R. Garuolis. Kas laukia imigrantų Lietuvoje

Lapkričio 3 d. Vilniuje vyko konferencija „Migracija ir integracija – tendencijos ir(ar) galimybės?“, kurią surengė Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas, Europos fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai, Europos pabėgėlių fondas ir Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Po ministres Algimantos Pabedinskienės įžanginės kalbos buvo papasakota apie įvairių fondų, nevyriausybinių  organizacijų veiklą, padedant prieglobsčio ieškotojams Lietuvoje. Kiekvienais metais mūsų šalyje prieglobsčio prašo mažiausiai 600 sienos pažeidėjų, apie 150 prašymų patenkinama,  apie 40–70 jų išvyksta už ES ribų savanoriškai, o mažiausiai 300 išsiunčiama iš šalies prievarta. Dauguma gavusių prieglobstį Lietuvoje išvyksta į kitas ES šalis, kuriose jau gyvena jų tautiečiai ir giminaičiai. Prieglobsčio suteikimo procedūros paprastai užtrunka ilgiau nei metus. Per tą laiką šie asmenys gyvena pabėgėlių centruose Pabradėje ir Rukloje. Pastaraisiais metais už 6 mln. eurų (20,7 mln. litų) buvo įvykdytas 81 projektas prieglobsčio prašytojams padėti. Už šiuos pinigus vykdomos įvairios integravimo programos: mokoma lietuvių kalbos, supažindinama su Lietuvos gyvenimu, lankomi teatrai, muziejai, aiškinamos jų teisės. 2014-2020 metais planuojama tam skirti 8 mln. eurų (27.6 mln. litų).

Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Regioninio biuro Šiaurės Europai vyriausioji pabėgėlių perkėlimo ir integracijos patarėja Karin Davin, padėkojusi Lietuvos valdžiai už „dideles pastangas“ įgyvendinant ES rekomendacijas ir už tai, kad į jas buvo „labai rimtai atsižvelgta“, savo pranešimą pradėjo pasakojimu apie vieno pabėgėlio iš Afganistano dalią. Iš savo šalies jis pasitraukė, nes talibanas grasino užmušti jo tėvą. Nepaaiškinusi kodėl jis, o ne jo tėvas nusprendė palikti Afganistaną ir kodėl paliko savo tėvą talibanui susidoroti, Karin Davin tęsė pasakodama kokį siaubą jis vėliau patyrė naktį nelegaliai pereidamas Turkijos sieną. Pasieniečiai į jį ir jo draugus taikėsi ginklais su lazeriniais taikikliais, grasino sulaikius  sumušti. Bet įvyko dar blogiau, negu jis tikėjosi. Kai baisiomis kaukėmis savo veidus dangstantys pasieniečiai pagaliau sienos pažeidėjus sulaikė, jie jų net nepalietė, tarsi šie būtų ne žmonės, o gyvuliai!  Vėliau afganistanietis šešiolika metų dirbo vertėju Graikijoje, bet per visą tą laiką graikai su juo nesielgė svetingai.

Jos nuomone, tokie žmonės negali būti svetimi, nes patyrė didelius pavojus nelegaliai kirsdami sienas. Juos reikia užjausti ir „išnaudoti momentą“, kai jie atvykę į Europą dar turi vilčių, nors jos ir būna per didelės, skatinant juos kažką daryti, kad vėliau imigrantai netaptų pasyviais pagalbos gavėjais. Karin Davin atkreipė dėmesį, kad atvykėliui labai svarbus susijungimas su jo šeima, nes pastebėta, kad  vienas, be šeimos jis sunkiai sugeba išmokti vietinę kalbą. Savo pranešimą ji pabaigė kvietimu ne tik suteikti imigrantams pagalbą, bet ir mokytis iš jų.

Seimo narys Egidijus Vareikis, prisipažinęs, kad nors yra dalyvavęs ne viename tarptautiniame posėdyje migracijos klausimais, tačiau iki šiol nėra gavęs atsakymo kas yra ta gera integracija apie kurią moko daugelis ekspertų ir kada galima pasakyti, jog žmogaus integravimas jau baigtas, paklausė pranešėjos gal ji žinanti atsakymą. Karin Davin prisipažino, jog ir ji negalinti atsakyti į šį klausimą.

