Kalbos, tarmės, patarmės ir šnektos gyvos tol, kol žmonės jomis bendrauja gyvai. Itin gyva buvo ir Zarasų viešojoje bibliotekoje spalio pradžioje vykusi Tarmių metams skirta konferencija. Renginio pradžioje skambėjo tarmiškai tariamos sveikinimo kalbos, o vėliau – gyvi, jaukūs ir labai įdomūs pranešimai, paįvairinti tarmiškai atliekamomis dainomis ir pasakojimais.
Konferencijos projekto autorė, bibliotekos direktorės pavaduotoja Jolanta Lementauskienė renginio pradžioje susirinkusius kultūros darbuotojus provokavo: „Ar mums aktualu domėtis tarmėmis ir tokią konferenciją rengti bibliotekoje? Be jokios abejonės – taip. Juk esame atminties saugojimo institucijų darbuotojai, populiariname rankraštinius ir rašytinius šaltinius, didelę mūsų kultūros paveldo dalį“.
Konferencijos dalyviai tądien buvo Šiaurės Rytų aukštaičiai, Zarasų krašto kaimynai, kultūros darbuotojai iš muziejų, bibliotekų, kultūros centrų. Jų pasveikinti atvyko Arvydas Veikšra, Zarasų rajono savivaldybės mero patarėjas, daug gražių žodžių paporinęs aukštaitiškai. Gebėjimu organizuoti aukšto lygio kultūros renginius ne pačiomis geriausiomis sąlygomis džiaugėsi Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė. Ji taip pat dėkojo į Zarasus atvykusiems mokslininkams, kurie nesibodi vykti į mažus miestelius, pasitiki tokių renginių kokybe.
O štai tada ir prasidėjo… Jaukia, miela, puikiai pažįstama tarmiška šnekta prabilo Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos gimnazistės Kotryna Brukštaitė, Viktorija Samochvalovaitė ir Akvilė Gaigalaitė, Zarasų kultūros centro etnografas Gintaras Andrijauskas uždainavo kraštiečio Algirdo Svidinsko dainą…
Prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė pranešime „Kas laukia tarmių XXI amžiuje?“ teigė, kad nerimauti dėl tarmių išnykimo nereikėtų. „Tarmės buvo, yra ir bus, tik jos nuolat kinta“.
Jai antrino ir dr. Violeta Meiliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto mokslinė sekretorė (pranešimas „Aukštaitijos patarmių gyvybingumas. Kaip jį išmatuoti?“), vaizdžiai sakydama, kad tarmės nėra tvorele aptverti gėlių darželiai – vienos didėja, kitos mažėja, nuolat kinta.
D. Mikulėnienė taip pat akcentavo, iš pirmo žvilgsnio, rodos, tiesioginio ryšio neturinčių tarmių ir krašto infrastruktūros ryšį. „Tarmės priklauso nuo mūsų, nuo gyvenimo sąlygų kaime. Kalba gali gyvuoti ten, kur gyvena žmonės, kur paprasta atvažiuoti ir išvažiuoti, kur yra mokykla, biblioteka – pagrindinės kultūros įstaigos“. Šie mokslininkės teiginiai provokavo susimąstyti, kas liks iš mūsų tarmių, kai taupydami viską optimizuojame, minimizuojame, reorganizuojame…
Su sėkmingais bandymais išsaugoti mūsų krašto kalbą supažindino dvi žavios viešnios iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių formavimo ir vystymo centro. Jo direktorė Jolita Steponaitienė pristatė projektą www.epaveldas.lt , o redaktorė Alma Masevičienė – www.musulaiskai.lt . Abi šias iniciatyvas jungia raštas, rašytinė kalba. Skaitmeninami įvairiausi rašytiniai objektai – laiškai, sveikinimo atvirukai, receptų knygos, užrašai. Tačiau J. Steponaitienė prisipažino, kad projektų pradžioje teko sulaukti ir nemažai kritikos. „Ne vienas atvirai piktinosi – kokias čia šiukšles skaitmeninate?! Tačiau nuo šiukšlės iki vertybės, kurioje užfiksuota mūsų kalba, dažnai yra labai nedaug. Kitam gali atrodyti – kokia gi jau čia vertybė Petro kažkada rašytas atvirukas?.. O juk yra kitaip“.
Ir iš tikrųjų yra kitaip. Antai jau po renginio kalbinama A. Masevičienė pasakojo, kokie įdomūs ir dažnai juokingi šiandien atrodo prieš penkiasdešimt metų žmonių vieni kitiems siųsti kalėdiniai atvirukai, kuriuose jie vieni kitiems linki pieningų karvių. Dar įdomesni asmeniniai žmonių laiškai, kuriuose per asmeninę kiekvieno kasdienybės prizmę užfiksuoti istoriniai įvykiai, aktualijos, pavyzdžiui, keturias valandas eilėje laukus mėsos arba iš po prekystalio nusipirkus mėlynus džinsus.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė pranešimo „Iš dainos žodžio neišmesi“: tautosakos tekstai – tarmių paveldo saugyklos“ metu apibrėžė tarmės sąvoką. „Tarmė – kaip tapatybės kortelė. Išgirsti žmogų kalbant ir žinai, kas jis ir iš kur“.
Tą tarsi patvirtino ir Regina Rinkauskienė, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė (pranešimas „Rytų aukštaičių šiaurinė dalis: patarmės kitimai“), su šypsena prisimenanti bandančiuosius išsižadėti kraujyje esančios tarmės ir išdidžiai sakančius, kad važiuoja į Ùteną, tačiau grįžta… iš Utenãs.
Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vadovė dr. Zita Virginija Šimėnaitė ir vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Gertrūda Naktinienė išsamiai pristatė Kazimiero Būgos rengto Lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinius ir tomus. Abi mokslininkės yra svarbiausios „Lietuvių kalbos žodyno“ atskirų tomų autorės ir redaktorės, rengusios jo elektroninį variantą. Baigdamos pranešimą jos bibliotekai padovanojo unikalų USB atmintuką su dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynu“ ir žinynu.
Konferencijos pabaigoje kūrybišką pranešimą apie Sėlių kultūros bendriją ir Sėlos muzikantų tradicijas skaitė Zarasų kultūros centro etnografas Gintaras Andrijauskas, ilgametes veiklos tradicijas čia pat iliustruodamas kartu su dukromis Milda ir Terese tarmiškai atliekamomis dainomis. Pats G. Andrijauskas savo pranešimą apibūdino kaip navatną, o konferencijos dalyvius zarasiškius prajuokino retoriškai klausdamas: kokie gi miesteliai mūsų rajone prasideda U raide? „Teisingai – Untazave i Untaliepte!” – šmaikštavo etnografas.
Aukštaičiai gali didžiuotis savo miestu Utėna, nes bendrine lietuvių kalba turėtų būti Atėna. Vadinasi, apie 1-ojo tūkstantmečio pradžią, kai baltų gentys: jotvingiai (getai), galindai, gudai bendravo su trakais, graikais tai atsivežė šį pavadinimą iš Graikijos, dabartinė sostinė Atėnai. Jie atsivežė ir Baltijos pavadinimą jūrai, kurios krantai nusėti balto smėlio, nes būdami prie Juodosios Jūros pastebėjo, kad smėlis ten tamsiai pilkas, beveik juodas. Šį pavadinimą jau 2-ame tūkstantmetyje slavai pasiekę Arkties vandenyno jūrą, kur labai baltas smėlis pakartojo pavadinimą Belaja more – Baltoji jūra (ties Archangelsku).