D. Kilinskis. Idėjos be komunikacijos: teorinės ir praktinės prof. Vytauto Radžvilo požiūrio priešpriešos

Ši publikacija yra reakcija į prof. Vytauto Radžvilo straipsnį „Dar kartą apie politinio veikimo pakeitimą viešųjų ryšių muilo burbulais“ (Prof. Vytautas Radžvilas. Dar kartą apie politinio veikimo pakeitimą viešųjų ryšių muilo burbulais – Įžvalgos).

Joje neanalizuojamos pastaruoju metu Nacionalinio Susivienijimo vadovybėje kilusios konfliktinės situacijos priežastys ar atsakomybės klausimai. Vietoje to, čia keliamos temos aptariamos konceptualiu lygmeniu, siekiant reflektuoti profesoriaus politinio veiksmo esmės supratimą. Kartu keliamas klausimas, kodėl ši partija, nepaisant joje esančių kompetentingų ir patikimų asmenų, demonstruoja prastus rezultatus rinkimuose ir patiria narių mažėjimą (remiantis socialiniuose tinkluose skelbiamais duomenimis).

Ar dabartinio vadovo politinio veikimo samprata, lemianti strategines ir taktines nuostatas, nėra viena iš giluminių šios situacijos priežasčių?

Analizuojant profesoriaus pateiktą koncepciją, pirmiausia dėmesį atkreipia jo požiūris į viešuosius ryšius ir politinės komunikacijos vaidmenį. Viešieji ryšiai vaizduojami kaip paviršutiniška priemonė, tarsi politiko atsakomybė informuoti visuomenę būtų antrinė, nereikšminga ar netgi svetima. Tokia perspektyva implikuoja, kad piliečių informuotumas turėtų susiformuoti natūraliai, be aktyvių politinių aktorių įsikišimo. Politiko vaidmuo susiaurinamas iki idėjų kūrimo, o visuomenei priskiriama pareiga jas savarankiškai atrasti ir įsisavinti.

Šis požiūris ne tik supaprastina politinio proceso dinamiką, bet ir perkelia atsakomybę nuo politinio subjekto prie visuomenės, taip sukeldamas vaidmenų disbalansą. Būtent šis disbalansas – subjekto ir objekto inversija – tampa centrine aptariamos koncepcijos problema, lemiančia paradoksalius rezultatus: politinis veikimas pradedamas matyti kaip nereikalingas ar net žalingas, o politiniai aktoriai lieka pasyvūs, laukdami, kol bus „atrasti“.

Tokia perspektyva paralyžiuoja organizacinę veiklą, atmetant priemones, kurios leidžia idėjoms tapti viešosios diskusijos dalimi ir laimėti visuomenės palankumą per rezonuojančius argumentus.

Demokratinėse visuomenėse informacijos sklaida ir viešųjų ryšių priemonės yra ne periferinis elementas, o esminis mechanizmas, užtikrinantis piliečių galimybę priimti informuotus sprendimus. Politinės idėjos egzistuoja ne abstrakčioje erdvėje, o konkurencinėje diskusijoje, kur viešieji ryšiai padeda jas perduoti adresatams.

Atsisakymas pripažinti šią logiką paneigia demokratinio proceso principus: idėjos nebėra prieinamos kaip pasirinkimo objektas, o visuomenė eliminuojama iš sprendimų erdvės. Politinis procesas tampa formalia struktūra be turinio, stumiančia bendruomenę į marginalumą arba nedemokratinius metodus.

Šios inversijos pavyzdys – straipsnyje pateiktas Vytauto Sinicos inicijuotos akcijos, siekiančios uždaryti Sviatlanos Cichanouskajos biurą ir Baltarusių demokratijos atstovybę Lietuvoje, vertinimas. Vieša akcija, pagal demokratinę logiką skirta mobilizuoti visuomenę, čia vadinama populizmu ir simuliakru.

