Požiūris į gyvenimą gali keistis ir jis keičiasi. Senovės išminčiaus manymu, požiūris yra proto paletė, su kuria galima įvairiai nuspalvinti mus supantį pasaulį, žmonių pripažintas vertybes ir net jų darkymą.
Istorijos tėkmėje lietuvių kalba pergyveno skaudžius požiūrio į ją kitimo smūgius, bet ištvėrė. Išsaugojome vieną seniausių ir gražiausių indoeuropiečių kalbų.
Taip pat iš senovės žinoma, jog norint sunaikinti tautą, nebūtina griebtis fizinio susidorojimo, užtenka sunaikinti jos kalbą ir tauta sunyks.
Žinome lietuvių kalbos naikinimo būdų ir akimirkų. Vienas paskutinių, kalbos naikinimas ne bet koks ir ne bet kaip, o pačių priimtu įstatymu, įteisinančiu lietuvių abėcėlėje svetimas raides. Specialistų ir kitų piliečių tokio valdančiųjų politikų akibrokšto vienareikšmis neigiamas vertinimas. Tačiau…
Per žiniasklaidą teko išgirsti, kad be reikalo baiminamės svetimų raidžių, jos tik praturtinsią lietuvių kalbą. Oratorius dar padrąsino: turtėkime su svetimomis raidėmis! Ir mintį užbaigė nedviprasmiškai: kodėl gi ne…
Tiesa, nė žodžio apie kalbos darkymą. Kam drumsti jau sudrumstą, ar ne? Palikime ramybėje. Valio! Kodėl gi ne. Praturtėsime. Dabartiniame pasaulyje tai labai svarbu. Net, sakyčiau, madinga. Turtėkime! Bet kodėl toks ribotas galimas praturtėjimas – tik trys raidės, kai pasaulyje žinomos net 107 raidės.
O gal tai užmaskuotas derinimasis prie vakarinių kaimynų abėcėlės? Juk įvairiai pataikaujame kaimynams, galime imti pavyzdį iš kai kurių šalies vadovų!
Tai ir toliau būkime nuoseklūs. Lenkų abėcėlėje tik dvi balsės yra su nosinėmis, o lietuvių – net keturios! Netvarka. Reikia atsisakyti į ir ų nosinių. Kalbos turtintojai ras paaiškinimą: prarasdami turtėjame! Valio! Kodėl gi ne…
Bet vis dėlto ar mes ne per kuklūs? Iš gausybės raidžių imame tik tris. Gal imkime visą pusšimtį svetimų raidžių! Anot oratoriaus, prakalbusio apie abipusį supratimą per svetimas raides, tai mes gal pusę pasaulio geriau suprasime ir maždaug tokiai daliai pasaulio tapsime artimesni! Kodėl gi ne…
Per mūsų televiziją buvo parodytas vienas iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – greta Koliziejaus, Didžiosios kinų sienos ar Maču Pikču ir kt. – Tadžmahalas Agroje. Tai galingojo mogolų (mogholų) imperatorius Šahdžahano XVII a. pastatydintas įspūdingiausias statinys kaip mauzoliejus savo mylimai žmonai Arjumand, dar žinomos kaip Mumtaz Mahal, garbei.
Žinomiausia Tadžmahalo vieta yra balto marmuro mauzoliejus. Visas statinių kompleksas užima net 17 ha. Šį pavasarį per televiziją buvo pasakojama apie Tadž Mahalį. Pasidomėjau enciklopedijomis, kitais žinių leidiniais. Visur Tadžmahalas ar Tadž Mahalas, o viename – Tadž Mahalis. Ką gi, įvairovė. Galima rinktis. Kodėl gi ne…
Vykstant iš Indijos sostinės Delio į Agrą, pakeliui įspūdingas senovinis karalių miestas Džaipūras iš visų pusių apsuptas kalvų su tvirtovėmis ir gynybinėmis sienomis, kuriame yra europiečiui daug ką pamatyti, akis paganyti. O ant kalno rūmai, į kuriuos galima už nedidelį papildomą mokestį pakilti drambliais.
