Pokalbyje – netikėti mokslininkų patarimai jauniesiems mokslininkams

Prieš savaitę diskutuoti jauniesiems mokslininkams rūpimomis temomis susėdo garbingi Lietuvos mokslo grandai: neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė, CRISPR-CAS genų redagavimo pionierius, įvairių apdovanojimų gavėjas prof. Virginijus Šikšnys ir kiti.

Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) rengto gyvybės mokslų industrijos bendruomenės tinklaveikos renginio diskusiją moderavo žurnalistas, mokslo garsintojas Lukas Keraitis.

Paskata mokytis ir užpildyti savo atsineštus „tuščius puodus“

Diskusija prasidėjo Luko Keraičio prašymu prisiminti sunkiausią karjeros pasirinkimą ar dilemą. Vilniaus universiteto neuromokslininkė Urtė Neniškytė pasidalino, kad jai skausmingiausias pasirinkimas buvo, kai studijavo užsienyje, o jos partneris – Lietuvoje:

„Žmonės yra socialinės būtybės, jie nori būti su žmonėmis, kuriuos myli. Tai buvo sudėtingas laikotarpis, bet abiems buvo aišku, kodėl esame ten, kur esame, ir toks pasirinkimas mums abiems tiko“.

„Delta Biosciences“ inžinerijos vadovui dr. Algirdui Toleikiui sunkiausia būdavo tada, kai profesinis pasirinkimas lemdavo pokyčius visai šeimai. Keičiant darbą ir vykstant į kitą šalį kraustytis reikėjo visai šeimai. Pakeisti socialinį ratą buvo psichologiškai sunku.

Tuo tarpu MTC vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Arūnas Stirkė teigė, kad sunkiausia buvo apsispręsti, kas jis yra: mokslininkas, verslininkas ar mokytojas.

Dar vienas diskusijos dalyvis – „Thermo Fisher Scientific“ mokslo direktorius prof. dr. Arvydas Lubys lūžio tašku laiko metus, kai iš akademinio pasaulio perėjo į verslą ir prarado iki tol turėtą visišką laisvę:

„Nors perėjęs į verslą tapau direktoriaus pavaduotoju mokslui ir užsiėmiau mokslu, prieš tai dariau tą, kas man buvo įdomu, o teko pereiti prie to, kas reikalinga kompanijai“.

LSMU prorektorė mokslui prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė sunkiausiu pasirinkimu įvardino apsisprendimą dėl studijų: „Mano darbo karjera gana stabili: mokslas-mokslas.

O studijų pasirinkimo laikotarpį prisimenu kaip visišką pasimetimą. Pirmam kurse galvojau, gal reikia mesti, bet nemečiau ir vėliau pajutau, kad man labai įdomu“.

Na, o „genų žirklių“ technologijos atradėjas prof. Virginijus Šikšnys gyvybės mokslų industrijos bendruomenei priminė, kad jo diplome įrašyta specialybė – chemikas organikas.

Baigęs chemijos fakultetą, jis nusprendė studijuoti doktorantūroje ir pasirinko enzimologiją: „Tai buvo perėjimas iš srities, kurioje yra „pilni puodai“, į sritį, kur nieko nežinojau.

Svarbus pasirinkimas, kurį visada linkėčiau padaryti, nes po jo vėl atsiranda paskata mokytis, kad galėtum užpildyti tuos savo atsineštus „tuščius puodus“.

Padarius karjeros posūkį pataria neužsibūti

Pokalbiui pasisukus apie darbo versle ir moksle suderinimą bei posūkius į vieną ar kitą pusę, dr. A. Toleikis papasakojo, kad iki tol, kol prieš 1,5 metų atėjo į industriją, akademiniame pasaulyje praleido apie 12 metų.

Jam šis perėjimas nebuvo sunkus. Dabar EMBO dotacijos, kuri leidžia įkurti savo vardinę laboratoriją, laimėtojas vėl ketina grįžti į mokslą.

O į industriją pasisemti patirties einantiems jauniesiems mokslininkams, savo ruožtu, jis pataria ten per ilgai neužsibūti, jei nori išlaikyti ryšį su akademija.

Ir atvirkščiai. Užtrukus industrijoje, sugrįžti gali trukdyti neišspausdinti svarbūs straipsniai.

Profesorius A. Lubys pabrėžė nesutinkantis su požiūriu, kad verslas „vagia“ mokslininkus. Anot jo, akademijos reikalas yra užauginti žmones, kad jie galėtų kurti vertę industrijoje.

„Man iš viso nepatinka ta priešprieša „industrija versus mokslas“. Kažkoks dirbtinis priešpastatymas. Mokslą galima daryti ir čia, ir čia.