Kitas pranešėjas, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis priminė, kad dar tuomet, kai Lietuvoje gyveno daugiau nei trys milijonai gyventojų, jis kalbėjo, jog Lietuvą išgelbėti gali imigrantai, tačiau tuo metu tai buvo nepopuliaru, nes lietuviai nenorėjo gyventi su kitos religijos ir odos spalvos žmonėmis. Per pastaruosius du metus iš Lietuvos išvyko dar virš 80 tūkstančių gyventojų, o Lietuva yra tarp trijų sparčiausiai nykstančių valstybių pasaulyje. Užsienio šalių patirtis rodo, kad atvykus imigrantams pagyvėja komerciniai ryšiai su tomis šalimis, iš kurių jie išvyko, duodamas suprasti, kad priėmus Lietuvai paskirtus imigrantus padidės lietuviškų prekių eksportas į karo niokojamą Siriją, pilietinių neramumų draskomą Iraką ir į skurdžią Eritrėją.  Jis pasidžiaugė, kad neseniai vykusiame susitikime su Prezidente buvo aptartas ir imigracijos klausimas. Anot R. Dargio, ji pritarė siūlymui pratęsti leidimą gyventi užsienio studentams, baigusiems studijas Lietuvoje, kad šie galėtų čia dirbti. Pasak jo, Lietuvos verslininkai dabar negali surasti darbuotojų: į keturias laisvas darbo vietas atsiranda tik vienas norintis!

Tada aš paklausiau, kokių priemonių verslininkai  ketina imtis, kad konkuruojant atviroje  ES rinkoje dėl darbo jėgos, imigrantai nepasektų lietuviais ir neišvyktų į šalis, kuriose yra didesni atlyginimai ir geresnė socialinė apsauga, ir viešai nusistebėjau kodėl darbdavių organizacijos remia naują darbo kodeksą, liberalizuojantį darbo santykius, nors Lenkijos pavyzdys parodė, jog 2000 metais liberalizavus darbo santykius išaugo ne investicijos, o nedarbas, ir būtent tuomet prasidėjo visoje ES matoma milžiniška emigraciją iš Lenkijos. Kai pasiūliau darbuotojų trūkumo problemas spręsti keliant atlyginimus ir nusistebėjau, kad darbdavių organizacijos neturi gerų ekonomikos ekspertų, kurie galėtų jiems tai patarti, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas atsakė, kad atlyginimai jau kuris laikas keliami.

„Tai reiškia, kad atlyginimai buvo keliami per mažai…“ – paprieštaravau.

Taip ir neatsakęs kokių priemonių verslininkai imsis, kad išlaikytų naujuosius atvykėlius Lietuvoje, pasiskundęs, kad Lietuvos pramoninkai nupirko modernių, kompiuterizuotų staklių su lazeriu,  kurioms neranda darbininkų Lietuvoje, ir atsakęs, kad profesinės sąjungos taip pat nori naujojo socialinio modelio, R. Dargis išėjo iš konferencijos ir toliau jos darbe nebedalyvavo. Taip niekam ir nepavyko jo paklausti kodėl jis mano, kad tarp lietuviškai nekalbančių atvykėlių, kurių dauguma nemoka angliškai, o dalis yra beraščiai, atsikėlusių iš šalių, kuriose pramonės beveik nėra, o ir ta pati daug  žemesnio lygio negu Lietuvoje, jis ras tinkamų darbuotojų dirbti su jo minėtomis šiuolaikinėmis staklėmis.

Vėliau kalbėjusi Socialinės ir darbo ministerijos darbuotoja Eglė Čaplikienė, patarė per daug optimistiškai nežiūrėti į verslininkų kalbas, nes jų organizacijos jau pateikė ministerijai siūlymus suteikti mokestines lengvatas ar subsidijas įmonėms, kurios priims į darbą imigrantus. Ministerija aptarė šiuos pasiūlymus ir jiems nepritarė,  nes šie darbuotojai kuria pelną, todėl mokesčių mokėtojai verslininkų neturėtų remti.

Pasitikėti verslininkų kalbomis dėl imigrantų įdarbinimo nesiūlė ir daugiausiai prieglobsčio ieškotojų įdarbinusios Kauno darbo biržos direktorius Tautvydas Bielozarevičius. Nors yra 1555 laisvų darbo vietų, Jonavoje pavyko įdarbinti tik penkis pabėgėlius. Jo nuomone, problema yra ne darbo vietų trūkumas, o maži atlyginimai. Neatsiranda norinčių dirbti už minimalų atlyginimą. Be to, dažnai atvykėliai neturi reikiamo profesinio pasirengimo, nemoka valstybinės kalbos.

