Lyg ir nepamirštame dar paminėti valstybinių švenčių, istorinių datų, jubiliejų. Šie metai gražūs Sąjūdžio 25-ečio renginiais, po poros metų švęsime ir mūsų atkurtos Nepriklausomos valstybės 25-etį, o dar po kiek laiko ir Vasario 16-osios akto šimtmetį. Džiugu, kad šios datos ryškiomis šviesomis pasklinda per visą Lietuvą, į jos kaimus, mažesnius miesteliu. Štai ir Raudondvaryje lapkričio 13-ąją paminėsime 25-erių metų sukaktį, kai pirmą kartą Kauno rajone virš Raudondvario pilies buvo iškelta mūsų trispalvė vėliava.
Taip, visur tada buvome šaukiami laisvės, nepriklausomybės troškulio. Jėgų atgimti keltis ir eiti davė ilgus metus puoselėtos ir gyvybingomis likusios tautinės ir dorovinės vertybės, tokios, kaip nuoširdi meilė ir pagarba lietuvių kalbai, kultūrai, tradicijoms. Meilė istoriniams valstybiniams simboliams: vėliavai, himnui, vyčiui, tautiškai giesmei. Pati gražiausia meilė savo kraštui, jos žemei, gamtai, netgi savo tėviškei, kaimui ar miestui. Ne ginklai, ne svetimųjų kariuomenė ir paskolos mus gynė, bet mes patys, apsigynę savo ryžtu, vienybe, pasiaukojimu.
Ar visa tai ir šiandien turime? Norisi tikėti, kad taip, bet čia vienur, čia kitur iškylančios piktžaizdės verčia abejoti, kad nemažai šių vertybių jau pradedame prarasti. Vieni dangstosi apgaulingomis tolerancijos ir mistinių teisų skraistėmis, kiti liberalistiniu europinio federalizmo šydu, tretieji — raudonai žėruojančiu praeities prievartos skudurėliu. Jais prisidengiant, neatsakingi politikai spekuliuoja visoje Lietuvoje vieningu pavardžių, gatvių ir vietovardžiu rašymu. Abejingai stebint, o kaip kur ir pritariant neatsakingiems valdininkams išsityčiojama iš Tautiškos giesmės, prie valstybinės vėliavos spalvų pripaišoma dar viena, mėlyna. Ar tik taip nesistengiama mūsų akis pripratinti prie vaivorykštinės seksualinių mažumų vėliavos? Galvoju, kuo jie visi panašūs? Ar tik ne tuo, kad visų jų tikslams trukdo mūsų lietuviškosios tautiškos ir valstybinės vertybės? Bet vis rusena meilės ugnis savo kalbai, istorijai, kultūrai, tradicijoms, žemei.
Ne vienas jau atkurtos nepriklausomybės pradžioje matėme šiuos pavojus ir raginome saugoti savo pagrindines tautos vertybes. Deja, mažai kas išgirdo, o gal ir visai neišgirdo…
Neseniai vėl perskaičiau savo, kaip Seimo nario, kalbą pasakytą iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje 1996 m. kovo 11 d. Juk tais pačiais žodžiais, su tuo pačiu skausmu galima šaukti ir šiandien. Tad ją ir pakartoju. Gal kas nors šiandien išgirs? Būtų gerai, kad išgirstų.
Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingas posėdis. 1996 m. kovo 11 d.
Pone Respublikos Prezidente, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, Kovo 11-osios akto signatarai, garbingieji svečiai, mielieji Lietuvos žmonės, tautiečiai! Daug džiugių ir istorinių momentų buvo išgyventa šiuose rūmuose, šioje salėje, bet niekados, manau, nebus galima pakartoti tų akimirkų jaudulio, ryžto ir prasmės, kurią, kaip pačią didžiausią Dievo ir likimo dovaną, teko patirti čia prieš šešerius metus. Vieno žmogaus gyvenime ir tokios vienos dienos turėtų užtekti. Tada, priėmus įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo, o šilkinei trispalvei uždengus senąjį herbą, politinė kalinė J.Bieliauskienė įteikė per okupacijos dešimtmečius išsaugotą senąjį herbą – Vytį. Atrodė, kad tuomet buvo užbrėžta nesunaikinama riba tarp okupacinės praeities su jos smurtu bei kančiomis ir ateities – visų lauktos, dar nepažintos, bet brangios kaip gyvybė.
