Apie lietuvių kalbą yra aibė odžių prirašyta. Lietuviui ji virtus savotišku kultu. Koks lietuvis nežino, nesididžiuoja, kad jo kalba seniausia (gal net visame pasaulyje!). Spaudoje ir interneto platybėse laikas nuo laiko pasirodo žinučių, giriančių, besižavinčių neapsakomu lietuvių kalbos grožiu, senumu ir turtingumu.
Kaip antai, – ar žinojote, kad 1992 m. UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje. Antroje vietoje norvegų, o trečioje – italų kalba.
Tik tingus ar beraštis negirdėjo, nematė ir su pasididžiavimo ašaromis akyse neskaitė Teodoro S. Turstono (Theodore S. Thurston) straipsnio The New York Times „Lithuanian language“, neva pasirodžiusio praeito amžiaus viduryje.
Kad tik lietuvių kalba yra raktas IDE prokalbei atnaujinti. Kad Sanskrito tekstus tik lietuvis gali suprasti be žodyno ir pan. Dar būna įvairių užsienio mokslininkų, kalbininkų išverstų citatų, liaupsinančių lietuvių kalbą, tik dažniausiai be nuorodų į pirminius šaltinius.
Iškart kyla klausimas – ar mes mylime savo gimtąją kalbą tik dėl to, kad ji tokia nepaprastai ypatinga? O ar mūsų meilė savo kalbai sumažėtų, jei pasirodytų, kad ji nėra tokia išskirtinė, kad viskas daug paprasčiau?
Ar protingai savo gimtąją kalbą vertiname? Ar nepritrūkstame sveiko, logiško ir kritiško mąstymo?
Bet viskas iš eilės
UNESCO nerengia grožio varžytuvių. Kitas dalykas, kalbų pasaulyje yra daugiau nei 7000. Kokia komisija būtų įgali atlikti tokį rinkimų darbą, pagal kokius bruožus ir kokiu tikslu?
Trečia, visos trys paminėtos kalbos yra indoeuropiečių šeimos ir lokalizuotos Europoje, o kur visa aibė ne indoeuropietiškų kalbų kituose žemynuose?
Matyt, šitos žinutės autoriui pritrūko ne tik sveikos nuovokos, bet ir paprastų žinių. O gal jis tiesiog norėjo taip pasišaipyti iš lietuviško patiklumo, naivumo ir paleido antį. Tačiau labiausiai stebina, kad šitiek žmonių taip lengvai pakimba ant tokio paprasto jauko.
Daug įdomesnė istorija su T. S. Turstonu straipsniu NYT „Lithuanian language“, kuris esą paimtas iš jo knygos „Lithuanian history, philology and grammar“.
Straipsnio tekstas su vertimu į lietuvių kalbą klajoja ne tik interneto platybėse, apie jį rašė ir citavo ne vienas solidus Lietuvos dienraštis kaip odę lietuvių kalbai, parašytą ne lietuvio mokslininko.
Pateko net į vadovėlius. Ir bene tik JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ išspausdino Dalios Cidzikaitės kritišką straipsnį, pavadintą „Užkibę ant 70 metų senumo jauko“. Beje, NYT elektroninėje bazėje tokio straipsnio nėra ir žinių apie tūlą lingvistą T. S. Turstoną taip pat nepavyko niekur rasti.
Tačiau aš puikiai suprantu, kad įtikėjusiems, jog toks šaunus vyras T. S. Turstonas ir toks jo straipsnis NYT iš tikrųjų egzistuoja, tai visai ne argumentai, o tik nepalanki dar vieno bambeklio nuomonė.
Neradai, reiškia prastai ieškojai. Čia kaip su filosofo Bertrando Ruselo (Bertrand Russell) arbatinio fenomenu, kuris esą skrieja orbita kažkur tarp Žemės ir Marso. Nematyti, nes jis per toli, ir per mažas, kad lengvai pastebėtum jį teleskopu. Pabandyk įrodyti, kad jo ten nėra ir nebuvo.
Todėl pateiksiu konkretų faktą, kas padės sustatyti viską į savo vietas. Nevarginant skaitytojo, paimkim tik pirmąjį to rašinio sakinį, kuris išverstas lietuviškai skamba taip:
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų…>
Angliškai (originalo kalba) atitinkamai: The Lithuanian language, whatever its antiquity, is of a wonderful structure, more perfect than either Sanskrit or Greek, more copious than Latin, and exquisitely refined than any of these three….>
O štai apie porą šimtų metų senesnis tikrai egzistavusio anglų mokslininko ir kalbininko sero Vilijamo Džaunso (William Jones) tekstas apie sanskritą:
The Sanscrit language, whatever be its antiquity, is of a wonderful structure; more perfect than the Greek, more copious than the Latin, and more exquisitely refined than…>
Akivaizdu, kad paimtas pastarasis (senesnis) tekstas ir pakeistas, iš esmės visur vietoj Sanscrit įrašant Lithuanian.
Tai aiški klastotė, o pats klastotojas (šiuo atveju pasisekė) pasitaikė toks nevykęs, neišradingas, nesugebėjęs sukurti savo originalaus rišlaus teksto. Todėl kaip koks nevėkšla mokinukas nusirašė svetimą, tik dar savo klaidų privėlė „betaisydamas” ir toliau besvajodamas.
Kitų klastočių paslėptų net ir po tikrų mokslininkų vardais nenagrinėsim, tai esmės nekeičia. Galit pasitikrint patys, internete visa medžiaga prieinama. Nereiktų aklai patikėti viskuo kas meiliai glosto ausį, nesuabejojus, nepažvelgus kritiškai.
apie kurį žinių nėra | DI pagalba sukurta iliustracija
Saldžios pasakos ir pramanai
Kitas saldus mitas, kad tik lietuvis gali suprasti Sanskrito tekstus ir be žodyno. Galite pabandyti, užuot aklai patikėję. Jokio Sanskrito teksto lietuvis nesupras, jei jis nesimokė Sanskrito. Panašiai kaip ir latviško, o latvių kalba mums dar artimesnė.
Pramanas, kad tik (!) lietuvių kalba yra raktas IDE prokalbei rekonstruoti. Tam pasitelkiamos visos IDE medžio kalbos, nes kiekvienoje yra išlikę kažkas vertingo, be to, taip galima stebėti kalbų evoliuciją.
Ir, bene, naiviausias pramanas yra, kad lietuvių kalba yra „seniausia pasaulyje“, te ir tik tarp IDE kalbų. Apie „visą pasaulį“ pamirškim, nejuokinkim varnų.
Tikra tiesa, mokslo nustatyta, yra ta, kad lietuvių kalba išlaikė archaiškiausią, artimiausią IDE prokalbei modelį, struktūrą. Bet tai visai nereiškia, kad mes esame „tėvai“ visiems kitiems, kaip kad tūlas lietuvis nori įsivaizduoti.
Archaiškiausia, nes išlaikiusi daugiausiai panašumų, mažiausiai pakitusi nuo bendrų šaknų, tik tiek. Nustatyti kalbos amžių nėra paprasta užduotis.
Savo konkrečius gimtadienius minėti gali tik dirbtinės kalbos, tokios kaip esperanto ar volapiuk, nes turi aiškią savo sukūrimo datą. Natūraliosios kalbos atsiranda ir evoliucionuoja kaip gyvi kūnai – vystosi, maišosi, degraduoja, o jų atsiradimo metas yra nustatomas gana apytiksliai.
Ne tokia sena tauta su tokia senovine kalba
Atrodytų, jeigu mūsų kalba yra tokia sena, tai ir mūsų istorija turi būti be galo sena ir ypatinga. Todėl kyla pagrįstas klausimas – kur lietuviškosios civilizacijos pėdsakai, kurie turėtų būt senesni ir už Mikėnų graikų?
Tačiau istorijoj lietuviai pasirodo tik viduramžiais. Gana vėlai, lyginant su kitomis Europos tautomis, sukuria valstybę, kuri vienu metu išsiplečia net iki didžiausios Europoje.
Vėlai priima krikščionybę, kas buvo civilizacijos variklis. Ir dar vėliau pradeda rašyti savo gimtąja kalba. Bet jokių civilizacinių pėdsakų iš ankstesnių amžių nėra, tyla… Kaip kažkada ironiškai yra rašęs etnologas ir publicistas G. Beresnevičius: „lietuviai dar tais laikais garsėjo tuo, kad apie juos nieko nebuvo žinoma…“
Dabar ypač išgarsėjo kalbos ir istorijos mėgėjų, vadinamų alternatyvininkų „oficialiajam mokslui“, skleidžiamos teorijos apie super seną lietuvių kilmę, tapatinantis su arijais, sarmatais, heruliais, ieškant savo paliktų pėdsakų net Afrikoje ir pan.
Bet tai tik pavyzdžiai, kai prie iš anksto susikurto labai trokštamo įvaizdžio siekiama pritempti faktus, juos iškraipant, atitinkamai interpretuojant, o ko trūksta prikuriant. Mokslas veikia priešingai – pirma surenkama faktinė medžiaga, o tik tada daromos išvados, ne atvirkščiai.
Kodėl lietuvių kalbos nėra pagrindo laikyti seniausia (anksčiausiai atsiradusia) kalba iš visų IDE kalbų?
Pirmiausia kol nebuvo susiformavę lietuvių, negalėjo būti ir lietuvių kalbos. Tai logiška. Kalba pati savaime, be jos nešėjų neegzistuoja. Lietuvių gentis kaip atskira ėmė atsiskirti tik apie V–VIII a. Taigi, jokių senovės lietuvių nebuvo, kai beveik porą tūkstančių metų anksčiau savo civilizacijas kūrė ir paminklus paliko senovės persai, Mikėnų graikai, indoarijai…
Bet nepriekabiaukim. Kalbame juk iš esmės apie lietuvių kalboj išlikusį archaiškumą, kuris daug artimesnis bendrai indoeuropiečių prokalbei, nei kitų net ir jau nebevartojamų kalbų.
Lietuvių kalba kilo iš baltų prokalbės, bendros mums, latviams, prūsams ir kt. baltams.
Baltiškoji prokalbė (bet ne lietuvių kalba) susiformavo maždaug 2000–1000 m. pr. Kr. Tai buvo laikotarpis, kai indoeuropiečiai migravo į rytines Baltijos jūros pakrantes.
O apie 500 m. pr. Kr. baltiškoji prokalbė ėmė skilti į dvi pagrindines šakas: Vakarų ir Rytų baltus. Iš pastarųjų vėliau susiformavo lietuviai ir latviai (vieninteliai išlikę iš visų baltų).
Indoeuropiečių kilmė ir prokalbė užgimė apie 5000 metų prieš Kristų. Tai didžiulis laiko tarpas tarp IDE prokalbės ir lietuvių kalbos.
Linguistic Research Center by The University of Texas at Austin internetinės svetainės iliustr.
Kaip galėjo nutikti, kad būtent mūsų kalba išlaikė daugiausiai archaikos?
Tam yra labai paprastas paaiškinimas. Baltai mažiau nei kitos grupės patyrė civilizacinių iššūkių. Atsidūrę geografiniam Europos centre mūsų protėviai tuo pačiu ilgam buvo bene giliausiame civilizaciniame jos užkampyje. Būdami nuošalyje nuo pagrindinių prekybinių arterijų mažiau bendravo su kitomis kultūromis, o savitos civilizacijos kaip hetitai nesukūrė.
Mus vėlai atrado raštingų tautų keliautojai, ko ne vėliausiai pasiekė krikščionybė. Todėl kalba užsikonservavo ir mažiau kito nuo savo šaknų.
Juk jeigu naudoji tokius pačius padargus kaip tavo tėvas, senelis ir prosenelis, o tavo kaimynas savuosius nuolat kaip nors rekonstruoja, tai visai nereiškia, kad tu jam esi kaip tėvas, o jis tau kaip vaikas, vien dėl to, kad naudoji senoviškesnius padargus nei jis.
Pavyzdžiui, panašiu metu kaip ir lietuvių kalba iš vakarų germanų tarmių susiformavo senoji anglų arba anglosaksų kalba. Tik ji, skirtingai nei lietuvių kalba, per paskutinius pusantro tūkstančio metų patyrė net kelis didelius pokyčius, kurie jos versijas padarė beveik neatpažįstamas, tačiau tai vis vien anglų kalba.
Dėl „neapsakomo“ lietuvių kalbos turtingumo.
Kalbą kuria patys ja kalbantys žmonės, o ne dievai ją, tobulai sukurtą, iš dangaus nuleidžia kaip dovaną žmonėms. Taip kaip fizinis kūnas kuo daugiau yra mankštinamas, tuo lankstesnis, stipresnis jis tampa, tuo jo galimybės plečiasi.
Taip ir kalba, kuo plačiau, kuo įvairesnėse sferose ji yra vartojama, tuo ji tampa turtingesnė ir jos išraiškos galimybės auga. Deja, taip jau susiklostė, kad lietuvių kalba labai vėlai (tik prieš šimtmetį) tapo pilnaverte valstybės elito, poezijos, literatūros, mokslo kalba. Ilgus amžius ji buvo nustumta į paribį, todėl mažai kito, vystėsi.
Tokią lietuvių kalbą išsaugojo kaimas. Beje, didžiausius pokyčius lietuvių kalba patyrė būtent per pastarąjį šimtmetį. Ji buvo sunorminta, išvalyta nuo gausybės svetimybių ir barbarizmų, sukurta daugybė naujų žodžių sąvokoms ir naujiems reiškiniams pavadinti.
Tiesa, kad didžiulė dalis senų lietuviškų žodžių ir kalbinių junginių natūraliai pagal evoliucijos dėsnius nustojo būti vartojami, bet jie liko žodynuose, todėl tebėra kalbos dalis.
