Kuo skiriasi tikra „gerovės valstybė“ nuo butaforinės, netikros „gerovės valstybės“? Ar turinčią didelį BVP, aukštą ekonominį konkurencingumą, kitų aukštų ekonominių rodiklių valstybę jau galima skelbti „gerovės valstybe“?
Čia reikalingos aiškinimo schemos. Be aiškinimo schemų, tik pešiojant vieną ar kitą visuomenės bruožą, ar atskirus rodiklius nieko nepasieksi, nesuprasi, pasiklysi.
Tradiciškai „gerovės valstybės“ metodologija pasižymi valstybės ir privataus santykio problematika ir socialinėmis teisėmis, vadinamuoju „išprekinimo“ rodikliu, kuris rodo žmogaus socialinės rizikos situacijos nepriklausomumą nuo rinkos jėgų. Taip, gerovės valstybė neįsivaizduojama be demokratijos, rinkos ekonomikos ir darbo rinkos sistemų.
Tačiau socialinės teisės yra labiausiai susijusios su socialiniu dialogu tarp darbdavių, valstybės ir dirbančiųjų organizacijų ir orientuoto į darbo rinką, bei – socialinės rizikos amortizavimu efektyviomis socialinės apsaugos priemonėmis.
Tikrai „socialinė“ gerovės valstybė, o ne „savitikslė ekonominė“ valstybė turėtų būti apibrėžiama per „socialinės kokybės“ kvadrantą. Jo kairiajame viršutiniame kampe yra tokia socialinė-ekonominė dimensija, kaip „socialinis-ekonominis saugumas“ (pajamos), kairiajame apatiniame kampe – „socialinė įterptis“. Dešiniajame viršutiniame kampe – „socialinė sanglauda“, o dešiniajame apatiniame kampe – „socialinis įgalinimas“.
Socialinė „įterptis“ – tai yra atvirkščias reiškinys socialinei atskirčiai, o socialinė „sanglauda“ geriausiai paaiškinama per visuomenės solidarumo reiškinius, pavyzdžiui, daug kur egzistuojančią valstybinio socialinio draudimo sistemą, kuri pasižymi kartų solidarumo principu – jaunesnioji ir įgalioji karta moka įmokas, kurias gauna vyresnioji ar neįgalioji visuomenės dalis.
Socialinis „įgalinimas“ rodo tokius reiškinius, kai neįgalieji, galintys dirbti, dirba, ar, gaunantieji nedarbo pašalpas, dirba viešuosius darbus. Arba socialinės paslaugos senyviems ar neįgaliems žmonėms suteikiamos namuose, o ne stacionariuose globos namuose.
Manau, kad tik turint išvystytus visus šio „socialinės kokybės“ kvadranto kampus, galima kalbėti apie išvystytą „gerovės valstybę“, nes jos metodologinis pagrindas yra dosni socialinė apsauga ir „pasyvioji“ (išmokos) bei „aktyvioji“ (įgalinimo būdai) socialinė politika. Todėl daugiausia Europos valstybės, ir tai – ne visos, yra priartėjusios prie tikrų „gerovės valstybių“ lygio.
Mūsų Lietuvą gi galima laikyti tik minimalia „gerovės valstybe“. Nes, jeigu įvertintumėme, kaip kokioje apklausoje, Lietuvos „socialinės kokybės“ kvadranto dalis, tai nė viena jų, mano nuomone, negautų 9-10 balų. Siūlyčiau tokius įvertinimus.
„Socialiniam ekonominiam saugumui“ (pajamoms) rašyčiau 6 -7 balus, „socialinei įterpčiai“ – 6-7 balus, „socialinei sanglaudai“ – 8 balus, o „socialiniam įgalinimui“ – irgi 6-7 balus. Kodėl, pavyzdžiui, „socialinei sanglaudai“ – tik 8 balai? Todėl, kad privačių pensijų fondų reforma tiesiogiai kėsinasi į kartų solidarumo principą ir vadovaujasi tik asmeninio suinteresuotumo principu.
Taip – ir su kitomis „socialinės kokybės“ kvadranto dalimis. Niekur negalima parašyti aukščiausių balų, o vidurkis būtų „septynetas“. O Lietuvos ekonomiką, sutikite, tikrai būtų galima įvertinti ne mažiau kaip „aštuonetui“. Todėl, manau, kad būtent „socialinėje kokybėje“ ir slypi atsakymas, kodėl per visus daugiau kaip 30 metų Lietuvoje ekonomikos rodikliai lenkė socialinius rodiklius.
Tokie reiškiniai, kaip skurdas, kaip buvo, taip ir pasiliko ties 20 proc. riba, o senatvės pensijoms dar reikia įveikti didelį atstumą iki europinio vidurkio. Gaila, kad Lietuvoje tik Prezidentas ir atskiri politikai mato šitą neatitikimą tarp ekonomikos ir socialinės sferos, o jo įveikimui dabartiniu metu trukdo nepalanki geopolitinė padėtis ir neišvengiamos išlaidos krašto gynybai.
Grįžtant prie „socialinės kokybės“, kviečiu diskusijai – kiek balų, vertinant „socialinės kokybės“ kvadranto kampus Lietuvoje, duotumėte Jūs?
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