Į Kovo 11-ąją mes atėjome suburti Sąjūdžio, aukštai iškėlę laisvės vėliavą. Ir nebuvo tada svarbesnio kito simbolio, išreiškusio valstybės pavasarį, tautos gyvastį ir stiprybę. Tik ar išsaugojome tų dienų vėliavų grožį ir prasmę? Ar nepadarėme valstybės vėliavos tik dar vienu iš atributų oficialioms įstaigoms, šventėms, nes vėliava – tai tautos idealai, jų supratimas ir vertinimas.
Praėjo šešeri nepriklausomybės metai. Ar stiprėjo valstybingumas, ar didėjo valstybės ir tautos idealai? Turime valstybinius ordinus, vardus, laipsnius, pasiuntinybes, savo kariuomenę, svarbiausias valstybės institucijas, įtvirtinome valstybingumo požymius, pasiekėme pripažinimą. Bet ar tai pastovu ir tikra, jei tautos idealai, pasitikėjimas dabartimi ir ateitimi, patriotizmas, žmonių socialinis saugumas, pasitikėjimas savo valiuta, finansine sistema, teisėtvarka, spauda, švietimu krenta? Nyksta valstybės ir tautos idealai. Tad ir valstybingumas yra trapus, netvirtas. Kas kaltas? Kaltas mūsų egoizmas, nenoras susikalbėti, politikų, valdininkų atitolimas nuo žmonių, jų gyvenimo.
Kiekviena ryškesnė asmenybė mato tik save, įsigali grupiniai, partiniai, profesiniai interesai. Kokie idealai gali būti ir ką gali simbolizuoti trispalvės prie gamyklų, akcinių bendrovių, kuriose darbininkai, dirbdami po keletą mėnesių šaltuose cechuose, negauna atlyginimų? Su kokiomis mintimis kels vėliavas (ir apskritai ar kels) subankrutavusios žemės ūkio bendrovės narys? Ar nenuleistos ir verkiančios mūsų vėliavos, elgetaujantys ir mokyklų nelankantys vaikai, likimo valiai palikti seneliai? Ar nesudraskytos trispalvės, tūkstančiai sulaužytų likimų Lukiškių, Pravieniškių, Marijampolės, Panevėžio ir kituose kalėjimuose?
Visi šiandien Lietuvoje susirūpino dėl galimo pavasarinio potvynio. Jis grėsmingas ir gali padaryti daug žalos. Bet valstybei daug pavojingesnės žmonių gobšumo, valdžios abejingumo, nesiskaitymo, skriaudos ir neteisybės perpildytų užtvankų griūtys. Dėl jų, o ne tik dėl pavasarinių potvynių turėtų jaudintis politikai, visi valdžios žmonės. Deja, Vyriausybės keičiasi, o skriaudos ir skurdas lieka. O gal kaltų nėra? Sakoma, kad pas kaimynus dar blogiau. Štai nueisime į Europą, ir bus gerai. Deja, euforinės ūkio reformos, duoklė laisvajai rinkai sunkia našta užgulė miestų ir kaimų žmones, supriešino, suskaldė ir susilpnino tautą, jos ekonomines ir dvasines galias. Kiekviena tauta turi savo kelią ir versti ją eiti kitu keliu yra tas pat, kaip versti upę plaukti aukštyn.
Jau šešeri nepriklausomybės metai, bet vis dar einame apgraibomis, gėdindamiesi patys savęs, savo balso, savo nuomonės, vis nesurandame valstybės kūrimo, jos ateities idėjos. Vieni Lietuvą suvokia kaip iš Rytų į Vakarus ir iš Šiaurės į Pietus lekiančių kelių kryžkelę, kiti – kaip laisvosios zonos priedėlį, treti – kaip agroturizmo ir mėgėjiškos žemdirbystės kraštą. Visada norisi būti optimistu, norisi matyti perspektyvą, gamybos augimą, šalies prekių gausą ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje. Deja, šiandieninė monetarinė politika, mokesčių ir muitų sistemos negina savo gamintojo, neskatina eksporto, o kuria pašalpinę gyvenseną, pseudoekonomiką. Ar tai mūsų neišmanymo, ar piktavališkų svetimų „patarėjų“ nuopelnas?