Skulptorius Algirdas Bosas, (čia pateiktas paminklo projektas) | Asociatyvi nuotr.
Turtingiausia, nes gimtoji…
Iliuzija, kad mūsų kalba yra pati turtingiausia ar viena iš turtingiausių savo žodingumu ir išraiška kyla iš to paprasto fakto, kad gimtąją mokame natūraliai geriausiai, o kitas, vėliau išmoktas, prasčiau. Jokiais protingais tyrimais tai nenustatyta.
Lietuvių kalbos žodyne pavyko surinkti apie pusę milijono žodžių. Tai išties labai daug. Nedaug kas gali tuo pasigirti (Beje, pasyvus vidutinio žmogaus žodynas gali siekti apie 20–40 tūkstančių žodžių).
O, tarkim, anglų kalbos žodynas turi arti milijono žodžių. Tačiau reiktų suprasti, kad ne vien žodžių gausa rodo kalbos turtingumą. Egzistuoja ir kiti išraiškos dalykai.
Idiomos ir frazeologizmai labai praplečia ir pagyvina kalbą. Vertėjams dažnai kyla keblumų, kai vienos kalbos kelių žodžių ekspresiją, kuria nupiešiamas visas paveikslas, nerasdami atitikmens yra priversti versti ilgu aprašymu tuo pačiu prarandant lengvumą, energinį krūvį ir žaismę.
Ypač parodiškai gremėzdiškai atrodo vadinamieji daugiažodžiai terminai, kai vengiant svetimžodžio, o jam pakeisti neturint, nesukuriant savo atitikmens siūloma vartoti ilgi kelių žodžių junginiai. Tai iš esmės yra apibūdinantieji sakiniai, o ne terminai. Tokia kalba darosi nepatogi, nerangi, tarsi medinė. Kur tas turtingumas?
Kai kas tvirtina, kad mūsų kalba yra labai daiktiška, valstietiška, puikiai tinkama aprašyti gamtą (taip nutiko dėl protingų istorinių priežasčių), o, pvz., vokiečių kalba gali praktiškai visiškai apsieiti be tarptautinių žodžių kalbant apie ekonomiką, filosofiją arba kitomis mokslo temomis, visoms sąvokoms turi vokiškus terminus, bet leidžia vartoti abu variantus.
Pasakos tik lietuviams
Visi aukščiau aptarti pramanai neperžengia Lietuvos ir lietuvių diasporos ribų. Kurdami ir tarpu savęs platindami juos tarsi užsidarome saldžiame saviapgaulės, savikvailos burbule, nes nieko daugiau išskyrus save tuo dirbtinio medaus skoniu įtikinti ir apmulkinti nepavyksta.
Kiek apmaudu ir gėda dėl to, kad mūsų mėgėjai – kalbos (istorijos) mylėtojai – klastotojai pasitaikė tokie paprasti, neišradingi. Pasaulyje yra sukurta kur kas profesionalesnių klastočių, savotiškų šedevrų, kurie tam tikram laikui apžavėdavo ir įtikindavo net mokslo visuomenę. Tačiau tai visai kita tema.
Kalba neturi virsti stabu
Iš savo kalbos nereikia dirbtinai statyti šventovės, garbinimo kulto, tuo labiau remiantis klastotėmis. Tai atrodo komiškai. Savo kalbą reikia gerbti ir mylėti kaip mamą.
Kol esame vaikai, mes ją matom kaip pačią gražiausią, pačią pačiausią iš visų visame pasaulyje, ir niekas negali jai prilygti.
Bet suaugdami pradedame adekvačiau suprasti, kad viskas yra kur kas paprasčiau. Kad ji nėra pirmoji pasaulio gražuolė mis Visata ir, galų gale, tai juk visai nėra svarbu, nes ji vis tiek mums yra pats artimiausias ir brangiausias žmogus, pirmoji mūsų meilė.
Taip ir gimtoji kalba. Gerbkime ją, kurkime, puoselėkime ir mylėkime brandžia meile. Brandžiai meilei nereikia saldžių pasakų ir pramanų.
Lietuviai atsirado tautų pavasario metu, tai anot autoriaus Lietuvių Kalba irgi. Jo, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Jokiais protingais tyrimais tai nenustatyta. — Taaaip. Nenustatytas turtingumas. Jūs tik imkit ir išveskit į anglų kalbą žodžius, gėlytė, gėlelė, gėlutė, gėlė. O po to tai iš anglų verskit atgal. Tai kuri kalba dabar turtingesnė?
>D. Simanaitis
Dykumos tėvų posakiai. Posakiai graikų kalba p. 44: “Aba Jonas Kolobosas teigė: “Nėra kitos dorybės, kaip nemenkinti kitų”.
Kažkaip neskaniai skaitėsi… Taip, mitų apie lietuvių kalbą nemažai. Bet autorius irgi neišvengė daug klišių.
O dėl senumo. Čia ne viskas taip paprasta. Viena vertus, galima sakyti, kad visos kalbos bendraamžės, tik kito skirtingai ir, pvz., lietuvių kalba išsaugojo daugiausia ide- prokalbės bruožų, pakito mažiausiai. Bet. Ar kalba, kuri labai kito, pvz., anglų. Jei tos anglų, kuri buvo prieš 500 metų dabartinis anglas nebesupranta, tai ar galima ją laikyti ta pačia kalba?
O kalbą saugoti reikia. Taip, yra žodžių, kuriems lietuviško atitikmens nėra, bet kiek tokių, kuriems yra, bet naudojame kažkodėl nelietuviškus. Kai vietoj to, kad batus autumėmės, pirštines mautumėmės, marškinius vilktumėmės ir t.t., viską jau dedamės. O kodėl nunaikinome dviskaitą, kodėl jos neatgaiviname, kai visa jos gramatika žinoma?
Kai vis tik gerai pagalvoji ir matai, kad kalbų kitimas yra kalbų prastėjimas (jau minėtos dviskaitos, galūnių subtilybių ir t.t. nykimas), tai ar tikrai žmonėms kalbą davė ne dievai?.. kaip čia dabar primityvūs necivilizuoti žmogeliai galėjo sukurti tokią sudėtingą kalbą, kuri, jiems tapus civilizuotiems, pradėjo prastėti, ir kuo labiau civilizuojamės, tuo primityviau kalbame?
Be seniausia, o archaiškiausia. Tai netapatu!
Žinoma netapatu.
manyčiau, vis tik, kad lietuvių kalba yra seniausia iš gyvų esančių, nes kitos arba nutrintos, arba absoliučiai, neatpažįstamai pakitę. Taigi, ir archajiškiausia
prastas, profanuojantis problematiką tekstas… Žymiausias dabarties baltistas – enciklopedistas P.U.Dini pabrėžė, kad lietuvių kalbos išskirtinis archajiškumas yra didžiulė vertybė. Pakomentuosiu. Kaip antikvariatuose itin vertinami ir seni baldai, ir knygos, taip ir mūsų kalba itin vertinama pasaulio universitetų lingvistikos katedrose, kaip raktas į senovę. Pats autorius jokių argumentų nepateikia, bet žarstosi pseudochronologiniais faktais, atseit, kai kitos tautos statė iš akmenų miestus, prie Baltijos gyveno vos ne laukiniai. Tik kažkodėl jie nuostabiai kūrė gintaro, žalvario papuošalus ir gyveno mediniuose miestuose bei retai kariavo, kai pietiečiai masiškai pjovėsi ir griovė vieni kitų miestus. Pateiktos datos – iš piršto arba logaritminio absurdo, kuris man kaip matematikui juoką kelia, išlaužtos. Vadinama indoeuropiečių protėvynė, kurių lokalizacijų priskaičiuota “tik” aštuoniolka pateikta žemėlapiu lyg “blynu su uogiene” , kaip ide egzistavimo įrodymas lengvatikių smaguriavimui. Baltų prokalbės skilimo datavimas, vėlgi, atgyvenusi išmonė, nes baltus vienijo tūkstantmečiais strateginės žaliavos – titnago gabenimas nuo Nemuno aukštupio iki suomių įlankos ir mainai. Iš RUHLEN-GREENBERG 27-ių vadinamų globalių etimologijų, kurios siejamos su pirmu homo sapiens išplitimu po pasaulį, bene 19-a yra … lietuviškos. Štai ir atsakymas kiek dešimčių tūkstantmečių siekia lietuvių kalba, turinti nuostabios estetikos savo tautosakiniu lobynu.
Apmaudu dėl šio straipsnio!
taip… pseudo ekspertinis primintijimas straipsnyje tik žemina mūsų savimonę bei savigarbą BALTISTIKOS kongresui
Galima ir neskaityti, – tai gryniausia pagal atitinkamą logaritmą DI parengta, paredaguojant, priešlietuvinė propagandinė beletristika. Tikslas pribaigti po pasaulį pasklindančiuose lietuviuose lietuvybę. Tačiau tie užmojai tikėtina sužlugs, kaip ir daugelį šimtmečių vykdyti – iki šiol.
Visa kas teigiama apie lietuvių kalbos archajiškumą ar senoviškumą, jos garsų dvasinį skambėsį yra pagrįsta kalbotyros ir kitų visuomenės mokslų, tautosakos duomenimis ir išvadomis. Manau, – tokiuose paklodiniuose bedvasiuose DI tipo rašiniuose nepasiklysime.
,,Kalbininkas Kazimieras Būga 1924 metais išleido pirmąjį sąsiuvinį su 617 000 žodžių.’’ (lietuviuzodynas.lt). / Anglų kalbos žodynas. ,,Vienas žodynas nurodo apie 70 000 žodžių ir posakių, o kitas mini 170 000 vartojamų ir 47 000 pasenusių žodžių.’’
(Neišlaikiau)
Įdomus ir daugeliu atvejų teisingas tekstas, tik be reikalo prisotintas bravūra ir tam tikra arogancija, vienur kitur net vulgaroka. Nenuostabu, kad tokiais atvejais persistengiama ir nemažai prašaunama pro šalį.
Kelios pastabos.
Taip, lietuvių kalba nėra seniausia nei tarp indoeuropiečių (toliau – ide.) kalbų, nei tuo labiau pasaulyje. Taip, ji yra archajiškiausia, tiksliau – konservatyviausia, tik ne apskritai iš ide. kalbų, o iš GYVŲJŲ ide. kalbų, pati būdama irgi gyva. Archajiškumą lėmė geografinė padėtis – lietuvių kalba buvo ir tebėra ide. arealo pakraštyje – visi pakraščiai kinta lėčiau, todėl turime ir archajišką germanų islandų kalbą, archajišką hindi ir tą patį sanskritą.
Bet autorius archajiškumą aiškina ir technologijų ar jų raidos stoka ir netgi vėlyvąja krikščionybe. Cituoju:
„Baltai mažiau nei kitos grupės patyrė civilizacinių iššūkių. Atsidūrę geografiniam Europos centre mūsų protėviai tuo pačiu ilgam buvo bene giliausiame civilizaciniame jos užkampyje. Būdami nuošalyje nuo pagrindinių prekybinių arterijų mažiau bendravo su kitomis kultūromis, o savitos civilizacijos kaip hetitai nesukūrė.
Mus vėlai atrado raštingų tautų keliautojai, ko ne vėliausiai pasiekė krikščionybė. Todėl kalba užsikonservavo ir mažiau kito nuo savo šaknų.”
Kalbų kitimą lemia tikrai ne tai. Pagrindinis veiksnys yra kalbų kontaktai. Latvių kalba yra dar šiauriau – tai tikrasis ide. pakraštys, tačiau ji sumodernėjo ne dėl „civilizacijos iššūkių”, o dėl šiaurės baltų tiesioginių kalbinių kontaktų su finais. Tie kontaktai vyko gerokai iki vokiečių ekspansijos, truko kelis tūkstantmečius, taip pat nesiliovė ir istoriniais laikais. Anglų kalbai didžiausią įtaką padarė ne romėnų ar prancūzų „technologijos”, bet lotynų ir prancūzų kalbos, lotynų kalba Britanijoje vartota Romos laikais, prancūzų kalba buvo oficiali Anglijos karališkojo dvaro ir teismų kalba iki pat XVI a.
Teisinti archajiškumą vėlyvąja krikščionybe irgi neišeina, nes toji krikščionybė Europoje iki Liuterio reformos (1517) buvo lotyniška. Lenkijoje (krikštas 966 m.) lotynų kalba buvo net kanceliarinių raštų kalba, o pirmoji lenkiška knyga išleista 1513 m. – ne ką anksčiau už lietuvišką.
Lietuvių kalbą autorius supranta tik kaip bendrinę kalbą ir jos kitimą. Iš tikrųjų lietuvių kalba kito natūraliai, šakodamasi į tarmes, kurios, beje, ėmė pamažu formuotis jau valstybės laikais – pirmieji tarmiški požymiai fiksuoti XII-XIII a. Tarminiai skirtumai radosi ir dėl gretimų baltų – kuršių, jotvingių. žiemgalių, sėlių – asimiliacijos. Per tas kalbas į lietuvių tarmes pateko ir kai kurios finų kalbų ypatybės: kirčio atitraukimas (kuršiškasis – žemaičių tarmėje, žiemgališkasis – Pasvalio-Radiliškio-Biržų krašte), taip pat pašalio vietininkai (miškiep ‘būti / gyventi prie miško’, miškop ‘eiti, vykti miško link’); pirmųjų raštų laikais jie plačiai vartoti, plg. Mažvydo: „Kop mes turim tikėti? Tavęsp, pon Christe, vienap”. Šiuo metu jie užsilikę tik Gervėčių tarmėje.
