J. Dombrava. Kvailinimas Europos mastu

Mums bandoma sukelti gailestį, mėginama meluoti ir pasinaudoti žmonių neišmanymu, siekiant, kad Latvija nusileistų ir priimtų migrantus iš Afrikos. Pasitelkiamos priemonės, sukelsiančios ilgalaikę grėsmę Latvijos, kaip nacionalinės valstybės, egzistavimui.

Kai kuriose laidose ir iš politikų esame girdėję demagoginius Afrikos pabėgėlių ir latvių pabėgėlių Antrojo pasaulinio karo metu palyginimus. Mes raginami užjausti nuo karo bėgančius žmones… Bet ar mūsų visuomenė informuota, kad, pavyzdžiui, Eritrėjoje karo nebuvo jau penkiolika metų, o šiandienos Eritrėjos piliečiai yra vieni aktyviausių „pabėgėlių”, keliaujančių į Europą? Europos Komisijos parengtuose siūlymuose paskirstant migrantus Europos Sąjungos (ES) valstybėms, ypatingas dėmesys taip pat skiriamas migrantams iš Sirijos ir Eritrėjos. Kaip bebūtų gaila, koalicijos posėdžių metu įstikinau, kad premjerė ir užsienio reikalų ministras nėra įsigilinę į šį klausimą ir nežino, kas iš tikrųjų vyksta šalyje, kurios piliečius norima įbrukti ES valstybėms, tame tarpe ir Latvijai.

Kas iš tikrųjų yra Eritrėja? Eritrėja yra du kartus didesnė už Latviją ir joje gyvena 6,5 mln. gyventojų. Didžiausias etnines grupes sudaro: tigrajai (55 %) ir tigriai (30 %). Pusė šalies  gyventojų yra musulmonai, pusė – krikščionys. Oficialios kalbos: tigrinja ir arabų, tačiau plačiai vartojamos ir tigrių, bedžų, sahų, afarų, bilenų, kunamų, narų kalbos. Dalis gyventojų kalba itališkai.

Istoriškai Eritrėja priklausė kelioms šalims. XIX a. ją ėmė kontroliuoti Italija. Antrojo pasaulinio karo metu – Didžioji Britanija. 1950 m. pabaigoje Jungtinės Tautos nusprendė, kad Eritrėja turi sudaryti federaciją su Etiopija. Po to, kai Etiopijos imperatorius paleido Eritrėjos parlamentą ir aneksavo Eritrėją, prasidėjo Eritrėjos nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi 30 metų. Minėto karo metu abiem kariaujančioms pusėms padėjo tiek Vakarų, tiek socialinio bloko šalys. Karas baigėsi kartu su TSRS saulėlydžiu. 1991 m. Eritrėjoje įvyko referendumas dėl Eritrėjos nepriklausomybės. Referendume buvo vienbalsiai nutarta dėl nepriklausomybės. Po nepriklausomybės įgijimo Eritrėją ėmė valdyti „Eritrėjos Tautos išlaisvinimo frontas“. Po kilusių pasienio konfliktų ir susidūrimų valstybės pasienyje, 1998 m. prasidėjo Eritrėjos – Etiopijos karas, kuris tęsėsi iki 2000 m., kada buvo pradėtos taikos derybos, o JTO sudaryta komisija pradėjo derybas dėl abiejų valstybių sienų nustatymo ir demilitarizacijos.

