Apie vertingus ir nevertingus žmones: gal ne tais pabėgėliais rūpinamės?

Dabar skaitome ir matome daug graudžių vaizdų su migrantais. Valstybinės ir šiaip oficialesnės žiniasklaidos priemonės piešia labai graudų vaizdą – minios žmonių, atplaukusių iš tolimų kraštų ieško saugios užuovėjos ramioje ir saugioje Europoje.

Šimtai tūkstančių žmonių vargsta sausakimšose salose, perpildytose stovyklose. Visi tie žmonės – bėgantys nuo karo Sirijoje, Eritrėjoje, Somalyje… Ir per visas televizijas ir spaudą bei radiją mes girdime raginimus – mūsų, kaip krikščionių, pareiga priimti tuos bėdžius, priglausti, pamaitinti, aprūpinti pragyvenimo šaltiniu, nes mes esame jiems skolingi už praeities skriaudas, kurias padarė imperialistinės Europos politikos tiek Afrikoje, tiek Azijoje. Todėl mūsų pareiga atiduoti jiems mūsų protėvių skolas. Nes mes juk nesame beširdžiai, suprantame, jog kiekvieno doro žmogaus, tikro krikščionio pareiga padėti visiems, visur ir visada.

O jau po to, kai buvo išplatinta nuotrauka to nuskendusio vaikiuko, tai iš vis dauguma Vakarų vadovų ir žiniasklaidos atstovų, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovų prapliupo gailesčio ir užuojautos kupinomis kalbomis. Jungtinės Karalystės, iki tos siaubingos nelaimės nelabai norėjusios įsileisti daugiau vargstančiųjų į savo šalį, premjeras suskubo nuplauti savo šalies dėmę ir pareiškė, kad tas siaubingas vaikas, gulintis negyvas pakrantėje, privertė peržiūrėti savo elgesį, privertė perkainoti moralines vertybes ir dabar JK priims dar 20.000 karo pabėgėlių, nes nežmoniška, kad žmonės žūsta pakeliui į saugias šalis.

Vokietija pati plačiai atvėrė savo kiemo vartus ir plačiu mostu pakvietė daugelį pavargėlių pasišildyti prie židinio ir pavalgyti prie gausaus vokiško stalo. Ir ne tik pažadėjo priimti kuo įmanoma daugiau tų vargstančių žmonių pati, tačiau ir pakvietė, draugiškai paragino ir kitas ES šalis, kurios ne tokios supratingos ir atjaučios, priimti tuos bėdžius iš Sirijos. Nes mes juk esame krikščionys, kuriems svetimo skausmo nebūna. Juk mes, visa ES, užjaučiame karo išvargintus sirus, karo ir bado nualintus afrikiečius, o ir bendrai, mes užjaučiame visus vargstančius žmones ir krikščioniškai norime jiems padėti. Nes jei kur nors vyksta karas, tai ES yra moraliai ir materialiai įpareigota padėti vargstantiems, priglausti bėgančius nuo karo siaubų.

Bet. Bet ne viskas taip gražu lyg pasakoje apie Pelenę ir krikštamotę fėją.

Kažkas negražaus vyksta ir žymiai arčiau mūsų. Ne tik gana tolimuose Artimuosiuose Rytuose, bet ir pačiame ES pasienyje – Ukrainoje. Ir ten yra šimtai tūkstančių pabėgėlių, kurie neturi nei pastogės virš galvos (o juk artinasi žiema, kuri žymiai šaltesnė Ukrainoje nei Sirijoje ar tose šalyse, kuriuose glaudžiasi nuo karo baisumų besislapstantys sirai), nei drabužių (artinasi žiema), nei maisto. Šimtai tūkstančių ukrainiečių, kuriuos iš namų išvijo taikūs protestuotojai, kurių namus sugriovė tie patys protestuotojai, prisipirkę patrankų vietinėse parduotuvėse, glaudžiasi stovyklose, glaudžiasi palei konflikto zoną ir nežinia kada galės grįžti į namus, nes antiteroristinė akcija dar nežinia kiek laiko tęsis ir net nežinia, ar ta konflikto zona neišsiplės dar labiau, protestuotojams iš sandėliukų ir rūsių vis išsitraukiant naujų tankų ir šarvuočių, kuriuos ūkiški ukrainiečiai Donbase buvo pasidėję juodai dienai, o protestuotojai surado ir sugalvojo panaudoti savo kai kada ne visai doriems tikslams.

Ir toje konflikto, suprantu, ne karo, zonoje žūsta vaikai. Ir jų kūnelius fotografai kai kada nufotografuoja gulinčius ant grindinio, ant pievelių. Tačiau tie vaizdai, nors ir žymiai kraupesni nei to vargšo mažojo siro, niekam nerūpi. Niekam Europoje nerūpi ukrainiečių pabėgėliai, tikrai bėgantys nuo karo. Nerūpi žūstantys ir luošinami ukrainiečių vaikai. Nes Ukrainoje „nėra“ karo. Nes Ukrainoje vyriausybinės pajėgos ir fašistuojantys „Dešiniojo Sektoriaus“ savanoriai kaunasi su paprastais protestuotojais – šachtininkais, žemdirbiais, gamyklų tekintojais. Todėl tai – Ukrainos vidaus reikalas, o ne krikščioniškos Europos.