Man, kaip ir daugeliui turistų, įspūdį paliko ne tik miestas, rūmai, bet ir jojimas drambliu. Vėliau tarp lietuviakalbių išgirdau šio miesto pavadinimą su kita galūne. Besidomintis indų kultūra gali rinktis. Kodėl gi ne…
Bet vėlgi – gal norima per įvairovę lietuvius atgrasyti nuo tikrinių daiktavardžių lietuviškos galūnės. Svarbu iš pradžių prie kitimo pripratinti, priprasti, o paskui tai kaip sviestu patepta – šliaužiame į nutautėjimą, išnykimą.
Jau buvau užsiminęs apie lietuvių kalbos naikinimo akimirkas. Nuo XVII a. prasideda slavizmų invazija. Folklore, dainose likę Gromatėlę parašiau… Liko vien tik godos… Lietuviai barzdočiai dūmoja… Teko girdėti jaunimo nusiskundimą: aniems buvo galima, šitiems negalima.
Tai esąs tikrų tikriausias diskrimineišinas! O gal jokios diskriminacijos nėra. Tiesiog reikia pasidomėti, kada tekstai parašyti. Gal jie parašyti dar iki lietuvių kalbos norminimo?!
XXI a. pradžioje pasaulyje buvo suregistruota 6909 kalbos. Daugiausia žmonių, net vienas milijardas du šimtai milijonų, kalbėjo kinų kalba. Iš žiniasklaidos žinome, kad jie rūpinasi savo kalba.
Žinovų manymu, pasaulyje lietuviškai kalba apie keturi milijonai žmonių. Ir mūsų lyderių manymu, lietuvių kalbai jokie pavojai negresia. Gal mus saugo aplietuvinti slavizmai. Ką gali žinoti. Kodėl gi ne…
Viena seniausių indoeuropiečių kalbų ir viena gražiausių pasaulio kalbų – lietuvių kalba nuėjo ilgą ir sudėtingą evoliucijos kelią. Gausėjo žodynas, plito skoliniai. Įvairiai plito.
Išskirtiniai laikotarpiai – okupaciniai laikotarpiai. Iš pradžių vakarų slavų – lenkų kalbos kiek aplietuvintų žodžių srautas, paskui rytų slavų – rusų kiek aplietuvintų žodžių lavina. Šių ir kitokių nevartotinų svetimybių sąraše jų per aštuonių šimtų žodžių.
Pastebėkime, kad iš jų buvo ir leistų vartoti žodžių, paskui jie tapo nebevartotini, o dar vėliau kai kurie vėl vartotini…
Imkime aiškiai okupantų įbruktą žodį vnuk, aplietuvintą anūką.
Per televiziją vienas pilietis dėl šio žodžio maždaug taip samprotavo: labai suprantamas žodis, todėl nevartos jis lietuviško atitikmens vaikaitis, nes prie anūko jau pripratę, jis gražiau skamba ir pan., o be to, dauguma jį vartoja. Galimas daiktas, daugumai mielas ir, be viso to, palaikomas masinių žinių priemonių.
Pasiklausykime LRT Sveikinimų koncerto ir įsitikinkime! Per trumpą laiką nebe dešimtys, o šimtai pranešėjos slavizmo pakartojimų, lyg kokių garbinimų! Gal todėl slavofilai nuosekliai ir užsispyrusiai atmeta lietuviškos kilmės atitikmenis, o pasigardžiuodami propaguoja ir reklamuoja okupacinio laikotarpio svetimžodžius.
