjo 8). Šioje salėje lankytojai sužinos apie kalendoriuje įrašytų švenčių ritualus ir kaip jie kito. Šventinių kortų kaladę papildo valstybinės reikšmės minėjimai, rengti sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto sukilimui ir prijungimui prie Didžiosios Lietuvos atminti – ir spalio 9-ąją – Vilniaus gedulo dieną. Šios dvi datos nebuvo įtrauktos į švenčių ir poilsio dienų sąrašą, tačiau tapo kertiniais tautinės ideologijos akmenimis – apie tai lankytojams pasakos antrosios salės ekspozicija.
Dėl XX a. 4 dešimtmečio pradžioje sustiprėjusio autoritarinio valdymo 1934 m. rugsėjį buvo ypač pompastiškai paminėtas Prezidento Antano Smetonos 60-metis – jubiliejaus renginiai pristatomi trečiojoje parodos salėje.
Nuo 4 dešimtmečio pagrindinės valstybinės metinės šventės energija buvo sukoncentruota į Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – rugsėjo 8-ąją. Visus 1930-uosius sėkmingai švęstų jubiliejinių Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių renginių istoriją lankytojai išvys ketvirtojoje parodos salėje. Taip pat sužinos, kaip surinkti milijoną litų, ir galės išbandyti jėgas žaidime – kartu su Vytautu Didžiuoju pakeliauti per Lietuvą.
Pirmą kartą nuo 1930 m. parodos lankytojai turės unikalią galimybę pamatyti Vytauto Didžiojo paveikslą, jubiliejiniais metais apkeliavusį visą Lietuvą. Šalia jo – kartu keliavusi įspūdinga Raportų knyga. Taip pat bus galima apžiūrėti originalius sveikinimus ir dovanas, įteiktus Prezidentui Antanui Smetonai jubiliejaus proga. Lankytojai išvys Vilniaus pasą ir galės patyrinėti kaip minutes be istorinės sostinės skaičiavo laikrodis „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Taip pat lankytojai nustebs pamatę pirminį Juozo Zikaro skulptūros „Laisvė“ projektą – originalus ir brangus sumanymas liko tik gipsinėje išliejoje.
Parodoje taip pat spindės aukščiausi valstybės apdovanojimai ir plevėsuos patriotiškos visuomeninių organizacijų vėliavos. Parodą pagyvins archyviniai vaizdo kadrai iš 1925, 1928 ir 1930 metų valstybės švenčių.
Rengėjai tikisi, kad ši paroda padės suvokti, jog šventėse reikia ne tik dalyvauti, bet ir prisidėti jas rengiant savo mieste, bendruomenėje ar su bendraminčiais. Gal šių dienų pavadinimas „valstybinė šventė“ sukuria tam tikrą barjerą ir valdiško reguliavimo pojūtį, tačiau nuotraukose ir videofilmuose užfiksuotos dalyvių emocijos leidžia teigti, jog net ir oficialūs minėjimai vienija žmones, padeda atsiskleisti kūrybiškumui, skatina domėtis šalies istorija, suprasti ją ir didžiuotis savo Tėvyne.
Paroda veiks iki 2018 m. vasario 1 d.
Argi parodoje nėra Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos, iškiliausios valstybinės šventės atgarsių?