Pirmosios knygos XVI-XVII a. leistos negrynomis tų laikų tarmėmis, nes taikytasi į platesnį skaitytojų ratą. Bet tarmiškos ypatybės jose matomos: Mažvydo raštuose yra fonetinių ir leksinių žemaitybių, Daukšos – kėdainiškių, Sirvydo – vilniškių. Tad sakyti, kad lietuvių kalba nekito, negalima. Bendrinė kalba kaip tik kinta mažiausiai, nes yra varžoma gramatinių normų. Tarmės ar žargonai jų neturi. Taip yra ir kitose kalbose.
Dėl kalbos turtingumo irgi pavulgarinta. Turtingumą lemia ne tik leksikos įvairovė, bet ir morfologija, sintaksė. Kad ir kaip besuktum, lietuvių kalboje ji kur kas įvairesnė, nei, tarkim, anglų kalboje. Vien su deminutyvų gausa, gramatinės giminės kategorija, veiksmažodžio formų skirtumais, linksniavimu lietuvių kalba kur kas išraiškingesnė už anglų. Lietuvišką žodį „paukštelis, paukščiukas, paukštytė” angliškai išversi tik „little bird”, norėdami skirti katę nuo katino, anglakalbiai prideda įvardį: „she cat”, kodėl laivas (ship) angliškai laikomas moteriškosios giminės, britai nemoka paaiškinti, be to, nėra ir morfologinių priemonių jam/jai pažymėti. Su leksika irgi yra visaip. Britams ir gyvuliai, ir žmonės „ėda”, lietuviams „ėda” tik gyvuliai. Spalvų pavadinimai irgi įvairuoja. „Brown” karvė lietuviams yra žala, arklys – bėras.
Net latviai lietuvių literatūros vertėjai yra pastebėję, kad, tarkim, lietuvių veiksmažodžio formų įvairovė yra išraiškingesnė ir tikslesnė už latvių. Pavyzdžiui, lietuvių padalyvis kaitomas laikais: einant, ėjus, eidavus, eisiant. Latvių kalboje likusi tik viena forma: ejot [ejuot], morfologiškai atitinkanti mūsų „einant”. Versdami tiksliai, latviai turi vartoti šalutinius sakinius. Be to, lietuvių padalyvio ir pusdalyvio reikšmės skiriasi, plg. ėjom dainuojant (kažkam kitam) ir ėjom dainuodami (dainavom mes patys). Latviai tokio „padalyvio” skirtumo nebeturi: „gājām dziedot” turi abi reikšmes.
Citata: „(Beje, pasyvus vidutinio žmogaus žodynas gali siekti apie 20–40 tūkstančių žodžių).
O, tarkim, anglų kalbos žodynas turi arti milijono žodžių.”
Du „bet”.
Pasyvus vidutinio žmogaus žodynas nesiekia nė 10 tūkst. žodžių. Norint susikalbėti, pakanka 5-7 tūkst. žodžių. Šekspyro tekstyną sudaro apie 29 tūkst. skirtingų žodžių, ir tai jau laikoma turtinga kalba.
Iš to milijono angliškų žodžių kiek yra vartojama šiuo metu? Ir kiek iš jų yra germaniškų žodžių, ne romaniškų skolinių?
O dėl dvižodžių terminų irgi nederėtų šokti į akis. Mokslinėje lotyniškoje terminologijoje yra gausybė dvižodžių terminų, ir niekas dėl to iečių nelaužo.
Bent jau tiek. Be apibendrinimo.
Pašalio vietininkas būdingas ir bendrinei kalbai- velniop, galop,. Angliškai katinas ne tik he cat, bet ir tomcat, paukštelis- ne tik little bird, bet ir birdie.Taip, didesnę anglų kalbos žodžių dalį sudaro romanų kalbų skoliniai,bet nemažai ir kitų germanų ( ypač olandų, skandinavų,šiek tiek vokiečių) kalbų skolinių.
Velniop, galop ir keletas kitų yra tik šio vietininko liekanos. Bendrinėje kalboje jie laikomi prieveiksmiais.
Pagarba
Čia Alvydui Butkui
ech, kaip faina tokį kompetentingą komentarą perskaityti… Gaila, kad dingote iš spaudos.
Tvirtinti, kad “lietuvių kalba nėra seniausia nei tarp indoeuropiečių (toliau – ide.) kalbų, nei tuo labiau pasaulyje”, vargu ar galima, nes tą požymį objektyviai nėra kuo nustatyti. Taig manyti, kad lietuviai vėliau negu kiti žmonės ėmė kalbėti – šiandien per sudėtingas klausimas, kad į jį būtų galima atsakyti.
Sutikti su tuo, kad lietuvių kalbos archaiškumą galėjo lemti tai, kad ji buvo ide. arealo pakraštyje, taip pat vargu ar galima. Nebent tą pakraštį laikytume buvus pasaulio pabaiga apskritai, nes jeigu tai būtų vandenys, tai gyvenimas vyko ir juose. Be to, tokiu atveju būtų absoliutinamas fizinis geografinis veiksnys kalbai. Kas vargu ar metodologiškai kalbos reiškinio atžvilgiu būtų priimtina. Ta manyčiau, kad daugiau pagrindo dėl lietuvių kalbos kaip dvasinio reiškinio archaiškumo išsilaikymo turi vokiečių kalbotyrininko V. Šmito mintis, kad ji buvusi ide arealo centre.
„Sutikti su tuo, kad lietuvių kalbos archaiškumą galėjo lemti tai, kad ji buvo ide. arealo pakraštyje, taip pat vargu ar galima. Nebent tą pakraštį laikytume buvus pasaulio pabaiga apskritai, nes jeigu tai būtų vandenys, tai gyvenimas vyko ir juose.”
Nenusikliedėkit, p. Skutai! Arealo pakraštys nėra pasaulio pabaiga, o kaimynai finai (lyviai, estai, suomiai) ne vandenyse gyveno 🙂
Ana va, kaip tipiškai pykstate…
Teigiate, kad kalbų kitimui pagrindinis veiksnys yra kalbų kontaktai. Lietuviams kaip, atseit, gyvenusiems ide arealo pakraštyje tų kontaktų stigo, dėl to jų kalba išliko archajiška. Betgi lietuviai, sakykim, kad ir gyvendami ide. arealo pakraštyje, kaimyniavosi su finais (tai rodo bendri žodžiai su jais – pienas, šienas, daržas, marti ir t.t., netgi šalies pavadinimas – suomiai – yra tas pats). Taigi kalbų kontaktai su finų kalbomis turėti, galima sakyti, sprendžiant iš bendrų žodžių, pakankami. Tačiau, kaip matome, lietuvių kalbos pirmapradžio archajiškumo tie kontaktai kiek ženkliau neįtakojo – jis išliko. Tai bylotų, kad ne kalbų kontaktų veiksnys ir ne gyvenimas arealo pakraštyje, stingant kontaktų su kitomis kalbomis, lėmė, kad lietuvių kalbos archajiškumas išsilaikė, ji “nesumodernėjo”. Lietuvių kalbos achajiškumo išsilaikymo atvejui ieškotina kitų priežasčių. Veikiau yra priimtina vokiečių kalbininko V.Šmito, rusų – V.Toporovo, kitų mokslinikų teorija, kad lietuvių kalba buvo kamienu, iš kurio išsišakojo kitos ide. grupės kalbos. Akivaizdu, kad straipsnyje šiuos kalbotyros mokslo tyrimų nustatytus duomenis, lietuvių kalbos vaidmenį ide. kalbų istorijoje siekiama suniekinti vadinant tai pasakomis ir pramanais.
Būtent. Nykstantys gyvūnai taip pat išlieka dažniausia savo arealo vidury.
Gal netikslu kalbėti apie vidurius ar pakraščius. Ilgiausiai išliko ten, kur vėliausiai ir/ar silpniausiai pasireiškė ne tik kitų kalbų įtaka, bet ir pasaulėvokos, gyvenimo būdo kaita. Tad Lietuva tokia vieta. Neatsitiktinai, ji buvo paskutinė nekrikščioniška šalis.
latvių kalba kito ne tik dėl finų įtakų, bet ir dėl padniprės ir padauguvės žemėmis besitraukusių rytų baltų įtakų, kurios tebėra ryškios Latgaloje. Lietuvių kalba, vis tik, yra laikytina seniausia (arba tarp tokių) pasaulyje gyva kalba, nes išsaugojo leksikos archajiškumą – 19 šaknų globaliose etimologijose, kurios sietinos su pirmu homo sapiens išplitimu. Kitos kalbo turi žymiai mažiau pastebėtų itin archajiškų šaknų
Latgalių įtaka nepaveikė nei žiemgalių, nei kuršių kalbos. Didžioji dalis pakitimų – kirčio atitraukimas į žodžio pradžią, finiškos sintaksinės konstrukcijos, žodžių kaitybos dalykai, leksikos skoliniai yra lyviški, ne latgališki. Juo labiau, kad latgalių migracija į rytinę Latvijos dalį buvo istoriškai vėlyva.
Lietuvoje aukštaičiai (į rytus nuo Šventosios) taip pat to paties laikotarpio „imigrantai” iš rytinės baltų dalies, bet nei jų poveikis kitiems lietuviams, nei kalbos ypatumai, panašūs į finizuotų latvių iki šiol nepastebėta. Jei jūs pastebėjot, paskelbkit.
Gal latgalių migracija į vakarinę Latvijos dalį? Taip pat norėjau Jūsų paklausti, kodėl latgalių tarmė artimesnė lietuvių kalbai (jis, o ne vinš, vysod, o ne vienmer-visada, skaiteit, o ne lasit -skaityti ir pan.) , negu bendrinė latvių kalba? Gal čia vakarų baltų -kuršių įtaka bendrinės latvių kalbos formavimuisi?
Dabartinė latgaliečių tarmė – tai ne senoji latgalių kalba. Latvių dialektologai tą skirtumą nuo kitų latvių kalbos aiškina Latgalos atskirtimi nuo likusių latviškų žemių. Atskirtis įvyko Livonijos karo metu, kai livoniečiai 1561 m. paprašė Lietuvos apsaugos nuo Livoniją užpuolusių maskvėnų ir perleido Lietuvai (Žygimantui Augustui) Latgalos, Vidžemės ir pietų Estijos pilis bei Rygos miestą. Karas Lietuvai sekėsi sunkiai, reikėjo į jį įtraukti ir Lenkiją (o tai buvo viena iš Liublino unijos priežasčių), tad tas žemes gavo administruoti ir ši.
Po pralaimėto Švedijos-Lenkijos karo (1600-1629) ATR liko tik Latgala, pavadinta Lenkų Infliantais (Inflanty Polskie). Ten buvo išlaikyta katalikybė, kiti latviai tapo liuteronais. Per I Lenkijos padalijimą (1772) Latgala pateko į Rusijos sudėtį (Vitebsko gubernijos vakarinė dalis), ir atskirtis nuo kitų latvių tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo.
Geografinė ir politinė kaimynystė su Lietuva ir kontaktų nebuvimas su vakarine latvių etnoso dalimi leido rastis kalbiniams (tarminiams) skirtumams. Ir nemažiems. Bendrais bruožais latgaliečių tarmė panaši į mūsų kupiškėnų ir pietų žemaičių (dūnininkų) kartu sudėjus. Dar ir priebalsius latgaliečiai minkština kaip lietuviai (prieš e, ė, i).
K.Būga nustatė kalbinį slinkimąsi (X-XI a.) iš Pietvakarių Šiaurės rytų kryptimi, t.y. iš jotvingių (Latežeris, Druskininkai, atitinkamai kitos vietos) koncentruojantis, tarsi šokant per Lietuvą, dabartinės Latvijos miškingose, gali būti palei Dauguvos upę, vietose. To paties slinkimosi rezultatas gali būti ir paprūsėjusių kuršių (šeimininkavusių jūrose) iš vakarinės prūsų Baltijos pakrantės dalies koncentravimasis dabartinės Lietuvos ir Latvijos pajūryje. Kaip žinoma, kalbotyroje (regis, Z. Zinkevičiaus, kitų) yra rasta jotvingių ir ugrofinų gan nemažos kalbinės bendrystės. Taigi latvių kalbos finizuotumas galima manyti, kad yra jotvinginis, atsineštas minėto K. Būgos nustatyto “slinkimosi, peršokant per Lietuvą” keliu.
mūsų kalba tik užvakar gimė. Bet – tššš… Garsiai to nesakykime, kad neišgirstų Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai. Nes –
• Mokslininkai atkūrė visų Europos kalbų motiną – nustebsite, kaip lietuviškai ji skamba (Video)
− technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/S-56056/straipsnis/Mokslininkai-atkure-visu-Europos-kalbu-motina–nustebsite-kaip-lietuviskai-ji-skamba-Video
„Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai pasitelkė naujausią technologiją, kad atkurtų, kaip realiai skambėjo prieš 8000 metų gyvavusi indoeuropiečių prokalbė, tapusi daugiau negu 440 šiuolaikinių kalbų motina. Pasitelkus sudėtingą algoritmą kompiuteris simuliavo seniai išnykusios ir nepalikusios jokių rašytinių šaltinių kalbos garsus. Britams jie atrodo keisti. Lietuviui – visiškai suprantami.“
(Tegul ir toliau taip mano 🙂 )
• Lietuvių kalba pateko į išskirtinį TOP 7 sąrašą: tik nedaugelis pasaulio kalbų gali jai prilygti
− technologijos.lt/n/mokslas/geografija/S-69815/straipsnis/Lietuviu-kalba-pateko-i-isskirtini-TOP-7-sarasa-tik-nedaugelis-pasaulio-kalbu-gali-jai-prilygti
+
Seniausios pasaulio kalbos
− technologijos.lt/zyme/Seniausios-pasaulio-kalbos?tid=16689
(O ten nukeliavę, dar daugiau straipsnių apie kalbas, jų radimąsi ir kismą rasime)
• Lietuvių kalbos archeologija: kuo mūsų kalba yra išskirtinė Europoje? (Video)
− technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-16130/straipsnis/Lietuviu-kalbos-archeologija-kuo-musu-kalba-yra-isskirtine-Europoje-Video
• Lietuvių kalba gimė iš trijų bendrinių kalbų
− technologijos.lt/n/mokslas/geografija/straipsnis-10937/straipsnis/Lietuviu-kalba-gime-is-triju-bendriniu-kalbu
Tai kaip? −
Ar atiduosime vieną seniausių pasaulyje – lietuvių kalbą suvalgyti dirbtiniam intelektui ir kitoms technologijoms?