Ką padarysi. Yra, matyt, žmonių, kuriems okupaciniai reliktai brangūs! O pasiteisinimas argumentuotas: Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia! Kiek tokių žodžių kaip anūkas – vartotų, paskui draustų, vėl leistų vartoti. Nemažai. Bene dvi dešimtys lietuvių kalbos sistemoje plaukiojančių kitokių žodžių…
Gerai prisimenu, kaip prieš septyniasdešimt metų aukštesnės, vyresnės klasės mokiniams lituanistė aiškino prielinksnio už vartojimą su daiktavardžio kilmininku: jei nusakoma vieta, vartojame už: už puodelio, už namo, už gyvulio, už kalno…
Tačiau laikui nusakyti jis, šis prielinksnis, keistinas prielinksniu po: paduosiu po minutės, ateisiu po paros, atvažiuosiu po metų… Dabar laisvai leidžiama. Laisvai ir su kilmininko linksniu, ir su galininko linksniu. Leidžiama ir tiek.
Arba imkime vyriškas kelnes. Tik ne sportines. Buvo nevartotinas žodis klynas, tačiau be jo vyriškos kelnės sunkiai įsivaizduojamos. Apsigalvojo ir leido! Kodėl gi ne…
Ar ne paprasčiau būtų rašant tekstą, kalbant telktis į tai, ar jis, tas žodis, lietuviškos kilmės, nors tas žodis, galbūt kalbininkų dabar ir leidžiamas, bet jis lietuvių kalbos svetimkūnis. Kaip žinome, svetimkūnius kūnas – visuomenė, anksčiau ar vėliau, bet atmeta.
O kalba gyvas kintantis visuomeninis gaminys, kurio dalyviai tikrai gyvi, gal todėl garsinama: gyvas reportažas, gyvos rungtynės, gyvi, gyvos… – vartotojai ir dalyviai tikrai ir tiktai gyvi asmenys. Kas nori, puikiai suranda kitus lietuviškus žodžius esmei nusakyti.
Netinkančioj vietoj nereikėtų jų vartoti. Reikia tik turėti norą ir pasistengti!
Nesureikšminkime persistengėlių: gyva muzika, gyvas renginys, gyvas žodis… Juk neteko girėti negyvos muzikos, stebėti negyvą renginį ar klausyti negyvo žodžio. Alogiškų žodžių mėgėjai sako – pavartojau perkeltine prasme. Gal…Tačiau reikliau pažiūrėjus – juk nematėme negyvo kalbančio žmogaus!
Suprantama, būtų įspūdinga: negyvėlio, lavono reportažas. Neprasilenkime su logika! Tai visai nereiškia, kad ateityje negali taip nutikti su leidimais ar draudimais, nesvarbu ar dabar kas leidžia vartoti tokiame kontekste šiuos žodžius.
Gal nereikėtų pamiršti ir lietuvių kalbos tvarkytojo, dažniau nei kiti bendraujančio su kalbininkais, paviešintos nuomonės, kad jei kalbininkas ne ta koja ryte išlips iš lovos ar pasikeičia menulio fazė, tada leistieji žodžiai gali būti nebeleidžiami, o neleistieji leidžiami. Kodėl gi ne…
Taip tai taip. Matome, kad požiūris požiūriui nelygu. Jie keistini. O keitimui reikalingos žinios ir geri norai.
Autorius yra LŽS narys
Anūkas, galbūt, yra skolinys, bet, jeigu taip, tai, atrodo, ne okupacijos laikotarpio, o senesnis, gal Kijevo Rusios laikų (ukr. онук). Be to, yra, turbūt, giminingas žodis anyta. Be to, kitose kalbose yra lo. anus, -ūs ‘senė’, s. v. a. ana, v.v.a. ane ‘bobutė, prosenelė’, pr. ane, het. annaš ‘motina’. Taigi, gal čia senas indoeuropiečių žodis, kuris ir lietuvių kalboje išliko kartu su anyta?
Gali būti. Mūsų kalbos tvarkytojai savo darbą supaprastina – jei slavų kalbose randa ką nors panašaus, lengva ranka tą žodį paskelbia skoliiniu.
