Spalio 31 d. sukanka 150 metų, kai gimė Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas žymiausių lietuvių tapytojų, tautinės dailės pradininkas, visuomenininkas ir pedagogas.
Jo nutapyti Lietuvos gamtovaizdžiai, darbai telkiant lietuvių dailininkus ir indėlis kuriant valstybės trispalvę paliko ryškų pėdsaką mūsų kultūros istorijoje.
A. Žmuidzinavičius priklausė tai tautinio atgimimo kartai, kuriai menas buvo neatsiejamas nuo rūpesčio savo tauta. Jis ne tik tapė Lietuvą – jis padėjo kurti jos kultūrinį veidą, telkė žmones bendram darbui ir rūpinosi išsaugoti tai, ką paveldėjome iš protėvių.

Iš Dzūkijos – į Europos meno miestus
Antanas Žmuidzinavičius gimė 1876 m. spalio 31 d. Seirijuose. Vaikystę praleido Balkūnų kaime, dabartiniame Alytaus rajone. Gimtosios Dzūkijos gamta – kalvos, miškai, ežerai ir upių vingiai – giliai įsirėžė į jo atmintį ir vėliau ne kartą atgijo paveiksluose.
1894 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, kurį laiką mokytojavo Lenkijoje. Tačiau vis stiprėjantis potraukis dailei paskatino ieškoti kito gyvenimo kelio.
Varšuvoje jis mokėsi piešimo, lankė žinomo tapytojo Voiciecho Gersono studiją. Vėliau dailės mokslus gilino Paryžiuje, Miunchene ir Hamburge, susipažino su įvairiomis Europos meno kryptimis.
Vis dėlto svetimų kraštų meno pasaulis neužgožė gimtinės įspūdžių. Lietuviškas kraštovaizdis liko svarbiausia jo kūrybos versmė – artima, sava, kupina ramybės ir subtilaus grožio.
Pirmoji lietuvių dailės paroda – tautinės kultūros žingsnis
Vienas didžiausių A. Žmuidzinavičiaus nuopelnų – pirmosios lietuvių dailės parodos surengimas Vilniuje.
1906 m. iš Paryžiaus grįžęs į Lietuvą, jis ėmė telkti dailininkus ir visuomenės veikėjus. Sumanymą palaikė Jonas Basanavičius, Petras Rimša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, broliai Vileišiai ir kiti tautinio atgimimo dalyviai.
1907 m. sausio 9 d. Petro Vileišio rūmuose Vilniuje atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Joje savo darbus pristatė 23 profesionalūs dailininkai ir architektai bei 68 liaudies meno kūrėjai. Iš viso lankytojai išvydo 448 kūrinius.
Tai buvo daugiau nei meno paroda. Pirmą kartą profesionalioji lietuvių dailė ir liaudies kūryba taip plačiai pasirodė drauge, liudydamos tautos meninę gyvybę ir kūrybines galias.
Apie šios parodos rengimą A. Žmuidzinavičius vėliau paliko šiltų, gyvų prisiminimų. Dailininkas pasakojo, kaip likus kelioms dienoms iki atidarymo kartu su M. K. Čiurlioniu ir P. Rimša kabino paveikslus, dėliojo kūrinius ir dainavo lietuvių liaudies dainas. Čiurlioniui vedant, jų dainos skambėjo taip garsiai, kad net gatvėje praeiviai sustodavo pasiklausyti.
Ši nedidelė, bet iškalbinga istorija primena, kokia dvasia anuomet buvo kuriama lietuvių dailė. Menininkus vienijo ne tik kūrybiniai siekiai, bet ir troškimas prikelti viešajam gyvenimui savo tautos kultūrą.
Parodos sėkmė paskatino imtis tolesnių darbų. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. buvo įsteigta Lietuvių dailės draugija. Jos pirmuoju pirmininku išrinktas A. Žmuidzinavičius.
Draugija rengė parodas, rūpinosi dailininkų kūryba, rinko liaudies meno dirbinius ir kaupė kūrinius būsimajam nacionaliniam muziejui.
Prie šių darbų daug prisidėjo dailininko žmona Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė – gydytoja odontologė, veikli lietuvių visuomenininkė. Jos pagalba rengiant pirmąsias dailės parodas buvo tokia svarbi, kad pats A. Žmuidzinavičius pripažino didelę draugijos veiklos sėkmės dalį buvus žmonos nuopelnu.