− delfi.lt/uzsakomasis-turinys/aktualijos/ar-atiduosime-viena-seniausiu-pasaulyje-lietuviu-kalba-suvalgyti-dirbtiniam-intelektui-ir-kitoms-technologijoms-93924597
„Kalbos ne tik kinta, bet ir išnyksta. Kartais tai įvyksta dėl įvairių istorinių procesų, kai valstybingumą praradusios ar jo nespėjusios sukurti tautos tiesiog asimiliuojasi su kitomis. Tačiau daugelis kalbų išnyko tik todėl, kad netapo rašto kalbomis.“ – klausia Autorė.
O raštą, pasirodo, turėjome: Juozas Šeimys “Egiptas, skitai, Lietuviai runomis”, “Gališkos runos”. Ir tenka todėl pasidžiaugt, kad, lietuvių kalba, po tyrimų, pateko į išskirtinį TOP 7 sąrašą, tapdama tuo pačiu pasaulio kalbų kultūriniu paveldu. Nuostabu.
Autorius kraipo daug faktų ir lietuvių kalbą sąmoningai žemina. Skalsu kalbos viską taisyti, pakaks paminėti, jog rašo, kad Lietuvių kalbos žodyne „pavyko surinkti apie pusę milijono žodžių“. O iš tiesų žodynas apima daugiau kaip 11 milijonų žodžių. Kam taip grubiai meluoti? Užkliuvo kalba? Patys nebūkime barbarai.
Vedos tūkstančius metų gyvavo be rašto. – Užrašytas žodis : mires Žodis. Bet atėjo arabai ir Vedų dabą ėmė naikinti. Tris šimtus metų. Tikrai: jei Vedų nebūtų surašęs Paninis – mes apie jas nieko nežinotume. Panašiai viskas klojosi ir Lietuvoje. Begalė dainų, pasakėčių, pasakų, padavimų, apeigos …buvo perduodama iš kartos į kartą gyvu Žodžių. Jokio švento rašto nereikėjo. Viskas priklauso nuo to, kas tautos valdžioje. …
,,Tikra tiesa, mokslo nustatyta, yra ta, kad lietuvių kalba išlaikė archaiškiausią, artimiausią IDE prokalbei modelį, struktūrą. Bet tai visai nereiškia, kad mes esame „tėvai“ visiems kitiems, kaip kad tūlas lietuvis nori įsivaizduoti.
Archaiškiausia, nes išlaikiusi daugiausiai panašumų, mažiausiai pakitusi nuo bendrų šaknų, tik tiek. ”
Čia ir yra mūsų kalbos vertė – kad išlaikiusi seniausią struktūrą, t. y. gramatika. Nors ne tik – žodyną taip pat. Tiesa, mūsų nuopelnas tik tas, kad ,skirtingai nuo kai kurių mūsų kalba kalbėjusių žmonių, mes ją išsaugojom.
,,Pirmiausia kol nebuvo susiformavę lietuvių, negalėjo būti ir lietuvių kalbos. Tai logiška.” – ne, ne logiška. Pirma, lietuvių, kaip ir kitų tautų, susidarymas yra ilgas ir nesibaigiantis veiksmas. Antra, žmonės, kalbėję ta kalba, galėjo vadintis įvairių genčių vardais, kaip buvo visose be išimties didelėse tautose – graikų, vokiečių ir t.t.. Ir jų kalbos galėjo net šiek tiek skirtis, bet jie jomis susikalbėjo, todėl, nepriklausomai nuo to, ar jie tas tarmes laikė atskiromis kalbomis, ar vienos kalbos tarmėmis, mes galim jas laikyti vienos kalbos tarmėmis. Apsisprendimo klausimas ar Britanijos anglų kalbą laikyti ta pačia kalba kaip Amerikos anglų, ar Amerikos negrų anglų, ar britų liaudies kokni. Žemaičių kirčiavimas kitoks, nei suvalkiečių. Ir akmenį jie vadina kūliu, garnį – gandru, uodą – kuisiu, tėtuką – bočium, bet mes laikom, kad tai tos pačios kalbos tarmės.
Mūsų protėviai išsaugojo mūsų senąją kalbą, ne dėl to, kad buvo civilizaciniame užkampyje. Lietuvių prekybą su didžiosiomis civilizacijomis liudija archeologiniai radiniai. Tankiausias Europoje piliakalnių tinklas liudija, kad lietuviai susidūrė su didžiuoju tautų kraustymusi. Savo senąjį tikėjimą išlaikė ne dėl to, kad buvo užkampyje, o dėl to, kad jį karštai gynė – kelis šimtmečius nuo rusų ir skandinavų, po to du amžius – nuo vokiečių. Kartu su tikėjimu, mes gynėm savo papročius, savo žemę ir savo kalbą. Iš meilės savo paveldui mes gynėm savo kalbą ir savo garbę.
Gynėm, bet neginam. Kaip ir šis straipsnis bei anglomanai kai kurie.
Baltai prekiavo, bet mūsų kraštai nebuvo toks pereinamas kiemas ir čia nėjo svarbiausi prekybos keliai. Kitaip tariant pro mus nekeliavo svetimšaliai pirmyn atgal. Čia daugiau patys baltai vežė gintarą į svetimus kraštus ir grįždavo atgalios su jų prekėmis. O piliakalnių gausa yra jau iš vėlyvų laikų, kai prasidėjo Ordino ekspansija. Taip, piliakalniai iš esmės atsiranda m.e. pr. ir tai gali būti susiję su getų (trakų, dakų, vėliau galų per skandinavus – taip vadinamų gotų) migrantais, bėgančiais nuo romėnų agresijos, kiek vėliau – su hunų ir avarų antplūdžiu, kurie iš esmės praėjo piečiau baltų, bet buvo užklydę ir pas mus, taip pat slavų ekspansija į rytinių baltų žemes. Tačiau iki Ordino piliakalnių nebuvo labai daug.
Betgi pamiršote paminėti, kad pirmiausiai (dar Mindaugo, jo tėvo laikais) dantį galąsti ant Lietuvos ėmė, didžiausią ir kertinį lietuvybės, lietuvių kalbos smaugimą vykdė Lenkija – Lenkijos karalystė ir tai, kaip matome, tęsiasi iki šiol. Ne veltui Oskaras Milašius pasakė, kad dėjimąsis su Lenkija (lenkizmu) yra Lietuvos prapultis.
Taigi buvo ir Rusijos caro vykdomas Lietuvos puolimas iš rytų.
sakyčiau, tai buvo abipusis puolimas – mes puolėme Maskvą, turėdami planų ją paimti ir taip pajungti visas rusėniškas žemes sau, o ji puolė mus, turėdama planų pajungti visas rusėniškas žemes sau. Bet, kai tas buvo, mes jau buvome pasikrikštiję ir uoliai slavėjome – diduomenė lenkėjo, prastuomenė kaimuose, nuo pakraščių, gudėjo, miestuose ir gudėjo, ir lenkėjo. O dar žydų prisileidome, susivilioję jų auksu, nematydami problemų, kurios kyla jų prisileidus. Kaip, kad lietuviams labai būdinga – kad tik “dešros” daugiau būtų…
iš 11-os LKD karų su maskolija net 7 pradėjo kremlius. Nereikia svaigti
Ką jūs sakote, kokie mes balti ir pūkuoti – pradėjome “tik” 4 karus, kai maskoliai “net” 7! Tiesa sakant, skaičius dar reikėtų gerai tikslinti, nes tikėti užkietėjusio rusofobo židžiais negalima.
Naiviam. Taip, užpuolę Ukraina, rusai patvirtino, kad yra užkietėję genetiniai istoriniai agresoriai.
Iki 2022 m. karas jau vyko 8 metus. Jei Minsko susitarimai, kuriuos Ukraina pasirašė, bet rada neratifikavo ir kuriuos ratifikavo JT Taryba, būtų įgyvendinti, 2022 m. fazės nebūtų. O Minsko susitarimus, žiūrint papunkčiui, turėjo pradėti įgyvendinti Ukraina.
Na, ir NATO klausimas. Dar 2008 m. Vokietija, Prancūzija buvo prieš tai, kad Ukraina būtų priimama į aljansą nes tai labai destabilizuoja padėtį, Rusija irgi kategoriškai dėl to perspėjo. Bet JAV buldozeriu tai prastūmė. Kokiu tikslu?
Žodžiu, kas ne aklas, mato, kaip rutuliojosi įvykiai ir kas dėl ko kaltas. Bet tik ne akliems ultrapseudopatriotams.
,,mes puolėme Maskvą, turėdami planų ją paimti ir taip pajungti visas rusėniškas žemes sau, o ji puolė mus, turėdama planų pajungti visas rusėniškas žemes sau.” Pirmiausia, pati Maskva nėra rusėniškose žemėse. Antra, ne tik LDK vyriausia valdžia, bet ir Lietuvai priklausantys rusų kunigaikščiai, manau, rusus norėjo sujungti geriau jau po Lietuva, nei po Maskva, nes čia, manau, jautėsi saugiau.
,,O dar žydų prisileidome, susivilioję jų auksu, nematydami problemų, kurios kyla jų prisileidus. Kaip, kad lietuviams labai būdinga – kad tik “dešros” daugiau būtų…” Žydams teisę apsigyventi Lietuvoj davė Lenkijos karalius, po Liublino.
Kaip ir sakiau – pasitikėti, ką sako užkietėjęs kitos tautos nekentėjas – negalima. Paskaičiuokime karus tarp LDK ir MDK:
– trys Algirdo žygiai į Maskvą 1368, 1370 ir 1372 m. – tai jau trys karai, kuomet LDK puolė MDK.
– 1380 m. Jogailos žygis į Kulkovo lauką padėti Mamajui kautis su Maskva. Nespėjo ar “nespėjo” – čia jau kitas klausimas, bet puolė.
– 1406 ir 1408 m. Vytauto kariauna surengė du žygius į MDK, užvaldė kelias Okos aukštupio kunigaikštystes.
– Pasienio karas (1487–1494) arba taip vadinamas buvo pirmasis karas tarp LDK ir MDK. Karas prasidėjo LDK įsiveržus į MDK teritorijas už Okos.
– taip vadinamas antrasis karas tarp LDK ir MDK (1500–1503). Ivanas III, nelaukdamas LDK reakcijos, pats pradėjo karinius veiksmus ją.
– taip vadinamas trečiasis karas tarp LDK ir MDK (1507–1508). 1507 m. vasario mėnesį Vasilijus III atmetė LDK ultimatumą, todėl vasarą prasidėjo karo veiksmai. LDK užpuolė Černigovo ir Briansko žemes, o Krymo totoriai – Aukštutines kunigaikštystes.
– taip vadinamas ketvirtasis karas tarp LDK ir MDK (1512–1522). Karo pretekstu laikomos Maskvos kunigaikščio sesers Elenos įkalinimas, LDK sutartis su Krymo chanatu ir šio 1512 m. gegužės-spalio mėnesiais pradėti reidai į Maskvos valdas. 1512 m. lapkritį Maskva paskelbė karą ir patraukė Smolensko link.
– taip vadinamas penktasis karas tarp LDK ir MDK (1534–1537). LDK 1534 m. vasario mėnesį pateikė ultimatumą grįžti prie 1508 m. sutartimi nustatytų sienų. Ultimatumas buvo atmestas ir rugpjūčio mėnesį prasidėjo karo veiksmai – LDK kariuomenė dviem kryptim puolė MDK.
Kažkaip susikaičiuoju, kad LDK 9 kartus puolė MDK. 2 kartus puolė MDK. O 1 kartas buvo toks, kad MDK puolė, nelaukdama LDK puolimo.
Toliau turime Livonijos karą (1558–1583). Karą išprovokavo Pasvalio sutartis. 1557 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos-Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ir Livonijos ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas sudarė sutartį, pagal kurią Livonijos ordinas, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė karinę sąjungą prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Karinius veiksmus paradėjo MDK. Kas šiuo atveju “kaltas”?
Taigi, iki Liublino unijos, po kurios tokios savarankiškos LDK nebeliko ir toliau jau turime ATR ir MDK santykius, akivaizdžiai daugiau karų tarp LDK ir MDK pradėjo LDK.
Toliau ATR-Rusijos karas (1605–1618). Pradėjo ATR.
ATR–Rusijos karas (1632–1634) (dažnai vadinamas Smolensko karu) – trečiasis karinis konfliktas. Pradėjo MDK.
ATR–Rusijos karas (1654–1667) – Švedų tvano dalis, ketvirtasis karinis konfliktas. Pradėjo MDK.
