R.J. Dagys: Liberali pasaulėžiūra veda į lietuvių tautos nykimą

Skelbiame Lietuvos Respublikos Seimo nario ir kandidato į TS-LKD pirmininkus Rimanto Jono Dagio laišką partiečiams, gautą iš TS-LKD sekretoriato.

Gerbiami bičiuliai,

Lietuva vėl išgyvena sudėtingą laikotarpį. Mūsų partijos taip pat laukia nemenki iššūkiai. Stovime prie kaip niekada anksčiau ant svarbaus apsisprendimo, kokioms vertybėms atstovausime – krikščioniškoms ar pseudomodernioms, kopijuodami liberalus, – slenksčio. Kartu tai klausimas apie mūsų nuoseklumą: ar ne tik žodžiais būsime krikščioniškas ir tautiškas vertybes puoselėjančius žmones telkianti bei jų palaikoma jėga?

Partijos pirmininko rinkimai galėjo būti proga tikrai diskusijai šiuo klausimu, tačiau jie yra organizuojami dar nepasibaigus savivaldybių rinkimų kampanijai ir nepaliekant laiko atsakingiems svarstymams prieš apsisprendimą. Tikrai vertas pagarbos partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus netikėtas atsistatydinimas, tačiau nemanau, kad jo įpėdinio įvardijimas pasitarnaus partijos vidinei demokratijai. Norėčiau, kad mes, rinkdamiesi partijos lyderį, žvelgtume į savo pasirinkimą plačiau. Todėl norėčiau su Jumis pasidalinti savo požiūriu į pasaulyje ir partijos viduje vykstančius procesus. Kviečiu rimtai diskusijai, nes tik atsakę į vertybinius klausimus, galėsime priimti teisingą sprendimą partijos pirmininko rinkimuose.

Pasaulis ir ypač – Vakarai išgyvena sudėtingą laikotarpį, kurio fone mūsų partijos pareiga Lietuvai yra patiems susivokti vykstančiuose procesuose bei pateikti žmonėms suprantamas išeitis. Deja, partija vis dažniau apsiriboja klausimu „kaip išmaniau save parduoti“ lyg kokias daržoves, o vertybės lieka formaliu šūkiu rinkėjams patraukti. Dar blogiau, kai krikščioniškų vertybių vėliava mojuojame iš tiesų veiksmais rodydami karštą meilę liberalizmo ir net marksizmo idėjoms, visiškai nesuderinamoms nei su krikščionybės, nei su Sąjūdžio idėjomis. Toks susidvejinimas atstumia daug mums palankių žmonių. Tik pripažindami savo problemas, galėsime užimti tvirtą poziciją iššūkių akivaizdoje.

Gyvename greitai besikeičiančiame pasaulyje. Rusija, sugriaudama jau beveik 70 metų nuo pasaulinių karų saugančią tarptautinę tvarką, užpuolė jos marionete būti atsisakiusią Ukrainą. Kai užpultasis per silpnas gintis vienas, jam į pagalbą turėtų ateiti besivadinantieji jo draugais. Kadangi tai suprantame, ES reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje atrodo silpna ir keista. Ne visada suvokiame to gilumines priežastis.

Sankcijos Rusijai dažnai grindžiamos pareiga ginti vakarietiškas vertybes. Bėda, jog niekas negali aiškiai tų vertybių įvardyti. ES, be ekonominių rinkos principų, iš esmės buvo kurta grindžiant ją krikščionišku supratimu apie žmogišką orumą, asmeninę atsakomybę, pagarbą gyvybei bei tautinių kultūrų įvairovei. Tokie vienijimosi pamatai davė puikių rezultatų: Europa greitai atsigavo po dviejų pasaulinių karų, jos gyventojų skaičius augo, santykinai stipriose ir gausiose šeimose gimė nemažai vaikų, kurie vėliau tapo kvalifikuota darbo jėga. Dėl to augo ekonomika ir buvo galima kurti dosnią socialinės paramos sistemą bei kitus klestinčioms valstybėms būdingus mechanizmus.

