Islandijos precedentas: ką nutyli pasaulio žiniasklaida

Ar girdėjote apie tai, kas atsitiko Islandijoje spalio 23 dieną? Turbūt ne. Ar žinote, kodėl nieko negirdėjote? Todėl, kad spalio 23 dieną Islandijoje įvyko revoliucija, visiškai taiki, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau revoliucinga, nei kitos. Ji parodė, kaip pavojinga, kai „demokratines procedūras“, apie kurias taip mėgsta kalbėti liberalai, kontroliuoja ne dauguma, o mažuma, kaip įprasta.

Būtent todėl pamokantį Islandijos pavyzdį nutyli pasaulinės masinės informacijos priemonės, nes dalykas, kurio pasaulio galingieji norėtų mažiausiai, – kad Islandijos pavyzdys iš tikrųjų taptų pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau apie viską iš eilės.

Praėjusių metų spalio 23 dieną Islandijoje įvyko referendumas, kuriame buvo priimta nauja Konstitucija. Šis referendumas – baigiamasis akordas kovoje, į kurią Islandijos tauta pakilo 2008-aisiais, kai islandai netikėtai sužinojo, kad jų šalis, ištikus finansinei krizei, tiesiogine to žodžio prasme bankrutuoja.

Tai buvo netikėta todėl, kad ištiko po 5 metų klestėjimo, kurį užtikrino „pati efektyviausia“ neoliberali ekonomika. Ji rėmėsi tuo, kad 2003 metais visi šalies bankai buvo privatizuoti ir, norėdami pritraukti užsienio investuotojus, praktikavo online banking, kuris, esant minimalioms išlaidoms, duoda sąlygiškai dideles pajamas.

Ir išties Islandijos bankai pritraukė daugybę smulkiųjų Britanijos ir Olandijos investuotojų, ir viskas ėjo kaip iš pypkės, o ekonomika (neoliberalų požiūriu) augo, plėtėsi ir klestėjo. Bet, kaip kartais atsitinka, buvo vienas niuansas: kuo daugiau buvo pritraukiama investicijų, tuo greičiau didėjo išorinė bankų skola. 2003 metais Islandijos skola prilygo 200% BNP, o 2007-aisiais sudarė jau 900%. Pasaulinė finansinė 2008 metų krizė klestinčiai Islandijos ekonomikai tapo mirtinu smūgiu. Trys pagrindiniai Islandijos bankai – Landbanki, Kapthing ir Glitnir – sprogo ir buvo nacionalizuoti, o krona neteko 85% vertės euro atžvilgiu. Metų pabaigoje Islandija pasiskelbė bankrutuojanti.

Ir štai tuomet atėjo laikas prisiminti, kad Islandija – demokratinė valstybė. Tačiau iš pradžių islandai nutarė pasiremti įprasta atstovų demokratija. Praėjus keliems mėnesiams nuo bankų griūties, islandai išėjo į gatves, protestuodami prieš bankrotus, tapusius krizės priežastimi, ir neišmanėlius politikus, sudariusius tokią galimybę. Protestai ir neramumai galų gale privertė vyriausybę atsistatydinti.

Rinkimai įvyko 2009 metų balandžio mėnesį, ir į valdžią atėjo kairioji koalicija, kuri, viena vertus, iš karto pasmerkė neoliberalią ekonominę sistemą, tačiau tuo pat metu ir pasidavė Pasaulio banko bei Europos Sąjungos šalių reikalavimams panaikinti Islandijos bankų įsiskolinimus, kurių bendra suma sudarė tris su puse milijardo eurų. Tai reiškė, kad kiekvienas Islandijos gyventojas penkiolika metų turėtų kas mėnesį mokėti 100 eurų, kad padengtų privačių žmonių (bankų savininkų) skolą kitiems privatiems asmenims.

To buvo per daug net ir ramiems islandams. Ir tai nulėmė visiškai neįprastą įvykių eigą. Idėja, kad piliečiai turi mokėti už privačių finansininkų klaidas, o visai šaliai gali būti užkrauta prievolė padengti privačias skolas, pasirodė esanti tokia nepriimtina, kad sukėlė naują masinių protestų bangą, kuri tiesiogine to žodžio prasme privertė Islandijos vadovus pereiti į daugumos pusę. Rezultatas – prezidentas Olafuras Ragnaras Grimsonas atsisakė minties įpareigoti islandus prisiimti atsakomybę už Islandijos bankininkų skolas ir sutiko surengti referendumą.

Netrukus sulaukta „laisvajam pasauliui“ labai būdingos „tarptautinės bendrijos“ reakcijos – imtasi beprecedenčio Islandijos spaudimo. Didžioji Britanija ir Olandija grasino rūsčiomis ekonominėmis sankcijomis ir net visiška Islandijos izoliacija, jei šalies bankai negrąžins skolų. Tarptautinis valiutos fondas perspėjo neteiksiąs šaliai jokios pagalbos. Britanijos vyriausybė gąsdino, kad užšaldys islandų santaupas ir sąskaitas.