Daug šurmulio sukėlė l.e.p. Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lauryno Kaščiūno pranešimas. Apžvelgęs Vakarų Europos šalių patirtį integruojant atvykėlius jis išskyrė prancūzišką ir švedišką integravimo modelius. Nepriklausomai nuo rasės, tikybos ar kalbos Prancūzija visus imigrantus laiko lygiais Prancūzijos piliečiais ir dėl jų turimų skirtumų nesuteikia jokių papildomų teisių. Švedija propaguoja multikultūralizmą ir leidžia visoje šalyje kurtis atskiroms imigrantų bendruomenėms, pavirtusiomis getais. Tačiau nei asimiliacinis prancūziškas, nei multikultūrinis modeliai nepasiteisino. Apie 40-50% visų kriminalinių nusikaltimų Prancūzijoje įvykdo imigrantai arba jų palikuonys, didesnis nei šalies vidurkis iš jų gauna socialines pašalpas bei yra bedarbiai. Švedija tapo pasaulio išprievartavimų lyderė, du kartus lenkianti JAV. Net 70% visų išprievartavimų Švedijoje įvykdo musulmonai nors jie sudaro tik kelis procentus nuo visų jos gyventojų.

Ypač sunkai integruojasi musulmonai, nes islamo požiūris į pasaulietinę t.y. bedievišką  ES šalių visuomenę yra labai neigiamas, labai skiriasi jų nuomonė apie moterų teises. Naujų atvykėlių antplūdis keičia ir Vakarų Europos šalių politinę padėtį. Dešimtmetį Vokietijos apklausų viršūnėse viešpatavusi Angela Merkel dabar tėra ketvirta pagal populiarumą politikė. Prieš dešimtmetį Demokratų partija, pasisakanti prieš imigraciją,  turėjo tik 2 % Švedijos rinkėjų pasitikėjimą,  o šiuo metu tai pati populiariausia politinė jėga Švedijoje, kurią remia jau 25 % švedų. Panašu, kad antrame Prezidento rinkimų ture Prancūzijoje dalyvaus Marine La Pen,  seniai pasisakanti už imigracijos ribojimą. Palaipsniui imigrantai ir jų palikuonys tampa svarbiu veiksniu, nulemiančiu vienos ar kitos politinės jėgos pergalę rinkimuose, ypač, kai skirtumas tarp partijų nėra didelis. Tuo galima paaiškinti kodėl nepopuliarus Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas šiuo metu nesiima veiksmingų priemonių stabdant nelegalius sienos  pažeidėjus.

Demografines Vakarų Europos problemas L. Kasčiūnas siūlo spręsti konservatyviai krikščionišku būdu, remiant šeimas ir skatinant gimstamumą, o ne įsileidžiant naujus gyventojus, puoselėjančius neeuropieškas vertybes.

Lygių galimybių centro ekspertė, socialdemokratė Margarita Jankauskaitė pavadino L. Kaščiūno pranešimą ksenofobišku ir pasidžiaugė, kad pabėgėlių dėka Lietuvoje pagaliau pradėta kalbėti apie moterų teises. Ji mananti, jog būtent tam, kad jos būtų užtikrintos, mūsų šalyje ir privalo gyventi imigrantai bei pakvietė visus vadovautis užuojauta, o ne baime.

Kitas diskusijų dalyvis pareiškė, kad nusikalstamumas tarp imigrantų yra didesnis dėl to, kad  Vakarų Europos vyriausybės ir visuomenė per mažai dėmesio ir lėšų skiria atvykėlių integravimui.

Sprendžiant iš klausytojų reakcijos didžioji dalis palaikė L.Kaščiūno poziciją.

Po to konferencijos dalyviai pasiskirstė į dvi darbo grupes: vienoje grupėje aptarti problemoms, susijusioms su atvykėlių integracija, kitoje –  iš to kylančias tolerancijos problemas.

Pirmoje grupėje Socialinės apsaugos ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja E. Čaplikienė atskleidė, kad ketinama naujuosius atvykėlius integruoti sparčiau nei įprastai ir leisti gyventi pabėgėlių centruose ne 8-12, o  3 mėnesius. ES skyrė vienam pabėgėliui 6 000 eurų vienkartinę išmoką. Kaip ji bus panaudota sprendžia kiekviena valstybė. Iš šių lėšų bus apmokamas būstas, išlaikymas, įvairios integravimo programos, kalbos mokymas. Kiek pinigų iš šios sumos bus atiduodama tiesiogiai atvykėliams į rankas iki šiol dar galutinai nenuspręsta. Po metų parama baigiasi, ir jie arba dirba, arba gauna lietuvišką bedarbio pašalpą, kuri sudaro 102 eurus.

Po dešimties metų gyvenimo Lietuvoje, bendra tvarka naujieji atvykėliai turės teisę gauti Lietuvos pilietybę.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai puolė prieštarauti, kad integravimosi laikotarpis per trumpas ir po metų pabėgėliams reikia skirti didesnes pašalpas negu lietuviams, nes atvykėliams juk reikia įsikurti. E. Čaplikienė atsakė, kad į šiuos pasiūlymus bus bandoma atsižvelgti.

Kiek lėšų naujiesiems atvykėliams bus skirta iš Lietuvos biudžeto, esą, dar kol kas skaičiuojama.