Senoji slavų kalba turėjo dar daugiau baltiškos kilmės žodžių- az esmi carj- aš esu ciesorius, perstj-pirštas ir pan.
Sprendžiant slaviškas ar ne yra žodis, reikia vadovautis Toporovo išvada, jog slavų kalbos atsirado iš periferinių lietuvių (baltų) kalbos dialektų. Taigi tam lietuvių kalbos dialektumui didėjant buvo nueita iki slavų kaip skirtingos nuo lietuvių (baltų) kalbos atsiradimo. Jos įsitvitinimui ir vartojimo išsiplėtojimui lemiamą vaidmenį turėjo Kirilo ir Metodijaus raidyno jai sukūrimas bei jos vartojimas kaip rašytinės, skelbiant pravoslaviją ir kartu imant ją vartoti kaip kanceliarinę valstybės reikaluose (Rusios ir LDK). Kaip pradinio slavėjimo rezultatą reikia laikyti prūsų kalbos tapimą atskira kalba apie V a. prieš Kristų. Ji Kristaus gyvenimo laikotarpiu, kaip byloja šventi raštai, jau galėjus būti vadinama “prozalitų” (prūsalietuvių) kalba.
Be abejonės tai senas indoeuropiečių laikų žodis. Vengrų senelė taip pat ‘ana, ane’, estų motina – ’ema’ giminingais žodžiais yra vadinamos. Turime vardus Ema, Emilija – galimai dėl estų įtakos, kaip ir Ona, Onutė tos pačios semantikos. Taigi yra labai senų laikų ryšys ir su ugrofinų kalba. Tokiu atveju galima laikyti, kad ‘anūkas’ yra netgi lietuviškos priesagos ,-ukas’ darinys iš ‘ana. ane’.
Vengrų ir estų kalbos yra neindoeuropietiškos, jos priklauso finougrų grupei. Vardas Emilija yra kilęs iš lotynų kalbos ( Aemilia) .
Tai labai didelis klausimas ar yra pagrindo vardą Emilija laikyti lotynišku, kai turime estų ’ema’ – motina, kai yra liet. imtis – rastis prasme, rus. imia – ‘vardas’ ir t.t., – tokią žodžių kaiminystę. Veikiau tai bylotų, kad turime labai seną bendrystę, kaiminystę su ugrofinų grupės kalbomis. Įsigalėjęs vardų kildinimas iš lotynų, graikų ir pan., gilėjant žinioms, regisi kaip ir peržiūrėtinas senumu pasižyminčios lietuvių kalbos naudai. Dabar išeina, kad lietuvių kalba sena, o gyvenimo šeimomis, santykio su aplinka reiškiniui žodžių neturėjo.
Kai kurie lietuviai netgi pop dainose vartoja labai įkyriai skambančią svetimybę ,,faina’’. Užuot sakę ,,pečius’’, sakykime ,,krosnis’’; ne ,,juška’’, o ,,sklendė’’; ne ,,cepelinai’’, o ,,didžkukuliai’’; ne ,,kugelis’’, o ,,bulvių plokštainis’’
nepainiokime ,,faina” su ,,Faina”. Hmm… Hmm…
Kai Kūrėjas paleisdavo į Gamtą kokį nors gyvį, jį aprūpindavo ir gyvenimui būtinų taisyklių rinkiniu, su visomis gyvenimui pavieniui ar šeimomis bei gentimis būtinomis sąvokomis.
Tikėtina, jog savo kūno dalių bei jų paskirties, šeimos, giminės bei genties narių, gamtos, maisto, sveikatos, gyvenimo ir mirties bei kt. būtinus pavadinimus žmogus žinojo dar iki IDE prokalbės medžiui smulkiau šakotis pradėjus. Vienos sąvokos ligi šiol mažai pakitusios išliko, kitos po susiskaidymo į atskiras kalbas kitomis pakeistos buvo.