Deja, iš pažiūros skirtingos, tačiau savo požiūriu į žmogų ir neapykanta tradicijai labai artimos socialistinė ir liberali ideologijos įsigalėjo, jos vis stipriau „plauna“ esminius ES principus. Gėriu tapo šeimos ardymas, bet ne jos stiprinimas, su panieka ir gailesčiu žiūrima į moteris, pašventusias savo gyvenimą šeimai, siekiama suvienodinti vyro ir moters lytis ir apskritai paneigti prigimtinį lyčių skirtingumą.

Vertybiniai pokyčiai yra ne vien tariamų „moralizuotojų“ reikalas. Jie turi vis gilėjančias pasekmes ekonominiam europiečių gyvenimui, pirmiausiai – demografijai. Kultūrinėje aplinkoje, kur, naujųjų „intelektualų“ nuomone, būti daugiavaike mama yra kone gėdingas ambicijų neturinčio žmogaus požymis, šeimos silpsta, vaikų mažėja, nėra kam dirbti. Nesprendžiant šios pamatinės problemos, euras vargu ar gali ką nors išgelbėti. Daug anksčiau nei Lietuva tą patyrusios Vakarų Europos šalys šią problemą laikinai išsprendė įsileisdamos milijonus pigiai dirbančių imigrantų iš trečiojo pasaulio, tačiau iš dalies raško šios politikos vaisius – teroro išpuolius visoje Prancūzijoje, Šariato teisės reikalavimus Anglijoje, uždaromas Šveicarijos sienas ir nebeapsikentusių vokiečių mitingus prieš Vokietijos islamizaciją. Tačiau, net ir uždarę sienas musulmonams, kairiųjų ideologiniais miražais ir begalinės laisvės idealu patikėję europiečiai, poroms susilaukiant vidutiniškai po mažiau nei du vaikus, neišspręs esminės krikščioniškų vertybių atsisakymo sukeltos problemos – visuomenės senėjimo ir nykimo.

Iš krikščioniško orumo supratimo atsiradę prasmingi visų žmonių teisių principai pamažu keičiami vienos seksualinės orientacijos grupelės teisių išskirtiniu gynimu. Rodant pagarbą gyvybei panaikinta mirties bausmė nusikaltėliams, tačiau kartu paniekinama gyvybė ne tik leidžiant, bet ir skatinant žudyti dar niekuo nesusikaltusią pradėtą gyvybę ar subtiliai kviečiant nebebūti „našta“ ir pasirinkti eutanaziją senatvės sulaukusius žmones. Visų įmanomų rūšių mažumų suradimas ir išlaisvinimas iš tariamos priespaudos tapo „naujųjų europiečių“ veiklos programa, o pagarba gyvybei virto savo karikatūra.

Europos senėjimas arba išmirimas (pridedu žemėlapį apie gimstamumą pasaulyje), stabdo ekonominę plėtrą (pridedu žemėlapį kaip išaugo šalių BVP per pastaruosius 10 metų). Darbo jėga Europoje yra labai brangi ir tingi. Jaunos darbo jėgos vis mažėja. Investicijos į mokslą nedidėja, net socialinė atskirtis auga, nors didinama mokestinė našta. Europos socialinis modelis praktiškai nebeturi perspektyvos. Norint jį išlaikyti reikės per artimiausius 20 metų padvigubinti išlaidas sveikatos apsaugai ir socialiniai sričiai. Jungtinėje Karalystėje jau dabar gyvena apie 7 mln. vienišų senyvo amžiaus žmonių. Net Vokietijai ši našta per sunki. Europietiška socialinė sistema vis brangsta ir plyšta per siūles. Taigi šalia Putino agresijos, turime ir didžiulius vidinius iššūkius ES, kuriuos silpni jos lyderiai net bijo įvardinti.