Alternatyvomis siūloma biuro „kontrolė“ (neaišku kas ir kokiu pagrindu ją vykdytų), bei vidinė diskusija, kurios rezultatu turėtų tapti neapibrėžtoje ateityje valstybės mastu vykdomas imigracinių socialinių procesų valdymas. Vietoje atgarsio paieškos visuomenėje, siūloma generuoti viziją (dargi visiškai nerealistišką, nes akivaizdu, kad panašioms programoms valstybė neturi ir niekad neturės problemos mastą atliepiančių resursų), tikintis, kad visuomenė pati susivoks turinti tokį poreikį ir dėl jos kreipsis į politikus.

Tai iliustruoja subjekto ir objekto sukeitimą: partija yra tarsi objektas, su savo poreikiais, o iš visuomenės tikimasi jos tinkamo „aptarnavimo“.

Platesniame teoriniame kontekste ši problema atliepia politinės filosofijos klausimą apie idėjos ir jos artikuliacijos santykį. Klasikinėje demokratijos sampratoje idėjos tampa jėga tik komunikacinėje formoje, mobilizuojančioje paramą.

Atsisakydama šios dimensijos, inversinė koncepcija artėja prie nedemokratinių modelių, kuriuose visuomenė stumiama į abejingumą ar ideologinį lojalumą.

Politologinės teorijos dar aiškiau išryškina šios nuostatos trūkumus. Jürgeno Habermaso viešosios sferos koncepcijoje politinė komunikacija yra demokratijos pagrindas: idėjos įgyja reikšmę tik viešai artikuliuojamos.

Robertas Dalas (Robert Dahl) pabrėžia, kad demokratija veikia tik suteikiant piliečiams realų pasirinkimą tarp alternatyvų, o Valteris Lipmanas (Walter Lippman) akcentuoja, kad sprendimai priklauso nuo politinių veikėjų teikiamos informacijos. Atsisakymas viešųjų ryšių vaidmens paneigia šiuos principus, palikdamas idėjas nepasiekiamas ir visuomenę be pasirinkimo galimybės.

Kai politinė teorija tampa tarsi pakaitalu pačiam politiniam veiksmui, o akademinis diskursas – iliuzine atrama, leidžiančia ignoruoti praktinio veikimo dėsnius, kai politikas save suvokia ne kaip aktyvų veikėją, bet kaip idėjų šaltinį, kurį visuomenė turi pati atrasti, tuomet politinis procesas tampa išvirkščias ir neišvengiamai paralyžiuotas.

Dar viena esminė šio subjekto ir objekto sukeitimo pasekmė yra politinių sąjungininkų paieškos eliminavimas iš veiklos horizonto. Politinė veikla savo prigimtimi suponuoja, kad politinės jėgos siekia bendraminčių ir partnerių, su kuriais galėtų koordinuoti veiksmus bei plėsti giminingų, ar visiškai sutampančių idėjų rezonansą visuomenėje. Gi visuomenė kaip tokia negali turėti politinių sąjungininkų – ji turi tik savo geresnio gyvenimo interesus ir yra politinio veiksmo adresatas, o ne jo subjektas.

Tačiau įvykus apkeitimui šis vaidmenų pasiskirstymas pasikeičia – sąjungininkų politikai nebeieško, nes tikimasi, kad pati visuomenė spontaniškai mobilizuosis, įveiks vidines nuomonių skirtis ir suteiks vieningą paramą konkrečiai politinei jėgai. Politinė organizacija nustoja matyti kitus veikėjus kaip potencialius partnerius net tose srityse, kuriose su ja sieja idėjinė bendrystė.

Taip susiformuoja paradoksali situacija: nors turima konkrečių politinių idėjų, kurioms būtų galima ieškoti sąjungininkų, pati sąjungininkystės sąvoka tampa neįmanoma, o politinis laukas redukuojamas iki grynos konkurencijos dėl visuomenės palankumo.

