KTU mokslininkų tyrimas: oro tarša atnaujinant pastatus

Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti patalpų oro užterštumą gyvenamųjų pastatų atnaujinimo ir eksploatacijos metu.

KTU Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos technologijos katedros tyrėjas dr. Tadas Prasauskas pasakoja, kad buvo iškelti du tyrimo tikslai: 1) palyginti teršalų – mineralinių plaušų – emisijas iš asbestcemenčio bei neasbestinių stogo dangos lakštų įvairių statybos darbų metu;

2) įvertinti mineralinių plaušų emisijas iš termoizoliacinės plaušinės medžiagos, jų patekimą į gyvenamąją aplinką ir pasišalinimą iš patalpų pastato eksploatavimo metu.

Pirmojo tyrimo metu buvo tiriamos trys skirtingo tipo stogo dangos: asbestcemenčio, lietuviška ir ukrainietiška neasbestinės dangos. Siekiant nustatyti dulkių ir plaušų emisiją, medžiagų lakštai buvo skaldomi, trinami vienas į kitą, šlifuojami bei šveičiami, imituojant šių stogų dangų ardymo ar priežiūros metu atliekamus veiksmus.

Dar kartą patvirtino: asbesto turinčios stogo dangos gali būti pavojingos

Tyrimo metu susidariusios dulkės specialia matavimo įranga buvo suskirstytos į stambias (dalelės, didesnės už 2,5 µm) ir smulkias (dalelės, mažesnės už 2,5 µm). Smulkiosios dulkės yra ypač pavojingos žmonių sveikatai. Palyginimui, žmogaus plauko skersmuo yra 70-100 µm.

Eksperimentų metu mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį – asbesto plaušų koncentracija smulkiojoje dulkių frakcijoje buvo didesnė nei stambiojoje frakcijoje. Didžiausia asbesto plaušų koncentracija nustatyta smulkiojoje aerozolio dalelių frakcijoje (skaldymo operacijos metu), ir tai dar kartą patvirtino asbestinės stogo dangos pavojingumą sveikatai. Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai prieštarauja anksčiau paskelbtoms prielaidoms dėl galimo plaušų surišimo cementu bei tokiu būdu sumažėjusio asbesto pavojingumo.

Lyginant plaušų emisijas iš asbestinio ir neasbestinių lakštų, dulkėse celiuliozės plaušų buvo aptikta mažiau lyginant su asbesto plaušais. Celiuliozės plaušų išsiskyrimo intensyvumas iš neasbestinio šiferio lakštų buvo 2–13 kartų mažesnis, lyginant su asbesto plaušų išsiskyrimu. T. Prasauskas pabrėžia, kad absoliuti dulkių emisija apdorojant šiferio stogo dangos lakštus nėra didelė, tačiau susidariusiame aerozolyje yra nemaža dalis smulkiosios frakcijos dalelių, kurios gali skverbtis į gilesnius žmogaus kvėpavimo takus ir būti potencialiai pavojingos sveikatai.

Mineraliniai plaušai prasiskverbia net ir pro mikro plyšius

Kito tyrimo metu mokslininkai tyrė plaušų prasiskverbimą iš mineralinės pluoštinės termoizoliacinės medžiagos į gyvenamąją aplinką, esant nekokybiškam apšiltinimo sluoksnio įrengimui, kai tarp izoliacinės medžiagos ir patalpos neįrengiamas orui nelaidus barjeras. Esant atitvaro mikro įtrūkimams ar plyšiams (>1 mm), per termoizoliacinę medžiagą į kambarį judantis oro srautas gali išnešti plaušus. Toks scenarijus gali susidaryti, kai lubose įrengiami nesandarūs įleidžiami šviestuvai. Tokiu būdu kambaryje gali nusėsti iki 50 plaušų viename kvadratiniame centimetre per valandą.

Gauti rezultatai rodo, kad esant ilgesniam poveikio laikotarpiui ir pakankamai dideliems plyšiams, yra tikimybė viršyti ribinę 10 plaušų/cm2 vertę. Ši vertė Suomijos būsto sveikatos instrukcijose rekomenduojama kaip maksimali sveikatai nekenkianti plaušų koncentracija gyvenamosiose patalpose. Viršijus šią ribinę vertę yra reikalinga imtis plaušų koncentraciją mažinančių priemonių.

Pašalinti plaušelius padeda ir dažnas namų valymas

KTU tyrėjų gautais duomenimis, mineralinių plaušų paviršiaus koncentracija pradėjo mažėti praėjus dviem mėnesiams po statybos darbų pabaigos visose tirtose neseniai pastatyto gyvenamojo namo patalpose.

Mineralinių plaušų paviršiaus koncentracija kambariuose sumažėjo 2–3 kartus praėjus trims mėnesiams po statybos darbų pabaigos. Dvejuose iš penkerių tirtų kambarių, mineralinių plaušų paviršiaus koncentracija buvo žemiau aptikimo ribos praėjus keturiems mėnesiams po darbų pabaigos. Nustačius tokio lygio koncentracijas galima nesiimti jokių papildomų priemonių. Šį sumažėjimą sąlygojo reguliarus sausas ir šlapias patalpų valymas.

Atliekant tyrimus atnaujinamuiose daugiabučiuose pastatuose, mineralinių plaušų buvo aptikta visuose tirtuose daugiabučiuose pastatuose prieš (20 pastatų) ir po atnaujinimodarbų (14 pastatų), tačiau ne visuose butuose. Didžiausia mineralinių plaušų koncentracija buvo nustatyta daugiabučio namo, kurio stogas dengtas asbestcemenčio lakštais, patalpose. Nustatyta, kad atnaujinimas statistiškai reikšmingai įtakojo plaušų koncentracijos padidėjimą tirtuose butuose.

Didžiausias pavojus – baigus statybas

KTU mokslininkų teigimu, pavojingos mineralinių plaušų (mineralinės vatos) savybės gali būti priskiriamos jų pluoštiniam pobūdžiui, o ne cheminei sudėčiai. Dažniausiai pasitaikantys mineralinių plaušų neigiami padariniai sveikatai yra laikinas odos, akių, nosies ir gerklės dirginimas. Ši plaušinė medžiaga gali būti ir jau yra plačiai naudojama pastatų energinio efektyvumo didinimo procesuose.

Atlikti eksperimentiniai tyrimai parodė, kad kyla pavojus dėl nuolatinio plaušų skverbimosi į gyvenamąsias patalpas po statybos darbų pabaigos. Mineralinių plaušų skverbties į gyvenamąsias patalpas per pastato atitvarus prevencija turi būti užtikrinta kruopščiai sandarinant sienų ir lubų sujungimus specialiomis barjerinėmis medžiagomis.

Pastato vidaus apšvietimas taip pat turėtų būti kruopščiai pasirenkamas, nes netinkama instaliacija gali sumažinti pastato atitvarų sandarumą, tiek energijos taupymo, tiek ir plaušų skverbties požiūriu. Mineralinių plaušų koncentracijos vidaus aplinkos ore sumažėjimas gali būti pasiektas kruopščiai valant patalpų paviršius dulkių siurbliu kiekvieną kartą prieš mineralinės vatos ekspoziciją. Tačiau pirmiausia ypatingas dėmesys turi būti skirtas taršos šaltinių kontrolei.