I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.
Tęsiame pasakojimą apie priverstinį Suvalkų lietuvių iškeldinimą.
Svarbiausias surinkimo punktas perkeliamųjų į sovietinę teritoriją buvo Lazdijai. Perkeliamieji iš pradžių buvo apgyvendinti mokyklos pastate ir vietos sinagogoje, o vėliau išskirstyti į paskirties vietas.
Visi gavo vienkartinę pašalpą: po 80 rublių suaugusiesiems ir po 40 rublių nepilnamečiams.
Onutė Burauskaitė rašo[1]: „Deportavimas vyko sausumos keliais. Vienas iš kontrolinių punktų buvo įsteigtas prie pat Borisaukos, per kurią ėjo kelias į Lazdijus.
Kadangi tiltas per Galadusio ežerą, jungiantis su Lietuva, buvo sugriautas, tad reikėjo keltis per užšalusį ežerą. Kontroliniai punktai buvo surengti labai primityviai.
Prie ežero buvo pastatyti du stalai. Prie vieno sėdėjo vokiečių atstovai, prie kito – Sovietinės Lietuvos. Kiekviena šeima atskirai, eilės tvarka, turėjo prieiti prie dokumentus tikrinančių delegatų stalo, vėliau prie vokiečių stalo.
Atlikus pasienio kontrolę, laukė lietuvių gidai, kurie nurodydavo, kam kur eiti. Senesni žmonės ir vaikai iki kito ežero kranto buvo vežami specialiu sunkvežimiu, ten jau laukė autobusai, kurie nuveždavo tiesiai į Lazdijus.
Lazdijuose buvo įsikūręs punktas, priimantis deportuotus asmenis. Čia Sovietinė Lietuvos valdžia tautiečius priėmė gerai. Visi buvo suleisti į didelį valdišką namą ir sinagogą, suteiktas socialinis aptarnavimas.
Tris kartus per dieną buvo nemokamai maitinama ir teikiama medicinos pagalba. Būta net ir pramogų: kas norėjo, galėjo eiti į kiną, koncertą ar pirtį. Visi daiktai buvo saugomi sandėliuose, o gyvuliai suvaryti į tvartus.“
Pirmieji įspūdžiai buvo geri.
Jurgis Burdulis prisimena[2]: „Kartu su kitais kaimynais užsirašėme ir mes. Mūsų kaime liko tik dvi šeimos. Viena jų gyveno mūsų kaimynystėje.
Jų sūnus buvo patekęs vokiečių nelaisvėn. Jis buvo kaip ir namų šeimininkas, todėl be jo išvažiuoti buvo nepatogu. Šeima, padedama delegatų, vis rūpinosi, kad vokiečiai jį paleistų ir dėl to užsirašyti delsė.
Kita šeima, nepanorėjusi persikelti, buvo anksčiau minėti Nevuliai. Jie buvo ką tik pasistatę naują erdvų namą su dideliais langais. Jį palikti, jiems atrodė, būtų didžiausia nesąmonė.
Užsirašiusių dar laukė daugybė iškilmių. Reikėjo į blanką surašyti paliekamą turtą. Vokiškus pasus reikėjo iškeisti į pažymėjimus.
Išsivežamiems gyvuliams valsčiuje reikėjo gauti leidimus. Visur, kur tik nueisi, daug žmonių, visur reikėjo laukti savo eilės. Reikėjo ir susikrauti, susižymėti pasiimamus daiktus.
Išvažiavimo laiką delegatai pranešė per kaimo seniūnus, kai jau užsiregistravo 500 šeimų. Prieš išvykstant reikėjo dar kartą užeiti pas delegatus.
Jie patikrindavo, ar žmogus pasiruošęs išvykimui ir, jeigu viskas gerai, išduodavo specialų numerį. Šį numerį reikėjo užrašyti ant visų vežamų daiktų. Visi šeimos nariai privalėjo jį turėti ar bent jau žinoti.
Šį kartą nueiti į delegatų būstinę tėvai pavedė man. Nuėjau su kaimynu, kurio vyresnis brolis buvo vokiečių nelaisvėj.
Mačiau, kaip šio prašymu delegacijos vadovas telefonu kalbėjosi su vokiečių pareigūnu griežtai reikalaudamas, kad tą žmogų greičiau paleistų, nes trukdomas jo šeimos perkėlimas.
Nors šiuo klausimu ir buvo tarpvyriausybinis susitarimas, šį kartą vokiečiai jo nenorėjo vykdyti ir minėto žmogaus nepaleido. Taip jo šeima ir pasiliko gyventi Vidugirių Būdoje.
Kai atėjo išvažiavimo diena, vasaris jau ėjo į pabaigą. Žmonės buvo neramūs. Nuo pat ryto sukiojosi po namus, vis dar rasdami kokį nors gerą daiktą reikalingą pasiimti.
Ant kai kurių daiktų dar buvo neužrašyti numeriai, tai dabar juos užrašydavo. Tą dieną net ir šmaikštuoliai buvo nelinksmi. Jei kuris ir nusišypsojo, tai ta šypsena buvo nenatūrali, dirbtinė.
Jei mėgino pajuokauti, tai ir sąmojis, ir tas jų juokas buvo nevykęs. Ką gi, reikia suprasti: prasti juokai, kai reikia palikti savo gimtą gūžtą ir išeiti į nežinią. Vilties sugrįžti neturėjome.
Perkėlimas buvo vykdomas prie pat Barisuvkos kordono būstinės. Per mūsų kaimą einantis plentas ėjo pro tą kordoną tiesiai į Lazdijus.
Jis buvo nutiestas dar caro laikais, kai sienos čia dar nebuvo. Anksčiau prie Galadusio ežero buvo didelis tiltas. Taigi, šiuo keliu galima buvo važiuoti tiesiai į Lazdijus. Dabar tiltas buvo nugriautas, o per sieną teko važiuoti užšalusiu ežeru.
