R. Vanagas. Sakmė apie raidę W, mojavusią erelio sparnais

Raidę w jau įšventinom, kam beviauksėti, bedrumsti protą? Manyčiau, keistų minčių ji sukėlė ne vien šių eilučių autoriui.

Pirmiausia nustebino, jog šiaip lyg ir rimti istorikai ta proga nepasirodė itin rimti. Pavizgino uodegą pavėjui? Vienas paporino, girdi, šioji raidė lietuviškoj raštijoj egzistavusi dar tautinio atgimimo – „Varpo“ ir „Aušros“ – laikais, ko jos baimintis? Kitas kaip argumentą pakišo dar senesnius laikus: w figūravusi jau viduramžiais, pirmosiose lietuviškose knygelėse!

Gryna teisybė. Betgi mokslo vyrai turėtų suprasti, jog anuomet mažaraščiui broliui lietuviui bet koks kringelis būtų tikęs… Jog lietuviško, valstybės įstatymu paremto bei saugojamo raidyno – kaip dabar – neturėjome, negalėjome turėti! O lietuviška abėcėlė tam ir buvo sukurta, kad kuo greičiau atsigintume nuo šlėktų tironijos ir kalbos – kaip nuo maro…

Antroji reakcija į w įteisinimą jau grynai mano, asmeninė. Sovietmečiu kai kas netgi įtariai klausinėjo, kodėl pasirašydamas vingiuoju ne v, o w? Išties: pasirašinėjau RWanagas; visuotinės asmenybių niveliacijos laikais w man reiškė tą patį, ką dabar tam tikroj kompanijoj vidurinis pirštas. Aš – ne minia, taip noriu, man tai patinka – ir papūskit į akį! Net jeigu užsienietiška raidė rodytų mano simpatiją Vakarams (kaip ilgi plaukai bei gėlėti marškiniai…).

Tai prisimenu ne dėl asmeninio susireikšminimo: w man tik pavyzdėlis, kaip net viena raidė gali tapti ganėtinai raiškiu laisvės, tapatybės ženklu ir simboliu. Todėl jaučiuosi suprantąs išdidumu garsėjančių bendrapiliečių lenkų pastangas jį susigrąžinti. Pripažinkim: w moja dukart platesniais sparnais nei v!

Kad lenkiška didybė nepritrūktų garo, jie, kaip žinome, kai kuriems garsams fiksuoti sudvejino ir priebalsius cz, sz, rz, nors priebalsių gausa ne tik pragaištingai išpučia kiekvieną tekstą ir knygą, bet dar pragaištingiau plonina piniginę. Tačiau ar lenkai tuo skundžiasi? Ar žada kokią – taupumo, racionalumo sumetimais – reformą? Lyg ir negirdėjau juos pasukant pigesniu keliu.

Kad aukštai į Lietuvos padangę pakilusi w raidė nūn apžvelginėja naujas galimai lenkiškas kalbos (su visais ypatingais priedėliais) teritorijas, nematyti gali tik aklas. Ir vėlgi: tos ambicijos, toji potenciali ekspansija net ir man, lietuviui, suprantama. Taip jau gamtoj yra: vos atsiradus plyšeliui, braunasi, skečiasi naujas diegas, po jo antras, trečias…

O kaipgi šioj situacijoj elgiasi brolelis Jonelis? Ar gina krūtine kiekvieną savo abėcėlės raidę? Lietuvišką žodį, vardą, pavardę? Kaip niekada anksčiau apsiginklavęs politiniais, teisiniais, moraliniais šarvais, skydais bei galimybėm (šioj vietoj normaliai skamba net sąvoka „gerovės valstybė“), ar nepamiršta savosios tapatybės, orumo, pagaliau – istorinio teisingumo?

Kartu su Atgimimu patekėjo šviesus lūkestis: pagaliau! Visas pasaulis pamatys, jog Lietuva nėra šviežiai sugalvota valstybė. Nukris nuo mūsų pečių girnapusė su „didžiąja rusų kalba“, pasirašysime tikrą, objektyvią savo tautos istoriją. Ką jau ką, o kalbą, savo prigimtinį paveldą, nusvidinsim iki šventojo Gralio spindesio…

Motyvacija tryško fontanais. Jei sovietiniam mokslui aiškiai stigo drąsos ir vaizduotės (ir kaip tokie vaisiai galėjo sunokti, gyvenant lagerio aptvare?), dabar šviesuomenė galėjo kvėpuoti laisvais plaučiais, viso pasaulio oru. Atsivėrė archyvai – ir ką pamatėm? Mano senelė caro laikų bažnyčios metrikose buvo įrašyta jau kaip Vanagasova; mano svainis, dar pamenantis Oželio, Ožio pavardę, jau senokai buvo virtęs Kozlovskiu, o paskui Kazlausku (kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių…); grafų Zavišų dvaras Zavišiškiai dabar kažkodėl vadinamas Zaviesiškėm; klebonas Ūselis XX a. pradžioj, grynai lietuviškoj Anykščių parapijoj, sugebėjo virsti lenku Ussiel… Ir t.t., ir pan.!

