Kalbos statuso įteisinimu nesirūpina tautos, nevertinančios savos kultūros arba neįžvelgiančios pavojaus savo valstybės kalbai ar kalboms. Regis, anglų kalbai negresia jokie pavojai, o didžiųjų šią kalbą vartojančių šalių negalėtume įtarti kultūrine trumparegyste (bent jau nedrįsčiau to daryti žvelgdamas iš lietuviškų aukštumų).
Bet prezidentas Donaldas Trampas kovo 1 dieną suteikė anglų kalbai oficialios šalies kalbos statusą. Šiuo vykdomuoju potvarkiu atšaukiamas 1990 m. tuometinio prezidento Bilo Klintono įsakas, kuriame buvo nustatyta, kad federalinės agentūros ir institucijos, gaunančios federalinį finansavimą, privalo teikti pagalbą angliškai nekalbantiems.
Naujajame įsake numatoma, kad agentūros galės lanksčiai spręsti, kiek pagalbos teikti ne anglų kalba. Tokiu būdu kalbos politikos sprendimai deleguojami institucijų vadovams. Panašiai yra ir kai kuriose Lietuvos institucijose, tarkime, savivaldybės gali pačios patvirtinti sąrašą kalbų, kuriomis greta lietuvių kalbos aptarnaus besikreipiančius asmenis.
Neverta manyti, kad nuo šiol anglų kalba turės tokį patį aukštą valstybinės kalbos statusą, kaip lietuvių Lietuvoje. Jungtinės Amerikos Valstijose anglų kalba yra faktinė nacionalinė kalba: ja tvarkomi valstybės reikalai ir ji yra daugumos gyventojų tautinės tapatybės kalba, jos vartojimas privalomas visose esminėse valstybės gyvenimo srityse.
Valstijos turi savų įstatymų, reguliuojančių kalbą, pavyzdžiui, Kalifornijoje neužregistruosite įmonės pavadinimo su žodžių „Olympic“, Misūryje niekas neleis pavadinime įtraukti „redevelopment“, o Naujajame Džersyje – „cemetery“.
Tačiau nėra aukščiausiojo lygio teisės aktų, nustatančių vienokį kitokį anglų kalbos režimą viešajame gyvenime. Tas pats lieka ir po minimojo Donaldo Trumpo dekreto, kuris viso labo anuliuoja prievolę aptarnauti gyventojus ne anglų kalba valstybinėse institucijose.
Kas dar patraukia dėmesį Amerikos prezidento įsake?
Imponuoja tęstinumo suvokimas, juk įsako būtinumas grindžiamas istorinėmis priežastimis: anglų kalba surašyti valstybės įkūrimo dokumentai ir Konstitucija.
Antra – integruojanti kalbos galia, nes ji atveria duris imigrantams tiek prakusti ekonomiškai, tiek ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Trečia – suvokimas, kad bendra kalba yra piliečius vienijantis ryšys: dokumente teigiama, kad valstybinė kalba yra vieningos ir darnios visuomenės pagrindas, o Jungtines Valstijas stiprina piliečiai, kurie gali laisvai keistis idėjomis viena bendra kalba.
Bendrą kalbą kaip žmones vienijantį ryšį vaizdingai dar 1599 metais aprašė Mikalojus Daukša: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę“.
Šios mintys aktualios ir šiandien, tačiau ir po keturių šimtų metų Lietuvoje vis dar nuskamba desperatiškos iniciatyvos siaurinti oficialųjį lietuvių kalbos statusą.
Šaltiniai:
https://www.whitehouse.gov/…/designating-english-as…/
https://www.justice.gov/crt/executive-order-13166
Manau, kalbos politikos Lietuva galėtų pasimokyti iš Latvijos ir Estijos- šiose valstybėse visose valstybinėse mokyklose pereinama prie mokymo tik valstybine kalba ( atitinkamai latvių ar estų).
Citata: “Trampo pasirašytas dekretas anuliuoja prievolę aptarnauti gyventojus (suprask, ir mokyklose – mano pastaba) ne anglų valstybine kalba”. Išeina, taigi, kad šis dekretas amerikiečius paverčia tautine valstybe, naikinant sampratą, kad Amerika yra tautų (ispanų, lenkų, meksikiečių ir pan.) sambūris, kurių teisinį egzistavimą kontroliuoja Konstitucija. Mūsuose, pavyzdžiui, žymiai blogiau, kadangi lenkakalbius Lietuvos gyventojus mokyklose jų kalba mokome už Lietuvos valstybės pinigus. Ekonominių pabėgėlių iš Rusijos ar Ukrainos vaikus Lietuvos gimnazijose apmokame irgi iš savo lėšų, nors Lietuvos pilietybę (privaloma mokėti lietuvių kalbą) nors vienas iš jų tėvų dažnai turi. Tai, kas gi čia darosi? Lenkijos, Amerikos ar Vokietijos lietuviai, norintys, pavyzdžiui, kad vaikai neužmirštų lietuvių kalbos, steigia privačias tautines mokyklėles ar licėjus šiam reikalui ir viskas. Išvada: pas mus kalbos politikos reikia pasimokyti iš Latvijos ar Estijos valstybių pavyzdžio tai jau tikrai.
Skaičiau, kad Prancūzijoje visose valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba, nors Prancūzijoje gyvena nemažai įvairių tautybių kilmės gyventojų. Negausias prancūzų ir mažumos kalba mokančias mokyklas dalinai remia vietos bendruomenės. Kritikams atsakoma- Prancūzijos Konstitucijoje rašoma, kad Respublikos kalba- prancūzų kalba.
Ir tai tiesa. Jau seniai.