Europos, kurios visos be išimties šalys yra kažką skolingos sirams, etiopams, sudaniečiams, eritrėjiečiams, tačiau nėra nieko skolingos Ukrainai. Ukrainai nėra skolingos net tos šalys, kurios pasirašė Budapešto memorandumą. Netgi JK, kuri padėjo parašą po Budapešto memorandumu, ir ji nėra skolinga ukrainiečių vaikams, luošinamiems tiek fiziškai, tiek dvasiškai, nėra skolinga tų vaikų tėvams, žūstantiems nuo protestuotojų kulkų, sviedinių ir raketų.

O štai Lietuva, Latvija, Lenkija ir kitos ES šalys yra skolingos arabams ir afrikiečiams už kolonialistinę 19 amžiaus politiką. Skolingos už Apartheidą Pietų Afrikoje. Azijai skolingos už Raudonųjų Khmerų žiaurumus, už Pol Potą. Ir nesvarbu, kad Lietuva, Latvija ar Lenkija XIX amžiuje buvo okupuotos Rusijos, o kai Kambodžoje vyko skerdynės, šios nedėkingosios beširdės šalys buvo okupuotos Sovietų. Jos vis vien yra moraliai skolingos arabams, afrikiečiams ar kambodžiečiams. Ir tą mums maloniai primena Vokietijos kanclerė, rūpestingai primindama, kad jei mes nepriimsime tų karo ir persekiojamų bėdžių, tai tiek Vokietija, tiek kitos ES senbuvės nebebus tokios geranoriškos ir suprantančios, nebepuls padėti, jei Lietuvai ar Lenkijai iškiltų koks pavojus iš Donecko šachtininkų ar Kalmukijos elnių augintojų pusės. Nes mes esame nedėkingi už teikiamą mums pagalbą ir visokeriopą apsaugą, kad mes pamirštame savo krikščioniškas skolas vargšams sirams, kad nesame solidarūs.

O tai, kad mes stengiamės padėti ukrainiečiams, tai kaip ir nesiskaito – juk ukrainiečiai antrarūšiai žmonės, ukrainiečiams nei patiems skauda, nei jų vaikams, kai juos prievartauja ar žudo. Juk ukrainiečiai nenukentėjo nuo kolonistinės XIX amžiaus politikos. O kad ukrainiečiai, kaip, beje, ir lietuviai ar lenkai, nukentėjo nuo fašistinės nacių Vokietijos, kuri išsivaliusi nuo fašizmo jaučiasi skolingia visiems, tik ne Rytų Europai, tai to negalima prisimint – ne politkorektiška, neprotinga.

Juk Vokietija mus saugo ir gina, globoja. Ir nesvarbu, kad neleidžia įrengt rytiniame ES ir NATO pakraštyje NATO bazių – juk yra sutartis su Rusija, kuri to neleidžia. O sutarčių juk reikia laikytis. O Budapešto memorandumas gi ne sutartis, o memorandumas. O ir pažadas jame gi dėl garantijų tik Ukrainai. O Ukraina kas – niekas, Rusijos teisėtų interesų zona, kažkokia antrarūšių žmonių gyvenama teritorija, o ne valstybė su vargstančiais žmonėmis, ne taip kaip Sirija, Sudanas ar Eritrėja.

Todėl ukrainiečių vaikams neskauda, jiems nereikia saugaus stogo virš galvos ar šilto maisto dubenėlio. Kurį jei gautų, turbūt nepaspirtų su koja, kaip tą dažnai padaro vargšas, karo nukamuotas išbadėjęs siras Vengrijoje. Ir pyragaitį turbūt ukrainiečių vaikutis suvalgytų, o kas liktų gal savo sesei ar broliui duotų, o ne visą maišelį numestų ant pievos, kaip tie ištroškę ir išbadėję karo nukamuoti pabėgėliai Vengrijoje.

Ir nereikia priimt ukrainiečių pas mus. Nereikia priimt jų vaikučių. Juk jie krikščionys – patys skolingi visam pasauliui. Ir jiems (ukrainiečių vaikučiams, banderovcams tiems) tikrai neskauda. Ir žiemą jie tikrai palapinėse nesušals. Nes Ukainoje nėra karo, nėra šaltų žiemų. Ne taip, kaip Turkijoje ar Graikijos salose, kur glaudžiasi nuvargę ir išalkę, bėgantys nuo karo į saugią Europą sirai, pametę savo pasus, bet išsaugoję savo „Iphone“.