Visi politikai teigia besirūpinantys žmonių interesais, tačiau jų sprendimai kažkodėl žmones sužavi gana retai. Absoliuti dauguma Seimo narių turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau jų sprendimai dažnai kritikuojami kaip kvaili ir nevykę. Daugelis politikų veiklūs ir energingi, tačiau jų sprendimai dažnai vėluoja.
Šie paradoksai skatina išsamiau aptarti politinių sprendimų priėmimo psichologines ypatybes. Bene akivaizdžiausia politinių sprendimų ypatybė – politikoje nėra individualių sprendimų. Todėl juos reikia nagrinėti kaip grupinius sprendimus.
Lietuvių patarlė byloja „Trys galvos geriau nei viena“ Panašią mintį aptinkame ir Ganos, kurios vėliava labai panaši į Lietuvos, tautosakoje. Ten sakoma: „Viena galva nesurengs pasitarimo.“
Praktiškai svarbus klausimas, kiek galvų, tai yra kokio dydžio grupė yra optimali protingiausiam sprendimui priimti. Tyrimai leidžia į jį atsakyti, aptarti, kaip grupės dydis yra susijęs su jos konfliktiškumu bei dalijimusi į pogrupius.
Antai, vieno iš socialinės psichologijos pradininkų S. E. Ašo eksperimentai parodė, kad grupei, kurios narių skaičius yra 3–4 žmonės, būdingas didesnis konformizmas ir kiekvienas iš jos narių dažniau pritars kitų grupės narių nuomonei.
Grupės narių gausėjimas didina protingesnių sprendimų tikimybę, bet pasiekus tam tikrą grupės dydį – kokį, priklauso nuo sprendžiamų uždavinių, – grupės didėjimas nebedaro teigiamo poveikio, o jei grupė dar toliau gausėja, sprendimų kokybė menksta. Taigi, daugiau galvų kartais padeda, o kartais kliudo protingai pasielgti.
R. B. Zajoncas šį prieštaravimą aiškina taip: grupė veikia savo narius kaip „sužadintoja“– ji padeda geriau atlikti paprastas užduotis, o atliekant sudėtingesnes, kai atsakymas nėra iš anksto aiškus, grupinis sužadinimas tampa kvailų sprendimų paskata.
Linksmà, o drauge liūdnà teorinių psichologijos teiginių apie grupinę išmintį iliustracija – vyriausybės ministrų kabineto dydžio sąsajos su jo veiklos sėkme. Analizuojant Europos valstybių ministrų kabinetų sudėtį paaiškėjo, kad dažniausiai šiuos kabinetus sudarė 14–16 ministrų (Lietuvoje yra 14 ministerijų).
Jei ministrų kabineto narių skaičius išaugdavo virš 21, tokie kabinetai dažniau, nesugebėdami spręsti jiems iškilusių uždavinių, patirdavo nesėkmes. Politikų siekiai įtraukti į valdančią komandą daugiau narių ir taip užsitikrinti platesnį politinį palaikymą tokiais atvejais prieštaravo psichologiniams darnios komandos sudarymo dėsniams.
Politikos psichologas I. L. Janis tyrinėdamas grupinio mąstymo ypatumus, nustatė, kad grupės kvailai elgiasi, nes pervertina savo galią, atsiriboja nuo nepatinkančios informacijos ir dėl to nesvarsto visų galimybių, nekreipia dėmesio į rizikas ir siekia veikti ar bent galvoti vieningai.
I. L. Janis nurodo, kad visos jo tirtos politikų grupės buvo pernelyg optimistiškos ir tai kliudė joms įžvelgti pavojus. Grupės taip pat tikėjo savo kaip visumos dorybėmis ir todėl nesvarstė moralinių savo veiksmų vertinimų. Dėl nekritiško požiūrio į save ir galios iliuzijos politinės grupės daugiau laiko skyrė bandymams pateisinti jau priimtus sprendimus nei tiems sprendimams iš naujo įvertinti.
Nauja informacija ne skatino naujus situacijos paaiškinimus, o sustiprindavo grupės gynybiškumą ir teisinimąsi. (Aiškėja, kad politikų grupė kvailai apsisprendžia dėl tų pačių priežasčių kaip, pavyzdžiui, tetulė, mananti, jog tik ji viena yra tikrai dora, ir nenorinti girdėti jokios kitos nuomonės.)
Be to, politikai labiau nei kitos grupės siekia vieningumo, todėl politinių grupių nariai dažniau elgiasi konformistiškai, demonstruoja nepakantumą kitos nuomonės šalininkams.
Tyrimai patvirtino, kad antra nuomonė dažnai priklauso nuo pirmos, o trečia būna dar labiau paveikta, jeigu tik ją išsakantis žino pirmąją ir antrąją. Grupinio kvailumo nesunku išvengti suvokus, kad nuomonę palaikančiųjų gausa nėra tiesos garantas. Grupei pasielgti kvailai pavyksta kai kiekvienas jos narys „įsiveda savicenzūrą, bando nuslopinti abejones.
Spaudimas neardyti sutarimo kuria iliuziją, kad ne tik grupės narių, bet visos visuomenės nuomonė yra vieninga. Todėl politikai nustoja dalytis informacija, neatitinkančia daugumos nuomonės. Galiausiai visa grupė nustoja ieškoti naujo požiūrio, o kai visi galvoja vienodai – negalvoja niekas.
Nustojant galvoti reikia atrodyti labai rimtai, todėl ir sveikas protas, ir psichologės J. Brender‑Ilan tyrimai, patvirtina racionalesni priimantys aukštesnės kokybės sprendimus žmonės yra draugiški ir pasižymi humoru, padedančiu rasti netikėtus problemų sprendimus.
Išanalizavęs politiškai sėkmingus sprendimus, I. L. Janis siūlo ir rekomendacijas, kaip politikams pradėti elgtis protingiau, išvengti grupinio mąstymo trūkumų. Jo nuomone, svarbu, kad grupės lyderis prieš priimant sprendimą neremtų nė vieno grupės nario nuomonės, bet nepritariančius daugumai paskatintų išsakyti savo mintis.
Grupei taip pat derėtų sužinoti, ką mano nepriklausomi ekspertai ir nedalyvaujantys priimant sprendimą, bet artimi žmonės, taip pat nors retkarčiais susiskirstyti į pogrupius ir rengti skirtingas sprendimo alternatyvas. Kartais naudinga paskirti vadinamąjį „velnio advokatą“– ginčininką, kuris kritikuoja sprendimą ne todėl, kad juo netiki, o tam, kad būtų aptarti priešingi argumentai.
To nedarant patiriama įvairiapusė žala, nes grupės dažnai kuria bendras iliuzijas, kurios padeda išlaikyti vidinę darną, bet trukdo matyti realybę. Taip politikai sąmoningai ignoruoja neigiamą informaciją, įkrenta į „kolektyvinio neigimo“ spąstus, kurie leidžia išsaugoti optimizmą. Toks elgesys būna „užkrečiamas“ nes vienam politikui ignoruojant blogas naujienas, kiti daro tą patį.
Remiantis psichologų tyrimais, kelias į protingesnę politiką nebūtų klaidus. Seimo ir Vyriausybės nariams reikėtų susipažinti su įvairiais požiūriais, nors kartą per savaitę peržvelgti „Alko“ tekstus ir perskaityti šį straipsnį. Be to praverstų vengti pikto sarkazmo ir lavinti humoro jausmą.
Pagal knygą „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai“
Autorius yra psichologas konsultantas, šeimos psichologas ir psichoterapeutas, politikas, publicistas, psichologijos populiarintojas