Šios inversijos pasekmėmis tampa ne tik sąjungininkystės galimybės eliminavimas, bet ir tam tikras liguistas jautrumas kritikoms ar net asmeniniams palyginimams. Kadangi organizacija ir jos lyderis prilyginami pačiai visuomenei, kiekviena kritinė pastaba suvokiama ne kaip įprasta politinės veiklos dalis, bet kaip visos visuomenės, visos Lietuvos menkinimas.

Net menkiausia ironija interpretuojami kaip puolimas prieš visuomenę, o ne kaip normalus politinio diskurso elementas ar draugiškas raginimas tobulėti. Taip kritika praranda savo tikrąją funkciją – skatinti idėjų gryninimą ir veikimo efektyvumą – ir tampa nepakeliama, nes adresatas nebesuvokiamas kaip politinis veikėjas, galintis ją priimti ir atsakyti, bet kaip visuomenės įsikūnijimas, pats objektyvumo matas.

Tokiu būdu inversija lemia ne tik praktinę politinės partnerystės blokadą, bet ir kritinio dialogo neįmanomumą, nes bet koks oponento žodis ar pastaba tampa simboliniu visuomenės atstūmimu. Tokiomis sąlygomis kritiškesnis santykis ir partijos viduje sunkėja, o strateginės klaidos lieka neįvardytos.

Apibendrinant galima pastebėti, kad pagrindinė ne itin sėkmingo Nacionalinio Susivienijimo veikimo problema, deja, yra ne konkrečios strategijos, ar neteisingi taktiniai sprendimai, bet pati įsigalėjusi politinio veikimo samprata. Ji ne tik mažina organizacijos patrauklumą ar jos gebėjimą konkuruoti rinkimuose, bet ir formuoja kultūrą, kurioje demokratinis veiksmas tampa nebeįmanomu.

Apmaudžiausia, jog šioje kultūroje įstrigusi viena iš nedaugelio partijų, kuri galėtų tapti vakarietiškos, patriotinės politikos atrama Lietuvoje. Radžvilo akademinis stilius ir autoritetas imponuoja, ir tai kuria įspūdį, kad teorinė refleksija pakankama politinei veiklai. Jo pakylėta ir solidi retorika sulaukia pasekėjų.

Deja, tik nedaugelis iš jų susimąsto apie už tokios formos slypinčią idėjinę bazę ir kokią kainą tenka mokėti už „akademiškai pakylėtą“ neadekvatumą.

Pabaigai svarbu atkreipti dėmesį, kad šios pastabos jokiu būdu nenuvertina profesoriaus intelektinių gebėjimų. Jo analitinė galia ir gebėjimas formuluoti plačias politines įžvalgas yra pelnytai pripažįstami, ir šiuo požiūriu jo indėlis į Lietuvos politinę mintį yra neabejotinai reikšmingas.

Tačiau būtina pripažinti, kad ir tokios intelektinės kompetencijos gali egzistuoti drauge su neadekvačiu politiniu veikimu esamo momento sąlygomis. Praeitis nuolat reflektuojama, o ateitis nuolat vizualizuojama, bet niekada neveikiama čia ir dabar, nors būtent dabartis yra vienintelė reali erdvė politinei veiklai, ir tik dabarties momentų visuma formuoja ateities kontūrus.

Inversinis pačios politinės tikrovės suvokimas – kai politinis subjektas pradeda funkcionuoti tarsi objekto vietoje – politinės organizacijos vadovui yra reikšminga problema, kurią vargiai gali atsverti akademiniu lygiu įtikinamai suformuluotos teorinės schemos.

Šių dviejų aspektų priešprieša nėra paradoksas: ji veikiau atskleidžia, jog gilios analitinės įžvalgos gali eiti išvien su strateginiu neveiksnumu.

Autorius yra filosofas, politinės partijos Nacionalinis Susivienijimas finansinis rėmėjas