Po šo karo prasidėjo ATR nuopolis. Rusija visą XVIII a. aktyviai kišosi į ATR vidaus reikalus – nuo Nebyliojo Seimo, karalių rinkimo iki konfederacijų rėmimo (Targovicos, Radomo ir kitų). Atvira karinė jėga malšino oponentus ir rėmė vietinius kolaborantus. Paskutinė oficiali kova – Tado Kosciuškos sukilimas.
Taigi, ką matome? Abipusią permainingą kovą, kai pradžioje kur kas daugiau puolė LDK, vėliau ATR ir tik joms nusilpus ir susitprėjus MDK, pastaroji jau puolė daugiau. Išvada – baikime save balinti, kitą pusę juodinti. Nei ten, ei ten nėra nei baltų pūkuotų, nei absoliutaus blogio. Kas “ant bangos”, tas ir bando plėstis, kai silpnesnoji pusė bando gintis.
“Pirmiausia, pati Maskva nėra rusėniškose žemėse. Antra, ne tik LDK vyriausia valdžia, bet ir Lietuvai priklausantys rusų kunigaikščiai, manau, rusus norėjo sujungti geriau jau po Lietuva, nei po Maskva, nes čia, manau, jautėsi saugiau.”
Maskva yra rusėniškose žemėse. Tai, kad jos iki slavų atėjimo buvo baltų – ugro-finų paribio žemės, esmės nekeičia. Visos rusėniškos žemės iki slavų atėjimo buvo baltų ir ugro-finų.
Rusų kunigaikščių elgesys buvo įvairus ir laikui bėgant kito. Pradžioje jie labiau jungėsi po LDK, vėliau vis labiau pereidavo į MDK pusę. Jei visi taip laikytųsi LDK, MDK nebūtų perėmusi iniciatyvos.
“Žydams teisę apsigyventi Lietuvoj davė Lenkijos karalius, po Liublino.”. Žinoma, tik kiti kalti, mes geručiai. O Lenkijos karalius nebuvo ir LDK karalius? O Liublino unija buvo ne su mūsų pritarimu? Taigi, Lenkijos karalius ir mūsų karalius ir mes tam niekaip nepasipriešinome. Juk ir Liublino unija – tai “kad tik “dešros” nesumažėtų”.
,,Maskva yra rusėniškose žemėse.” Tada reiktų apsispręsti ką laikom etninėmis žemėmis. Jei visas žemes, ką kuri nors tauta sugeba užvaldyti, tai visas tas ,,rusėniškas žemes”, esančias LDK sudėty galim laikyti lietuviškomis žemėmis. Bet tada beprasmiška kalbėti apie norus sujungti rusėniškas ar bet kokias kitas žemes – nes kol LDK žemės neprijungtos, tol jos ir nėra rusėniškos, ar ne ?
,,Rusų kunigaikščių elgesys buvo įvairus ir laikui bėgant kito.” Aišku, kad viskas kinta. Tiesiog sakiau, kad ne tik LDK aukščiausia valdžia siekė pajungti Maskvą, bet ir rusų žemių kunigaikščiai. Taigi, tai nebuvo vien siekis užgrobti svetimą turtą.
,,O Lenkijos karalius nebuvo ir LDK karalius? O Liublino unija buvo ne su mūsų pritarimu? Taigi, Lenkijos karalius ir mūsų karalius ir mes tam niekaip nepasipriešinome. Juk ir Liublino unija – tai “kad tik “dešros” nesumažėtų”.
Lenkijos karalius Lenkijos karalius nebuvo LDK karalium, nes LDK nebuvo karalystė. Jis buvo jungtinės šalies karalius. Mūsų karalius jis buvo tiek, kiek mūsų buvo Rusijos imperatorius, kai mus prijungė prie Rusijos imperijos. Liublino unija buvo palaipsnio Lietuvos naikinimo žingsnis. Pusiau praryta auka jau nebepajėgė iššokti iš smauglio nasrų.
Nereikia vinguriuoti. Rusėniškos žemės – tai tos, kuriose tuo metu gyveno rusėnai, kurie kalbėjo rusėniškai ir buvo stačiatikiai. Jie tokie buvo ir iki LDK, ir LDK. Tad ir LDK jos buvo rusėniškas kraštas. Kaip ir MDK.
Rusų kunigaikščiai po Ordos nuniokojimų labiau linko prie kylančio galios centro LDK, bet tikrai toli gražu ne visi ir nevisada, daug kas buvo prijungta prie LDK ginklu. O kai pradėjo kilti Maskva, tos pačios kalbos ir tikėjimo, pamažu jie pradėjo linkti į jos pusę, ypač tie, arčiau jos esantys.
Lenkijos karalius buvo tuo pačiu ir LDK didysis kunigaikštis, tad ir jos valdovas. Tad ir jos karalius.
Gal nederėtų čia pūsti arabų, kad LDK teritorijomis tapusios žemės buvo rusėniškos pagal tai, kad jose gyveno rusėnai. Vandenų ir vietovių pavadinimai tose žemėse rodo, kad jose gyveno lietuvių, jotvingių, kitos baltų gentys. Bendru rusėnų pavadinimu jos imtos vadinti tik po to, kai žemės, kuriose gyveno tapo apkrikštytomis, priklausančiomis Rytų apeigoms ir šiai bažnyčiai privalomomis mokėti duoklėmis. Mat, žodis rusėnas yra iš liet. rišti, rištas, ryšys, surišti, raikštis, o žodis krikštyti, rus. krestitj yra radęsis iš minėtų liet. žodžių pridėjus priešdėlį ‘k’ arba atsirado pagal tikėjimo simbolio kryžius, rus. krest žodžius. Taip plėtojantis krikščionybei ir feodalizmui, gyvenime ir bažnyčioje per šimtmečius naudojant Kirilo ir Metodijaus sukurtą rašytinę slavų kalbą iš baltų LDK žemėse per šimtmečius radosi rusėnai. Tačiau Lietuvos vardas LDK pavadinime rodo, kad surusėnėjimas jos žemėse dar buvo menkas. Rusėnas iš esmės dar tereiškė ‘krikštytas’.
,,Nereikia vinguriuoti.”
– Tai reikia suprasti, kad nereikia samprotauti ir argumentuoti, o užtenka tik priimti kas sakoma ?
,,Rusėniškos žemės – tai tos, kuriose tuo metu gyveno rusėnai, kurie kalbėjo rusėniškai ir buvo stačiatikiai.”
– Iš kur mes žinom, kad Maskvoje ir aplink ją gyveno rusėnai ir kalbėjo rusėniškai ? Rusų metraščiai rašo, kad jų kunigaikštis, Ordos vasalas, ,,vziav Goliad” – jei tai galindai, tai vargu ar jie kalbėjo rusėniškai. Visos kitos vietinės Maskovijos tautos buvo ugrofinai. Vandenvardžiai, vietovardžiai ir pats Maskvos vardas ugrofiniški. Slavai čia ateiviai. Ir net ne suverenai, o Ordos vasalai. Todėl tas žemes vadinti rusiškomis galima tik nuo tada, kai rusai galutinai nutautino arba išnaikino vietinius.
,,Lenkijos karalius buvo tuo pačiu ir LDK didysis kunigaikštis, tad ir jos valdovas. Tad ir jos karalius.” Taip, deja, Lenkijos karalius buvo mūsų valdovas, bet nereikia iš mūsų reikalauti atsakomybės už jo sprendimus. Ir Liublino unija neišreiškė lietuvių tautos valios, o tik po šimtmečius trukusių Lietuvos karų prieš kaimyninius plėšrūnus įteisino Lenkijos galią Lietuvai.
Maskva prieš galindus kariavo kada? XII a. O LDK ir MDK karų pradžia, apie kuriuos kalbame, dviem šimtmečiais vėliau, XIV a. Kaip minėjau, tai baltiškos ir fino-ugrų žemės, bet tuo metu tai jau buvo suslavėjęs kraštas. Gal dar kur užkampiuose baltiškai ir kalbėta, sunku pasakyti. Bet tai jau vis tik jau buvo suslavėjęs kraštas, t.y. rusėniškas. Kaip ir kitos buvusios baltiškos ir fino- ugrų žemės, kurios tapo slaviškomis kunigaikštystėmis.
,,Maskva prieš galindus kariavo kada? XII a. O LDK ir MDK karų pradžia, apie kuriuos kalbame, dviem šimtmečiais vėliau, XIV a. Kaip minėjau, tai baltiškos ir fino-ugrų žemės, bet tuo metu tai jau buvo suslavėjęs kraštas. Gal dar kur užkampiuose baltiškai ir kalbėta, sunku pasakyti. Bet tai jau vis tik jau buvo suslavėjęs kraštas, t.y. rusėniškas. Kaip ir kitos buvusios baltiškos ir fino- ugrų žemės, kurios tapo slaviškomis kunigaikštystėmis.”
– Vargu ar turim patikimų duomenų kokiu laipsniu buvo surusinti vietiniai baltai ar ugrai. Patys maskvėnai tik,berods, prie Petro ėmė vadintis rusais. Rusėnais maskvėnai išvis nesivadino. Tai dabar juos vadintis rusėnais patikimai, manau, negali. Visas tas ,,rusiškų žemių suvienijimo” vajus, manau, vėlyvas reiškinys. O gal net klastotė.
Вся правда о происхождении русских и русского языка. Лекция историка Александра Палия:
youtube.com/watch?v=cC9tKqXtikE
Dėl ,,rusėniškų žemių” – kas ten gyveno:
КАК В ДРЕВНОСТИ НАЗЫВАЛИ ЖИТЕЛЕЙ РОССИИ? И ПОЧЕМУ? Лекция историка Александра Палия:
outube.com/watch?v=EK74_bYVJnc
Čia ne apie karinus puolimus eina kalba. Lietuvybė Lenkijos buvo smaugiama ne karine jėga, o karalystės valdymu ir per bažnyčią po to, kai Jogaila Lietuvą įkišo Lenkijos karalystėn. Rusija priešišką politiką prieš dar pusgyvę lietuvybę tęsė, po Lenkijos, t.y. nuo XIX amžiaus.
Sutinku su jumis, Kažin, santykiu 1:1.
Svarbiausi Maskvos pradėti karai prieš LDK:
Pasienio karas (1487–1494)
Prasidėjo po Kazimiero Jogailaičio mirties, kai Ivanas III pasinaudojo LDK politiniu nestabilumu.
Maskva užėmė kelias kunigaikštystes prie Okos upės ir išplėtė savo įtaką į rytines LDK žemes.
LDK–Maskvos karas (1500–1503)
Priežastis – kelių LDK kunigaikščių perėjimas į Maskvos pusę.
Maskva laimėjo ir prisijungė dideles teritorijas, įskaitant Černigovo ir Siverijos žemes.
LDK–Maskvos karas (1512–1522)
Vienas svarbiausių įvykių – Oršos mūšis 1514 m., kuriame LDK ir Lenkijos kariuomenė sumušė Maskvos pajėgas, nors Maskva buvo užėmusi Smolenską.
Karas baigėsi 1522 m. taikos sutartimi, kurioje Maskva išlaikė užimtas teritorijas.
LDK–Maskvos karas (1534–1537)
Maskva vėl bandė plėsti savo teritoriją į LDK žemes, bet šį kartą karas baigėsi be didelių teritorinių pokyčių.
Citata:
“Pirmiausia kol nebuvo susiformavę lietuvių, negalėjo būti ir lietuvių kalbos. Tai logiška”.
Ne.
Lietuviai – tauta, o tautos susidarė iš genčių, kurios turėjo savo kalbas,vėliau išlikusias tarmėmis, tuo tarpu gentims dėl išlikimo susivienijus – sudėjus turimas teritorijas į vieną, toje teritorijoje, jau bendroje, formuojasi kultūra, kurios pagrindinis požymis kalba, kartu papročiai ir tradicijos.
Negalima tvirtinti, kad baltų kalba nėra seniausia, jei laikoma, kad ji – archiškiausia.
Ir štai kodėl.
Kuomet indoeuropiečiai atėjo Europą, rado medžioklius ir rinkėjus. Kuomet su jais susivienijo, tuomet ir gimė bendra kalba. Baltai, ir lietuviai, kurie gyveno pelkėse ir buvo beveik neprieinami kitiems, todėl ir išliko, kartu išlaikydami beveik nekitusią ar mažai kitusią ide kalbą, kad niekur iš savo vietos nėjo ir pas juos nieko neateidavo, beveik. Buvo kaip ir centre, o Europos centru Lietuvą pripažįsta ir dabar. Toliau nuo centro esančios ide grupės susitikdavo kitus, todėl daugiau keitėsi. Išlikome mes ir, kaip sakė Meje, norint išgirsti kaip kalbėjo mūsų protėviai reikia paklausyti kaip kalba lietuvių sodietis.
Iš čia – lietuvių, gal daugiau baltų, kalba yra seniausia, nes turi tiesioginį ryšį su ide prokalbe.
Gerai paaiškinot naiviam.
Lietuvių kalba – graži, vaizdinga, turinti daugybę sinonimų, atėjusių iš tarmių. Tai mūsų proprosenelių sukurta tobuliausia kalba pasaulyje. Kai kalba lietuviai bendrine (literatūrine) kalba, tai skamba melodingai, švelniai ir inteligentiškai, be įkyraus akcento. Kadangi lietuvių kalboje žodžiai vieni į kitus nepanašūs dėl savo įvairovės, ir ilgesni nei, sakykime, anglų šnekamojoje kalboje, tai tik pradėjus kalbėti lietuviškai, – iš karto įsijungia vaizduotė, o tai labai palengvina bendravimą. O, be to, linksniuojama žodžių galūnėmis, ir tai labai bendravimą daro sklandžiu, be dėmesio įtampos!!!