Tokiame fone V. Putino palaikomų separatistų žudynės Ukrainoje kai kam Europoje iš tiesų gali atrodyti „visai pateisinama“ kova už civilizaciją ir vertybes. Perdėtai ir iškreiptai sureikšmintos žmogaus teisės, atsisakant pareigų bendruomenei ir šeima, apskritai neskatina ką nors ginti ir saugoti. Liberalios ir kairiosios vertybės skatina individą galvoti apie save ir rūpintis pirmiausiai savimi, kas labai sunkiai suderinama su nuolat linksniuojamu, tačiau beveik nematomu europietiško solidarumo jausmu. Visiškai nekeista, jog liberalai ir kairieji pasisako prieš šauktinių kariuomenę, paniekinamai vadindami tai prievarta. Ne vienam šiuos procesus iš šalies stebinčiam lietuviui kalbos apie Europos gynimą vis dažniau skamba keistai, nes neaišku, ką ir kodėl reikia ginti. Dar suvokiama būtinybė ginti savo socialinę ekonominę gerovę, paskutinį sotaus europiečio širdžiai brangų bastioną, bet tada ekonominės sankcijos Rusijai tampa visai nepatrauklios. „Nukentės biznis“ – mums sako rinkos logika, o patriotizmas ir solidarumas lieka antrame plane.

Todėl vargu, ar mus galėtų stebinti ES „skystumas“ ginant Vakarus nuo agresoriaus. Ne ką geriau yra ir bus, kai reikės priešpastatyti savo vertybes islamo radikalams. Iš esmės vienintelis tikras būdas atsispirti blogiui yra grįžti prie ES sukūrusių principų, o mums išsaugoti savąjį istorinius išbandymus išlaikiusį gėrio ir blogio supratimą. Tik tada nebereikės žmonių įtikinėti būtinybe ginti savo valstybę ir Europą. Žmonės gali aukotis gindami ne pseudomodernias kairiųjų abstrakcijas, o savo šeimą, tikėjimą ir autentišką gyvenimo būdą – tai, kas apčiuopiama ir brangu, nors šiandien ir bandoma suniekinti.

Krikščioniškos Bažnyčios vis garsiau priešinasi šiam vertybių perkainavimui, vyksta milijoninės demonstracijos, apie kurias sąmoningai tyli mūsų liberalioji ir kairioji žiniasklaida. Prancūzijoje ir JAV pirmąkart per daugelį metų daugėja vienalytėms santuokoms nepritariančių žmonių. Neturėkime abejonių – šis protestas tik stiprės, nes tai atitinka žmogaus prigimtį. Ar būsime kartu su jais? Šalia protestuoja ir pasaulietiniai sąjūdžiai, žmonės, tegu ir netikintys, bet besipriešinantys akivaizdaus absurdo aukštinimui. Deja, dažnai jų protesto balsai nenoromis atiduodami radikalams, nes nematoma kito kelio išjudinti esamą korektiškos politikos „pelkę“. Nesant alternatyvos, ubagų karalius kartais atrodo geriau už susikompromitavusius prisitaikėlius. Pagrindinės politinės partijos vis labiau nebeatitinka lūkesčių.

Vaikų istorijos Norvegijoje parodė, kad daug labiau nei norvegiška sistema mūsų žmones nuvilia ir pykdo mūsų politikos ir žiniasklaidos lyderių nusižeminusi baudžiauninkiška laikysena, kai reikia visomis priemonėmis ginti savo šalies piliečius. Matant, kaip drąsiai savo atimtų vaikų išsireikalauja čekai ar turkai, lietuvius žemina šalies „elito“ nevisavertiškumo kompleksas.

Tad kokia išeitis?

Tikiu, kad TS-LKD sėkmės formulė vis dėlto yra ne žodžiais, bet širdimi ir darbais ginti krikščioniškąsias vertybes bei nustoti nevisavertiškai pataikauti radikalėjančiam liberalizmui. Liberaliam rinkėjui niekada nebūsime patrauklesni nei patys liberalai.

Iki šiol prisimenu, kaip aš ir kiti Seimo frakcijos kolegos buvome įtikinėjami, kad reikia mažinti pensijas, nes kitaip liberalai „pabėgs“ iš koalicijos. Tada, kad ir nesutinkant, teko įgyvendinti „geriau išmanančiųjų“ strategiją. Kai žmonės Tėvynės Sąjungai prikiša, kad esame principingi tik būdami opozicijoje, tame yra dalis tiesos. Kaip paaiškinti žmonėms, kodėl būdami valdžioje Krašto apsaugai finansavimą sumažinome santykinai daugiau nei kitoms sritims? Ar būdami valdžioje užmiršome Rusijos grėsmę? Tokių klausimų be atsakymų yra daugiau nei norėtųsi.

