Rugsėjo 10 d. Kėdainiuose, „Sengirės kinas“ surengs specialų filmo „Sugrįžimas“ seansą, siekiant atkreipti dėmesį į ekologinius iššūkius, su kuriais susiduria derlingoji, intensyviai žemdirbystės eksploatuojama vidurio Lietuva.
„Sengirės kino“ dėmesio centre – laukinės gamtos atkūrimo sumanymai
„Sengirės kinas“, pavasarį pradėjęs kiną ir pamoką ekologijos tema jungiantį sumanyma, po vasaros pertraukos grįžta naujam veiklos laikui. Kartą per mėnesį projektas suburia žiūrovus daugiau nei 80-tyje vietų visoje Lietuvoje ir kino pagalba kviečia sutelkti dėmesį į gamtos saugojimo temas.
Filmai yra rodomi su mokslininkų video pristatymais, aktualizuojančiais jų temas Lietuvos kontekste. Rugsėjį „Sengirės kinas“ kvies kalbėtis apie laukinės gamtos atkūrimo koncepciją, tvarų ūkininkavimą ir vidurio Lietuvos ekologinius iššūkius.
Filme „Sugrįžimas“ – naujas ūkininkavimo požiūris ir viltis gamtai
Rugsėjo 10 d. žiūrovai visoje Lietuvoje turės galimybę išvysti dokumentinį Davido Aleno filmą „Sugrįžimas“ (Wilding, 2023 m.), sukurtą pagal pasaulinį bestselerį, Izabelos tryjos (Isabella Tree) autobiografinį romaną tuo pačiu pavadinimu.
Tai istorija apie Knepo (Kneppo) dvarą Didžiojoje Britanijoje, kurio šeimininkai I. Tryja ir Č. Burelis (Ch. Burrell) prieš du dešimtmečius nutraukė 400 metų gyvavusį intensyvios žemdirbystės paprotį ir nualintos žemės sveikatą atstatyti patikėjo gamtai.
Rezultatas pranoko lūkesčius – per kelerius metus į jų žemes ėmė grįžti retos gyvūnų ir augalų rūšys, o tūkstantį hektarų plytintis kraštovaizdis pavirto klestinčiu gamtos prieglobsčiu.
Ši istorija iliustruoja naują požiūrį į ūkininkavimą, apie žmogaus ir gamtos santykio permąstymą klimato krizės akivaizdoje. „Sugrįžimas“ – tai filmas apie viltį, kad net smarkiai pažeista aplinka gali atsigauti, jei tik leidžiame gamtai veikti jos pačios jėgomis.
„Knepo dvaro istorija įkvepia ir mus Lietuvoje. Tai priminimas, kad žemė yra gyva, o kai suteiki jai erdvės kvėpuoti, ji atsilygina nepaprastu gausumu – sugrįžta rūšys, atgyja dirvožemis, dykynėse ir vėl atsiranda gyvybė.
Patirtis rodo, kad ūkininkavimas nebūtinai turi būti gamtai priešingas – jis gali būti su ja sąjungoje“, – sako Žymantas Morkvėnas, gamtosaugininkas, nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas.
Rugsėjį „Baltijos aplinkos forumas“ prisijungė kaip „Sengirės kino“ partneris turintis daug žinių apie Lietuvoje įgyvendinamus laukinės gamtos atkūrimo projektus ir ūkininkus, kurie savo veiklą derina su aplinkosauga. Organizacijos tikslas – padaryti gamtą artimą ir suprantamą visiems, skatinti atsakingą išteklių naudojimą ir užtikrinti biologinės įvairovės išlikimą.
Tvaraus ūkininkavimo įtaka laukinės gamtos atkūrimui
Filmas „Sugrįžimas“ kviečia plačiau diskutuoti apie laukinės gamtos atkūrimo koncepciją (anglų k. rewilding) – laukinės gamtos sugrįžimą į žmogaus veiklos pažeistas teritorijas.