Dažnai mums, tautininkams, priekaištaujama, kad dabartinėse moderniose valstybėse jų ekonominio suartėjimo laikmečio tautiniai aspektai yra balastas, neracionalūs sentimentai, netgi nestabilumo ir konfliktų šaltiniai. Tačiau nė viena valstybė, kuri ignoruoja tautų apsisprendimą, tautų teisę į valstybingumą, patį tautiškumą, nesukelia nei pagarbos, nei pasitikėjimo, nežiūrint į tai, kokioje pasaulio dalyje ji būtų ar kokia jos galia, kokia jos svarba. Tautiškumas – tai ne rudimentinė sąvoka, o amžina vertybė, pagrindas formuotis, vystytis ir išsilaikyti valstybėms, kaip ir žemė. Lietuvos žemė – tai ne krūmynai, kuriuos galima bet kam atiduoti, parduoti ar įkeisti. Kiekvienas krūmynas gali būti verčiamas kviečių lauku, ir kiekvienas kviečių laukas gali virsti krūmynu, jei žmonės žeme nesirūpins, jos nemylės, apleis. Lietuvos žemė yra lietuvių tautos žemė. Žemė ir tauta yra neatskiriamos.
Aš nerandu tikslesnių žodžių, kurie išreikštų tautos ir žemės jungtį, be tų, kuriuos pasakė mūsų kolega profesorius M.Treinys. Cituoju: „Tik tautos žemėje realiai gali būti įgyvendinamas jos tikslas – sukurti savo valstybę. Tik čia jos nariams galima efektyviai dirbti, gintis, tik savosios žemės sutelktoje tautoje nuosekliai ir nenutrūkstamai gali būti ugdoma tautos kultūra, įgyvendinami tautos siekiai.“
Tauta, tautiškumas, tautos žemė, patriotiškumas – tai tos žmogaus atramos, kai jis, išsiblaivęs po „laifų“ pseudokultūrinių festivalių, beraščių šou šėlsmo, pragariškų televizijos filmų kvaitulio, vėl ims ieškoti savo vietos, namų, stengsis prisiminti tikrąjį vardą. Galima atsibusti Paryžiaus, Briuselio ar Maskvos priemiesčiuose, bet ten Lietuvos nebus. Ji, kaip ir nuo amžių, bus tik čia, prie Baltijos ir Nemuno, ir tikrasis mūsų kelias tik vienas – lietuvių tautos kelias. Tautos kelias – kūrimo, gamybos, pasitikėjimo savo protu, savo talentais, savo kultūra kelias. Tai ne provincialumas ar uždarumas, bet savo vertės lygiateisiškumo suvokimas. Ne prašyti, bet dalytis ir bendradarbiauti. Ne laukti, bet patiems dirbti. Puoselėti ir ginti savąją kalbą, kultūrą, savimonę. Paėmus į rankas mėlyną žvaigždėtąją vėliavą, nevalia numesti ir pamiršti savosios, nes tikresnės ir brangesnės nebus.
Graži šiandien Kovo 11-osios akto šventė, ir švęsti ją – kilni pareiga. Laikas būtų kovo 11-ąją dieną paskelbti valstybine švente. Kaip prieš šešerius metus tvirti ir apsisprendę skelbėme ir tvirtinome savo laisvę, buvome pasiruošę ją ginti, taip ir šiandien kartu aukštai pakelkime mus vienijančią vėliavą, kurioje įkūnyti visi tautos ir valstybės idealai.
***
P.S.: Galvojau, kad kalbant apie lietuvių tautą ir kokią svarbą jos išlikimui turi žemė, net ir dabar tinkamesnių žodžių nerasčiau. O kas jos laukia? Ar dar ji išliks pasaulyje ta vieta, kurioje lietuvis galės jaustis saugus, galės jaustis savo namuose?
2013-11-07, Raudondvaris
Autorius yra Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras
Leonas mato Tikrovę.Jis mato Tiesą.Gaila,tik ,kad nepasakė,kad mūsų rezistentas Nr.1 “Dėdulė” nuo pat pradžių visa tai buvo suplanavęs ir suderinęs su savo viršininkais ,tik ilgą laiką laikė įvyniojęs į Nepriklausomybės popierių.
Ape ką čia, kad prie valstybinės vėliavos spalvų pripaišoma mėlyna? Apie presidentes veliava?
Cituoju: “Dažnai mums, tautininkams, priekaištaujama, kad dabartinėse moderniose valstybėse jų ekonominio suartėjimo laikmečio tautiniai aspektai yra balastas, neracionalūs sentimentai, netgi nestabilumo ir konfliktų šaltiniai.”
Deja, taip ir yra… Laimei, tautininkai neįtakingi, nes sumaišties valstybė tikrai neišvengtų, o demokratija būtų užkasta gyva. Kol kas gyvename be konfliktų ir nenorėkime, kad jų kiltų. Vien į skustagalvius pasižiūrėjus tautiškumas dvokia auliniuose batuose sušutusiomis kojomis, kurios mielai apspardytų lenką, žydą, afrikietį… Viską pasako jų šūkis “Lietuva – lietuviams”. Tarsi ją dar reikėtų iš ko nors atsikariauti.
