I. Kubiliūtė. Knygnešių kapams belikus…

Puikiai atmintyje man išlikusios penktos klasės istorijos pamokos apie knygnešius. Vaizdžiai vadovėliuose buvo aprašomi nematomai, naktimis upelio srove brendantys vyrai, besislapstantys nuo persekiojančių šunų.

Tokį jaudinantį vaizdinį vainikuodavo tautodailės dirbinių piešiniai: mediniai raižiniai, į tolį žvelgiančių knygnešių skulptūrėlės.

Vaikiškai bei naiviai pasidarydavo gaila, kad šių asmenybių sutikti nebeįmanoma. Tuomet istorijos mokytoja išsiveda klasę į kaimo kapines apžiūrėti žymių vietos žmonių kapų, senovinių kryžių ir viskas greitai paaiškėja: iš krašto knygnešių belikusios tik kapavietės.

1996-aisiais tuometinės Sangrūdos bibliotekininkės Onos Skamaročienės ruoštas prisiminimų rinkinys „Sangrūdos apylinkės knygnešiai. Prisiminimai“ mini tris žymiausius lietuviško žodžio saugotojus: Povilą Kupstą, Vincą Markevičių bei daraktorių Juozą Silicką.

Skaitant vėl išryškėja Sangrūdos, kaip buvusios Punsko valsčiaus dalies, artumas tam kraštui. Tai ne tik paribio žmonių likimas lietuvišką žodį platinti ir tik slapčia prie savęs laikyti, bet ir pačių knygnešių kilmė – knygnešys P. Kupstas, kilęs nuo Punsko, kraštą okupavus persikėlęs į Sangrūdą.

Pačiais geriausiais žodžiais vyresni žmonės prisimindavo P. Kupstą. Pats gyvenęs labai kuklų, asketišką gyvenimą – vienišius, skurdžiai besirengiantis ir mažai valgantis, gyvenęs „ant kambario“ Svidos dvaro „kašaruose“ (dvaro darbininkų gyvenamuosiuose namuose), kuriuose įrengė bibliotekėlę ir rožančių dirbtuvėles.

Lietuvišką žodį, daugel Kupsto atsivežtą dar iš Punsko, vertino apylinkės žmonės. Povilas Kupstas buvo atsidavęs bažnyčiai: dirbo prie bažnyčios statymo, patarnaudavo mišiose, laidojo žmones.

Pinigus, gautus už knygas ir rožančius, taip pat atiduodavo parapijai. Žmonės netgi kalbėjo, jog knygnešys Kupstas buvęs palaidotas su vienuolio rūbais.

Vincas Markevičius, gyvenęs pačiame Lietuvos pasienyje esančiame Giluišių kaime, kaimynų buvo atsimenamas kaip labai iškalbingas, apsiskaitęs ir gerbiamas žmogus.

„Placius palocius“ ir didelę šeimą – aštuonias dukras bei tris sūnus – turėjęs ūkininkas dažnai sulaukdavo „aukštų svečių“ ir gerai su jais sutardavo.

Be abejo, kaimo žmonės mena ir jo platinamas knygas: tik tiems, kuriais pats Markevičius pasitikėjo, o jei šie nemokėjo skaityti, susirinkusiems pas jį į namus knygnešys ir paskaitydavo.

Nors pats V. Markevičius turėjo negalią – dėl kojos negalėjo vaikščioti – tai nesutrukdė vežimaičiu slapta ir knygų gauti, ir norinčius į Ameriką pabėgti per sieną pervesti.

Buvusios knygnešio kaimynės Magdalenos Burinskienės atsiminimuose minimas dar vienas V. Markevičiaus sumanumo atgarsis: mat jis turėjo didelę kalę, labai mokytą šunį, kuris, tariamai, svarbesnius ir, žinoma, slepiamus dokumentus per sieną gabendavo parištus po kaklu.

Turbūt geriausiai Sangrūdos švietimo bei knygnešių istorijoje žinomas daraktorius Juozas Silickas. Nors ir ne visai knygnešiu laikomas, iš Punsko valsčiuje esančio Svidiškių kaimo kilęs J. Silickas atliko tuo metu kritiškai svarbią jaunimo ugdymo pareigą – slapčia mokė lietuviško rašto.

„Judančiose“ mokyklose dirbęs daraktorius visada judėdavo su pačiais mokiniais: kur daugiau vaikų būdavo, ten mokykla ir apsistodavo.

Geriausiai J. Silicko veikla išliko buvusių mokinių atmintyje: daugelis jų pamena griežtą, bet teisingą daraktoriaus valią, tvirtą, bet gabią jo ranką, rašančią gražiausiu raštu.

Nors vaikai J. Silicko ir nepamena kaip knygnešio, tvirta draugystė su Vincu Markevičiumi juos abu kreipė ta pačia linkme. Visgi: kokio lietuviško rašto pamokysi be lietuviškų knygų?

Tokia ir vėl bendra, nors jau po žeme nugulusi, buvusio Punsko valsčiaus lietuviško žodžio saugotojų dalia, tik iš prisiminimų besužinoma.

Dabar, iš Sangrūdos vykstant į Punską, net pagalvoti netenka, jog „Aušroje“ pirktą leidinį – knygelę ar laikraštėlį – reikėtų kuo tyliau nešti per sieną ir kuo giliau slėpti užantyje.

Ir jau po daugiau nei 10 metų prie Vinco Markevičiaus kapo tebestovintis mokinukų būrelis, rodos, vis dar klauso lietuviško žodžio, einančio iš laisvos, lietuviškos knygos.