Kaip žinome, fanatiškam Lietuvos istorijos tyrinėtojui Česlovui Gedgaudui vaizduotės tikrai netrūko. Nors šiandien ir pasišaipom iš jo palikimo, dėl vieno dalyko jis tikrai neklydo: senosios Lietuvos istorijos šaltiniai daugeliu atvejų nelietuviški, rašyti nedraugų, o vėlesni atėjūnai sistemingai trypė, niekino jiems neparankius mūsų kultūros ženklus ir pėdsakus, o pirmučiausia jos gyvybės šaltinį – kalbą.

Ir štai dabar!

Kaip K.Šimonio paveiksluose skleidėsi spindulingos vizijos. Dailininkams nebereikės tapyti plakatų, melžėjų ir mechanizatorių, poetai nebesidangstys visokiais kukučiais bei metaforom, galės viską lieti „iš dūšios“, iš širdies į širdį! Sulenkintoms, surusintoms, suvokietintoms pavardėms, vietovardžiams grąžinsime baltiškas prasmes; savo vaikams, žiniasklaidai, sporto klubams, muziejams ir viešbučiams, prekybos centrams ir restoranams suteiksime gražius lietuviškus vardus, bylojančius apie garbingą, išskirtinę, neblėstančią mūsų savastį…

Ar šios vizijos šiandien neskamba kaip naivūs idealistų svaičiojimai?

Naivu net klausti!  

Paminėsiu tik vieną epizodą.

Praėjus mažne 25 metams po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, šviesios atminties anykštėnas, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, akademikas Antanas Tyla parašė kreipimąsi Vyskupų konferencijai, siūlydamas viešai atsiprašyti dėl šimtmečiais bažnyčios vykdyto lietuvių tautos diskriminavimo, lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio persekiojimo.

„Lenkijoje netelpantys ir į Lietuvą atvykstantys lenkai kunigai bažnytinėje raštvedyboje niekino ir žemino lietuvių kalbą, viską slavino, iškraipydavo krikštijamų naujagimių pavardes, vardus, gimimo vietovardžius“, – rašė garbus istorikas, džiaugdamasis, jog „lietuvių tauta iškentėjo, bet kilniai ir didvyriškai apgynė ir išsaugojo lietuvių kalbą, kaip Aukščiausiojo sukurtą žmogiškąjį turtą“.

Prabėgo dar beveik 10 metų, o kas pasikeitė? Kol gainiojom padebesiais ereliškąjį w, tautinis idealizmas blykčioja jau tik žaltvykslėm pakrūmėse… Išvardinti „naujo tipo“ pavardes, kai moterys renkasi „trumpikes“ arba vyriškas, dažnai net nelinksniuojamas? Gal pateikti sąrašą vaikų vardų, kurie ne tik netautiški, bet ir nežmoniški? Tiek to, ilgas būtų tas sąrašas, o ir vaikų gaila…

Kas žingsnis šitaip. Štai važiuodamas į Kėdainius, pakelėje skaitau nuorodą: „Czeslawo Miloszo gimtinė“. O nuvykęs į Nidą matau: „Thomo Manno muziejus“. Ir šiaip svarstau, ir kitaip: kokia kalba čia parašyta? Lietuvių? Ne. Lenkų? Ne. Vokiečių – irgi ne. A, supratau: didžiaraščių!

Betgi brolelis Jonelis toks… liberalus! Vis bijo, kad bus apšauktas prasčioku, tamsuoliu, kaimiečiu. Viena ranka diriguodamas pasaulio lietuviams tautišką giesmę, kita taip pravėrė Lietuvos vartelius, kad siūbtelėjo visa rusakalbių lavina…

Jau, žiū, invaziniai kiekybe nustelbė ir vietines w raidės patriotų gretas, juolab veikiausiai atplukdė dar karštesnių savo teisių gynėjų…

O Jonelis? Tebeskėsčioja rankomis nesumodamas, kaip čia visiems vienu metu įtikus, patikus, ginkdie nieko neįžeidus – ir uždirbus? Tiek pasaulinių tendencijų, madų, empatijų, globalios darbo pasiūlos, kad lietuviškai jau nė nebeaprėpsi, neišsakysi visko! Matyt, mūsų kalba išties pernelyg sudėtinga, o gal sekli, užmaurojusi – taigi atgyvenusi…

Ir pradeda Vilnius naują dieną nebe nuo raidės v, net ne nuo w (Wilno…), o nuo nūn smarkiai išvešėjusios z: zdorov!