Dviem kariniais motociklais atvažiavo vokiečių vyresnybė. Mūsų delegatai jau buvo. Pasistatė prie pat ežero stalus ir prasidėjo perkėlimas. Eilės tvarka prie delegatų stalo prieidavo visa šeima.
Patikrinus dokumentus, reikėjo eiti prie kito stalo, prie kurio sėdėjo vokiečių pareigūnai. Paskui reikėjo dar kiek paėjėti ežero pusėn. Čia jau laukė lietuviai. Jie nurodinėjo, kur kam eiti.
Pirmiausia pasirūpino senesniais žmonėmis ir vaikais. Juos sodino į sunkvežimį ir tiesiai per ežerą pavežėdavo į netoliese esantį plentą, kur laukė autobusas.
Kai susirinkdavo daugiau žmonių, jis vežė juos į Lazdijus. Kad vyresni žmonės nevargtų lipdami į aukštoką sunkvežimį, buvo du stiprūs vyrai, kurie kaip mat juos įkeldavo.
Sustojome prie vidurinės mokyklos. Netoliese esančioj aikštelėj iš sunkvežimių iškrovė mūsų daiktus ir gyvulius. Žmonės atsirinko savo daiktus ir krovė juos į vežimus.
Nors šeimų, kaip minėjau, buvo ne tiek daug, bet vietinei valdžiai rūpesčių užteko. Matyt, ir čia buvo gauta instrukcija nepriekaištingai priimti persikeliančius, nes mumis visi labai rūpinosi.
Pagal sudarytą sąrašą kiekvieną šeimą laikinai apgyvendino pas turtingesnius ūkininkus. Jie su savo vežimais atvažiavo mūsų parsivežti.
Kad viskas sklandžiai eitų, atvyko visas valsčiaus aktyvas: pirmininkas, partorgas, komjaunimo sekretorius ir trys milicininkai. Įdomu, kad jie ne tik prižiūrėjo ir vadovavo kraustymuisi, bet ir patys padėjo kilnoti sunkesnius daiktus.
Netrukus visos atsikėlusios šeimos gavo šio valsčiaus ribose esančius vietinių vokiečių, išsikėlusių į Vokietiją, ūkius. Ūkiai buvo įvairaus dydžio (6–9 ha).
Tiems, kurie neturėjo arklių, valdžia atidavė vokiečių paliktus arklius. Ko tik mes paprašydavom, visada gaudavom. Gavom gyvuliam pašarų ligi išginėm juos į ganyklą.
Gavom grūdų duonai, bulvių. Kiekviena šeima gavo dar vieną pašalpą (po 150 rub.). Atėjus pavasariui, paskolino ir sėklos. Valsčiuje ir apskrities žemės ūkio skyriuje mus pažindavo iš rūbų ir mūsų reikalus čia tvarkydavo be eilės.“
Atkeltųjų dauguma buvo apgyvendinta Lazdijų, Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių apskričių ruože. Jie gaudavo vokiečių paliktus ūkius (vidutiniškai po 7 hektarus).
Neretai ūkininkai, kurie paliko 30 ha ir daugiau žemės, čia gaudavo tik stogą virš galvos. Bežemiai ne visada gaudavo žemės. Daug kas turėjo ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių.
Vokiečių ūkiuose buvo apgyvendinta po kelias šeimas. Perkeldintieji vietinių žmonių buvo blogai sutikti. Jie ėmė atvykėlius įtarinėti, kad šie bendradarbiauja su sovietų valdžia.
Suvalkų krašto lietuvių padėtis, vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, dar pablogėjo.
1942 metų pradžioje į savo ūkius ėmė grįžti iš čia iškelti vokiečiai. Suvalkų krašto lietuvius imta kelti rytų linkui, į Vilniaus kraštą, kur gyveno daug lenkų.
Tai sukėlė tautinių antagonizmų. Vokiečiai sąmoningai siekė nuskriausti lenkus, pavesdami juos lietuviškai administracijai. Konfliktas buvo neišvengiamas. Daugeliui į Vilniaus kraštą atkeltų lietuvių iškilo grėsmė dėl konflikto su lenkų gyventojais.
Vilniaus krašto lenkai buvo išmetami iš savo ūkių. Jie galėjo būti išvežti darbams į Reichą, arba bandyti susitarti su lietuviais ir gyventi bendrame ūkyje. Kita perspektyva, ypač vyriškiams – sustiprinti antivokiško lenkų pasipriešinimo gretas.
Suvalkų krašto lietuviai 1943 metų pabaigoje, spaudžiami lenkų ginkluoto pogrindžio, ėmė apleisti jiems vokiečių priskirtus lenkų ūkius. Daugelis bandė pasiekti gimtąjį kraštą.
Kai 1944 metais sugrįžo į savo namus, rado visiškai pasikeitusią padėtį. Čia veikė jau nauja administracija. Lenkų komunistinė valdžia atsisakė pripažinti jų teisę į Lenkijos pilietybę.
Atseit, išvykdami į Lietuvos TSR, jie tos pilietybės išsižadėjo. Penki tūkstančiai ištvermingiausiųjų sugrįžo į savo gimtuosius namus.
Trys tūkstančiai, neatlaikę spaudimo, grįžo per žaliąją sieną į okupuotą Lietuvą. Maždaug trys tūkstančiai žmonių net nemėgino grįžti į Suvalkų kraštą.
(Pabaiga)
[1] Burauskaitė O. Suvalkų krašto lietuvių trėmimas. Punsko „Aušros“ leidykla, 1997.
[2] Burdulis J. Parduoti metai. „Aušra“, 1994, 3 nr.