Tačiau islandai nepasidavė spaudimui, o prezidentas ištarė tokius žodžius: „Mums sakė, kad jei mes nepriimsime tarptautinės bendrijos sąlygų, tai tapsime Šiaurės Kuba. Bet jei sutiktume, taptume Šiaurės Haičiu“.

Referendumas įvyko 2010 metų kovo mėnesį. Jo metu islandai nutarė negrąžinti skolų užsienio kreditoriams – Didžiajai Britanijai ir Olandijai, nes 93% referendumo dalyvių balsavo prieš bankų skolų grąžinimą. Tarptautinis valiutos fondas tuoj pat užšaldė kreditavimą.

Bet sustabdyti islandų jau buvo neįmanoma. Piliečiams raginant vyriausybė pradėjo civilines ir baudžiamąsias bylas prieš asmenis, atsakingus už finansų krizę. Interpolas išdavė tarptautinį arešto orderį Sigurdurui Einarsonui, Kaupthing banko direktoriui, o kiti bankininkai, taip pat prisidėję prie griūties, pabėgo iš šalies.

Bet ir tai dar buvo ne pabaiga. Islandai tuo nepasitenkino – buvo nutarta priimti naują Konstituciją, kuri išlaisvintų šalį nuo tarptautinės finansų valdžios ir virtualių pinigų. Be to, islandai panoro naująją Konstituciją parašyti patys ir visi kartu. Ir tai pavyko! Pagrindinio įstatymo projektą rašė 950 paprastų žmonių, kuriuos Nacionalinė Asamblėja 2010 metais išrinko loterijos būdu.

Kad pabaigtų Konstituciją, Islandijos tauta išrinko (jau rinkimų metu) Konstitucinę tarybą, kurią sudarė 25 piliečiai. Tai buvo paprasti žmonės – žvejai, fermeriai, gydytojai, namų šeimininkės, išrinkti iš 522 jokioms politinėms partijoms nepriklausančių suaugusių piliečių, kurių kiekvieną rekomendavo mažiausiai trisdešimt žmonių.

„Demokratiškas“ Rusijos žurnalistas Pavelas Prianikovas straipsnyje sarkastiškai pavadinimu „Kiekviena virėja gali parašyti Konstituciją“ rašė: „Ypač pažymėtina, kad Islandijoje niekas nesipiktino, jog neįmanoma perskaityti 522 žmonių biografijų ir jų politinių programų bei susigaudyti rinkimų biuletenyje, kuriame įrašytas toks didelis žmonių skaičius.“

Vėliau buvo gludinami Konstitucijos ir konstitucinių įstatymų tekstai. Pacituokime tą patį P.Prianikovą: „Na, o toliau taryba panaudojo crowdsourcing‘o sistemą (svarbių visuomeninių reikalų sprendimas pasitelkiant savanorius, visų žmonių prieiga prie bendro darbo – vert. past.).

Piliečių pasiūlymai buvo renkami per Facebook, Twitter ir net Youtube. Iš viso sulaukta paprastų islandų 3 600 tarybos darbo komentarų ir 370 Konstitucijos pataisų. Kiekvieną savaitę taryba skelbė internete straipsnius visuotiniam aptarimui.

Praėjus dviem ar trims savaitėm nuo tada, kai buvo peržiūrėti visuomenės ir ekspertų pasiūlymai, taryba išspausdino galutinę tekstų versiją, vėliau ji buvo svarstoma dar kartą. Be to, tarybos nariai kartą per savaitę užrašydavo pasakojimą apie savo darbą ir įkeldavo jį į Youtube, o jų posėdžius buvo galima stebėti tiesioginių transliacijų metu.

Pagaliau 25 tarybos nariai balsuodami nusprendė, kad darbas rengiant Pagrindinį įstatymą yra pabaigtas. „Mes, Islandijos žmonės, norime sukurti teisingą visuomenę, kurioje kiekvienas iš mūsų turės lygias teises prie bendro stalo“, – tokiais žodžiais prasideda Konstitucija.”

Konstitucinės tarybos nariai komentaruose pripažįsta, kad išvertus į užsienio kalbas pirmoji Konstitucijos frazė skamba šiek tiek negrabiai, tačiau, jų nuomone, ji suprantama kiekvienam islandui ir geriausiai atspindi siekį sukurti visiems vienodas galimybes. Konstitucijos projekte numatyta, kad salos gamtiniai ištekliai yra išimtinė visuomenės nuosavybė.