Manau, kad panašiai kaip kaimyninėje Lenkijoje, vis labiau ryškės esminiai skirtumai tarp krikščioniškos ir liberalios–socialistinės pasaulėžiūros. Esu įsitikinęs, kad pastaroji veda į lietuvių tautos nykimą. Negana ginti vertybes žodžiais. Užaugo jauna, gausi, krikščioniškas vertybes išpažįstanti karta. Kodėl mes taip nenoriai būname su jais ir negyvename jų rūpesčiais? Kaip kitaip pelnyti jų pasitikėjimą? Gal mes bijome pasirodyti „nemodernūs“ liberalios žiniasklaidos akyse? Jei taip, nežinia kada tapome tokie bailūs ir kvaili. Būtent kvaili, nes nei liberali ir kairioji žiniasklaida, nei šių pažiūrų žmonės niekada nebuvo ir nebus mūsų rėmėjais.

To supratimo neretai tenka pasigesti stebint jaunųjų politikų sprendimus. Iš tiesų gaila, kad, tikrai neblogą ateities perspektyvą turintis Gabrielius Landsbergis, net asmeniškai drąsinamas, nepasirašė įsipareigojimo Europos Parlamente ginti tradicinę šeimą, gyvybę ir tikėjimo laisvę, nors tą padarė kiti ryškiausi mūsų partijos kandidatai. Tikiu, kad taip nutinka iš dalies ir todėl, jog partijoje nevyksta visavertė diskusija vertybiniais klausimais. Priešingai, į programas pradedame traukti „švediškus modelius“, užmiršdami, kad norvegų ir apskritai skandinavų požiūriu, vaikai yra valstybės nuosavybė, o ne šeimos dalis. Tai tik vienas, tačiau labai svarbus partijos vertybinės orientacijos aspektas. Kodėl mes Lietuvos visuomenėje itin svarbių, bet ES jau vengiamų šeimos, gyvybės ir tikėjimo laisvės klausimų aktyviai neaiškiname žmonėms? Neturime laiko, drąsos ar siekiame pagyrimo Briuselyje?

Manau, kad mūsų strateginis tikslas turėtų būti „stiprių ir pasiturinčių šeimų gausinimas“, o tai jokiu būdu ne liberalaus, bet krikščioniško socialinio modelio vizija. Nuo mūsų deklaruojamų vertybių neturėtų skirtis ir elgesys. Mes garsiai kritikuojame kitų partijų „juodąsias technologijas“, bet pačios TS-LKD rinkimų štabo vadovės ir partijos pirmininko Prezidiume paskatintas kandidatuoti Andrius Kupčinskas rinkimuose Kaune pasirinko ne rodyti savo darbus, o nusirito iki buitinio barnio lygmens, nagrinėdamas sovietinę oponento biografiją. Kodėl mes, palaikydami šalies Prezidentę, vienaip vertiname jos, o visiškai kitaip – politinių oponentų gyvenimo knygos puslapius? Gal „buvusių portorgų ar komjaunimo aktyvistų“ stilius, fariziejiškas dviveidiškumas ir arogancija daugelio žmonių mums prikišami neatsitiktinai? Rinkdamiesi merą kauniečiai parodė, kad tokio stiliaus politikai mūsų gyvenime ne vieta, o abi šios ydos partijos veiksmuose veda į didesnį tautos supriešinimą! Ir šiuo požiūriu V. Putinas tikrai džiaugiasi mūsų klaidomis, puikiai suprasdamas, kad TS-LKD silpnumas reiškia ir labiau vertybiškai bei politiškai pažeidžiamą Lietuvą.

