M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (IX)

10. Tautininkų sąjunga: istorinis kelias

1924 m. įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) dažniausiai gvildenama dviem arba vienu iš dviejų aspektų – tautiškumo ir demokratijos. Išsamiau jos ideologijos ir praktikos bruožai aptariami retai. Nei demokratija, nei tautininkystė nėra kažkas vientiso ar atskirto nuo kitų politinių ideologijų ar sistemų, pavyzdžiui – konservatizmo, liberalizmo ar socializmo. LTS kelias – permainingas, įvairiais laikotarpiais čia telkėsi įvairios srovės, bet vyraujančia tėkme paprastai įvardijamas konservatizmas. Aptarkime, kiek ši prielaida pagrįsta.

Jau pačiose tautininkų judėjimo ištakose kilo fundamentalus ginčas – ar dora turi būti politikos objektu. Tautininkų programos kūrėjas Juozas Tumas-Vaižgantas laikėsi požiūrio, jog taip. Ilgametis politikos praktikas Augustinas Voldemaras manė, jog ne. Ilgainiui įsitvirtino pirmoji pozicija. 1924 m. programoje įrašyta, jog tiek savo gretose, tiek santykiuose su kitais tautininkas vadovaujasi krikščioniškosios etikos dėsniais. 1933 m. įstatuose jau kalbama plačiau – tautininkai rūpinasi lietuvio šeimos tvirtumu ir dorove – jau bendra dorove, be religinių ribų.

Dorovė tais laikais dar buvo lengviau suprantama, nei šiandien. Dar nereikėjo aiškinti – kas yra šeima, nusikaltėlis ir auka dar nebuvo keičiami vietomis, žmogaus teisės ir laisvės dar nebuvo užgožusios atsakomybės ir pareigos, nors pirmieji liberaliosios anarchijos žiedeliai jau skleidėsi. Praktinė dorovės raiška taip pat buvo paprastesnė. Tautininkai ją rodė asmeniniu pavyzdžiu, diegė visuomenėje, ja grindė savo politiką.

Ilgametis tautininkų ideologas ir vadas Antanas Smetona dusyk buvo Lietuvos prezidentas. Daugelis politinių lyderių – tiek autoritarinių, tiek demokratinių – valdžią naudoja savo gerovei ir prabangai. A. Smetona, baigęs pirmąjį prezidentavimo laikotarpį, nebuvo susitaupęs net butui – glaudėsi pas draugus. Antruoju prezidentavimo laikotarpiu jis gavo dvarą tėviškėje – tą patį jam dovanojo lėšas susimetę bendražygiai. Net pikčiausi priešai, priskyrę jam daug neigiamų bruožų, sunkiai galėjo prikišti korupciją, tokią dažną šiandienos politikoje. Tautininkai ir šiaip valdžios atstovai, prasižengę dorai ir įstatymui, buvo teisiami ir baudžiami, kaip ir paprasti mirtingieji.

A. Smetonos mokykla ugdė dorovę ir dvasingumą, tautiškumą ir patriotizmą, iš šios mokyklos išėjo karo metų sukilėliai ir pokario partizanai, intelektualinis žiedas, vėliau skleidęsis išeivijoje. Remtos religinės bendruomenės, visuomeninės organizacijos, ugdžiusios tautiškąsias ir žmogiškąsias dorybes. Žiniasklaidoje ir kultūroje vyko gana laisva idėjų apykaita, bet būtų sunkiai įsivaizduojama savanaudiškumo, godumo ar paleistuvystės propaganda, tokia dažna šiandien.

Pats tautiškumas suvoktas per dorovės prizmę. Anot A. Smetonos – tautiškumas ugdo žmogiškumą (A. Smetona. Rinktiniai raštai. Sudarė A. Eidintas. Kaunas, 1990, p. 455). Tiek žmonių, tiek tautų santykių pagrindu klotas teisingumas – lygus ir vienodas visiems (p. 486–487). „Lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos jiems padėjėjos“, „mūsų tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“ (p. 491). A. Smetonos valdžios metais tautinėms mažumoms užtikrinta kultūrinė ir socialinė autonomija, veikė jų bendrijos, visuomeninės organizacijos, mokyklos, daugeliu atvejų jas rėmė ir globojo valstybė.

Religijos klausimu tautininkai laikėsi konservatyvios pozicijos, užimdami vidurį tarp krikdemų klerikalizmo ir socialistinių partijų sekuliarizmo. Religija buvo gerbiama ir remiama, bet nei vienai konfesijai neteikta pirmenybės. Vadovautasi principu: kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui.

