R. Žemaitaitis. Ar valstybės elyyytas privalo pasiaiškinti dėl ryšių su Petreikių šeima po epšteino dokumentų skandalo?

Po to, kai viešojoje erdvėje buvo paviešinti Epšteino bylos dokumentai, Lietuvoje išryškėjo ne tik klausimai apie galimus tarptautinius ryšius, bet ir apie tai, kaip į šią situaciją reaguoja vietinis politinis ir kultūrinis elitas.

Ypač akivaizdu tai, kad dalis aukštų pareigūnų iki šiol neskuba aiškiai ir viešai atsiriboti nuo Petreikių šeimos, kurios organizuotame festivalyje „Midsummer Vilnius“ jie ne vienerius metus noriai lankėsi, dalyvavo ir pozavo viešumoje.

Viešojo intereso požiūriu čia svarbiausias ne teisinis, o reputacinis klausimas. Kodėl, pasikeitus kontekstui, pasirenkama tyla.

Viešas dalyvavimas ir tylėjimas po paviešinimo

Ilgą laiką „Midsummer Vilnius“ buvo prestižinė socialinė erdvė, kurioje susitikdavo politika, verslas ir kultūra. Dalyvavimas joje buvo suvokiamas kaip statuso ženklas, kaip priklausymas siauram, uždarai bendruomenei. Visa tai vyko viešai, buvo matoma, fotografuojama ir dokumentuojama.

Tačiau paviešinus Epšteino bylos dokumentus, situacija akivaizdžiai pasikeitė. Juose minimi abu Petreikių šeimos sutuoktiniai, o iš viešai aptariamų susirašinėjimų matyti, kad Simona Petreikė palaikė artimus ryšius su Epšteinu ir jo turto administravimo aplinka.

Tai nėra teismo sprendimas ar kaltinimas. Tačiau tai yra faktinė aplinkybė, kuri iš viešų asmenų paprastai reikalauja aiškios reakcijos.

Vis dėlto didžioji dalis aukštų pareigūnų ir žinomų visuomenės veikėjų iki šiol nepasakė, kaip ši informacija keičia jų požiūrį. Ar jie atsiriboja nuo buvusių ryšių, ar laiko šią situaciją nereikšminga.

Moralinių standartų selektyvumas

Ypatingą disonansą kelia tai, kad būtent šie festivalio lankytojai – aukšti pareigūnai ir vieši visuomenės veikėjai – ilgus metus garsiai ir principingai reikalavo iš kitų aukštų moralinių standartų. Jie aktyviai kritikavo, smerkė, ragino atsiriboti, pasiaiškinti ar net trauktis iš pareigų tuos, kurių reputacija viešojoje erdvėje būdavo suabejojama.

Tačiau paviešinus skandalingus Epšteino bylos dokumentus, tie patys žmonės nesugebėjo atlikti net elementaraus žingsnio – viešai atsiriboti nuo Petreikių šeimos. Šis kontrastas tarp deklaruojamų vertybių ir realaus elgesio tampa bene ryškiausiu šios istorijos bruožu. Moralė, kuri taikoma kitiems, nustoja galioti tuomet, kai ją reikia pritaikyti sau.

Tai jau ne vien reputacijos problema. Tai aiškus signalas visuomenei, kad moraliniai standartai Lietuvoje dažnai veikia pasirinktinai – priklausomai nuo pavardės, statuso ar asmeninių ryšių.

Reputacinė atsakomybė nėra teismo klausimas

Svarbu aiškiai atskirti du dalykus. Kaltę nustato teismas. Tačiau atsiribojimas, paaiškinimai ir vieša pozicija priklauso politinės ir moralinės atsakomybės sričiai.

Kai aukšti pareigūnai vengia komentuoti arba pasirenka tylą, visuomenėje neišvengiamai formuojasi įspūdis, kad reputacinė rizika toleruojama, o pasitikėjimas laikomas antraeiliu dalyku.

Tokia laikysena ypač jautri valstybėje, kur nepilnamečių apsaugos tema visuomenėje yra itin skaudi ir istoriškai įkrauta.

Neutralumas tokiose situacijose suprantamas kaip atsakomybės vengimas.

Agentūrų veikla ir neišsklaidyti klausimai

Papildomų klausimų kelia ir modelių bei pramogų agentūrų veikla. Viešojoje erdvėje minima „Olialia“ agentūros veikla, jos ryšiai, tarptautiniai kontaktai, atrankų ir kelionių praktikos. Tiesioginių kaltinimų nėra, tačiau tarptautinė patirtis rodo, kad būtent tokios struktūros kitose šalyse yra buvusios išnaudojamos piktnaudžiavimui ir tarpininkavimui.

Kol nėra aiškių ir viešų paaiškinimų, šie klausimai lieka atviri ir maitina spekuliacijas. Tokiose situacijose skaidrumas nėra pasirinkimas – tai būtinybė.