V. Vasiliauskas. Viršininkai

(Pagal Vincą Kudirką)

Visiškai atsitiktinai sutampa XXI a. Lietuva ir XIX a. Vinco Kudirkos aprašyta Vilkpilė, kurią  vietoje raganos išpranašautų vilkų užvaldė „labai maskoliškos sąžinės“  viršininkai. Galiu prisiekti, kad į  V.Kudirkos satyrų viršininkus – vilkus tik atsitiktinai panėšėja du Simonai ministrai, abu liberalai, kaip ir pridera liberalams, viską norintys uždrausti, atimti arba ką nors nubausti. Koks tu viršininkas, jeigu tu nieko negali nubausti ir  atimti? Į kadencijos pabaigą jiedu, kaip ir V.Kudirkos viršininkai, ganėtinai „išsitobulino vaikščioti vien garbės takais“.

Tie garbės takai ir atvedė Aplinkos ministerijos viršininkus į Grūto parką, kurio įkūrėjas Viliumas Malinauskas paaugusiems lankytojams rodė socialistinio realizmo šedevrus, o vaikučiams – mini zoologijos sodą, o ir pats nuo vaikystės mylėjo gyvulėlius.

Bet Vilniaus viršininkams – vilkams pasidingojo, kad ponas Viliumas tų gyvūnėlių turi per daug – ir bent pusę privalu atimti ir atiduoti valstybės išlaikymui. Tik V. Kudirkai galėjo kilti klausimas, kas tiems dykaduoniams galvoj, kad trukdo darbininkams žmonėms, ir net tokius Vilniaus viršininkus pavadinti Kopeikoliubovu, Rylosujevu ar Merzavcevu.

O ar galima kitą Simoną pavadinti Kruglodurovu Vziatkovičiumi, kuris pasiskelbė paviečio dievu? Argi Simonas kaltas, kad buvo paskirtas kultūros ministru? Buvo savivaldybėje valdininkas kaip valdininkas, bet ne, privertė pasidaryti viršininku. O kadangi neskyrė kultūros nuo kūno kultūros, tai iš Laikinosios sostinės išvažiuodamas į sostapilę,  atsitiktinai sutikęs fizruką (kūno kultūros mokytoją), taip pat liberalą: sako, keliaujam į Vilnių vadovauti Lietuvos kultūrai. Taip Lietuvos kultūra gavo du didelius viršininkus.

Vienas V.Kudirkos žandarų viršininkas buvo įkišęs lietuvį ūkininką į kalėjimą, kam jis tupyklos sienas buvo apklijavęs lietuviškais laikraščiais. Kultūros viršininkas irgi norėjo baudžiamojon atsakomybėn traukti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą Audrių Valotką, kam jis drįso  ne laiku ir ne vietoje priminti Lietuvių kalbos įstatymą ir reikalauti, kad užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, švebeldžiuotų ne maskoliškai, o lietuviškai, taip pat pasipriešino lietuviškų vietovardžių išdarkymui. Kultūros viršininkui jau seniai maga nusukti kalbos inspektoriui galvą, kuri pernelyg prikimšta lietuvybės.

Ir visos kadencijos valstybės kultūros politikos puošmena – Valstybės kultūros paveldo komisijos užmojis nugriauti ką tik iškilmingai atidengtą Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų parke paminklą Bronislovui Lubiui.

Neįmanoma būtų pervertinti didžiojo Lietuvos labdario ir mecenato B. Lubio nuopelnų pirmiausia gimtajai Plungei, taip pat prikeliant naujam gyvenimui Oginskių rūmus ir parką, ypač – po B.Lubio iniciatyva 2006 m. atidaryto ir mecenuojamo Tarptautinio Mykolo Oginskio muzikos festivalio, kurio metu rengiamos ir įspūdingos dailės parodos, kitos meno šventės.

Dėkingi žemaičiai suteikė B. Lubiui Plungės garbės piliečio vardą, Plungės Pramoninikų sąjungos ir Plungės savivaldybės valia ir lėšomis buvo parengtas paminklavietės projektas, B. Lubio artimieji finansavo pačios bronzinės skulptūros kūrybą ir liejimą.

Tačiau nespėjo plungiškiai pasidžiaugti savo didžiojo žemiečio, Kovo 11-osios akto signataro, buvusio premjero,  „Achemos grupės“prezidento  atminimo įamžinimu, kai nugriaudėjo Vilniaus viršininkų balsas: kas leido? Nugriauti!

Net Klaipėdos prokurorai, atmetę Vilniaus viršininkų prašymą panaikinti paminklui išduotą leidimą, geriau skiria trobos ar tvarto statybą nuo meno kūrinio (paminklo), kuriam leidimo nereikia. Tačiau gerbiami  kultūros ir meno ekspertai, sudarantys Valstybės kultūros paveldo komisiją, įsitikinę, kad skulptūra ir namas niekuo nesiskiria, todėl apskundė Generalinei prokuratūrai klaipėdiškius prokurorus, neįžvelgusius viešojo intereso pažeidimo.

Viršininkai visuomet teisūs. Ir V. Kudirkos Vilkpilėje, ir mūsų Lietuvoje.