Jei esate prieš tautiškumą, tiesiog taip ir rašykite – kam tos pasakos? Taip, turime Lietuvą atsikariauti iš neskaidrios prezidentės, iš jos ryšių su Rusijos slaptosiomis struktūromis; iš mūsų valdžios antikonstituciškai pardavinėjamo valstybės suvereniteto; iš parduodamų valstybės žemių, paliksiančių lietuvius bežemiais vergais, vertais ne geresnio nei Palestinos likimo; iš klanų “teisingumo”, iš lygesnių už lygius; iš pilietiškų žmonių persekiojimo; iš bandymų uždrausti Tautai švęsti Nepriklausomybės atkūrimo šventę; iš gėjų “vertybių” prievartinio piršimo tautai; iš nuogų užsieniečių pasturgalių Katerdros aikštėje; iš bestuburių valdininkų; iš milijoninių Snoro “administravimo” išlaidų ir t.t. GALIU RAŠYTI LABAI DAUG. Mūsų valstybė užgrobta ir bus tokia, kol mes jos nesusigrąžinsime.
Amelija, kiek man teko bendrauti, pasidomėjau butent jų batais, pasirodo tie batai labai gerai vėdinasi ir yra nepigūs. Reikės ir man tokius nusipirkti.
atsiprašau, jau visai beraštis, nors nebuvau raštingas – būtent
Kas nors pabaksnokite į klaidas, pageidautina įžeidžiančiai – veiksmingiau bus.
neteisk ir nebusi teisiamas…
amelija- auksaburne. Na ir kas gi užkasinėja tą ” dimakraciją”. Tautininkai valdžioje niekada nebuvo. Taip , kad per anksti raudi. O, kad didieji demokratai , Uspaskich, Butkevičius , Kubilius ir t.t.su savo šaikomis, ėda Tautą iš vidaus , kaip augliai, be jokios atsakomybės ir to nematyti. Gali tik amelijos lygio “demokratai”.
kojos basos ar ne gali būti nešvarios.
Kurpti intrigas nėra garbingas reikalas ir dar “stipriai tikinčiai”.
Patarčiau savoje aplinkoje, prie cigaretės, apie kilnesnius dalykus šnekėtis,tai gal ir sąmonėje formuosis šviesesnės mintys:) Gal išrūkytos mintys tik tokios ir būną?:)
Atsikariausim! 🙂
Songailos tautininkus matau, kaip Lenkijos tautininkus.
Antai, Lenkija, kišdamasi į Lietuvos vidaus reikalus, paprastai remiasi 1994 metų Lietuvos bendradarbiavimo sutartimi. Akivaizdu, kad tokiu atveju jos galiojimas Lietuvai nenaudingas, ji nutrauktina.
Yra taip, kad jos galiojimas kitais metais galėtų baigtis, jeigu Lietuva notifikuotų jos nutraukimą iki šių metų lapkričio 28 d. Tai kurios čia kitos partijos rūpestis pirmiausiai turėtų būti, jeigu ne tautininkų.
Minėtos sutarties notifikavimo Seime inicijavimas priklauso Grybauskaitei.
Nors laiko tam liko nedaug, tačiau tarp tautininkų dėl sutarties notifikavimo – absoliuti tyla. Tas rodo, kad jie yra ne Lietuvos, o Lenkijos tautininkai…
Mielasai, visi jūsų pasakyti žodžiai yra aukso vertės.
Nenuleiskime rankų, susikibkime ir išsaugokime žemę, artimo meilę, tikėjimą kalba, tėvyne. Neleiskime mūsų užgrobti saviems biurokratams. Jiems visai nesvarbu, kam tarnauti, kad tik sotūs ir apduję nuo garbės būtų .
Kad ir kaip blogis besiplėstų, gėris yra aukščiau. Tik, kad jį suvokti ir pamatyti, atskirti grūdus nuo pelų, reikia labai daug pastangų. Tad žmonės mieleiji, dirbkime visi., jei norime išlikti ne usnynėje, o LIetuvoje.
Tai Tiesa.