Dėl lietuviškų žodžių ilgumo:
gal galėtų tai teigiantys paaiškinti, kaip atsitinka, kad angliškas tekstas, išverstas į lietuvių kalbą, gerokai sutrumpėja? Pvz., iš ~15 eilučių dalykinio angliško teksto lieka ~11 eilučių? Kodėl? – Nes „amputuotas” ilgų lietuviškų žodžių galūnes tose kalbose keičia ne vien artikeliai, bet dar ir kiti papildomi žodžiai, tiksliau nusakantys, kas turima galvoje – skaičių, giminę, linksnį, laiką ir kt. minties subtilybes. Nes juk tai vis vien turi būti išreikšta – jei ne galūne, tai kitkuo, ir dar gal ne vienu žodžiu! (Todėl vertėjams labiau apsimokėdavo ne IŠ, o Į anglų ar kt. negalūninę [t.y., su nubyrėjusiomis galūnėmis bei priesagomis] kalbą tekstus versti.).
Be to, negalūninės vakarų kalbos skurdina ir savo žodyną. – Pvz., sinonimus. Todėl visame puslapyje (ir visam kūrinyje) vis kartojasi tas pats veiksmažodis (pvz., eiti, sėsti, sakyti ir t.t.). Būčiau savo mokykliniame rašinyje daug kartų tą patį (ar tos pačios formos) veiksmažodį ar kt. žodį vartojus, tai mūsų kalbos mokytojo parkeris būtų tokį piktą riebų kuolą per visą sąsiuvinio puslapį brėžęs, kad tektų slėpti jį nuo tėvų… Juk bet koks mūsų veiksmas, judesys turi tiek atspalvių, ir tiek aplinkybių jį formuoja, perteikdamas mums kuo spalvingesnį vyksmo vaizdą….
Matote, yra didelis skirtumas tarp to, kiek žodžių naudojama ir kiek yra kalboje. Pvz., anglai viską dedasi (put) – ir batus, ir kepurę, ir marškinius ir t.t. Bet juk ir lietuviai dabar dažniausiai taip daro, nors dar visai neseniai batus avėsi, skara gobėsi, marškinius vilkosi ir t t. Ir anglų kalboje gal irgi yra tokių židžių, tik jų jau niekas nebevartoja ir niekam tas nebekliūna. Kaip beveik jau nebekliūna ir pas mus.
Taip ir su eina (kai yra daug atspalvių – kėblina, sliūkina, žirglioja, tipena, pėdina, bidzena ir t.t.) ir su kitais žodžiais.
DĖKUI už Tamstos pateiktą pavyzdį! – Skaitai tokius, ir vaizdas iš karto atgyja, – jame ne robotai, o žmonės juda.
Pati seniausia, turtingiausia ir gražiausia pasaulyje…tas tai taip, bet: pažiūrėkit dabartinio lietuvio protinio ir dvasinio išsivystymo lygį: ar gali toks lietuvis būti tokios kalbos kūrėjas ? O gal ta kalba , tiesiog, nukrito jiems iš dangaus ? Jie tik ja naudojasi, bet nieko bendra su jos atsiradimu neturi ?
Rojuje su pirmaisiais žmonėmis Dievas, sako, lietuviškai kalbėjęs. Lietuviškai juos išmokė pats Dievas.
Čia tikrai yra kuo stebėtis. Dabartinis statistinis lietuvis jau nebekalba ta labai gražia, sudėtinga, subtilia, turtinga lietuvių kalba. Tačiau mūsų protėviai ta kalba kalbėjo, kitaip apie tokią dabar nežinotume. Kada ir kodėl įvyko toks stulbinantis degradavimas?
O koks tada tavo protinis ir dvasinis išsivystymo lygis?
Labai puikus pastebėjimas. Didelis dėkui. : Reikia turėti omenyje ne liaudies, o pavienių asmenų kurybinę galią. Hmmm…dar reikia pagalvoti…
Leiskite pacituoti: ,,Seniausios yra šios 7 kalbos: hebrajų, baskų, tamilų, lietuvių, persų, islandų, makedoniečių.’’ / ,,Kalbų šeima, kuriai priklauso beveik visos Europos kalbos, kildinama iš indoeuropiečių prokalbės. Į atskiras kalbų grupes šios kalbos, kaip manoma, pradėjo skilti maždaug 3 500 m. pr. Kr. Iš jų išsivystė dešimtys skirtingų kalbų, tokių kaip vokiečių, italų, anglų ir kt. Palaipsniui jos ėmė netekti tam tikrų bendrų bruožų. Vis dėlto viena baltų kalbų šakai, arba grupei, priskiriama kalba išlaikė daugiau apie proindoeuropietišką kilmę bylojančių ypatumų nei visos kitos. Teigiama, kad ta kalba buvo kalbėta dar 3 500 m. pr. Kr. Būtent lietuvių kalba dėl tam tikrų priežasčių liko artimiausia indoeuropiečių prokalbei tiek savo garsų sistema, tiek gramatikos taisyklėmis. Taigi lietuvių kalbą galima pagrįstai vadinti viena seniausių pasaulio kalbų.’’ ( citatų šaltinis: ,,Lietuvių kalba pateko į išskirtinį TOP 7 sąrašą: tik nedaugelis pasaulio kalbų gali jai prilygti’’ – m.technologijos.lt )
Keltų abejonių nustatytas hebrajų kalbų lygus senumas su lietuvių kalba. Juk Mozės vardas giminiuotinas su lietuvių žodžiais mokyti, motė, mokytojas, moksius – “tas, kuris kitus moko”. Mozės žodžio lietuviškums rodytų, kad hebrajai tuo metu, kai Mozė (Moksius) juos vedžiojo po dykumą, savo žodžio dar galėjo neturėti. Gal ta dykuma ir yra kalbos mokymosi vargai, trukę tūkstantmečius.
Dykuma arabiškai – badva. Kažin ką tai galėtų reikšti ?
Lietuviškai žodis ‘dykas’ reiškia laukinis, – dykinėti – “būti, gyventi nieko nedarant, neveikiant būdu”. Arabiškas žodis ‘badva’ – “dykuma” metaforiškai sakant, gali būdą/būduvą – “žemės nieko neauginančios” požymį reikšti. Tokiu atveju žodžio ‘badva’ ryšys tiek garsine, tiek reikšmės prasme gali būti regimas su lietuvių kalbos žodžiais ‘būti, būdas’. Tad arabų kilmės homo sapiens žodį iš lietuvių galėjo veikiau gauti dar iki IDE stadijos lietuvių kalboje susidarymo.
Lietuvių kalbos žodis „dykas” reiškia 1. tuščias; 2.veltui duodamas, nemokamas; 3. beprasmiškas, nenaudingas; 4. laisvas, be darbo; 5. grynas, tikras.
Šaltinis: Lietuvių kalbos žodynas (lkz.lt)
Dzūkai neskiepytą – laukuose, miškuose augančią kriaušį ar obelį vadina ‘dzyka’, kitos tarmės – laukinė, taip pat laukinę kiaulę – šerną dzūkai vadina ‘dzykiu’. Taigi, žodžio ‘dykas’ prie išvardintų reikšmių dar ir “laukinis” – LKŽ gali būti nepažymėta nepagrįstai.
Matyt, dzūkų tarmėje daugiau slaviškos kilmės žodžių, negu kitose lietuvių kalbos tarmėse ( dzykas- laukinis ( dziki-lekiškai laukinis, pieskai-smėlynai ( piasek lenk. smėlis , strošytis- baimintis ( lenk. straszyc) ir pan,)
rus: dikij (дикий) = laukinis ir dar 8 iš to išplaukiančios reikšmės.
Guglas, deja, nepajėgus surašyti tiek to žodžio prasmių, kiek Ch.Lemchenas jų pateikė!
Beje, slavų kalba radosi iš pakraštinių baltų tarmių, taigi žodis ‘dykas’- laukinis prasme gali būti vienas iš tų labai senų ide stadijos laikų lietuvių atsineštas žodis, radęsis iš “savaime išdygti, išdygęs” prasmės.
O man ,,badva” atrodo susijusi su ,,badas”.
Be abejonės laukiniškai gyvenant dykuma reiškė ir badą, bet čia, manytina, jau antrinė ‘dykumos’ reikšmė galėtų būti. Įdomu kokiu žodžiu arabai vadina badą.
Arabiškai badas – madžaa.
Gal ir galima būtų arabų žodį madžaa – “badas” giminiuoti su liet. medžioti. Juk medžiojama, kad alkis (badas) spiria, kad jį nuraminus. Tačiau arabų ‘badva’ – dykuma, giminiuotinas ne su lietuvių “badas” – arabų ‘madžaa’, o su kitos šaknies liet. žodžiu – ‘medžioti’. Taigi išeitų, kad gilioje senovėje arabus jų gyvenime kalbos, kaip ir hebrajus, gali būti, kad mokė lietuviai. Tokiu atveju klaustina, o kaip arabiškai ‘medžioti’?
baikit tuos išsigalvojimus su indoeuropiečių prokalbe prieš penkis-šešis tūkstantmečius, nes jos paprasčiausiai nebuvo: tai simuliakrinis grynojo proto konstruktas. Globalios etimologijos gi rodo gerokai senesnį lietuvių kalbos leksikos sluoksnį, sietiną su pirminiu homo sapiens išplitimu prieš dešimtis tūkstantmečių
Su indoeuropiečių prokalbe ne baigti reikia bet ją suprasti – kaip lietuvių kalbos istorinio proceso susidariusį darinį, kurio tolimesnis istorinis kitimas atvedė į dabartinę padėtį – IDE kalbų grupę. Taigi lietuvių kalba eina kaip kamienas nuo atitinkamos pirminio homo sapiens rasės.
kaip išlikusi gyvbingapasaulio kalbų atšaka, o ne kamienas, nes jis buvo išeinant homo sapiens iš Afrikos. Įdomu, kiek ide prokalbėje yra ne baltiškų žodžių? Javininkystėje jų apstu, nes ji atėjo iš pietų pas mus
Juk kalba radosi, kaip pirminio homo sapiens balsinė emocija. Ji be abejonės vienos homo sapiens rasės individų buvo vienokia, kitų kitokia, kad, tarkim, ir toje pačioje Afrikoje. Taip, kad kalbų kamienai gali būti atskiri. Be to, laikyti lietuvių kalbą ne kamienu, o tik atšaka kažkokios pasaulio kalbos, žiūrint kalbotyriškai priežasties tam joje nesimato.
>Kažin
Yra keistas dalykas. Kalbant apie IDE, tai japonai galvoja (skaičiau), kad jie irgi IDE. Įdomumas, tačiau, kad jie kilę pagal shiatsu – šijatsu (žr. internetą) mąstymą, kur jie atsirado susiformavę iš vandens. Nenuobodu.
,,Seniausios yra šios 7 kalbos: hebrajų, …..” bet hebrajų kalba yra tokia skurdi, kad ten tik bubu ir mumu. Jos net žydai kasdieniniam gyvenimui nevartoja. Naudoja idiš, kur aštuoni iš dešimties vokiški žodžiai. Tokių , seniausių kalbų, galima pririnkti begale. Tarkim Amerikos ar Australijos čiabuvių. Nereikia susitelkti į : Seniausia. Svarbiausia – tobuliausia visų laikų. Visos kitos, nesvarbu kokio senumo , neprilygsta nei iš tolo.
>KAŽIN. Maždaug prieš 60 000 metų žmonės pradėjo migruoti iš Afrikos į Euraziją, tačiau dauguma jų buvo klajokliai, neužsibūdavę vienoje vietoje. Prieš 37 000 metų Kryme apsigyveno pirmieji nuolatiniai gyventojai, tai patvirtina dviejų senovinių žmonių DNR analizė. Pirminis Europos apgyvendinimas, kai vyko homo sapiens kova už resursus su neandertaliečiais, vyko dviem esminėm kryptim – iš Anatolijos ir iš Azijos pakaspijo, migruojant pro Pontą – Juodąją jūrą. Yra pagrindo manyti, kad jau tada šių dviejų krypčių migrantų kalbos skyrėsi, tačiau jose buvo ženklūs bent devyniolika lietuviškų leksinių vienetų iš taip vadinamų 27 globalių etimologijų. Šių dviejų krypčių migrantams susitikus Dunojaus vidurupyje ir atslenkant ledynams (maksimumas LGM prieš 20 000 tūkst. m) susispaudus prieglaudoje formavosi baltų-germanų-slavų protėvių bendruomenė (KAMIENAS), kuri nuslinkus ledynams kažkiek išsivaikščiojo: baltiškoji dalis link Baltijos į šiaurę, germaniškoji link Baltijos į vakarus, kur maišėsi su Iberijos prieglobsčio žmonėmis, įnešusiems į šias tris kalbines grupes savų inovacijų. Slavaviškoji liko vietoje – Dunojaus vidurupio dešinėje ir gal kažkiek pasidavė į pietus. Teigti, kad kitų kalbų dalis išsirituliavo iš lietuvių – nėra pagrindo
Manau, kad tas etimologijų globalumo principas gali būti dabarties žmogaus dirbtinis konstruktas. Nuodugniau pasiknisus lietuvių kalboje, jos žodyne, semantikoje, tautosakoje prigimtiniam poetiškam lietuviui, manau paaiškėtų, kad ir tos 7-ios globalios leksemos yra laikytinos labiau lietuviškomis negu ne.
