KTU žinovės atskleidė, kodėl kultūros paveldas svarbus bendruomenių vienybei

Kokios priežastys lemia, jog vienos bendruomenės susitelkia net ir krizių akivaizdoje, o kitos išsisklaido? Kauno technologijos universiteto mokslininkės atrado netikėtą sąsają – kultūros paveldas nėra vien tik praeities palikimas, bet ir svarbus dabarties veiksnys, stiprinantis žmonių priklausymo jausmą bei skatinantis bendrą veikimą iškilus sunkumams.

KTU mokslininkių kartu su užsienio partneriais vykdomame „Erasmus+“ projekte UPRUN buvo atliktas tyrimas Lietuvoje, kuriame nagrinėti veiksniai, kurie padeda bendruomenėms išlikti tvirtoms bei vieningoms net ir sudėtingomis aplinkybėmis.

Dėmesys skirtas kultūros paveldui, pasitikėjimui, jausminiam ryšiui su gyvenamąja vieta bei gyventojų dalyvavimui sprendimų priėmime, kurie kartu stiprina socialinius ryšius ir skatina bendrą veiklą, rūpinimąsi aplinka bei veiksmingą reagavimą į krizes.

„Atspari bendruomenė – tai grupė žmonių, kuri geba susitelkti, suvienyti savo jėgas ir spręsti kylančius iššūkius, rūpintis savo aplinka ir kaimynyste.

Tai nereiškia, kad problemų nėra arba jos visos išsprendžiamos, bet atspari bendruomenė ieško sprendimų ir stengiasi išlaikyti tarpusavio ryšius net ir sunkiais laikais“, – sako tyrimo bendraautorė, KTU doktorantė Eglė Januškienė.

Tokios bendruomenės palaiko tarpusavio ryšius, dalijasi atsakomybe ir nebijo veikti kartu. Priešingai, pažeidžiamos bendruomenės pasižymi uždarumu, žinių stoka ir nuostata, kad nieko nepavyks pakeisti.

Kultūros paveldas – bendruomenės atsparumo šaltinis

KTU mokslininkių tyrimas atskleidė, kad bendruomenių atsparumui didelę reikšmę turi kultūros paveldas. „Kultūros paveldas yra svarbus gyvybingos bendruomenės tapatybės bruožas, leidžiantis žmonėms suvokti savo išskirtinumą ir tarpusavio ryšius“, – teigia KTU docentė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Pasak jos, kultūros paveldas – tai pagrindas, ant kurio statoma bendruomeninė tapatybė, puoselėjantis vietos, tapatumo, evoliucijos, nuosavybės ir bendruomeniškumo pojūčius. Per paveldo saugojimą bendruomenės ne tik palaiko savo istorinį tęstinumą, bet ir stiprina bendrystę, pasitikėjimą ir atsakomybę už bendrą ateitį, tapdamos atsparesnės išorės iššūkiams.

Psichologinis ryšys su vieta taip pat atlieka svarbų vaidmenį. KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) docentės dr. Aušros Mlinkauskienės teigimu, kai gyventojai rūpinasi parkais, senais pastatais ar simbolinėmis vietomis, jie ne tik stiprina ryšį su aplinka, bet ir kuria kolektyvines veiklas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Tai ugdo atsakomybę, skatina savanorystę ir didina socialinį kapitalą, stiprina pasitikėjimą tarp bendruomenės narių bei didina jų gebėjimą savarankiškai spręsti vietos problemas.

Ne mažiau svarbūs ir nematomi veiksniai

Priklausymo jausmas, vietos dvasia, socialiniai ryšiai. Nors jų nemato biudžetai ar planai, jie lemia gebėjimą mobilizuotis krizės metu. „Būtent tai dažnai užtikrina bendruomenės vieningumą, tarpusavio palaikymą ir kūrybišką reagavimą į iškilusius iššūkius“, – pažymi I. Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Pasitikėjimas – dar viena kertinė bendruomenės atsparumo sudedamoji dalis. Pasak prof. dr. Linos Šeduikytės, ypač svarbus yra pasitikėjimas tarp žmonių ir institucijų.

„Jis veikia kaip klijai, kurie leidžia greičiau susitelkti ir veiksmingiau spręsti problemas“, – sako L. Šeduikytė. Tyrėjos teigimu, tai nėra vien jausmas – tai bendruomenę stiprinantis pagrindas, kuris padeda veikti veiksmingai ir atsakingai, ypač tada, kai to labiausiai reikia.

Kuo daugiau skaidrumo, įtraukimo ir dialogo tarp institucijų ir gyventojų – tuo stipresnė ir atsparesnė tampa visa bendruomenė.

Lietuvoje – turtingas paveldas, bet nepakankama gyventojų įtrauktis

Tačiau nepakanka vien kultūros paveldo ir pasitikėjimo – būtina užtikrinti tikrą gyventojų įtraukimą į miesto planavimą ir sprendimų priėmimą.

Tyrimas atskleidė, kad nors Lietuvos gyventojai vertina paveldą ir savo aplinką, dažnai nesijaučia galintys ją paveikti. Pasak A. Mlinkauskienės, nors miestų planavime formaliai vykdomos apklausos, dažnai trūksta tikrų galimybių daryti įtaką, nėra grįžtamojo ryšio, o žinios nepasiekia visų. „Tai lemia nusivylimą ir mažina pasitikėjimą institucijomis“, – sako ji.

Gražulevičiūtė-Vileniškė priduria, kad tikras įtraukimas peržengia vien apklausas – tai dalyvavimas sprendimų priėmime, kūrybiniuose užsiėmimuose, interaktyviose platformose, kur žmonių sumanymai tampa matomi ir įgyvendinami.

KTU SAF mokslininkės pabrėžia, kad įtrauktis turi būti prieinama visiems – ne tik aktyviausiems ar išsilavinusiems. Žinias reikia pateikti įvairiomis formomis – ne tik internete, bet ir gyvai, tiesiogiai.

„Svarbu eiti pas žmones, o ne laukti, kol jie ateis“, – sako E. Januškienė. Ji teigia, kad atsparumas prasideda nuo klausymo, empatijos ir supratimo, kad įvairovė – tai stiprybė.

Panašūs iššūkiai, susiję su gyventojų pasyvumu, ribotu įsitraukimu, nepasitikėjimu institucijomis ir planavimu be tikro bendruomenių įtraukimo, pasak KTU mokslininkių, pastebimi daugelyje Europos miestų.

„Lietuvos atvejis yra vertingas, nes jis atspindi daugelio pokomunistinių šalių padėtį – turtingą paveldą, aktyvias vietines bendruomenes, bet kartu ir struktūrines kliūtis pilnavertei gyventojų įtraukčiai. Tai tarsi laboratorija, kur matome, kaip tradiciniai valdymo būdai susiduria su naujais pilietiškumo ir demokratijos iššūkiais“, – teigia KTU profesorė L. Šeduikytė

Jos įsitikinimu, atsparus miestas nėra utopija – tai pasiekiamas tikslas. Jame gyventojai jaučiasi įtraukti, o paveldas tampa ne tik muziejine vertybe, bet ir gyva miesto dalimi.

„Tokie miestai gimsta ne iš vieno didelio sprendimo, o iš daugybės mažų, kryptingų žingsnių – nuoširdaus dialogo, pasitikėjimo kūrimo, bendrų sumanymų. Tai kelias į ateities miestą, kuriame bendruomenė yra ne stebėtoja, o kūrėja“, – sako ji.

Straipsnį „Fostering Resilient Communities Through the Interaction of Heritage, Policy, and Participation: Insights from a Lithuanian Case Study“ galima rasti čia.