Keistai atrodome, kai atsiribojame ir niekiname tautiškai susipratusį ir aktyvų, nors išsilavinimo bei politikos supratimo stokojantį jaunimą. Ar nekertame šakos, ant kurios sėdime, palikdami tuos jaunus žmones įvairiems radikalams–populistams?

Šie ir kiti klausimai seniai laukia būtinos išsamios diskusijos partijos viduje. Bet ji nevyksta ir negali prasidėti skambant skubiems raginimams pritarti siaurame Prezidiumo rate priimtoms nuostatoms. Darbingo amžiaus ir savų idėjų turintys žmonės mūsų partiją neretai apeina, nes nemato pastangų su jais diskutuoti ar bent jų išklausyti. Liūdina pastarojo meto tendencija priiminėti sprendimus „siaurame“ rate, dažnai pasitarus partijos pirmininkui Andriui Kubiliui ir jo pavaduotojai Rasai Juknevičienei. Gaila, jog diskusijų nevengdavęs pirmininkas dabar linksta remtis tik vieno žmogaus nuomone. Sunku nuraminti partijos bičiulius, kurie dėl tokios situacijos įžvelgia savotišką „partijos privatizaciją“. Klausimai, kuriuos būtina spręsti skubiai ir be diskusijų, turėtų būti išimtis, o ne taisyklė.

Šiandien daug vilčių siejame su mūsų partijos jaunimu. Jo turime iš tiesų gražaus. Tačiau jo būtų dar daugiau, jeigu nustoję vaikytis liberalizmą, pradėtume nuosekliai dirbti su krikščioniškų vertybių jaunimu. Neįmanoma nepastebėti, kad daliai mūsų jaunimo šios vertybės tolimos. Į diskusiją vertybių klausimais su vyskupu Kęstučiu Kėvalu atvyko net … 3 mūsų jaunimo atstovai, kai prieš tai vyskupas diskutavo su 70 jaunųjų liberalų… Tikrai ne iš vieno jaunuolio, norėjusio ateiti į mūsų gretas, teko išgirsti nuomonę, kad daliai mūsų „jaunųjų lyderių“ labiau nei vertybės rūpi politinė karjera, o ir vertybės visai ne krikščioniškos. Nors iškėlėme krikščioniškų vertybių vėliavą, žmonės mums pagrįstai priekaištauja, kad vis sunkiau ją panešame.

Žinau, kad žmonės stebi mus ir svarsto, kuria kryptimi pasuksime. Esu įsitikinęs, kad drąsiai gindami krikščioniškąsias ir prigimtines žmogiškas vertybes, be „modernaus“ (o iš tiesų liberalaus ir kairuoliško) pataikavimo kai kurioms, deja, ir iš Vakarų ateinančioms kvailystėms, aiškiai parodysime, kuo skiriamės nuo kitų partijų ir turėsime žmonių pasitikėjimą ir palaikymą. Nors dabartinis partijos pirmininkas nuveikė daug gero, faktas tas, kad jam nepavyko užkariauti žmonių širdžių ir pelnyti jų pasitikėjimo, o tai labai svarbu partinėje veikloje. Visuomenė nori pokyčių partijoje ir mes negalime ignoruoti šio signalo. Reikia, kad į Seimo rinkimus 2016 metais partiją vestų jau kiti, tačiau jau išbandyti ir patikimi lyderiai, savo veikla įrodę, kad jie turi ne tik mūsų partijos narių ir ištikimų rinkėjų, bet ir platesnį rinkėjų pasitikėjimą. Nekalbu tik apie save. Tai – ir Irena Degutienė, pelnytai viena populiariausių šalies politikių, ir Kazys Starkevičius, vienas geriausiai žmonių vertintų mūsų ministrų, ir jaunas, perspektyvus, be to, jau žmonių mėgstamas ir vardą turintis politologas Laurynas Kasčiūnas, ir daugelis kitų. Partijoje yra daug žmonių, kurie, tikiu, yra pasiruošę užduočiai rasti kelią į žmonių širdis ir įtikinti juos, kad mūsų deklaruojamos vertybės mums svarbios ne tik reklamose ir ne vien iki rinkimų.

Nuoširdžiai Jūsų
Rimantas Jonas Dagys