V. Sinica. Kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

Elitų ir masių atotrūkis

Ekonomiškai „Brexit“ (Br – santrumpa nuo Britain, exit reiškia išeiti, – Alkas.lt)  yra vienareikšmiškai žalingas ir neigiamų pasekmių turėsiantis įvykis. Neigiamų pasekmių jis turės ir britų vidaus politikai bei šalies integralumui. Škotijoje jau inicijuojamas referendumas dėl atsiskyrimo ir škotai greičiausiai balsuos už savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos vardan priklausomybės Europos Sąjungai. Politologai ir ES lyderiai prieš „Brexit“ kalbėjo daugiausiai ekonominiais argumentais. Tačiau prašovė, nes dauguma britų, ypač vyresniųjų, balsavo vedini visai ne ekonominėmis, o politinėmis paskatomis. Politika savo ruožtu yra iracionali ta prasme, jog nepasiduoda kaštų ir naudos analizei, o apima tokius sentimentus kaip tautinis išdidumas, prisirišimas prie gyvenimo būdo ar, britų atveju, prie išskirtinio statuso.

Lietuvoje išjuoktas ir neįvykęs, tačiau šimtų tūkstančių gyventojų paramą turėjęs „žemės referendumas“ rinkos kategorijomis mąstančiam jaunimui kėlė juoką dėl to, jog rėmėsi mąstymu, kuris kapitalą – dirbamos paskirties žemę – vadina „šventa, protėvių krauju permirkusia žeme“. Būtent tokį ryšį su istorine aplinka praradusiems žmonės nesuprantami sentimentai yra neatsiejama politinio mąstymo dalis ir būtent tokio „emocinio“ pobūdžio sentimentais žemei, istorijai, kalbai ar tautiniams simboliams visame pasaulyje yra pagrįsta piliečių ištikimybė savo valstybėms, kiek tos ištikimybės apskritai pavyksta sukurti. Nesiskaityti su jais yra kvailiausia įmanoma politiko laikysena. „Brexit“ atveju nesiskaityta ne tik su tuo, bet ir su daug racionalesniais teisės apsispręsti, mažesnio reguliavimo, standartizacijos ir biurokratizacijos noru. Darosi vis labiau tikėtina, kad būtent politikų nesiskaitymas su gyventojų nuotaikomis ir įsivaizdavimas, kad galima jas vertinti ir teisti, o ne priimti kaip faktą, rudenį į Baltuosius Rūmus atves Donaldą Trumpą.

Niekur neveda ir pačios demokratijos kritika. Ne vienas politikas ir apžvalgininkas Lietuvoje referendumo rezultatus pateikė kaip „masių demokratijos“ pavojingumo įrodymą. Jų aiškinimu, atiduoti lemtingus sprendimus į piliečių rankas yra neatsakingo populizmo ir atsakomybės vengimo požymis. Tariamai ydingos ir pavojingos „masių demokratijos“ priešinimas su mįslinga elito demokratija tiesiog glumina ir rodo pačios demokratijos prigimties nesuvokimą. Demokratija visada buvo ir yra daugumos valdžia, kad ir ką sakytų reto skandinavų konsensuso šalininkai. Ją įgyvendinant visi piliečiai yra lygūs nepriklausomai nuo išsilavinimo, o sprendimai priimami daugumos balsais. Tiesa, jog tai nestabili, rizikinga, kartais kvailiausius sprendimus leidžianti santvarka. Tačiau tokia yra demokratija. Kiekvienas bijantis referendumų svarbiais klausimais ir sakantis, kad tai šalies likimo atidavimas į tamsių masių rankas, turėtų sąžiningai lygiai tą patį pasakyti apie kiekvienus rinkimus.

Tuo tarpu po referendumo Britanijoje šį atotrūkį tarp politinių sprendimų priėmėjų ir tautų mąstymo pripažino tiek prof. Ramūnas Vilpišauskas Lietuvoje, tiek Viktoras Orbanas Vengrijoje. Pagrindinė ištransliuota jų tezė – elitams būtina išmokti kalbėtis su savo piliečiams. Kalbėjimas reikalauja išgirsti. Referendumo rezultatas buvo neabejotinas signalas, kad nepatenkintų ES raida – racionaliai ar ne – Britų salose yra dauguma. Kad šis scenarijus nesikartotų, raidos scenarijus turėtų būti keičiamas. Kur link – tą turėtų pasakyti patys piliečiai, o jų balsą suprasti, išgirsti ir politiškai aiškiai suformuluoti šalių Vyriausybės.

Būtų baisi klaida apsimesti, kad kitose ES šalyse visi patenkinti vykstančia integracija. Priešingai, dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių, o euro atsisakyti ir nebeįsileisti nelegalų kviečianti „Alternatyva Vokietijai“ turi 13-15 proc. gyventojų palaikymą (prieš metus siekė 3-4 proc.). Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Tikrieji Europos draugai ir priešai

Gal ką nustebins, bet didžiausias ES palaikymas ir mažiausias noras atsiskirti yra Vengrijoje ir Lenkijoje. Nuolatos euroskeptiškomis vadinamos šalys, milžinišku palaikymu išsirinkusios Europos priešais apšauktus lyderius, nori būti Europoje. Priešingai negu Vakarų Europos politikai, kviečiantys griauti ES (Marin Le Pen (Marin Le Pen), Nigelis Feridžas (Nigel Farage), Gertas Vildersas (Gert Wilders), Norbertas Hoferis (N. Hofer) ir kiti), Višegrado šalių euroskeptikai garsiai svarsto, kaip Europos vienybę išsaugoti. Kuo labiau rūpi Europa, tuo garsiau svarstomas jos likimas.