Kaltinant tautininkus dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties, prisiminkime 1994m. spalio 13d. kai ši sutartis Seime 91 balsu už, 19 prieš ir 8 susilaikius buvo ratifikuota. Nežinau dėl kokių priežąsčių tada balsavime nedalyvavo A.Kubilius ir V.Landsbergis bei dar dalis tuometinių konservatorių, dalis jų susilaikė ir tik nedaugelis palaikė vieningai balsavusius prieš tautininkų, demokratų bei tremtinių ir politinių kalinių frakcijų narius. Po tokio balsavimo aš pasakiau:
L.MILČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, šiandien Seimas, kurio daugumą sudaro Lietuvos demokratinės darbo partijos nariai, ratifikavo Lietuvos ir Lenkijos sutartį, kuri mūsų, Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos narių, nuomone, neatitinka nei Lietuvos valstybės, nei lietuvių tautos interesų. Tai dalinė, neužbaigta sutartis. Joje patys svarbiausi Lietuvai dalykai liko neįrašyti. Dėl to šios sutarties ratifikavimo Seime 1994 m. spalio 13 d. turime susimąstyti, kas vyksta ir kas laukia Lietuvos valstybės. Šiandien turime prisiminti žuvusius Lietuvos karius ir atsiprašyti jų, kad jų siekiai, jų atiduotos gyvybės šiandien liko be tinkamų gyvųjų atsakymų ir darbų. Tad kviečiu Seimo narius, kuriems šios sutarties ratifikavimas sukėlė ne euforiją, o susirūpinimą, nuvažiuoti į Rasų kapines ir nusilenkti Lietuvos kariams, žuvusiems 1918 – 1920 metų kovose už Lietuvos laisvę, jos garbę ir ateitį. Ačiū.
Tad visi šiandieniniai priekaištai tautininkams yra piktavališki ir nepagrįsti. Daug geriau būtų, jeigu tie anoniminiai komentatoriai patys ką nors konkrečiai padarytų, padėtų tautininkams, arba nors parašytų motyvuotus straipsnius, laiškus jų apygardose rinktiems dabartiniams Seimo nariams. Politiškai brandūs lietuvių tautininkai niekados nepasidavė ir nepasiduos provokacijoms bei tokiems veiksmams, kuriuos ką tik prieš dieną įvykdė revanšistiniai lenkų nacionalistai Varšuvoje. Mes nieko nepamiršome ir nepamiršime, bet mums reikia didesnės tautiečių paramos, didesnio jų geranoriškumo ir pasitikėjimo Tautininkų sąjungos ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos bei eilės tautinių visuomeninių organizacijų atžvilgiu.
Gerbiamo Leono labai teisingos mintys.Tautininkams šiuo metu reikia padėti ne tuščiomis kalbomis gaišti laiką ir eikvoti energiją.Kodėl nesirinkus vienybės,susikaupimo ir tautinės brandos kelio.Laikas rimtas, turėtume būti atsakingi.
Geras komentaras, pagarba. Aš dalyvauju tose kovo 11-os eitynėse ir žinau kiek reikia kantrybės, kad neprasidėtų Lenkijos nepriklausomybės šventimo mados… Įtariu, kad mūsų genai ir nervai stipresni už geležį. Nors, prievartos atveju norėčiau priminti, kad kai 1926 metais panašios studentų eitynės buvo išvaikytos sumušant dalyvius, seiminiams valdžiažmogiams tas geruoju nesibaigė. Greitai Lietuvos valstybė buvo gražinta į teisingą vagą, valio.
Leonas Milčius:
,,Politiškai brandūs lietuvių tautininkai niekados nepasidavė…”
Politiškai brandūs tautininkai būtų, jei turėtų ką lietuviams pasakyti. Tuomet susilauktų paramos.
Vienas tautininkas KUNDROTIZMAIS išmintį dėsto, kitas į visų renginių Kaune nuotraukas sugeba įterpti savo išpuoselėtą veidelį, dar kitas, aiškindamas lietuviškus ,,zodiakus”, pareiškia, kad žvaigždynus danguje piešė kas kaip norėjo, dar kitas nesugeba įteisinti ,,mokslinio išsireiškimo” VADYSTĖ, dar kitas nesugeba, po pralaimėtų rinkimų, garbingai atsistatydinti. Visi nesugeba ištarti kelių žodžių neįspjovę svetimžodžio, visi nesugeba suvokiti kodėl už juos nebalsavo per praeitus rinkimus. Ir visi tautininkai nepastebės sakinio, kuriuo pradėjau – Politiškai brandūs tautininkai būtų, jei turėtų ką lietuviams pasakyti. Dabar visi galvos ką jiems sakyyyyti, kad paaalaikytų.