Savivaldybės paveldo apsaugoje yra itin svarbūs žaidėjai. Ataskaitiniais metais (iki 2020 m.) savivaldybių skiriamų lėšų paveldui bendro augimo rodikliai gerokai viršijo Kultūros paveldo departamento biudžeto didėjimo spartą. Visgi kokius namų darbus jos dar turėtų atlikti?
Naujausias Valstybinės kultūros paveldo komisijos tyrimas apie skiriamas savivaldybių lėšas ir kiti svarbūs siūlymai nuskambėjo išplėstiniame Lietuvos savivaldybių asociacijos Valdybos posėdyje.
„Valstybinė kultūros paveldo komisija ragina savivaldybes aktyviai prisidėti prie Kultūros paveldo departamento kvietimo dalyvauti inventorizavimo procese.
Savivaldybės taip pat raginamos įvertinti paveldą, kas joms jis yra, ką būtina išsaugoti, kas atspindi konkrečios savivaldybės tapatumą“, – sakė pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus. Tai yra kertinis žingsnis, nes tik žinant, kas turima ir ką iš viso to norimą išsaugoti, galima numatyti ir fizinę tokių vertybių priežiūrą ir tvarkybą.
Kita vertus, jau pačiame Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavime vienas iš merų atkreipė dėmesį, kad būtina skatinti valstybę skirti daugiau lėšų kultūros paveldo tvarkybai.
Pastebėta, kad šiuo metu savivaldybės rodo daugiau veiklumo, o norėtųsi, kad ir valstybės vaidmuo atitinkamai stiprėtų. Anot šios nuomonės, valstybę raginti turėtų būtent Valstybinė kultūros paveldo komisija.
„Savo sprendime Valstybinė kultūros paveldo komisija Vyriausybei, Seimui ir LR Prezidentui yra pabrėžusi, kad kompensavimui ir tiesiogiai tvarkybos darbams skiriamo finansavimo didinimą reikėtų laikyti pirmenybiniu valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo uždaviniu.
Finansavimo kultūros paveldui klausimas yra kasmetinis mūsų palydovas – vertiname ir KPD Paveldotvarkos programą, ir savivaldybės skiriamas lėšas“, – priduria pirmininkė.
Anot jos, nors įstaigos priimti teisės aktai nėra imperatyvūs, tačiau gerosios praktikos pavyzdžiai, vienaip ar kitaip susiję su teikiamais siūlymais.
Primenama, kad pagal atliktą tyrimą, remiantis Kultūros paveldo departamento teiktais duomenimis, galima teigti, kad ataskaitiniais metais Paveldotvarkos programos lėšos mažėjo.
2019 m., palyginus su 2018 m., finansavimas sumažėjo 898 tūkst. eurų, o 2020 m., palyginus su 2019 m., jis sumažėjo dar 964 tūkst. eurų.
Kultūros ministerijos pastangomis paveldosaugos reikmėms 2021 metais papildomai buvo skirta 2 mln. eurų.
Nepaisant to, kultūros paveldo tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo poreikis valdytojams 4–5 kartus viršija skiriamus valstybės asignavimus.
Ši Paveldotvarkos programa yra pati esmingiausia, parodanti valstybės kultūros paveldo tvarkybai skiriamas lėšas.
Reiktų pasidžiaugti, kad ilgus metus pastebima nuosekli kultūros paveldo finansavimo didėjimo savivaldybėse tendencija tęsėsi ir 2020 m.
Pusė savivaldybių skyrė daugiau lėšų nei ankstesniais metais. Bendrai įvertinus šį laikotarpį, galima teigti, kad skiriamų lėšų paveldui bendro augimo rodikliai gerokai viršija Kultūros paveldo departamento biudžeto didėjimo spartą.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais.
Ji nuo 1997 m. kasmet renka ir analizuoja duomenis apie Lietuvos savivaldybių lėšų panaudojimą kultūros paveldo apsaugai.
Paveldo komisija taip pat kasmet vertina ir Kultūros paveldo departamento, vykdančio kultūros paveldo politiką, rengiamą Paveldotvarkos programą.
Formuluojant sprendimus remiamasi minėta faktine medžiaga, tyrimais ir ekspertiniais gebėjimais.
Tyrimo medžiaga: Savivaldybių veikla kultūros paveldo apsaugos srityje 2020 m.
Tenka pasidžiaugti, kad Valstybės kultūros paveldo komisija pradėjo kontroliuoti ne tik lėšas, skiriamas savivaldybėms, bet ir pradėjo aiškinti savivaldybėms kas sudaro kultūros paveldo esmę. To įtakoje reikšmingas buvo Loretos Sungailienės videoįrašas, kurioje aiškiai gražiai ir šviesiai išdėstyta, kas yra kultūrinis paveldas principe. Kad jį sudaro dvi dalys – materialinė ir moralinė. Mat, kultūrinio paveldo specialistai (pavyzdžiui, Utenos svivaldybėje) teigia, kad “jeigu nėra griuvėsių”, tai nėra ir paveldo. Visai kitoks požiūris, pavyzdžiui, yra Palangoje. Ten archeologiniai radiniai Birutės kalne parodė, kad senais laikais viršuje stovėjo struktūrinė astronomijos observatorija. Griuvėsių nėra, tačiau, vertinant moralinį aspektą, savivaldybė ruošiasi observatoriją atkurti virtualioje erdvėje, t. y. padaryti taip, kad, aplankius vietą, į ją galima būtų pasižiūrėti pro specialius akinius. Ir tai suprantama, kadangi tikslas yra pritraukti organizuotą turistų srautą ir taip per žaliąją ekonomiką “nusiimti” iš to savivaldybės biudžetui gražius pinigus.Rašau todėl, kad,dirbdamas
kultūros istorijos srityje, matau Lietuvos savivaldybėse ir daugiau objektų (pavyzdžiui, Vilniuje), kur, atkūrus ant Stalo kalno buvusią ten struktūrinę astronomijos observatoriją, kartu išsispręstų staugiančio legendinio Vilko “pasivaikščiojimo” danguje realybė. “Šimtmečio žiedo” knygos bendraautoriaus, VGTU doc. Eugenijjaus Palioko projektinė medžiaga šiuo klausimu į “Vilniaus Pilių direkciją” ir VGTU rektoratą pristatyta, moralinis požiūris į jį abiejose instancijose teigiamas, Žaliosios ekonomikos nauda per turistų srautus čia būtų efektyvi, todėl norėtųsi, kad a. a. Eugenijaus Palioko parodyta iniciatyva šioje kultūrinio paveldo srityje būtų negrįžtamai tęsiama.