Ypatingo dėmesio vertas straipsnis, pavadintas „Atvira informacija ir pasitikėjimas“, kuris įpareigoja vyriausybę skelbti visus darbo dokumentus visiems prieinamu būdu, jei tai nėra valstybės paslaptis. Be to, Konstitucija įpareigoja valdžią dirbti ne tik žmogaus, bet ir Žemės bei biosferos gerovei. Atskiras straipsnis užtikrina gyvūnų teises.

Novatoriškame dokumente atsirado ir vietos vienai labai archajiškai normai, išbrauktai iš daugelio Europos konstitucijų. Taigi, evangelikų liuteronų bažnyčia tebeturi valstybinį statusą.

Čia verta paminėti vieną tolesnei įvykių raidai esminį niuansą. Konstitucinės tarybos sudėtis pasirodė besanti, kaip dabar priimta sakyti, „eurosocialistinė“. Ir ne todėl, kad dauguma islandų laikosi kairiųjų pažiūrų, o greičiau dėl gerokai riboto ir, atvirai kalbant, tiesiog paiko Islandijos dešiniųjų elgesio: prieš tai valdžioje buvusios Progresyvioji partija ir Nepriklausomybės partija pakvietė savo šalininkus boikotuoti Konstitucinės tarybos rinkimus ir Konstitucijos rengimą, tad dešinieji rinkėjai taip ir pasielgė.

Rezultatas – ir pačioje taryboje, ir naujosios Konstitucijos tekste dešiniųjų bei konservatorių idėjos atspindėtos minimaliai.

Tokiu būdu objektyvių ir subjektyvių veiksnių visuma nulėmė, kad dauguma netikėtai tapo padėties šeimininke – ir Konstitucinėje taryboje, ir tarp Konstitucijos kūrėjų, ir tarp balsuojančiųjų referendume. Ir rezultatas taip „pranoko lūkesčius“, kad štai jau daugiau nei mėnesį pagrindinės masinės informacijos priemonės iškalbingai nutyli visuotinio Islandijos referendumo rezultatus: Konstitucijos projektui pritarė daugiau nei 80% islandų iš 66% dalyvavusiųjų referendume.

Na, ar jūs supratote? Užteko sudaryti galimybę daugumai rengti ir priimti Konstituciją bei konstitucinius įstatymus, ir vietoj privatizacijos, kaip panacėjos nuo visų ekonomikos bėdų, atsirado resursų nacionalizacija, vietoj valstybės paslapčių – viešumas, vietoj atstovaujamosios demokratijos – tiesioginės demokratijos elementai.

Ir neduok Dieve (viso pasaulio neoliberalių vyriausybių požiūriu), jei Islandijos pavyzdžiu pasektų kitos šalys. Juk šiandien tie patys sprendimai, kaip prieš porą metų Islandijai, yra siūlomi kitoms valstybėms. Graikijos žmonėms kalbama, kad vienintelė išeitis – valstybinio sektoriaus privatizacija. Tą patį sako italams, ispanams ir portugalams…

O kas, jei jie paseks islandų pavyzdžiu? Baisu net pagalvoti…

O juk būtent į tai viskas ir krypsta! Turistai, kuriems kultūringai ilsėtis trukdo nesiliaujančios streikuoti „Europos kiaulės“ arba PIGS (angl. „pigs“ – kiaulės, vert. past.) – taip dažnai vadinamos keturios ant bankroto ribos atsidūrusios ES šalys: Portugalija (P), Italija (I), Graikija (G) ir Ispanija (S), – atkreipia dėmesį, kad daugelyje plakatų kažkodėl vis minima Islandija.

Bet šią smulkmeną naujienų programos taip pat nutyli, nes jas domina svarbiausias dalykas – kokiomis sąlygomis šios „kiaulės“ priims maloningai siūlomas paskolas, kad padengtų žlugusių bankų skolas.

Būtent todėl jūs nieko ir nežinojote apie Islandijos referendumą – pasaulio masinės informacijos priemonės meistriškai apsimeta, kad nieko neįvyko. Juk jos, kaip ir vyriausybės bei parlamentai, taip pat atstovauja interesams valdančiosios klasės, kuriai bet kurioje šalyje oi kaip būtų nenaudinga, jei daugumai būtų sudaryta galimybė dalyvauti valdyme.

Tačiau tiems, kam svarbesni daugumos interesai ir rūpi tikroji demokratija, Islandijos istorija yra pamoka. Organizuotos daugumos pamoka. Tiesioginės demokratijos. Realaus daugumos teisių įgyvendinimo. Liaudiško įstatymų kūrimo ir liaudies savivaldos. Viso to, be ko tikroji demokratija yra iš principo neįmanoma.

Šaltinis: gazeta.eot.su, vertė Alicija Žukauskaitė
Autorius yra LVŽS pirmininkas, LVŽS Šešėlinės vyriausybės Ministras pirmininkas