R. Vanagas: Privalome saugoti gamtą, krašto vertybes ir tradicijas

– Apkeliavote nemažai šalių. Kuo Lietuva skiriasi nuo kitų šalių?

– Man Lietuva pirmiausia – namai. Ne tiek gamtovaizdis, klimatas, pažįstami medžiai, ežerai ir žmonės, kiek dvasinė savijauta. Nors klimato požiūriu mano organizmui yra kur kas palankesnių kraštų, bet kokioje kelionėje galvoju, kaip gera bus sugrįžti.

Pirmą kartą Lietuvą iš šalies pamačiau 1974-1975 metais, su Klaipėdos studentų šokių ansambliu keliaudamas po šiaurės Kazachstaną. Tada mes Aktau gyventojams parodėme dokumentinį filmą apie Lietuvą. Įsivaizduokite: aplinkui druskožemis, tyrų tyrai be jokio gyvo augalo, statybininkų kombinezonais pilkuojanti salė, o ekrane – tarp žalių girių ir mėlynų vandenų raudonuojanti pasakiška Trakų pilis… Patys nustėrome, kokia graži mūsų Lietuva! O kai paskui paklausėme žiūrovų, ar norėtų atvykti pas mus į svečius, išsiveržė kažkas panašaus į aimaną: betgi tai neįmanoma, jūs – iš kito pasaulio! Kokia graži Lietuva, ne sykį girdėjau ir triskart viešėdamas Izraelyje. Jei norite, kad žydui patiktų jūsų dovana, žinokite: labiausiai jis džiaugsis paveikslu su Lietuvos giriomis, ežerais, sniego vėpūtiniais.

– Anykščiuose gyvenate ilgą laiką. Ar niekuomet nesusimąstėte, jog galėtumėte gyventi kitur?

– Mano tėvas – grynakraujis anykštėnas. Aš gimiau Peslių kaime, o kai buvau ketverių, šeima galutinai grįžo į Anykščius. Paskui 30 metų gyvenau Vilniuje. Baigdamas Vilniaus universitetą, nė už ką nenorėjau grįžti į Anykščius! Man atrodė, kad juose visko per mažai: namų, mašinų, žmonių, netgi dangaus… Kadangi dirbau jaunimo žurnalų redakcijose, turėjau progų ne kartą išvykti ir į kitas šalis – Čekoslovakiją, Angliją, Italiją, kitur. Visur man labai patiko, daug ko pavydėjau savo bendraamžiams užsienyje, bet mintis, kad, viską metęs, galėčiau gyventi kitur, niekad nė galvon nešovė: jie – sau, mes – sau!

Ir štai, po trijų dešimtmečių atsidūriau Anykščiuose. Reikėjo ne vienerių metų, kad vėl juose pasijausčiau kaip žuvis vandeny. Bet kai pasijutau – nė už ką nebenorėjau jokio Vilniaus! Pagaliau turiu kone idealias sąlygas dirbti savo mėgstamą darbą, garažas po namu, upė – už lango, ežerai su valtimis ir miškai su baravykais – už kelių kilometrų, kur begali būti geriau? O į užsienį, jei tik atsiranda galimybė, ir iš Anykščių nesunkiai išneriu: ne kartą lankiausi Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Tailande, Kolumbijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV, Švedijoje ir dar mažiausiai dešimtyje šalių.

– Kaip, Jūsų akimis, laikui bėgant kito Anykščių regionas, identitetas, žmonių požiūris?

– Kartais pagalvoju: jei mano tėvai atsikeltų ir pereitų per miestelį, nebepažintų net ir savosios Žvejų gatvės… Kiek automobilių, kavinių, reklamos, visokių grožybių! Kokie spalvingi tapo namai, gausu gėlių, o ką bekalbėti apie kultūros renginių ir parduotuvių asortimentą! Turistų srautai – tiesiog fantastiniai. Tokie išoriniai pokyčiai.

Negaliu nepastebėti, jog akivaizdžiai tapome pilietiškesni, vis drąsiau giname savo nuomonę, rūpinamės pokyčiais Anykščiuose, didžiuojamės jais.