1917–1918 m. LTS pirmtakei – Tautos pažangos partijai – vadovavo reformatas Martynas Yčas, ko gero – vienintelis evangelikas, Didžiosios Lietuvos pusėje vadovavęs politinei partijai. A. Smetona pirmuoju prezidentavimo laikotarpiu skyrė jį vadovauti šalies finansams, kariuomenei – reformatą Silvestrą Žukauską, antruoju A. Smetonos prezidentavimo laikotarpiu užsienio reikalų ministru tapo liuteronas klaipėdiškis Dovas Zaunius. Drauge tautininkų priešakyje žengė katalikų kunigai – J. Tumas-Vaižgantas, Alfonsas Petrulis, Vladas Mironas. 1938 m. V. Mironas tapo vyriausybės premjeru, 1939 m. – LTS pirmininku.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje dirbo 220 žydų rabinų, jiems iš valstybės iždo kasmet mokėta 110–117 tūkst. litų, 68 stačiatikių dvasininkams – 32–33 tūkst. litų, 42 evangelikų kunigams – 93–100 tūkst., 7 musulmonų dvasininkams – 2,4 tūkst. litų. Atskirų nesusipratimų pasitaikė: neregistruota pagoniška visuomių bendruomenė, protestantiška Brolių draugija (dar žinoma hernhutiečių vardu), išregistruota Biblijos tyrinėtojų draugija (Jehovos liudytojų pirmtakė), tačiau tai buvo greičiau išimtys, nei taisyklė. Registruotos religinės bendrijos veikė lygiomis teisėmis, nebūta skirstymo į tradicines ir netradicines, pripažintas ir atstumtas.

Asmens ir bendruomenės santykių klausimu A. Smetona rašė: „kuo daugiau teisės gauna asmuo iš draugijos, visuomenės ir tautos, tuo daugiau jis ir pareigos turi pasiimti“ (p. 475). Praktiškai visa tautininkų sukurta politinė sistema rėmėsi asmens ir bendruomenės pusiausvyra.

Seniūnijų gyventojų sueigos rinko seniūnus ir atstovus į valsčių tarybas, miestų tarybos rinktos sąrašais, kuriuos galėjo sudaryti bet kuri fiksuoto skaičiaus gyventojų grupė, valsčių ir miestų atstovai sudarė apskričių tarybas. Apskričių ir joms prilygintų didžiųjų miestų tarybos kėlė kandidatus į Seimą, kurį rinko visi piliečiai. Pagaliau, valsčių, miestų ir apskričių tarybos rinko ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą.

Iš pažiūros sudėtinga politinė sistema apėmė visus valdžios lygmenis ir susiejo juos glaudžiais organiškais ryšiais. Jokiai politinei partijai čia nebuvo išlygų, valdžia formuota rinkimais. Politinė vertikalė ėjo iš apačios į viršų. Priešingai, dabartinėje Lietuvoje seniūnijų valdžia formuojama miestų ir rajonų savivaldybių administracijoje, apskričių valdžia – kol jos veikė – formuota vyriausybėje, abiem atvejais svarbios lokalios valdžios institucijos sudaromos iš viršaus.

Politinė sistema laikėsi ant bendruomenės, susietos su asmenybe glaudžiais abipusiais ryšiais,

bet politine sistema neapsiribota. Ūkiniai santykiai grįsti kooperacija – čia iš esmės sutapo tautininkų ir krikdemų politika. Bendruomeniškumas skleidėsi ir visuomeninių organizacijų pavidalu – praktiškai kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje veikė šaulių, jaunalietuvių, skautų ir kitų organizacijų skyriai, dažnas pilietis, ypač – jaunimo gretose – priklausė vienai arba kelioms visuomeninėms organizacijoms.

Asmens ir draugijų laisvė šiek tiek ribota – to reikalavo įtempta politinė padėtis, vidaus ir išorės jėgų grėsmė tautai ir valstybei, tačiau ribojimai buvo gana švelnūs. 1936 m. uždarytos politinės partijos, išskyrus LTS – šio sprendimo išvengė tik autonominis Klaipėdos kraštas, bet faktiškai šios partijos veikė ir toliau, o rinkimų sistemoje jų atstovai turėjo lygias teises su kitomis gyventojų grupėmis. Praktiškai per visą tautininkų valdžios laikotarpį veikė įvairių politinių ir visuomeninių srovių leidiniai, kūrybinė veikla praktiškai neribota, net opozicijos veikėjams skirtos valstybinės premijos – 1938 m. ją gavo net bolševikuojanti poetė Salomėja Nėris.

A. Smetona ir jo aplinka labiau vertino žmonių intelektualines ir moralines dorybes, nei partinę priklausomybę. Įsitvirtinus tautininkams, daugelis opozicijos veikėjų sėkmingai dirbo įvairiose valstybinėse ir visuomeninėse pareigose: Kazys Škirpa skirtas į diplomatinę tarnybą, Steponas Kairys ir Mykolas Sleževičius įsidarbino Kauno savivaldybėje, Vincas Čepinskis grįžo į akademinę veiklą ir net sulaukė A. Smetonos padėkos už jaunimo švietimą. Galiausiai, 1939 m. A. Smetona sudarė koalicinę vyriausybę iš įvairių partijų atstovų – deja, čia galima įžvelgti klaidą. 1940 m. daugelis jų atmetė prezidento reikalavimą priešintis sovietams ir atidavė Lietuvą be šūvio.

Apibendrinant istorinę Tautininkų sąjungą galima įvardyti konservatyviaisiais tautininkais arba tautiniais konservatoriais. Šiuolaikiniam lietuviškajam konservatizmui ji svarbi ne tik paveldo prasme, tai – sektinas pavyzdys, ypač tautiškumo, pilietiškumo, savivaldos, bendruomeniškumo, kooperacijos, o su tam tikromis išlygomis – religinės politikos srityse.