Lietuviškas kalbinis kamienas nuo homo sapiens laikų kito kaip toks pats savyje, kadangi žmogaus prigimtis yra skirtinga. Ji buvo ir yra veikiama mėnulio fazių, metų laikų, Zodiako ciklų, kūniškojo lytiškumo ir t.t., priklausomai kada ir kuo gimstama. Tūkstantmečiais dėl šių veiksnių vykstant kitimui lietuvių kalbos kamienas priėjo ide kalbinę įvairovę, po kelių tūkstantmečių dar kalbiškai nebuvę toli nuo lietuvių nutolo germanai, dar beveik po tūkstančio metų – slavai. Tai galimai taip vyko iš homo spiens lietuvių ir ide tautų susidarymas lietuvių kalbinio kamieno pagrindu.
Manau ledynmetyje žmonėms, gyvybei žemėje didesne grėsme buvo ne šaltis, o sausra, drėgmės trūkumas netgi atmosferoje. Galimai, jJei susidarydavo debesėlių, tai tik prie ledyno esančioje Žemės dalyje. Tad gėlo vandens, žmonių, apskritai gyvybės gelbėjimosi šaltiniu buvo ledynai, iš jų tirpimo ir iš požeminių šaltinių tekėję upelei.
Žmonių traukimąsi iš Afrikos galėjo sąlygoti būtent sausra. Bet ši aplinkybė vargu, kad galėjo bendrinti žmonių grupių kalbas.
kokia jėga galėjo priversti visuose žemynuose naudoti 27 panašius žodžius? Tik pirmine homo sapiens migracija iš Afrikos po platų pasaulį tai tegalima paaiškinti
Paprasčiausiai, gali būti “prifilosifinta” su žodžių semantika.
O kodėl būtent iš Afrikos ?
tam…
– fsf.vu.lt/dokumentai/Tinkl_20170201_hieronymus.jpg
kada baigsite apie litvinų kalbą pliauškę! Juk braliukai ją jau užrūstino!
Rusija Zacharova pratrūko dėl latvių sprendimo: „Nacizmas“
− tv3.lt/naujiena/uzsienis/zacharova-pratruko-del-latviu-sprendimo-nacizmas-n1460210
Rusija savo piliečiams žada „visapusišką pagalbą“.
Kokie jie kantrūs! Juk seniausiai galėjo nusipjauti į tuos pribaltus, keliauti į savo Russkij mir, užtrenkti duris ir gyventi ten sau laimingi, mūsų nei matydami, nei girdėdami….
Kaip pasakyti… nei važiuos rusai į savo protėvynę Rusiją, nei ką… Supraskite, Baltijos šalyse aukštesnė kultūra ir geresnis pragyvenimo lygis. Taip kad tikrai neišvažiuos gyventi į Rusiją.
O gal žmonės, pragyvenę čia visą gyvenimą, tiesiog įleido čia šaknis – čia darbas, namai, prisiminimai, draugai, artimi žmonės – ir visa tai palikti ir kurti gyvenimą kitur yra ne taip paprasta?
Kaip sako rusai, – gerai ten,kur mūsų nėra.
Lietuviai irgi taip sako
,,Lietuviai irgi taip sako.” – Taip, tik posakio prasmė skiriasi.
Čia vienas veikėjas apsimetantis mokslininku, patologinis rusofobas, išsijuosęs meluoja apie LDK ir MDK tarpusavio karus. Meluoja akiplėšiškiausiai, apversdamas aukštyn kojomis faktus.
Tad pakartoju dar kartą.:
– trys Algirdo žygiai į Maskvą 1368, 1370 ir 1372 m. tai jau trys karai, kuomet LDK puolė MDK.
– 1380 m. Jogailos žygis į Kulkovo lauką padėti Mamajui kautis su Maskva. Nespėjo ar “nespėjo” – čia jau kitas klausimas, bet puolė.
– 1406 ir 1408 m. Vytauto kariauna surengė du žygius į MDK, užvaldė kelias Okos aukštupio kunigaikštystes.
– Pasienio karas (1487–1494) arba taip vadinamas pirmasis karas tarp LDK ir MDK. Karas prasidėjo LDK įsiveržus į MDK teritorijas už Okos.
– taip vadinamas antrasis karas tarp LDK ir MDK (1500–1503). Ivanas III, nelaukdamas LDK reakcijos (puolimo), pats pradėjo karinius veiksmus prieš ją.
– taip vadinamas trečiasis karas tarp LDK ir MDK (1507–1508). 1507 m. vasario mėnesį Vasilijus III atmetė LDK ultimatumą, todėl vasarą prasidėjo karo veiksmai. LDK užpuolė Černigovo ir Briansko žemes, o Krymo totoriai – Aukštutines kunigaikštystes.
– taip vadinamas ketvirtasis karas tarp LDK ir MDK (1512–1522). Karo pretekstu laikomos Maskvos kunigaikščio sesers Elenos įkalinimas, LDK sutartis su Krymo chanatu ir šio 1512 m. gegužės-spalio mėnesiais pradėti reidai į Maskvos valdas. 1512 m. lapkritį Maskva paskelbė karą ir patraukė Smolensko link.
– taip vadinamas penktasis karas tarp LDK ir MDK (1534–1537). LDK 1534 m. vasario mėnesį pateikė ultimatumą grįžti prie 1508 m. sutartimi nustatytų sienų. Ultimatumas buvo atmestas ir rugpjūčio mėnesį prasidėjo karo veiksmai – LDK kariuomenė dviem kryptim puolė MDK.
Kažkaip susikaičiuoju, kad LDK 9 kartus puolė MDK. 2 kartus puolė MDK. O 1 kartas buvo toks, kad MDK puolė, nelaukdama LDK puolimo.
Toliau turime Livonijos karą (1558–1583). Karą išprovokavo Pasvalio sutartis. 1557 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos-Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ir Livonijos ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas sudarė sutartį, pagal kurią Livonijos ordinas, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė karinę sąjungą prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Karinius veiksmus paradėjo MDK. Kas šiuo atveju “kaltas”?
Taigi, iki Liublino unijos, po kurios tokios savarankiškos LDK nebeliko ir toliau jau turime ATR ir MDK santykius, akivaizdžiai daugiau karų tarp LDK ir MDK pradėjo LDK.
Toliau:
– ATR-Rusijos karas (1605–1618). Pradėjo ATR.
– ATR–Rusijos karas (1632–1634) (dažnai vadinamas Smolensko karu) – trečiasis karinis konfliktas. Pradėjo MDK.
– ATR–Rusijos karas (1654–1667) – Švedų tvano dalis, ketvirtasis karinis konfliktas. Pradėjo MDK.
Po šo karo prasidėjo ATR nuopolis. Rusija visą XVIII a. aktyviai kišosi į ATR vidaus reikalus – nuo Nebyliojo Seimo, karalių rinkimo iki konfederacijų rėmimo (Targovicos, Radomo ir kitų). Atvira karinė jėga malšino oponentus ir rėmė vietinius kolaborantus. Paskutinė oficiali kova – Tado Kosciuškos sukilimas.
Taigi, ką matome? Abipusią permainingą kovą, kai pradžioje kur kas daugiau puolė LDK, vėliau ATR ir tik joms nusilpus ir susitprėjus MDK, pastaroji jau puolė daugiau. Išvada – baikime save balinti, kitą pusę juodinti. Nei ten, ei ten nėra nei baltų pūkuotų, nei absoliutaus blogio. Kas “ant bangos”, tas ir bando plėstis, kai silpnesnoji pusė bando gintis.
Tuos tris Algirdo žygius į Maskvą vargu ar galima laikyti karo žygiais. Tai daugiau Tverės varžymosi dėl viešpatavimo su Maskva reikalai. Mat, Algirdo žmona Julijona buvo tverietė, taigi Algirdas jodinėdamas po medžiokles užsukdavo pagrasinti Maskvai, kad ši skaitytųsi su kaimynės Tverės interesais. Be to, Vytautas savo dukrą buvo ištekinęs už Maskvos kunigaikčio, taigi Maskvos palaikymas prieš Tverę, taip ir totorius, buvo Lietuvos kaip Vytauto ir Kęstučio interesai. Be to, ir Jaunučio prisiglaudimas Maskvoje, o ne kur kitur yra mįslingas. Šie interesų persipynimai dėl Tverės ir Maskvos istoriografijoje nuodugniau kaip ir nėra tyrinėti. Dėl to nėra atsakyta į daugelį Algirdo ir Kęstučio Lietuvos valdymo istorijos klausimų.
Atsiprašau, bet LDK įsiveržimas į kitos šalies – MDK teritoriją su kariuomene yra kas – festivalis?
Dėl ko kas kaip – atidėkime į šalį – aišku, kad dėl įtakos, valdžios, teritorijų. Bet tiesiog faktas – kas į kieno žemes įsiveržė su kariuomene. O įsiveržimas su kariuomene – tai karo žygis. Ir, nors mūšiu nesibaigė, bet paplėšikauta, nusiaubta pakeliui ir aplinkui buvo neblogai.
Tai rusų karinio lėktuvo įskridimas į kitos šalies teritoriją – irgi karas ?
Pačiam rūpi tiesa, ar demagogija?
,,Pačiam rūpi tiesa, ar demagogija? – ,,Nereikia vinguriuoti.” Karas ar ne karas ?
“Karas ar ne karas ?”
Tai pačiam rūpi tiesa, ar demagogija?
,,Išsisukinėjate, kaip žaltys.”
“Užsiimate demagogija”
ką tik Mokslų akademijos skyriaus pirmininkas mano pranešimą konferencijoje viešai įvertino kaip įdomų. Prieš tai dariau pranešimą pas kitą akademiką – jo skyriaus seminare. Belieka padaryti išvadą, kad p “Naivus maskolių radijas klausia” vykdo … “zadaniją”: mane įvardindamas kaip mokslininką – apsimetėlį, žūt būt siekia, kad koncentruočiau savo veiklą mokslų dirvonuose, t.y. įrodinėčiau, kad esu net ne šiaip sau mokslininkėlis, tam, kad, pasak “zadanijos”, nesikščiau į politiką ir į tam tikrų rezonansinių maskoliškų nusikaltimų tyrimus, kuriuose ypač mūsų šauniajai policijai stinga intelekto
čia “maskvos radiją” atsovaujantis, apsimetęs NAIVUOLIU man bando priskirti tai, ką nurodė apie maskolių pradėtus karus … DIRBTINIS INTELEKTAS. Kad iš 11-os Lietuvos, LDK ar ATR sudėtyje karų su maskolija, pradininkas septyniuose buvo kremlius, vėlgi, – ne mano tyrinėjimų išvada: tik pacitavau gal prieš du dešimtmečius cirkuliavusią internete tiesą. Sakyčiau esmė – pradžių pradžia glūdi metraštyje iš 1040 m. : ” i pošla Rusj na Litvu za danju”. Taigi, rusai plėšikai dar tada patraukė į Lietuvą gėrybių grobti, vogti… nuo to viskas ir prasidėjo: gavo per snukius atgal. Gi kremlius pripažįsta tik jėgą. Baisiausia, kad tuose karuose dabartinės Baltrusios teritorijoje buvo išžudyta net du su puse milijono gyventojų – taip teigia mokslo knyga. Tik užauga nauja karta – ir vėl skerdynės. Beje, man labai patinka, kai mane išvadinę chunveibinu “ruporai” pradeda argumentuoti vidine kultūra: labai jau maskoliškai diplomatijai būdingi veiksmai, kurių tikslas ne susitarti, o azijatiškai lavroviškai pergudrauti
Išsisukinėjate, kaip žaltys. Kalba eina apie LDK ir MDK karus. O dabar bandote nuvingiuoti į kitus laikus. Na gerai. Tai kas tais ankstesniais metais puolė Lietuvą? Rusai sakote? O kurie? Iš Maskvos, Kremliaus? Nu ne. Pasirodo, Kijevo, Vokynės-Galičio kunigaikštysčių rusėnai. Kaip kitais atvejais sakote – ukrainiečiai.
Mokslininkas atsiprašant…
tai tamsta išsisukinėjate vinguriuodamas kaip gyvatė. Konfliktai yra tęstiniai, tad jų šaknį svarbu nustayti kaip pirminę priežastį: tuo ir užsiima mokslas, kurį neigiate. Tie rusalkų garbintojai smerdai, kurie puldinėjo Lietuvą, pasuko nuo Kijevo į fino-ugrų žemes jų plėšti ir susikūrė ten maskoliją, kuri dabar grasina branduoliniu ginklu visam pasauliui
Atkreipiu dar kartą dėmesį, kad kalba prasidėjo nuo LDK ir MDK tarpusavio karų, kas yra labai konkretu tųdviejų subjektų ir laikotarpio atžvilgiu. Dėl to pateikėte melagingą statistiką ir, kai melas buvo demaskuotas, pradėjote išsisukinėti ir tolti nuo pradinio apubrėžimo. Dabar jau nuklydote į visiškus tolius, maždaug “o kas kažkada pirmas pradėjo”. O iš kur žinote, gal mezolito baltas pirmas praskėlė makaulę mezolito slavui (juk juos jūs jau tais laikais randate)?
riboti tiriamo reiškinio kontekstą savo naudai – tipiškas maskoliškas išsisukinėjimas, Metraščiai iš 1040 metų rodo, kad smerdai rusalkų garbintojai ėjo plėšikauti į Lietuvą. Gavę į skudurus vėliau nusliūkino į šiaurę plėšti fino-ugrų, nes jų rečiau gyventa. Tie smerdai įkūrė ir maskoliją su jų sostine Mazgava, kur baltai – pamaskvės galėdai susitikę su finais mazgodavo savo rūbus upėje. Dirbtinis intelektas apibendrina daugybę šaltinių, o tamsta “Naivus maskvos radijas” jį kaltinate melagingumu. Kas ant kito sako – pirmiausiai ant savęs pasisako
tik, atsiprašant, idiotas “Naivus maskolių radijas” 15 amžiaus kontekstą gretintą su 11 -o įvykiais, kuriuos traktuoju kaip dokumentuotą priežastį vėlesnei nesantaikai, minties šuoliu griebiasi … aštuoniais tūkstantmečiais ansktesnių laikų, ironizuodamas, kad baltų istorijai bandau gražinti bent jau penkis tūkstantmečius, beje, besiremdamas chamitų-semitų kalbų įtakomis slavų protėviams
Čia paties teiginys “iš 11-os LKD karų su maskolija net 7 pradėjo kremlius. Nereikia svaigti”.
