Lietuvai minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą sukaktį, ypatingą pagarbą šiam istoriniam įvykiui kasmet atiduoda ir Lenkijos visuomenė. Lakūnų žūties vietoje Pščelniko miške surengtas papročiu tapęs atminimo renginys. Jame viešėjęs Seimo narys Šarūnas Šukevičius teigia, kad iškilmės simbolizuoja tvirtą brolišką ryšį tarp tautų.
Šiemet sukanka 92 metai nuo tragiškos S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją. Daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.
Aviatorių žūties vietą miško tankmėje šiandien žymi jų atminimą saugantis paminklas ir „Lituanikos“ sparnų pažeistos, į šalis išsikerojusios aplink aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės, netoliese įrengta muziejinė paroda.
Kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį čia susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių mūsų šalies savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.
„Būdami prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo, žinokite, kad tas lopinėlis Pščelniko miške – ir jūsų, lietuvių, žemė. Šiame Lenkijos krašte esate visada laukiami.
Čia tėra vienintelė taisyklė – kad jaustumėtės kaip namuose. Tai yra svarbiausia“, – svetingai sutikdamas lietuvių delegacijos atstovus kalbėjo Myslibužo burmistras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski).
„Jei ne dramatiška didvyriško skrydžio atomazga, šiandien turbūt mes nepažintume vieni kitų. Čia ir dabar mūsų puoselėjamas artimas ryšys yra gyvas įrodymas, kiek daug lakūnų žygdarbis davė dviejų tautų draugystei. Todėl mes ir toliau sakome, kad jiedu vis dar skrenda“, – tęsė kalbą P. Sobolevskis.
Šiuos žodžius savo kalboje atkartojo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Valdemaras Sarapinas. „Prieš 92 metus čia, šiame miške, nutrauktas „Lituanikos“ skrydis nesibaigė.
Žinia apie didvyrišką Lietuvos lakūnų bandymą tapo įkvėpimo šaltiniu naujoms lietuvių kartoms, kurios įgyvendina savo svajones apie reikšmingą tėvynės vietą pasaulio žemėlapyje.
Štai kodėl liepos 17-oji minima kaip Pasaulio lietuvių vienybės diena. Lakūnų vardai tapo meilės ir atsidavimo tėvynei simboliais, jie tapę lietuviškos tapatybės dalimi“, – sakė ambasadorius.
Iškilmingame minėjime drauge su Kauno miesto bei rajono savivaldybių atstovais liepos 13 d. dalyvavo ir Seimo narys, Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.
„Apima ypatingas, sunkiai nusakomas jausmas, matant, kaip branginami S. Dariaus ir S. Girėno vardai taip toli nuo Lietuvos, kitame Lenkijos gale, netoli Vokietijos sienos.
Žemėlapyje mus skiria apie 900 kilometrų, bet jungia bendros vertybės. Kaimynai lenkai rodo išskirtinę pagarbą, saugodami lietuviams brangius istorinės atminties pėdsakus. „Lituanikos“ herojai jiems tapę lyg savi didvyriai. Toks kasmetinis paprotys yra ne kas kita, kaip mūsų tautų tvirto broliško ryšio išraiška“, – įsitikinęs Seimo narys Š. Šukevičius.
Dariaus ir S. Girėno žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimą įamžina paminklinio akmens kūriniu jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla.
Beje, to paties pavadinimo mokykla veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas dainomis praturtino minėjimo iškilmes.
„S. Dariaus ir S. Girėno atminimo renginiuose Lenkijoje lankiausi jau ketvirtą kartą. Šįsyk sutikti mokiniai iš Punsko parodė pavyzdį, kad tas geografinis atstumas nėra pernelyg didelis ir neįveikiamas.
Labai norėtųsi tokia istorine proga čia sutikti ir daugiau lietuvių. Grįžęs į Kauną, kaip įprastai, nuvykau prie lakūnų amžino poilsio vietos Aukštųjų Šančių kapinėse. Tikriausiai dabar ne laikas moralams, tačiau peršasi mintis, kad kaimyninės šalies pagarba šiems didvyriams matoma ir jaučiama gerokai stipriau nei mūsų krašte“, – teigia Š. Šukevičius.
1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km.
Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki transatlantinės kelionės tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.
Buvau toje vietoje prieš 7 metus, per 85 m. sukaktį, kelios dienos po. Tai nė vieno lietuviško kaspino, tik lenkiški. Vadinasi, niekas iš Lietuvos valdžios nebuvo.
>Rimvydas
Pagal Lietuvos savitarpio pagalbos su Lenkija sutartį Lietuvos valdžios atstovai turėjo, gi, ten būti? Keista. Gal valdžioj ne tie buvo?
Nežinau, sakau, ką mačiau – nė vieno lietuviško kaspino, tik lenkiški. Tuo metu kultūros ministrė buvo Ruokytė, premjeras Skvernelis.