Pats esu to pavyzdys: per 17 metų versle išspausdinau daugiau straipsnių nei per 18 metų moksle. Čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas, tik, žinoma, pirmiausia reikia apsaugoti intelektinę nuosavybę“, – teigė jis.

Jam pritarė ir V. Šikšnys: „Gyvybės moksluose mokslo ir verslo atskyrimas yra visiškai dirbtinis. Jei pasižiūrėsite į „Thermo Fisher Scientific“ ir GMC laboratorijas, nepasakysite, ar jūs čia esate gamybinėse laboratorijose, ar mokslinėse. Viskas atrodo labai panašiai.

Todėl tas perėjimas ir sugrįžimas nėra toks skausmingas. Verslininkai tų žinovų iš mūsų „nevagia“. Juk grįžta ir iš verslo studentai dirbti į laboratoriją – atsineša visai kitokių patirčių, kurių mes akademijoje gal ir negalime suteikti: būna struktūruoti, gerai supranta užduotį, greitai ją įvykdo. Tikrai yra ir darbo versle privalumų“.

Palaikydama šį požiūrį U. Neniškytė priminė, jog yra vertingų priemonių, padedančių žmonėms sugrįžti į mokslą.

Paaiškinus, kodėl turi tą, pavyzdžiui, penkerių metų tarpą, ir pripažinus tuos vertingus gebėjimus bei įgūdžius, kurie buvo įgyti kitoje aplinkoje, esi vertinamas tokių pačių tarp verslo mokslo sričių judančių žmonių kontekste.

Galimybės jauniesiems mokslininkams dabar nepalyginamai geresnės

Diskusijai įpusėjus L. Keraitis ją pakurstė pasidalinęs iš jaunųjų mokslininkų išgirstu apmaudu dėl užburto rato. Neva, kol esi niekas, labai sunku pradėti, o kol nepradėjai – tol esi niekas.

Anot jo, pradedantieji tiki, kad jei esi Šikšnys arba Neniškytė, rašydamas grantą jį laimi, nes esi garsus.

Šią mintį U. Neniškytė paneigė skaičiais: „Kai rengiau paraišką pirmam postdokui, gavau 2/5, t.y 40%. Kai rašiau antrą, gavau 1/3, tai 33%. Šiais metais jau buvo 1/4.

Tad kaip tik sakyčiau, kad kuo aukščiau sieki, tuo tikimybės mažėja, o jaunų mokslininkų galimybės gauti finansavimą stažuotėms, išvykoms, karjeros ugdymui dabar yra nepalyginamos su tomis, kokios buvo anksčiau“.

Jai pritarė mokslo arenai ištikima prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė. Prisimindama mokslinio darbo pradžią, prorektorė teigė, kad galimybės plėtoti tarptautinius ryšius ir vykdyti mokslinius tyrimus dabar yra žymiai geresnės.

Mokslo pasaulis – ne šiltnamis 

Dar vienu pradedančiųjų nerimu buvo įvardintas publish or perish požiūris, kurį diskusijos moderatorius vaizdžiai perteikė kaip „publikuokis arba lįsk po lapais“.

Anot jo, kalbintus jaunuosius mokslininkus gąsdina reikiamybė visą laiką labai skubėti ir skelbiant būti per plauką aplenktiems.

Pirmasis šiuo klausimu pasisakė skaudžios patirties turintis prof. Virginijus Šikšnys. Anot jo, mokslo pasaulis nėra šiltnamis, tai – konkurencingas pasaulis, kaip ir bet kuri kita sritis.

„Kartais ta konkurencija žiauri, negailestinga, bet reikia priprasti – tai gyvenimo dalis. Tas pasakymas publish or perish yra teisingas: kaip gi kiti sužinos, ką tu pasiekei?

Pasitaiko, kad tokie patys straipsniai beveik vienu metu išspausdinami. Kažkada pralaimi, kažkada laimi – su tuo sunku susitaikyti, bet reikia“, – sakė per plauką dėl panašios priežasties nuo Nobelio premijos likęs VU profesorius.

Primindamas apie panašias nesėkmes patentavimo metu, jam antrino prof. dr. A. Lubys: „Apmaudžiausia, kai pateikti patentai 18 mėnesių kabo „nematomi“ ir tik po to sužinai, kad vos mėnesį prieš tau užpildant paraišką, kažkas kitas tau užtvėrė kelią ir tu 17 mėnesių apie tai nieko nežinojai“.

Minčiai, kad mokslo pasaulis – ne šiltnamis pritarė ir dr. A. Toleikis. Jauniems mokslininkams jis patarė stengtis kurti aukšto lygio mokslą, nes tai anksčiau ar vėliau atneš rezultatą.