Noriu paklausti – ar 1040 m. jau buvo LDK ir maskolija?
Man regis, ne. Tad minėtu teiginiu apsimelavote, o kai tas buvo išryškinta, pradėjote mėtyti pėdas.
tik smulkus miekšelis ir demagogas NAIVUS MASKOLIŠKAS RADIJAS gali klausti: “Noriu paklausti – ar 1040 m. jau buvo LDK ir maskolija?” ir teigti, būktai, aš taip rašiau ir todėl melavau. Tai vienas azijatiškos mongol-tartar demagogijos pavyzdžių, kai pritrūksta argumentų. Dar kartą sakau – rankraščiai liudija, kad jau 1040 metais smerdai ėjo plėšti Lietuvos, o po to kai gavo gerai į skudurus, vėliau pasuko į šiaurę ir plėšdami fino-ugrus įsikūrė maskoliją. Taigi, tas žygis į Lietuvą ir tapo vėlesne LDK ATR karų su maskoliais priežastimi
O tai pačiam mongolai, totoriai ne žmonės, jautiesi prieš juos kuo tai pranašesnis? Prieš rusus irgi?
Na, bet ir žaltys…
Manau, neverta gaišti laiko ginčams su pro ru troliais. Matyt, toks jų darbas.
Tai jūs paneikite tą LDK ir MDK karų chronologiją. Ar, kai faktai akivaizdūs ir paneigia jūsų melą, tai primityviai griebiatės klišių klijavimo? Tai čia toks patriotizmas – šališkumas, melavimas, dvigubi standartai?
Mano supratimu, tikras patriotizmas turi remtis tiesa, objektyvumu, žinojimu.
NAIVUOLI – kai mongol-tartaras praeities vizijoje pasodins patį ant kuolo, tada gal pradėsi mąstyt apie žmogiškumą ir karo nusikaltėlius Bučoje bei Irpenyje
Na žinoma, kuolas XIII a. yra daug baisiau, nei XX a. naciu koncentracijos stovyklose nudiriama oda, lupami nagai, mediciniai eksperimentai, dujų kameros.
Kad esate primityvus propagandistas, jau seniai aišku, tad galite taip nebesistengti to vėl ir vėl įrodinėti.
Kacapų agresyvumas yra žinomas istoriškai. Tad dabar nėra ko įrodinėti.
netikslus su skaičiais. LKŽ 20 tomų yra 2 mln. žodžių, o ne apie 0,5 mln. Nepagrįstai padidintas pasyvus 3000 – 5000 žodžių apimties vidutinio žmogaus žodynas iki 20–40 tūkst. Tai jau įgudusio rašytojo žodynas.
Leiskite pacituoti iš prancūzų istoriko, parašiusio nuostabiausią istorinę knygą: PICHELO ,,ŽEMAITIJA’’, kuri išleista ir su lietuvišku vertimu: ,,Žemaičiai – paskutiniai Europos pagonys, kuriems pagrįstai priskiriamas Europos išgelbėtojų nuo Čingischano Aukso ordos užkariavimų nuopelnas. Nė viena tauta negali pasigirti nukovusi tiek mongolų chanų kaip Žemaitija. Nė viena tauta nėra turėjusi tokių šaunių karių raitininkų kaip Žemaitija. Mongolai neprilygo Žemaičiams, nors irgi buvo puikūs raiteliai. Jokia tauta nėra laimėjusi tiek mūšių su mongolais, paėmusi tiek daug karo grobio kaip Žemaitija. Vien Žemaitija patyrė tokią daugybę aukų per karus su teutonų riteriais. Niekas kitas taip patikimai kaip Žemaitija nebuvo atrėmęs įsiveržusių svetimšalių armijų, kurios šešis amžius be paliovos visomis įmanomomis kryptimis brovėsi į šalį. Tie grobikai buvo ir teutonų riteriai – iš vakarų, ir Čingischano mongolai – iš pietų, ir lenkai – iš pietų, ir rusai – iš rytų, ir švedai – šiaurės.’’
Čia tai jau grynai beletristinis klausimas, – kokiu tikslu autorius savo kūrinio veikėją “Žemaitija” pavadino.
Šiąnakt „Svoboda” pranešė apie buv. skaitytojų mėgto žrn. „Ogoniok” vyriaus. red-rių V. Korotičių, pasakojo apie pasklidusius gandus, jog jis teikė paslaugas KGB. Apie tai, kad buvo siunčiamas į kažkokius Kanadoje bei JAV vykusius mokslinius, ar pan. dalykinius renginius, bet už tai privalėjo „atsidėkoti” KGB, kad neužkirto jam kelio į ten. Teigiama, jog jis atidirbo už tai. Laidoje svarstyta, ar velionis buvo ir KGB darbuotoju, ar tik atskiras užduotis įvykdydavo.
……………………………..
– lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Kazlauskas_(1930)
„1965 m. jo pastangomis įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965–1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje 1964 m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje.
1970 m. buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas buvo surastas lapkričio 17 d. Neryje. Mirties aplinkybės nežinomos – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.”
Štai kokia reikšmę jie teikia kalbai… Visus ir viską, kas susiję su Kalba, kurią Kremlius laiko savo konkurente, trukdančia jam paskelbti RU kalbą bei tautą esant pasaulio seniausiomis (t.y., pasaulio sukūrėjomis), reikia naikinti. Išvada: a.a. prof. Jonas Kazlauskas nesutiko atlikti jam pirštą užduotį. Už tai ne tik negavo leidimo skaityti tą kursą, bet ir toliau gyventi neskleidžiant KGB „tiesos” apie kalbas bei tautas jam neleista…
O ką mes dabar?
Na, o mes rytais klausome nacionalinės ir kt. radijo stočių, o jų laidų vedėjai staiga ėmėsi „publikuoti publikai skirtingose lokacijose publikuotojų publikuojamas publikacijas…” Kartos, skleidusios radijo bangomis išskirtinai gražią, taisyklingą lietuvių kalbą – tartį ir žodyną – beveik neliko… Vaikams nebėra iš ko tokios išmokti.
Tada ↑ ir dabar ↓ –
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000534175/grazi-ir-ta-galinga-lietuva-lietuviskai-kalbancios-varnos ; 2025-10-25.
• Ugdymas lietuvių kalba – problema
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos-lietuvos-zinios/ugdymas-lietuviu-kalba—problema/
„Galgių seniūnaičio toks požiūris, kad „nuo kada Galgiai yra lietuviškas kraštas?”
• 12 eurų ir tapsite kitu žmogum
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos-lietuvos-zinios/12-euru-ir-tapsite-kitu-zmogum/
(Iš Aldonos į Andželą ; Vardą keitė 24 kartus ; Komentuoja psichologė Viktorija GRIGALIŪNIENĖ ;
„Moterims spaudimas tik auga, ir nuomonės formuotojos labai darbuojasi. Vieni darosi tatuiruotes, plastines operacijas, kiti keičiasi vardus, nes tai paprasta.”
“Jei norite išgirsti kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą ir klausykitės”. (Antoine Meillet)
( Dariui Simeonaiciui patarimas :geriau jau patyleti jei negali nieko prasmingo pasakyti ….)
• Ar sostinė išsaugos lietuvišką veidą?
– pozicija.org/ar-sostine-issaugos-lietuviska-veida/
„Vilniaus miesto tarybos posėdyje kalbėjęs Tarybos narys Almantas Stankūnas paviešino rezoliucijos projekte nutylėtus migracijos keliamus pavojus sostinės lietuviškai tapatybei. Jo kalba, pasakyta svarstant šį dokumentą, sukėlė audringą kairiųjų reakciją. A. Stankūnas nebijo konfrontacijos. Jis […] meta politinį bei moralinį kaltinimą rezoliucijos rengėjams. Kalba apie „lietuvių išstūmimą iš savo sostinės“, „naujuosius kolonizatorius“, „tautinės savigarbos praradimą“, ir net įvardija rezoliuciją kaip „odiozinę“. A. Stankūnas mobilizuoja, siekia „supurtyti“ Lietuvos politikus ir pažadinti politinę reakciją.”
Teorija, kad žmonės kilo iš Afrikos paremta tuo, kad ten rasta daug kaulų iškasenų. Bet yra vienas “bet”. Jie rasti vienoje vietoje, kur dėl žemės plutos lūžio atsivėrė žemės sluoksniai. Kas slypi po žeme kitose vietose, kituose žemynuose, niekas gerai nežino.
Tad Afrikos teorija negali būti laikoma neginčijama. Priedo, turint omeny politkonjunktūrinę ideologiją.
Afrikos teorija remiasi politkorektiška prielaida, kad visi žmonės yra lygūs, o tada tenka priimti, kad visi kilo iš vieno centro. Taigi, jau prielaida nemoksliška. Jau nekalbant apie daugybę kitų skylių toje teorijoje. Pvz., kaip su tais radiniais Ispanijoj ar Kaukaze, kuriuos datuoja milijonais metų? Kaip galima ką nors tvirtinti neištyrus sluoksnių po ledyno sąnašom ar po amžinuoju įšalu ? Kaip juodaodžiai, atėję į Europą tapo baltaisiais su visai kitais bruožais ir savybėmis ?
Afrikos teorija remiasi antropologinių radinių charakteristika ir datavimu bei paleogenetiniais duomenimis. Neužmirškite, kad iki homo sapiens buvo visa plejada humanoidų – neandertaliečiai, denisoviečiai, homo erectus ir t.t. Ir juodaodžių tarpe yra albinosų
Antai, nustatyta, kad Vilniuje po Katedra yra apie 15 cm žmonių ir gyvulių kaulų sluoksnis, bet iš kurio jie laikotarpio – viešų duomenų nėra.
O kodėl, dalyvaujantys ginče, neprisimenat Rusijos akademiko V. Toporovo . Jo darbai atsako į daugelį kylančių klausimų .
>Bartas
Ginčuose dažnai dalyvaut nesinori, nes tuoj būsi kokia IV-ta ar V-ta rusų kolona apšauktas. O apie Rusijos akademiką V. Toporovą lietuvių tautos istorijos knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 7- 8 p puslapiuose taip parašyta: “Knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” yra priskirtina lietuvotyrai – mokslo sričiai, kurią kaip filosofinę kategoriją litvovedenije (Science of lithuanian studies) įteisino Rusijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, prof. dr. Vladimiras Toporovas (1928 – 2005, nuotrauka). Ištyręs, jis konstatavo, kad slavų prokalbė susiformavo iš periferinių baltiškojo tipo dialektų ir tai pasidarė svarbu tiriant tiek rusų, tiek lietuvių, tiek kitų pasaulio tautų istorijas. Vladimiras Toporovas yra daug nusipelnęs lietuvių ir baltų istorijai. Jis parengė daugiatomį prūsų kalbos žodyną, o 1991 m., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą sausio 13 d. įvykių Lietuvoje metu, V. Toporovas atsisakė TSRS valstybinės premijos už knygos “Pasaulio tautų mitologijos enciklopedija” išleidimą. Jis, dirbdamas kartu su Rusijos Mokslų Akademijos nariu, vėliau Kalifornijos universiteto prof. dr. Viačeslavu Ivanovu (1929 – 2017, nuotrauka) straipsnyje “Zametki voprosa o drevneišich otnošenijach baltijskich jazykov” nustatė, kad “slavų kalbinę grupę (modelį) reikia laikyti baltų kalbinės grupės kalbų kitimo pasekme. Straipsnyje pateikti faktai rodo, kad atvirkščias santykis tarp jų yra neįmanomas. Kalbėdamas apie baltų Dievus, straipsnyje “Zametki po baltijskoj mifologii (1972) ir remdamasis daugiausia prūsų medžiaga, akademikas V. Toporovas rašo, kad virš prūsų religinės sistemos ir net virš jos panteoną vainikuojančios dievų triados stovi VIENAS Dievas, latvių Dievs, prūsų Deivs, kuris vėliau buvo pavadintas Okopirms. V. Toporovo mintys baltams yra vertingos dar ir tuo, kad aiškina Baltų tikėjimą kaip religijos rūšį, kuri lydėjo ir tebelydi juos tūkstančius metų: kitos religijos atsirado baltų tikėjimo pagrindu. “Todėl, rašo dr. Dainius Razauskas, – religija “Romuvos” bendruomenėse nėra rekonstrukcija ar mėgdžiojimas, nes tai, – natūrali senos religijos tąsa, giliai įsišaknijusi baltų sąmonėje”. Dėkoju.
V. Toporovas iškart po kovo 11-osios padarė viešą politinį pareiškimą, kad palaiko paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę. Toporovo nuopelnai baltistikai yra neįkainuojami. Deja, jo atminimas Lietuvoje regis nėra deramai įvertintas. Tas rodo, kad Lietuva nesugeba suvokti jo nudirbtų darbų baltistikos srityje vertės arba valdžiose pabuvoję asmenys yra neturintys lietuviškos valstybės ir tautos savigarbos.
Dėkoju abiem vyrams. Už išsamų paaiškinimą “plačiajai liaudies masei”.