Lietuvos gamtovaizdžiai – svarbiausia kūrybos versmė
Nors A. Žmuidzinavičius tapė portretus, kūrė buitines ir istorines kompozicijas, grafikos darbus, didžiausią jo kūrybos dalį sudaro gamtos vaizdai.
Paveiksluose „Dzūkų kaimelis“, „Nemunas prieš audrą“, „Tinklai džiūsta“ ir daugelyje kitų darbų atsiskleidžia jautrus tapytojo žvilgsnis į gimtąjį kraštą.
Jo drobėse driekiasi platūs laukai, tviska ežerai, tolumoje mėlynuoja miškai, virš žemės slenka debesys. Gamta čia dažniausiai rami, tyli, kartais apgaubta lengvo ilgesio.
Dailininkas mėgo šiltas žemės spalvas, švelnius šviesos perėjimus, tolyje tirpstančias erdves. Jo tapyboje net paprastas kaimo kampelis ar ežero pakrantė tampa savitu, ilgai atmintyje išliekančiu reginiu.
A. Žmuidzinavičiaus kūryboje vyrauja tikroviškas gamtos vaizdavimas, tačiau juntamas ir romantiškas žvilgsnis į pasaulį. Menininkas nesiekė vien tiksliai atkartoti matomą vietovę – jam rūpėjo perteikti jos nuotaiką, savitumą ir grožį.
Tačiau A. Žmuidzinavičiaus tapyboje būta ir paslaptingų, simbolinių regėjimų. „Sielvarte“ gamtos pavidalai virsta baugiomis būtybėmis, o „Regėjime“ švytintis Vytis tampa tautos atgimimo ženklu. Šiuose kūriniuose dailininkas prabyla ne vien apie gamtos grožį, bet ir apie tautos atmintį, jos praeitį bei likimą.



Jo bičiulis M. K. Čiurlionis gamtos pavidalus dažnai pavertė simboliniais, beveik kosminiais regėjimais. A. Žmuidzinavičiui artimesnė buvo regimoji žemės tikrovė – upė, miškas, ežeras, dangus. Tačiau ir jo paveiksluose gamta nėra vien išorinis vaizdas. Joje juntamas žmogaus ryšys su gimtine.
Per ilgą kūrybinį gyvenimą dailininkas sukūrė apie du tūkstančius dailės darbų. Daugelyje jų išsaugotas XX a. Lietuvos gamtos ir kaimo gyvenimo atminimas.
Vienas iš Lietuvos trispalvės kūrėjų
A. Žmuidzinavičiaus vardas įrašytas ir į Lietuvos valstybingumo istoriją.
1917 m., rengiantis Vilniaus konferencijai, kilo klausimas, kokia turėtų būti būsimos nepriklausomos Lietuvos vėliava. Jos spalvų ieškota lietuvių tautiniuose drabužiuose, juostose ir audiniuose.
A. Žmuidzinavičius pasiūlė žalios ir raudonos spalvų vėliavą. Tokia dvispalvė papuošė ir Vilniaus miesto teatro salę, kurioje vyko Lietuvių konferencija.
Tačiau daliai konferencijos dalyvių šis spalvų derinys pasirodė pernelyg niūrus. Archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas pasiūlė pridėti geltoną spalvą, kuri suteiktų vėliavai daugiau šviesos ir gyvumo.
Vėliavos klausimą pavesta spręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai. Joje dirbo Jonas Basanavičius, Tadas Daugirdas ir Antanas Žmuidzinavičius.
1918 m. balandžio 19 d. komisija priėmė geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavos projektą. Balandžio 25 d. Lietuvos Taryba jį vienbalsiai patvirtino.
Taip gimė mūsų trispalvė, kurios kūrimo istorijoje A. Žmuidzinavičiui tenka svarbi vieta.
Apie Lietuvos trispalvės istoriją ir jos kelią į valstybės gyvenimą Alkas.lt jau yra rašęs.
Dailininkas prisidėjo ir prie kitų Lietuvos valstybės ženklų kūrimo. Jis piešė Vytį, rengė Lietuvos kariuomenės uniformos projektą, kūrė pašto ženklus ir litų banknotų piešinius.


Menininkas ir valstybės kūrėjas
A. Žmuidzinavičiaus veikla toli peržengė dailės pasaulį.
Pirmojo pasaulinio karo metais jis liko Lietuvoje, mokytojavo Vilniaus lietuvių gimnazijoje, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1917 m. dirbo „Lietuvos aido“ redaktoriumi, prisidėjo rengiant Vilniaus konferenciją.
Atkūrus nepriklausomybę, įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą.
