Vasario 21-24 dienomis, LITEXPO „Knygų šalies kūrybinėje studijoje“ (4 salėje), Vilniaus knygų mugės metu, „Vilniaus galerija“ kviečia visus buvusius kavinės „Nykštukas“ svečius bent trumpam sugrįžti į nerūpestingas vaikystės dienas ir vėl savo akimis išvysti pasakišką Nacionalinės premijos laureatų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybą, tapusią neatsiejama kavinės dalimi.

1965 metais Vilniuje, buvusioje P. Cvirkos gatvėje (dab. Pamėnkalnio g. 24), duris atvėrė kavinė „Nykštukas“, kurią netruko pamilti bene visi mažieji sostinės gyventojai.

„Knygų šalies kūrybinėje studijoje“ bus pirmą kartą demonstruojamas atkurtos „Nykštuko“ freskos fragmento skaitmeninis atspaudas – 12 kvadratinių metrų, autentiško dydžio, lygiai toks, koks ir buvo originalus kūrinys, beveik tris dešimtmečius džiuginęs kavinės lankytojus.

Pastariesiems čia buvo sudarytas ypatingas meniu (tarp žymiausių patiekalų – firminiai „Zuikio kotletai“ ir kreminiai pyragaičiai), stovėjo specialiai vaikams kurti baldai, o vitrinoje straksėjo gyvos voveraitės. „Nykštuko“ interjeras atspindėjo minimalistinio dizaino paprotį, o B. Žilytės ir A. Steponavičiaus freska ne tik kūrė jaukią atmosferą, bet ir atliko estetinio lavinimo funkciją.

Atgims legendinės Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba | Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kad atkurtų suniokotą menininkų darbą, „Vilniaus galerija“ panaudojo tą patį, tik dar labiau ištobulintą techninį sprendimą, kaip ir sienų tapybos Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ suskaitmeninimui. Pastarojo kūrinio skaitmeninis atspaudas pirmą kartą demonstruotas 2018 metais vykusioje Vilniaus knygų mugėje, šiuo metu jo fragmentas puošia MO muziejaus restorano erdvę.

„Po pokalbių ir konsultacijų su dailininke Birute Žilyte buvo nuspręsta, kad yra pakankamai fotografuotos medžiagos, norint pradėti „Nykštuko“ freskų atkūrimą skaitmeniniu pavidalu. Sienų tapybą 1965 metais yra fotografavusi jos autorė, pastarosios prašymu fotografas Kęstutis Stoškus freską įamžino prieš pat sunaikinant „Nykštuko“ interjerą, tos skaidrės išlikusios. Pati menininkė ir šįkart noriai talkino, kad padėtų užtikrinti tinkamą sukauptos medžiagos panaudojimą darbų proceso metu. Labai norėtųsi, kad atkurta „Nykštuko“ sienų tapyba taip pat atrastų naują, jos vertą vietą sostinėje. Vis dėlto tai – mūsų meno istorija, interjero dizaino istorija, Vilniaus istorija“, – sako projekto iniciatorius Audrius Klimas.

„Knygų šalies kūrybinėje studijoje“ (4 salėje) jau apsilankiusių legendinių iliustruotojų, dailininkų ir leidėjų sąrašą šiemet papildys tokie pasaulinio garso vardai, kaip Katsumi Komagata, Marion Bataille, Paola Vassalli ir kiti. „Knygų šalyje“ taip pat bus galima išvysti Stasio Eidrigevičiaus performansą, Elenos Selenos knygų parodą, vyks „Vilniaus pokerio“ dirbtuvės, knygų dirbtuvės vaikams ir kiti intriguojantys renginiai. Čia pat įsikūrusioje „Vaikų scenoje“ numatoma daugybė teatralizuotų užsiėmimų mažiesiems, knygų vaikams pristatymų, susitikimų su jaunųjų skaitytojų pamiltais autoriais.

Daugiau apie sienų tapybą kavinėje „Nykštukas“ galite sužinoti čia: https://bit.ly/2S3QuuM.

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS

Pastabos 3

Solomon says:

2 m. ago

Šiaip tai aš turėčiau atlikti visas tapybas ant to nykštuko sienų.

Atsakyti
- Žemyna says:
  
  2 m. ago
  
  🙂
  
  Atsakyti
Žemyna says:

2 m. ago

Ak, kokios legendos sklandė apie tą kavinę! Žmonės didžiavosi būtent tuo, kad ten viskas tautiška – ir temos, ir spalvos!
Tik… ne visų vaikai galėjo ten lankytis. Bent jau ne visi „inteligentskos proslojkos” vaikai…
Dar spėjau pamatyti, kol vandalų rankos tų sienų nepalietė… Susiklostė situacija, ne prastesnė už Smolno „ėmimą”… Tik ten viską niokojusi publika buvo iš tiesų nuolat pusalkanė, pikta, o mūsiškė – priešingai. Ši – „mokėjo gyventi”!.
Pirmieji, kas dar iš sovietmečio turėjo pinigų ar įtakos kuo daugiau NT įsigyti, ne inteligentai buvo… 🙁 T.y., jie – kaip buvęs, taip paviršiuje ir išlikęs senasis gerasis partinis-ūkinis aktyvas, turtėjęs iš prekybos Gariūnuose iš Lenkijos vežamomis prekėmis… Kai kurie iš jų ten jau „vadybininkais” dirbo, o prekiaudavo jų samdomos moterys, dirbdavusios ten savaitgaliais, per atostogas ir pan. Tie iš jų, katrie paskutinį sovietmečio penkmetį kur nors dirbo (ilgainiui – jau tik „dirbo” – nes jų dokumentai taip ir liko įdarbinti, o jie patys taip dažnai „sirgo”, kad dirbti laiko nelikdavo. „Sirgo”, ir nė kiek neslėpė, kad jiems gauti nedarbingumo lapelį ne problema, nes gydytojai jų kišenėje sėdi. Tad jie, kadangi „moka gyventi”, nesirengia čia už kapeikas dirbti, nes Gariūnai labiau apsimoka.)
Mūsų problema ta, kad Nepriklausomybės pradžioje nebuvom toliaregiai ir budrūs, nepermatėme, kaip ši tautiečių dalis kenks mūsų valstybei, kaip ją žlugdys iš vidaus. Vylėmės, jog meilė Tėvynei ir tautai paims viršų kiekvieno širdyje. Tai štai tokia publika, visą šalies ūkį perėmusi į savo„kompetentingas” rankas, „geriau žinojo”, kaip reikia tvarkytis, ką vertinti. Juk jie kone kas savaitę į Varšuvos turgus „šaudė”, parduotuvėse ir restoranuose, gal net ir naktibariuose bei pogrindiniuose jų viešnamiuose „kultūrinosi”, todėl žinojo, kas yra „modernu”, kas yra „tikroji aukštoji kultūra”, todėl pirmiausia stengėsi „žemo lygio” „mužikų” kultūros nusikratyti. Taip praradome daug vertingų mūsų menininkų darbų, senojo paveldo.
Na, va, vėl apie mūsų klaidas, kurių rezultatus.

Atsakyti