Jūros šventės metu Klaipėdos gatves užlies šventinė eisena, tačiau už posūkio į piliavietę klaipėdiečių lauks ne tik teatro bruožai, bet ir ilgalaikis kultūrinis bruožas – nauja didelio formato neofreska „Klampi pėda“.
Šis kūrinys, gimęs bendradarbiaujant Vakarų laivų gamyklai ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentams, yra daugiau nei paprastas urbanistinis papuošimas. Tai – gyvas liudijimas apie žmogaus gebėjimą kurti prasmingą istoriją, kai skaitmeninė erdvė vis labiau prisipildo „niekieno“ turiniu.
Technologinė entropija prieš meninį identitetą
„Šios neofreskos sumanymo bendraautorius, Tomas Bičkus, šias itin opias temas nagrinėjo savo parengtame ir jau pristatytame moksliniame darbe. Gyvename laikmetyje, kai dirbtinį protą (DI) ir jo sugeneruotus vaizdus matome visur – reklamose, socialiniuose tinkluose, televizijos ekranuose.
Nors technologijų pažanga sukuria nesibaigiantį masinio vartojimo turinį, T. Bičkus pabrėžia esminį dalyką: kūrėjai, visiškai nesinaudodami DI įrankiais, vis dar geba įgyventi sumanymus ir kurti tikrąją, autentišką meninę vertę.
Šią problematiką T. Bičkus kartu su savo darbo vadovu, VDA Klaipėda dekanu, doc. Martynu Lapu išsamiai analizavo, Lietuvos mokslo tarybos (LMT) konferencijoje „Naujoji karta su LMT“, pristatytame moksliniame-praktiniame tyrime.
Užbaigtas darbas pabrėžia, kad net ir sparčios skaitmeninės entropijos – viską užliejančio algoritminio srauto – akivaizdoje, unikalus, išimtinai žmogaus rankomis ir protu sukurtas menas išlaiko savo prasmę ir pranašumą.
Tikroji vertė, kurios nesugeneruos DI
Freska „Klampi pėda“ tampa simbolišku atsaku į šias technologines grėsmes. Priešingai nei algoritmiškai generuotas vaizdas, šis kūrinys turi „tikrąją vertę“, kuri kyla iš gilaus ryšio su vieta ir jos žmonėmis.
Meninio sumanymo autoriai – Tomas Bičkus, Karolina Kupstaitė ir Smiltė Miliauskaitė – remdamiesi vietos legendomis apie milžinišką būtybę „Klampią pėdą“ ir įamžindami jūrinės pramonės istoriją, sukūrė prasmingą viziją.
Šį sumanymą ant pastato sienų perkėlė žinomas gatvės meno kūrėjas Pijus Čeikauskas, tačiau tai nebuvo tiesiog mechaniškas atvaizdavimas – menininkas pradinę sumanymą interpretavo savaip ir perpiešė ją savo išskirtiniu, atpažįstamu autoriniu stiliumi.
T. Bičkaus ir doc. M. Lapo akademinė veikla rodo, kad šiuolaikinis menas ir dizainas gali būti naudojami kaip kritinio tyrimo įrankiai, padedantys diagnozuoti technologines krizes skaitmeninėje erdvėje. Kai vizualizuojamos technologinės grėsmės, tampa lengviau suprasti, ką mes prarandame:
Individualumą: Algoritmai remiasi statistiniu vidurkiu, o tikras menas gimsta iš patirties ir jausmų.
Kultūrinį kontekstą: T. Bičkaus, K. Kupstaitės ir S. Miliauskaitės išvystytas sumanymas yra neatsiejamas nuo Klaipėdos istorijos, jos mitų ir jūrinės tapatybės – ko DI modeliai niekada negalės „suprasti“ taip, kaip žmogus.
Moralinę atsakomybę: Išskirtinė kūryba reikalauja meistriškumo, drąsos ieškoti naujų sprendimų ir gebėjimo palikti nevienadienį pėdsaką, o ne tik „sugeneruoti“ atsakymą per kelias sekundes.
Kultūrinis inkaras dirbtinio proto eroje
Projekto iniciatorių teigimu, tiek inžinerija, tiek kūrybinės industrijos kuria ateitį, nors ir skirtingais būdais. Sukurta neofreska siunčia aiškią žinutę: skaitmeninės grėsmės yra tikros, tačiau atsakymas į jas yra ne technologijų atsisakymas, o žmogaus kūrybos vertės didinimas.
„Tuo metu, kai Jūros šventės eisenoje VLG bendruomenė teatralizuotai pasakos savo kuriamą istoriją ir atskleis jūrinio pasaulio užkulisius, „Klampi pėda“ ant pastato sienos liks kaip nuolatinis priminimas.
Tai meno kūrinys, kuris neištirpsta algoritmuose, o tvirtai įsišaknija miesto audinyje, patvirtindamas, kad unikalus žmogaus prisilietimas yra vertybė, kurios negali atstoti technologijos.
Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT LT), sutarties Nr.: S-ST-25-94.