Politikos moksluose skiriami radikalūs ir nuosaikūs euroskeptikai. Pirmieji nori ES griūties, antrieji – jos reformų. Šia prasme antieuropietiškumu kaltinamas Viktoras Orbanas pasirodė kuo tikriausias proeuropietis. Jungtinė Karalystė ES sudėtyje buvo labiausiai reikalinga būtent ES reformų šalininkų stovyklai, nes buvo vienas stipriausių balsų už sugrįžimą prie mažiau biurokratizuotos ir mažiau integruotos, iš esmės ekonominės laisvos prekybos erdvės. „Brexit“ iš likusių ES narių atima šį stiprų balsą. Tą suprasdamas, V. Orbanas agitavo britus pasilikti. Tačiau žvelgiant plačiau, labai sunku pasakyti, ar pačiam Europos išlikimui (kuris, tikiu, įmanomas tik minėtų reformų keliu) britų pasitraukimas buvo vien žalingas.

Europos saugumui ir klestėjimui vienareikšmiškai reikalingas ES išsaugojimas. Tuo tarpu akivaizdu, kad bent politikų tarpe „Brexit“ variklis buvo ES griūties šalininkai su „Nepriklausomybės partija“. Jos pirmininkas N. Feridžas aiškiai sako, kad trokšta ES „išnykimo“. Visgi labai abejotina, ar britai balsavo vedini ES griūties sentimentais, o ES administracinis elitas turėjo užtektinai supratingumo ir geros valios imtis būtinų, šalių suverenumą užtikrinančių reformų „Brexit“ nesėkmės atveju. Spekuliacijos visada rizikingas užsiėmimas, bet iš retorikos, kuri buvo matoma prieš referendumą visiškai realu, jog britams likus ES, būtų buvę paskelbta, kad „europinė demokratija“ laimėjo prieš atsilikusios visuomenės „masių demokratiją“ ir net visada atsargiai žiūrinčioje Britanijoje pademonstruota aiški parama vykdomam Europos integracijos projektui. Tai, žinoma, būtų baisus melas, nes tokios paramos nėra. Britanijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, jau daugiau ir vis daugėja nepatenkintų vykstančia federalizacija žmonių, kurie ne visi palaikė atsiskyrimą – dalis vis tiek balsavo už pasilikimą Sąjungoje, tikėdamiesi sulaukti būtinų reformų.

„Brexit“ vertinimas tad turėtų priklausyti nuo to, ar tikime viršnacionalinių ES institucijų ir lyderiaujančių šalių gebėjimu ir atvirumu priimti europiečių nepasitenkinimą tolesne integracija kaip faktą ir pradėti su tuo skaitytis. Elgesys su Vyšegrado šalimis, teisėtai ginančiomis savo interesus ir netgi nuosekliau už A. Merkel vykdančiomis Šengeno susitarimą, aiškiai liudija tokios valios nebuvimą. Jei tokios valios pokyčiams ES iš tiesų nebuvo, ją sukurti galėjo tik gilus sukrėtimas. Toks, kaip britų pasitraukimas iš Sąjungos. Kad tai buvo sukrėtimas, liudija pačių politikų pasisakymai. Europos Komisijos pirmininkas ir finansų komisaras iki pat balsavimo save ir kitus viešai ramino, jog britai liks ES, o apie permainas Sąjungoje neužsiminė. Padėtis apsivertė ir kitą dieną po referendumo jau girdime apie būtinybę „girdėti ne tik politikus, bet ir piliečius“.

Kaltinamųjų suolas

Juokinga dėl referendumo rezultatų kaltinti D. Cameroną. Taip, referendumui įvykti leista dėl jo niekingo valdžios siekimo. Tačiau britų pasirinkimą lėmė ne jis (turėtume priešingą rezultatą) ir net ne už išstojimą agitavęs N. Farage`as. Daugiausiai jį lėmė pačios ES lyderių, visų pirma, A. Merkel elgesys. Mažiausiai nuo 2014 metų ES viršūnės turėjo galimybę elgtis taip, kad narystė būtų patraukli, o ne atstumianti. Jei naująsias nares Vidurio Europoje išsaugoti užtenka nuolatinės finansinės paramos, tai ES biudžeto donorėmis esančios Vakarų šalys žiūri į ES ne kaip į ekonominį, o kaip į politinį projektą, kas jis iš tiesų ir yra jau nuo 1992 metų. Būtent todėl agitacijoje nepakankamai veikė ekonominiai argumentai ir buvo lemtingai svarbūs ES sprendimai sprendžiant migrantų krizę. Šie sprendimai buvo akivaizdžiai pražūtingi – valstybei, kuri ir taip piktinosi nevaldoma migracija iš ES šalių, kone prieš pat referendumą iš Briuselio pasiųsta žinia, jog migrantų iš islamiškų šalių nepriimančios ES narės turės mokėti milžiniškas baudas. Žinant britų visuomenės nepasitenkinimą masine imigracija, migrantų veltėdžiavimu ir prarandama šalies tapatybe (plačiau knygoje Ed West, „The Diversity Illusion“, 2015), nėra geresnio būdo paskatinti balsuoti už pasitraukimą.