– Kuo Jums ypatinga Lietuva, Jūsų kraštas Anykščiai?

– Lietuva man – savarankiška Lietuvos valstybė, lietuvybės lopšys ir garantas. Šiame kontekste Anykščių – ypatingo grožio krašto, didžiųjų rašytojų gimtinės vaidmuo jau savaime ypatingas: privalome saugoti gamtą, kultūros paveldą, krašto vertybes ir tradicijas, jas turtinti.

Matyt, neatsitiktinai pasirinkau studijuoti lituanistiką, pats rašau: Lietuva man ir lietuvių kalbos, lietuvių literatūros tėvynė. Karta po kartos skiepijo mums vaizdingus pasakojimus, žodžius, atėjusius iš praamžių, senesnius nei sankskritas. O tokių dainų, kokias dainavo mūsų tėvai ir protėviai, neturi jokia šalis – ne veltui jas užrašinėjo žymiausi užsienio mokslininkai…

– Kaip manote, kokie pokyčiai reikalingi Anykščiuose? O gal juose nieko netrūksta?

– Anykščiams trūksta ne grožio, ne paminklų ar muziejų, ne koncertų ir svečių – Anykščiams trūksta jaunų anykštėnų! Kokie žavūs statiniai beiškiltų, kokios modernios lempos beapšviestų mūsų miestelio gatves, man regis, vis lieka ir lieka ta pati skaudi problema: jaunimas, darbo vietos, parama jaunoms šeimoms, „žygiais, o ne žodžiais“ įkūnijama meilė gimtinei.

– Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria jauni Lietuvos kūrėjai?

– Kiekvienam menininkui, ir ne tik Lietuvos, pagrindinis iššūkis – surasti savo išskirtinį stilių, gaidą, temą. Chaotiškame, vis naujesnėmis technologijomis knibždančiame šiandienos pasaulyje prabilti taip, kad išgirstų daugelis… Tikrai sudėtinga! Jauniems Lietuvos kūrėjams ir projekto „Išmanusis miestas“ dalyviams, prisidedantiems prie savivaldybių problemiškų teritorijų atnaujinimo, palinkėsiu nebijoti ieškoti savęs. Dirbkite, kurkite, ieškokite unikalių patirčių. Nors kūrybinės paieškos kartais užtrunka, tačiau jos tikrai vertos Jūsų laiko ir pastangų.

Ir Eurovizijos daina, ir romanu, ir paveikslu mes ryškiausiai išsiskiriame, atkreipiame dėmesį į save tik tuomet, kai sugebame atsispirti nuo savo žemės, kalbos, istorijos, savasties.

– Kodėl jaunimui svarbu kurti Lietuvai?

– Mano gyvenime buvo toks nutikimas. Viename SSRS jaunųjų poetų festivalyje susipažinau su pradedančiu kazachų poetu. Jis man pradėjo aistringai įrodinėti, jog netrukus rašys vien rusiškai – ir, kaip jo tautietis Olžasas Suleimenovas, išeis į plačią rusų auditoriją, o jau tada! Tada jo eilėraščiai ir vardas nuskambės visame pasaulyje…

Man tas entuziazmas pasirodė toks sovietiškai pritemptas, jog panižo jį ataušinti. Pasakiau maždaug taip: rašydamas rusiškai ar angliškai, tu niekada nepralenksi nei tikro ruso, nei tikro anglo. Be to, kas, jei ne tu, žadins ir guos kelis milijonus teturinčią, ties išnykimo riba balansuojančią kazachų tautą? Praėjus 40-čiai metų, iš žymaus Kazachstano rašytojo netikėtai sulaukiau nuoširdžių padėkos žodžių. Pasirodo, mano žodžiai nulėmę visą tolesnę jo kūrybą, suteikę jai neprilygstamos prasmės. Šis pavyzdys, manau, galėtų būti vienu iš argumentų atsakant ir į Jūsų klausimą.