Tai nėra tik ekologinis sprendimas, bet ir filosofija, kviečianti žmogų permąstyti savo vietą Žemėje. Ar ūkinė veikla gali būti gamtai draugiška? Ar galime išmokti gyventi taip, kad aplinka ne tik nenukentėtų, bet ir klestėtų? Kitokio požiūrio į ūkininkavimą klausimas yra išskirtinai svarbus vidurio Lietuvoje, kur žemdirbystė intensyviausia.
Rugsėjo 10 d. „Sengirės kinas“ surengs specialų filmo „Sugrįžimas“ seansą Kėdainiuose, siekiant atkreipti dėmesį į ekologinius iššūkius, su kuriais susiduria derlingoji, intensyviai žemdirbystės eksploatuojama vidurio Lietuva.
Čia išnaudojamas kiekvienas laisvas žemės plotelis, ir akys neaprėpia plačių monokultūrinių laukų. Kokia šio maksimalaus žemės eikvojimo kaina gamtai ir žmonėms ir ko būtų galima pasiekti veikiant išvien su gamta?
Tai filme iliustruoja įkvepianti Knepo dvaro istorija, tačiau šiiems sumanymams atliepia ir ne vienas tvarus ūkis Lietuvoje.
„Baltijos aplinkos forumas“, kasmet rengiantis „Gero ūkininko“ čempionatą, nuolat ieško ūkininkaujančių santarvėje su gamta, ir visuomenę kviečia į papročiu tampančius „Pasivaikščiojimus su ūkininkais“, kurie kaip ir Knepo dvaro šeimininkai, nusprendė savo veiklos vertę matuoti ne derliaus centneriais, bet nauda gamtai ir žmonijos ateities kartoms.
Filmo seansą Kėdainių r. M. Daukšos bibliotekoje lydės susitikimas su netoliese, vaizdingose lankose šalia Nevėžio, savo laimingas karves ganančia Vilma Živatkauskiene.
Česlovo Milošo Isos slėniu pavadinta vietovė dabar Vilmos ūkininkavimo dėka yra tapusi viena tų retų salų regione, kur klesti bioįvairovė. Jos laimingų karvių banda ne tik maitina šeimą, bet ir padeda išsaugoti sparčiai nykstančių rūšių buveines – pievas, kuriose vis dar girdėti griežlės, o vasaromis žydi gausybė laukinių gėlių.
„Geras ūkininkas – tai žmogus, kuris mato žymiai plačiau, nei jo laukai ir gyvuliai. Tas, kuris randa darną su jį supančia aplinka, gamta ir stengiasi matyti ne vien tik pelną, bet ir siekia pasirūpinti visa aplinka ir ekosistema, esančia aplink jį“, – teigia V. Živatkauskienė.
„Pasivaikščiojimai su ūkininkais“ – apie ūkininkavimą kitaip
Rugsėjį „Sengirės kinas“ ir „Baltijos aplinkos forumas“ kviečia ne tik į filmo „Sugrįžimas“ peržiūras, bet ir du pasivaikščiojimus po netradicinius Lietuvos ūkius.
Tai galimybė savo akimis pamatyti kaip atrodo klestintys ūkiai, kuriuose priimami tvarūs sprendimai. Rugsėjo 6 d. „Pasivaikščiojimas su ūkininku“ vyks Martinėlių šeimos biodinaminiame ūkyje, Levaniškių dvare (Širvintų r.).
Čia biodinaminės filosofijos principai jungia augalininkystę, gyvulininkystę ir komposto gamybą. Ūkis veikia kaip gyva ekosistema, kurioje taip pat yra puoselėjamas kultūros paveldas.
Rugsėjo 13 d. pasivaikščiojimas įvyks Vilmos ir Vlado Živatkauskų ganyklose vaizdingame Isos slėnyje (Gineitų k., Kėdainių r.). Svečiai grožėsis kraštovaizdžiu, kur natūralios pievos ne tik džiugina akį, bet ir tampa prieglobsčiu nykstančioms rūšims.