Taip pat atsižvelgiant į britų, ypač vyresniosios kartos, nacionalinę savimonę, akivaizdžiai klaidinga buvo ir gąsdinimo „Brexit“ padariniais taktika. Kai ES lyderiai ir net B. Obama toli gražu ne pagarbiai, o įspėjimais mokė britus kaip teisingai balsuoti, galima pagrįstai klausti, ar ne tai ir sutelkė reikiamą persvarą išėjimo kampanijai. Ypač B. Obamos grasinimai dėl laukiančios niūrios savarankiškos Jungtinės Karalystės ateities itin neskaniai priminė 1990-ųjų Michailo Gorbačiovo „perspėjimus“ Lietuvai.

Šie svarstymai yra ne vien tikrųjų kaltininkų paieškos. Netrukus prasidėsiantis derybų dėl išstojimo etapas gali paskatinti tolesnę griūtį arba padėti išgelbėti Sąjungą. ES likusios tautos turi pajusti, kad ES krypsta reformų keliu, taip pat jog britams nebus keršijama, priešingai, siekiama sukurti kuo optimalesnį ir abipusius (ES ir JK) interesus atitinkantį sugyvenimo modelį. Artėjantys rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse kuria palankią dirvą ES griovėjams augti. Radikalaus euroskepticizmo augimui sutrukdyti gali tik nuosaikiu euroskepticizmu grįstos reformos. Reikia tikėtis, kad ES lyderiai reaguos adekvačiau nei Lietuvos europarlamentaras Petras Auštrevičius, paskelbęs, kad problemą reikia spręsti greičiau kuriant Europos federaciją. Būtent tokios reakcijos baimė šio teksto autorių vertė visą agitacijos laikotarpį nepritarti „Brexit“ kampanijai. Jei į britų pasitraukimą bus reaguojama federalistų vaistais – stipriau suveržtais varžtais – Europos griūtis neišvengiama. Kuo greičiau bus palaidota federalistų distopija, tuo mažiau bus Europos vienybės griuvėsių.

Šį savaitgalį 6 ES įsteigusios šalys renkasi į susitikimą, kuriame spręs principinį reakcijos į „Brexit“ klausimą – gilinti integraciją ar grąžinti šalims dalį suverenumo. ES išsaugojimo požiūriu šis susitikimas pateiks ir atsakymą, ar „Brexit“ buvo naudingas Europai. Jei bus nuspręsta grąžinti šalims didesnį suverenumą, taigi ir saugoti Europą, „Brexit“ paradoksaliai ir skausmingai išėjo į naudą.

Kurią Europą rinksimės?

Dauguma žmonių Europoje supranta, kad Europos vienybės idealas yra teisingas ir saugotinas. Dėl jo verta stengtis. Klausimas, kaip ta vienybė įsivaizduojama. Kaip teigė garsus britų filosofas Rodžeris Skrutonas (Rogeris Scrutonas), „daug žmonių palaikė „Brexit“ kaip tik todėl, kad yra europiečiai ir mato, jog esama ES nestiprina, o griauna Europą, su kuria jie tapatinasi“. Taigi pasitraukimas ir daliai britų buvo pastanga paskatinti reformas, kurios leistų išlikti Sąjungai, nors jau be jų pačių.

Lietuvos pareiga yra lygiaverčiai su kitomis ES šalimis rūpintis Europos Sąjungos ateitimi ir aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, kurie atitiktų Lietuvos interesus, grąžintų europiečių tikėjimą ES projektu ir tuo pačiu padėtų išsaugoti pačią Sąjungą. Tai svarbu, nes jau kuris laikas Europos lyderiai kreipia ES projektą ydinga linkme, keldami vis didesnį visų šalių narių, o ypač jos senbuvių piliečių nepasitenkinimą. Ši kryptis Europai jau kainavo britų pasitraukimą. Mūsų visų pareiga tad yra gelbėti Europą nuo destrukcijos, būtinai grąžinant ją link ekonominės sąjungos (kokios ir troško britai), pageidautina grįstos krikščioniška civilizacija, o ne „vienovės įvairovėje“ kūrimo ideologija. Europos Sąjungos lyderiams griaunant Europos vienybę ir savo tikrovę neigiančiais veiksmais brandinant vis naujus atsiskyrimo referendumus, sugebėjimas pačios ES viduje konstruktyviai formuluoti ir apginti tautų suverenumą ir valstybių narių saugumą užtikrinančias reformas bus vienintelis vaistas nuo tolesnės ES griūties.