1922–1924 m. lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstijose bendravo su lietuvių išeivija, rinko paramą Lietuvai ir rengė savo kūrinių parodas.
1929–1934 m. vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybai, redagavo žurnalą „Trimitas“.
Greta visuomeninės veiklos tęsė ir pedagoginį darbą. Nuo 1926 m. dėstė Kauno meno mokykloje, ugdė jaunuosius dailininkus.
Sudėtingi sovietinės okupacijos metai nepakeitė jo gyvenimo ryšio su daile. Pokariu A. Žmuidzinavičius toliau tapė, dėstė aukštosiose mokyklose, sulaukė oficialaus sovietų valdžios pripažinimo ir ėjo pareigas tuometinėse valdžios įstaigose.
Nuo tautodailės rinkinių iki Velnių muziejaus
A. Žmuidzinavičius buvo ir aistringas tautos kultūros paveldo rinkėjas. Jį domino liaudies meno dirbiniai, senoviniai buities daiktai, archeologinės ir etnografinės vertybės.
Dailininkas suprato, kad liaudies kūryboje slypi ne tik praeities kasdienybės ženklai, bet ir savita tautos pasaulėjauta, grožio pajauta bei meninė išmonė.
Ypatingą vietą tarp jo rinkinių užėmė velnių skulptūrėlės.
Šios neįprastos kolekcijos pradžia siekia 1906 m., kai vienas žemaitis padovanojo dailininkui medinį velnią.
Iš pradžių A. Žmuidzinavičius sumanė surinkti trylika velnio tuzinų – 169 skulptūrėles. Tačiau bičiulių ir pažįstamų dovanos netrukus padidino rinkinį iki 260 velnių.
Lietuvių mitologijoje ir tautosakoje velnias – įvairialypis veikėjas. Sakmėse ir pasakose jis gali būti gudrus ir klastingas, bet neretai pats tampa žmogaus sumanumo auka. Liaudies meistrų drožiniuose atsiskleidžia šių vaizdinių įvairovė, išmonė ir savitas humoras.
Per gyvenimą A. Žmuidzinavičius sukaupė 23 skirtingus rinkinius. Tačiau būtent velnių kolekcija ilgainiui labiausiai išgarsino jo vardą už Lietuvos ribų.
1966 m. dailininko namuose Kaune buvo įkurtas jo kūrinių ir rinkinių muziejus. Velnių kolekcijai augant, 1982 m. ji perkelta į specialiai pastatytą priestatą.
Taip atsirado plačiai žinomas Velnių muziejus, iki šiol traukiantis lankytojus iš įvairių pasaulio kraštų.
150-metis kviečia iš naujo pažvelgti į kūrėjo palikimą
Antanas Žmuidzinavičius mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Jo kūriniai saugomi Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose. Buvusiuose dailininko namuose Kaune išlikusi autentiška jo gyvenimo ir kūrybos aplinka.
Minint 150-ąsias gimimo metines, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, veikia sukakčiai skirta paroda „Tylūs horizontai“.
Antanui Žmuidzinavičiui 150. Atidaryta paroda „Tylūs horizontai“
2026 m. gegužės 5 d. atidaryta paroda veiks iki 2027 m. vasario 16 d. Joje dailininko nutapyti gamtovaizdžiai atskleidžiami kaip jo pasaulėjautos, gyvenimo patirties ir ryšio su gimtąja žeme liudijimas.
150 metų sukaktis – gera proga prisiminti A. Žmuidzinavičių ne vien kaip Lietuvos gamtos tapytoją ar neįprastų rinkinių savininką.
Jo gyvenimas aprėpė visą Lietuvos istorijos tarpsnį – nuo tautinio atgimimo ir kovos už lietuvišką kultūrą iki nepriklausomos valstybės kūrimo, jos netekties ir sovietinės okupacijos metų.
Tai buvo žmogus, kuris ne tik kūrė paveikslus, bet ir telkė kitus kūrėjus, rūpinosi tautos paveldu, prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo ženklų atsiradimo.
Savo gyvenimo darbus jis pats yra įvertinęs kukliai, tačiau iškalbingai: „Aš laimingas, kad galėjau įdėti ir savo plytelę, statant bendrą tautinės kūrybos rūmą“.
Praėjus pusantro šimtmečio nuo dailininko gimimo, jo darbai tebeliudija, kad tautos kultūrą kuria ne tik dideli sumanymai ir išskirtiniai kūriniai, bet ir kasdienis, kantrus, visą gyvenimą trunkantis darbas savo kraštui.