Be abejo, sąlygos Eritrėjoje yra blogos, o valstybės valdžia nėra demokratiška, tad galima būtų suprasti, kodėl Eritrėjos gyventojai palieka Eritrėją. Tuo pačiu vertėtų kritiškai įvertinti, ar šiuos žmones galima laikyti pabėgėliais. Kalbant apie pabėgėlius, logiškai manoma, kad žmonės emigruoja į artimiausią taikią šalį. Pavyzdžiui, daugiau negu 200 000 eritrėjiečių pabėgėlių gyvena Etiopijoje ir Sudane. Didžioji jų dalis pabėgėliais tapo nepriklausomybės karo metu ir paskutiniojo karo metu, kai šalis kariavo su Etiopija. Suprantamas eritrėjiečių pabėgėlių apsistojimas Saudo Arabijoje, Jemene, taip pat Egipte, bet tie, kurie bando patekti į Europą, turėtų būti vertinami kaip ekonominiai migrantai, o ne pabėgėliai. Apie tai byloja aplinkybė, kad daugiausia eritrėjiečių „pabėgėlių” yra pasiturinčiose šalyse: Švedijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Apie tai byloja ir aplinkybė, kad šie „pabėgėliai” yra pabuvoję ne vienoje Europos valstybėje, stengdamiesi atrasti, kur galės geriausiai užsidirbti. Tuo tarpu ryškiausias to įrodymas yra fotonuotraukos, vaizduojančios „pabėgėlių” laivus, kurie pasiekia Pietų Europą: kodėl juose nėra moterų ir vaikų? Dažniausiai „pabėgėliai”, atvykstantys į Europą, yra vyrai pačiame jėgų žydėjime. Tai atrodo gana dviprasmiškai, o Latvijos patirtis liudija, kad šeima nėra paliekama pavojingoje zonoje, iš kurios vyras keliauja į saugesnę vietą, ir pabėgėliais paprastai tampa moterys su vaikais arba visa šeima kartu.

Panašių pavyzdžių mes galime atrasti ir Sirijoje, kurios didžioji pabėgėlių dalis yra apsigyvenę artimiausiose regiono šalyse, tačiau yra ir tokių, ypač jaunų vyrų, kurie stengiasi patekti ne į artmiausią saugią šalį, o į turtingąsias Europos valstybes.

Esminė aplinkybė yra ta, kad ir Europos Komisijos oficialiuose dokumentuose migrantai iš trečiųjų šalių vadinami „pabėgėliais”. Terminas „pabėgėlis” naudojamas ir komunikuojant su visuomene, kad ES valstybių gyventojams būtų lengviau priimti naujus migrantus. Jei būtų kalbama sąžiningai ir atvirai, kad visos ES narės turi priimti migrantus, nelegaliai migravusius į Italiją ir Graikiją, šio pasiūlymo tikrai nebūtų įmanoma „parduoti” rinkėjams. Dėl šios priežasties viešųjų ryšių specialistai, kad būtų paprasčiau apgauti visuomenę, komunikuojant pataria vadovautis žodžiais: „pabėgėliai, bėgantys nuo karo”, „solidarumas”, „pagalba”.

Net svarstant šį klausimą buvo smarkiai manipuliuojama. ES valstybėms turėjo būti leista pasisakyti, ar jos to nori, ar jos pajėgios priimti migrantus, kaip juos priimti, kokie bus valsybės įsipareigojimai juos priimant, kaip bus atrenkami priimami migrantai ir t. t. Vietoje to kiekvienai ES valstybei buvo pasiūlyta priimti konkretų migrantų skaičių. Vėliau buvo diskutuojama apie tai, kiek priimti, o ne apie tai, ar valstybė gali priimti. Šiose derybose iš neigiamos pusės pasirodė atsakingieji Latvijos ministrai, kurie nepritarė Seimo pozicijai ir sutiko priimti migrantus. Dar daugiau – jie melavo. Jie daug kartų pabrėžė, kad visos valstybės priims nustatytą migrantų skaičių, bet šiuo metu jau žinoma, kad Vengrija ir Bulgarija jų nepriims. Jie žadėjo, kad prisijungs prie savanoriško migrantų priėmimo ES lygiu, bet mes matome, kad šiuo metu ES narėms yra išdalintos kvotos, vadovaujantis Liuksemburgo pateiktomis formulėmis. Todėl jokiu būdu negalima tikėti šiais žmonėmis, kurie dabar teigia, kad ateityje Latvijai nebereikės priimti daugiau migrantų.

Skirtingai nei kitų Europos valstybių, Latvijos visuomenė neturėtų leisti vykdyti manipuliacijų, kurios padarytų mūsų šalį dar silpnesne. Visuomenė privalo daryti spaudimą politikams, kurie pasirengę pripažinti tik esminę problemą, ir aiškiai pasakyti, kad Latvija nėra pasiruošusi priimti naujų migrantų.

Autorius yra Latvijos Seimo narys