Na, nebent kokie vietiniai lietuvių nekentėjai pašalino lietuviškus kaspinus.
Betgi aišku, kad Soldinas, jeigu ne lietuviškas, tai baltiškas (prųsiškas) pavadinimas – tikrai. Plg. pavadinimą Saldutiškis, pavardes Saladžius, Saldukas ir t.t. Tokiu atveju geriausias broliškas lietuvių žygdarbio pagerbimas iš lenkų pusės būtų vietovei grąžinti buvusį Soldino pavadinimą. Tą siūlymą kaip savo idėją Lenkijos valdžiai derėtų pateikti tos vietovės žmonėms kartu su vietos valdžia. Būtent lietuviškojo (prūsiškojo) pavadinimo grąžinimas vietovei (miškui) būtų tas šiuo atveju tinkamas lietuvių lakūnų žygdarbio pagerbimo, dviejų tautų draugystės išreiškimo ženklas.
Dar galima lyginti su Prūsijos miesto Saldavos (vok. Soldau, lenk. Działdowo) pavadinimu. Ta pati šaknis vokiškame užrašyme Sold-, o priesagos -av-, arba -in- abi sutinkamos prūsiškuose vietovardžiuose.
Ir dar Latvijoje yra miestas Saldus, kuris 1253 m. vokiečių raštuose buvo paminėtas užrašant pavadinimus Saldin ir Salden.
Pagal skonį medus yra saldus. Yra sakoma: gardu kaip du medu. Vadinasi žodžiai saldumas ir gardumas gali būti sinonimai. Saldūs obuoliai vadinami saldiniai, taigi jie dėl vienodo skonio lietuvių galėjo būti vadinami ir gardiniais. Panašumą pagal darybą dar turime ir tarp žodžių saldumynai – gardumynai. Tokiu atveju galima įžvelgti ir gilios senovės Soldino – Gardino pavadinimų žodinio radimosi tapatumą. Tai sakytų, kad slavų Grodno pavadinimas yra iš lietuvių Gardinas, o ne atvirkščiai.
Gardinass nuo gardas, kas yra aptverta vieta. Rusiškas gorod (miestas) nuo to paties – aptverta gyvenvietė (opgorožienno – aptverta / apgardinta). Gardinas nuo grad – pietų slavų tarme (gardas – gorod – grad; karvė – korova – krova; varna – orona – vrana; vartai – vorota – vrata).
Gardinas priklausė Haličio- Voluinės kunigaikštystei, kur ir buvo tariama grad, vrana, krova, vrata.
Gardumas čia niekuo dėtas.
Indoeuropiečių gordos, germanų prokalbės gardaz taip pat reiškia aptvertą vietą. Iš šių žodžių kilo vokiečių Garten-sodas, anglų yard -kiemas ir garden-sodas,,skandinavų gaard- kiemas (aptvertas), sodyba , albanų gardh-tvora, lietuvių gardas.
Oj, kaip nesiseka P.Skutui (ir Kažinui) aiškinti etimologijas… Pasirodo, net ir Saldutiškis kilęs ne iš šaknies Sald- (ar Sold-). Kalbininkų žiniomis, Saldutiškis pirmiausiai buvo paminėtas kaip Salgudiškis. Paskui ši vietovė minima kaip Sundutiškis, Silgutiškis, o dabartinis pavadinimas atsiradęs iškreipus pastaruosius vardus. Anksčiau taip pat minimas Spygudiškis. 2015 m. kalbininkas L. Bilkis, vadovaudamasis istoriniais šaltiniais, vietovardį paaiškino kilus nuo XVIII a. asmenvardžio Silgutis arba Silgėnas (asmenvardinis vietovardis).
Tie išvedžiojimai tai metodologinio pozityvizmo, kuris vien tik, galima sakyti, ir tebuvo sovietiniams principams priimtinas kalbotyroje, produktas.
Pavadinimai yra dvasinio santykio su pasauliu, kuriame gyveni, išraiška. Tai reiškia, kad tiriant žodžius gali būti atskleista tautos dvasia. O tai prieštaravo sovietinei ideologijai. Todėl metodologinis sovietinis palikimas regis gyvas.
Tačiau, kaip ten bebūtų, visi tie “iškraipyti” pavadinimai, net ir asmenvardžiai sukasi apie lietuvių prūsų žodžio šaknį Sal/Sol/Sil/Sul, kuri kaip ir saldus medus giminiuotina su meduonis/salduotis reikšme. Tai gili medžių ir medaus/saldaus žodžių semantinio giminingumo senovė. Apie tai komentare plėstis ne vieta.
Jau kas tikrai išvedžioja, tai tamsta😁
Nacikai pašovė Lituanica?
Lenkija pagerbė. O Lietuva?
Lietuva juos žuvimo vietoje pagerbs, kai vietovei bus grąžintas jos lietuviškas – prūsiškas Soldino pavadinimas.