Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą turi ypatingą reikšmę, kuri juntama iki pat šių dienų. Istorinę atmintį puoselėjantys kaimynai lenkai, kasmet tradiciškai rengdami pagerbimo iškilmes jųdviejų žūties vietoje Pščelniko miške, lakūnus vadina mūsų tautų draugystės globėjais.
Tokius atgarsius iš iškilmingo minėjimo Myslibužo apylinkėse parsivežė Seimo narys Šarūnas Šukevičius.
„Kiek kartų šioje vietoje lietuvių ir lenkų kalbomis jaunimas tarė vieni kitiems žodžius „labas, sveikas“, kiek sykių čia susitikę mūsų šalių prezidentai bičiuliškai apsikabino, o ir mes patys – lietuviai ir lenkai – susikibę rankomis vis apjuosiame šią sakralią erdvę. Mums ji – šventa, todėl rūpinamės ištisus metus ir garbingai saugome.
Mes, krikščionys, tikime, kad mirtis visko neužbaigia. Netgi skeptikai pripažins, kad žmogus gyvena tiek ilgai, kiek gyvas jo atminimas. Šioje lietuvių lakūnų istorijoje yra kažkas metafiziško – atrodo, lyg visą laiką jaustume jų buvimą šalia.
Šie Lietuvos sūnūs ne tik didvyriškai perskrido Atlantą, įveikdami anuomet vieną ilgiausių atstumų ore, bet pasiekė kur kas daugiau. S. Darius ir S. Girėnas tapo mūsų tautų draugystės patronais.
Dėl to mes visąlaik sakome, kad jų didvyriška kelionė nesibaigė – jie vis dar skrenda…“, –iškilmingame minėjimo renginyje sveikindamas abiejų valstybių delegacijas kalbėjo Myslibužo burmistras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski)
Šiemet sukako 93 metai nuo tragiškos transatlantinio skrydžio baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją: daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.
Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas paminklas
Aviatorių žūties vietą žymi dar 1936 m. liepos 17-ąją atidengtas arch. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas paminklas ir „Lituanicos“ sparnų kliudytos, į šalis išsikerojusios aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės. Netoliese įrengta muziejinė paroda.
Greta monumento jau daugiau kaip pusę amžiaus kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo, ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių Kauno miesto bei rajono savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.
„Šią vietą linkėčiau bent kartą aplankyti kiekvienam lietuviui. Myslibužo meras ir vietos bendruomenė atvykusių svečių kaskart prašo tik vieno – jaustis kaip namuose. Labai simboliška, jog tas žemės lopinėlis Pščelniko miške net ir formaliai priklauso Lietuvai, nors jį toliau saugo bei puoselėja Lenkijos visuomenė.
Dar svarbiau – pajusti tą dvasią
Svarbu išgirsti autentiškas istorijas, kurių čia išties gausu. Pavyzdžiui, kai sovietmečiu buvo bandyta nuplėšti paminklo granito plokštes ir norėta aplink išpjauti pušis, vietos miškininkas Piotras Nievinskis į nekviestus atvykėlius atgręžė šautuvą – monumentas liko nė nepaliestas, o lemtingą „Lituanicos“ skrydžio baigtį menančios pušys aplink svyruoja iki šiol“, – įspūdžiais dalijasi Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.
Myslibužo meras P. Sobolevskis pasakoja, kad S. Darius ir S. Girėnas tapo svarbia vietos istorijos dalimi: „Mes, myslibužiečiai, puikiai žinome šių lietuvių tautos sūnų skrydžio istoriją. Jų likimas taip giliai įsišaknijo į mūsų valsčiaus bei miesto gyventojų sąmonę ir širdis, kad šiandien čia galite atrasti daugybę jų atminimui skirtų ženklų.“
Lietuvių lakūnų žūties vieta Pščelniko miške
Šią vietą skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimas įamžintas paminklinio akmens kompozicija, jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla.
Beje, to paties pavadinimo gimnazija veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas lietuviškomis dainomis papuošė minėjimo iškilmes.
1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km. Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.
Kaip iš Seimo nario Š.Šukevičiaus galima suprasti, tai lenkai Dariaus ir Girėno skrydį verčia savo istorija. Yra panašiai, kaip ir iš informacijų galima spręsti, Lenkijoje yra imtasi užgošti lietuvybę lenkybe ir Čiurlionio atveju. Nors tauta kovodama už laisvę ir skelbdama neprklausomybes nuo dėjimosi su Lenkija atsiribojo – save nuo jos atskyrė tiek tautškai, tiek valstybškai, tačiau Seimas ir Prezidentas to nepaiso. Politikoje su Lenkija pamirštas yra ir Oskaras Milašius, sakęs, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis.
Be to, apskrtai Lenkija čia ne prie ko. Lietuvių lakūnų žygį dera minėti ne su Lenkija, o su Vokietija. Juk jie žuvo ne lenkų, o Prūsijos žemėje, kurią 700 metų valdė vokiečiai.
Jeigu galų gale lakūnų atminimas būtų minimas kartu su Voketija žuvimo vietoje, tokiu atveju Lenkijai derėtų miestui grąžinti Soldno pavadinimą ir t.t. Taigi neatidėliojant Lietuvos diplomatijai derėtų padirbėti tuo klausmu, kad lietuvių žygdarbis būtų deramai atmenamas. .