Kadangi, kaip pasakė E.Čaplikienė,  „integracija yra abipusio proceso rezultatas“ , integruotis turės ne tik imigrantai, bet ir Lietuvos gyventojai. Todėl jau nuspręsta Lietuvos gyventojų tolerancijos lygio kėlimui iš biudžeto skirti 217 000 eurų (750 000 litų).

Man  paklausius kas bus, jei pabėgėliai nenorės vykti į Lietuvą, Vidaus reikalų ministerijos atstovas atsakė, kad „dėl europinio solidarumo“ nebus atsižvelgta į Dublino sutartį ir prieglobsčio prašytojų „neketinama klausti“ kur jie norėtų gyventi, t.y. jie bus atgabenti į Lietuvą prievarta.

Tai sukėlė diskusijos moderatoriaus Lietuvos socialinių tyrimo centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojo Karolio Žibo susirūpinimą ar prievarta atvežti pabėgėliai panorės likti Lietuvoje.

Vidaus reikalų ministerijos atstovas pranešė, kad pagal tarptautines sutartis vienas leidimą gyventi gavęs atvykėlis galės pasikviesti savo šeimos narius: žmoną, vaikus, tėvus, nepilnamečius brolius ir seseris.

Kavos pertraukėlės metu paklaustas kaip bus atrenkami kandidatai į Lietuvą, vienas atsakingos žinybos atstovas paaiškino, jog, pasirodo,  kiekviena šalis gali turėti tam tikrus savo reikalavimus. Pavyzdžiui, norima atsisakyti siūlomų Eritrėjos gyventojų, nes Lietuvoje beveik nėra vertėjų iš tigre kalbos. Lietuvos pareigūnai norėtų sirų, nes pakanka arabų kalbos vertėjų ir yra mažiau vargo tvarkant dokumentus leidimui gyventi Lietuvoje, lyginant su „karo pabėgėliais“ iš šalių, kuriose karas nevyksta. Kavos pertraukėlės metu vienas konferencijos dalyvis prisipažino, jog atsakingų žinybų atstovai netiki, kad atsiųstieji imigrantai liks Lietuvoje, kai yra atviros sienos išvykti į daug turtingesnes šalis, kuriose jau įsitvirtinę jų tautiečiai ir giminaičiai, bet vengia apie tai viešai kalbėti, bijodami būti užsipulti nevyriausybinių organizacijų, kurios gyvena iš projektinių lėšų, skirtų pabėgėliams padėti.

Užbaigiant konferenciją K. Žibas apibendrinant integraciją aptariančios darbo grupės išvadas uždavė klausimą: „Ką pabėgėlių krizė atėmė ir ką davė?“. Ir pats atsakė, kad tik davė, nes per pastaruosius metus jis buvo tiek kartų kviestas kaip ekspertas patarti, kiek nebuvo kviečiamas per visą savo gyvenimą, nors tai brangiai kainavo Lietuvai, bei pasiūlė visiems susimąstyti ar norime, kad pabėgėliai pas mus apsigyventų, ar Lietuva tik taptų jiems tarpinė stotelė.

Konferenciją pabaigęs garsus pop muzikos atlikėjas Jurgis Didžiulis, kuris atliko moderatoriaus vaidmenį darbo grupėje, aptariančioje su pabėgėliais susijusias tolerancijos problemas, tokių klausimų neuždavinėjo. Pasakęs, kad darbas grupėje praėjo linksmai ir su dainomis, jis pranešė, kad dalyviai greitai peržengė tolerancijos temą ir daugiausia diskutavo apie „posttoleranciją“ ,  kai tolerancijos problemų nebebus ir bus atvertos visų žmonių širdys. Svarbiausia darbo grupės išvada yra ta, kad reikia TIKĖTI, kad imigracija bus galimybė, o po to „accept“ („priimti“ angl. k) atvykusį žmogų ir viskas bus gerai.

Savo pasirodymą jis pabaigė angliškai daina „Welcome to Lithuania“ („Sveiki atvykę į Lietuvą“ angl. k) ,  kuri dalyvavo Eurovizijos konkurse. J. Didžiulis paaiškino, jog  dainos žodžius, kad Lietuvoje laukia gražios merginos, jis pakeitė  į „laukia Lietuvos žmonės“ ir pasidalino viltimi, kad nors Lietuva neturi kalnų ir kitų privalumų, bet atviros Lietuvos žmonių širdys bus būtent tas privalumas, kuris lems, kad imigrantai iš Trečiojo pasaulio pasirinks gyventi Lietuvą, o ne turtingesnes šalis.

Autorius yra Profesinės sąjungos „Solidarumas“ koordinacinės tarybos narys