Vakar (sausio 10 d. – Alkas.lt) perskaičiau iš pažiūros ne skandalingą tekstą, kuris tačiau priminė vieną klaikesnių nesąmonių šiandieninėje laisvoje visuomenėje. Lietuvoje baudžiama už įžeistus jausmus.
Baudžiama ne smerkimu, ne prasta įžeidusio žmogaus reputacija. Baudžiama įstatymu – tūkstantinėmis baudomis, o retais atvejais ir laisvės atėmimu.
Tai prieštarauja esminiams laisvos visuomenės principams, bet mes visi užsimerkiam ir apsimetam, kad čia kažkaip normalu. Vardan tolerancijos, įtraukties ir kovos su menama neapykanta.
2023 metais per konfliktą viename restorane vyras pavadino oponentus „šiukšlėmis iš Rusijos“. Prieš jį buvo fiziškai smurtaujama, jis pats rankos nepakėlė.
Bet Vilniaus apygardos teisme ką tik išgirdo nuosprendį, jog taip viešai skleidė neapykantą tautiniu pagrindu. Skirta viso apie 4500 eurų bauda.
Prokuroras – tas pats, kuris užvedė bylą vakar išteisintai mokytojai Alinai Laučienei.
Skleisti neapykantą yra mandras žodis, kuriuo bandoma sutaurinti banalų dalyką: įžeistus žmogaus jausmus. Niekaip neteisinu žmonių vadinimo šiukšlėmis. Su kultūra tai neturi nieko bendra, mokome vaikus taip nekalbėti su žmonėmis. Bet tai ir viskas.
Žodžiai ištarti įkarštyje konflikto, kuriame buvo paleisti ir kumščiai. Savaime suprantama, kad tai nebuvo mandagus pokalbis.
Tačiau, nelaimei, egzistuoja Baudžiamojo kodeksos straipsnis įstatymu saugantis mus nuo vadinamosios neapykantos kalbos ir pagal jį žmonės baudžiami už tokius „nusikaltimus“. Tiksliau, saugo jis ne mus. Ne visus.
Saugo tik žmones, kurie gali save priskirti kokiai nors visuomenės mažumai. Tautinei, seksualinei, rasinei ar panašiai. Nes jeigu mane pavadins šiukšle iš Pilaites ar ką nors šiukšle iš Kauno rajono, tame nebus jokio nusikaltimo. Nebus įžeistos mažumos ir jų saugojimo.
Neapykantos kalbos straipsnis (BK 170(2)) yra ideologinis absurdas.
Šis absurdas persmelkęs visą europinę teisę ir įsišaknijęs tiek, kad mums jau kone įprastas. Bet kai bent kiek susimąstai, tai tėra cenzūros ir užčiaupimo priemonė.
Ji sukuria mūsų visuomenėje neliečiamuosius. Ir ji bausmėmis auklėja mus, kaip galima galvoti ir kalbėti apie tik kai kuriuos asmenis.
Kaip pastebėjęs Ričardas Doveika, žmonės tą jau išmokę ir bijo laisvai kalbėti įvairiais klausimais. JAV šiandien valosi nuo šios ligos. Turėtume apsivalyti ir mes.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