„Svarbu ne tik straipsnius išsispausdinti, bet ir apskritai tapti išskirtiniu mokslininku, turėti išskirtinį įgūdžių spektrą, kad būtum paklausus ne tik akademijoje, bet ir industrijoje“,– pabrėžė startuolyje dirbantis mokslininkas.

Tuo tarpu bioelektrinių reiškinių laboratorijos vadovas dr. A. Stirkė pridūrė, kad pradedantiesiems svarbu ne tik rašyti, bet ir skaityti: „Reikia kuo daugiau sugerti žinių, aprėpti įvairių sričių“.

U. Neniškytė tvirtino niekada iš savo doktorantų negirdėjusi, kad jie jaučia tą kasdienį nerimą. Jos manymu, jei šalia visada tikros mokslo nesėkmės šie turėtų dar ir nerimą, kad nespės, būtų tikrai labai sudėtinga dirbti.

„Mano manymu, jiems svarbiausia – įgyti įgūdžių ir užaugti. O streso dėl skelbimo daugiau jaučiu aš, ypač būdama tokiame lūžio taške, kai grupė neseniai įsteigta ir reikia užtikrinti finansavimą.

Bet klausimas apie šį nerimą labai geras, reikės užduoti per laboratorijos susirinkimą“, – pažadėjo neuromokslininkė.

Siūlo galvoti ne apie nišą, o apie savo tinklą

Galiausiai buvo iškeltas klausimas, ar verta stengtis kuo ankščiau pasirinkti nišą ir joje gilintis, ar visgi geriau neskubėti ir siekti tarpdiscipliniškumo.

V. Šikšnys įsitikinęs, kad jaunam žmogui neverta sulįsti į vieną nišą: „Jei nesi tikras, ar čia tavo niša, greičiausiai ji ne tavo. Reikia išbandyti daugiau galimybių, kad suprastum, ko tu nori ir kas tau įdomu“.

Šiame kontekste ydinga praktika studentų bakalauro ir magistro atlikimą toje pačioje laboratorijoje pavadino A. Lubys: „Vadovui labai patogu: išsiugdei bakalaurą ir jis atėjo pas tave į magistrą.

Bet taip studentas susisiaurina požiūrį ir matymo lauką. Todėl patarčiau labai pagalvoti, ar verta keturis metus su siaura tematika dirbti vienoje laboratorijoje“.

Šioje vietoje U. Neniškytė atskleidė ir savo taisyklę, kad tie, kurie pas ją baigia magistrą, doktorantūroje likti negali: „Aš pati buvau tokia „palaidūnė“, todėl sulaukdavau daug kritikos iš žmonių laboratorijose.

Doktorantūros projektas buvo mano šeštasis projektas, reiškia, kad per bakalaurą ir magistrantūrą aš dirbau net penkiose skirtingose laboratorijose. Tai davė labai daug patirties“.

Neuromokslininkės įsitikinimu, jaunas žmogus turi galvoti ne tiek apie savo nišą, kiek apie savo tinklą: kokius žmones pažįsta, iš ko mokosi, kas jam gali padėti. Ir, be abejo, apie gebėjimus – kuo daugiau ir įvairesnių jų turi, tuo geriau seksis vėliau.

Tarpdisciplininės naujovės, skirtingų sričių patirčių svarbą jaunam mokslininkui naviguojant tarp mokslo ir verslo sektorių pabrėžė ir A. Toleikis.

Anot jo, jauniems žmonėms reikia išbandyti kuo daugiau dalykų ir galbūt netgi surasti kampų, kaip įgauti tarpdisciplininių įgūdžių:

„Jei dirbi molekulinės biologijos arba chemijos laboratorijoje, turi nebijoti ir kažkokį fizikinį kampą to paties dalyko pažiūrėti, pažvelgti į savo duomenis duomenų mokslininko akimis arba į projektą kaip projekto vadybininkas“.

Diskusiją užbaigė A. Stirkė pastebėjęs, kad gryno mokslo nebėra: „Viskas dabar susipynę ir persikloję, iš to ir atsiranda nauji mokslai“.

Renginį rengė projekto „Gyvybės mokslų industrijos plėtros skatinimas“ komanda. Tai sumanymas, skatinantis gyvybės mokslų industrijos augimą Lietuvoje ir žinomumą tarptautiniu mastu.

Ji apima visa spektrą MITA teikiamų paslaugų nuo konsultacijų dėl naujovių paramos priemonių iki akceleravimo programų bei pagalbos pritraukiant investicijas.