Todėl lyg ir nėra prasmės dalintis į savas bei svetimas bent jau tokias pačias pirmąsias žmogaus gyvenime reikalingas sąvokas?..
ir padovanojam juos mūsų ŠMSM-jai!
Estijoje atsisakant mokyti rusų kalba, Lietuva tokiu pavyzdžiu neseks
– alfa.lt/aktualijos/politika/estijoje-atsisakant-mokyti-rusu-kalba-lietuva-tokiu-pavyzdziu-neseks/-40353140/
„Lietuva, kaip pažymi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, sekti Estijos pavyzdžiu neketina, nors rusiškose mokyklose mokinių rezultatai, ypač lietuvių kalbos, ir yra prastesni nei lietuviškose. Vis dėlto ministerija akcentuoja, kad tautinių mažumų mokyklose siekiama stiprinti lietuvių kalbos mokymą.”
Juk, jei ministerijos vadovai įžvelgia Lietuvoje kokią nors TM, vadinasi, jų REGA rimtai sutrikusi? (Juk negalime įtarti, jog švietimui ir mokslui mūsų šalyje vadovauja teisės tekstų nepajėgiantys suvokti asmenys, jog jiems vaidenasi tuose dokumentuose tai, ko ten nėra, arba kas visai priešingai parašyta???)
Šiandien p. Kasčiūnas kalbėjo apie savo siūlymą stiprinti lietuvių kalbos mokymą rusakalbių mokyklose. Lenkakalbėse mokyklose taip stipriai mokyti nereikia, nes… kaimynė yra mūsų strateginė partnerė. …? …? … 🙁
Nematau logikos, pone Seimūne! Atrodo, tartum mes Lietuvos lenkakalbius stumtume nuo savęs, kažką nuo jų slėptume, tartum nenorime vieni kitus suprasti, tartum juos baustume už tai, kad kaimynė yra strateginė partnerė… Juk VŽTD aiškiai išdėstyta, kodėl ir mes, ir kitos valstybės savo kitakalbius PRIVALOME valstybinės kalbos išmokyti, t.y., suteikti vidurinį išsilavinimą VALSTYBINE, o ne kita kalba!
Dar vieno dalyko nesupratau – kodėl ponas seimūnas lenkakalbius ir kt. slavakalbius Tautine mažuma vadina, kodėl KLAIDINA ir juos, ir kitus Lietuvos slavakalbius??! Juk paleistas žodis yra UŽKREČIAMAS. Išgirdę Tamstą taip kalbant, žmonės Jumis patikės ir kartos paskui Tamstą – „tautinė mažuma”, „tautinė mažuma”… O juk ir pagal VŽTD, ir pagal TMAPK jie JOKIA mažuma – jų tautos TURI savo nacionalines valstybes! Kad ir kokiais keliais tos valstybės atsirado, bet šiandien jos YRA, todėl, kad ir kokiame žemės kampelyje šių tautybių žmonės apsigyveno, jie nei čia, nei ten NĖRA Tautinė mažuma! Gal reiktų skirti laiko dar kartą tuos dokumentus perskaityti, įsigilinti ir gautas žinias dar papildyti tarptaut.dokumentų žiniomis apie tai, kad Tarptaut. teisė nepripažįsta teisėtu karų ir okupacijų palikimą!
Lietuva neturi šeimininko
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/skaitytoju_laiskai/lietuva-neturi-seimininko/
„Juk bent jau aštuonmetę mokyklą baigęs lietuvis negali „pasimesti”, lietuvis gali suglumti, sutrikti. Tik rusai „teriajutsa”. Lietuvis būna „niekuo dėtas”, tik rusas būna „ni pri čiom”, Tiesa, užsispyręs (psichologiškai neigiama savybė) būna ir apykvailis lietuvis, bet protingas dažniausiai yra atkaklus, nugalintis sunkumus siekiant tikslo. Apie kirčiavimo klaidas reikėtų atskiros kalbos, bet jos lygiai taip pat svarbios, tiksliai ir skausmingai rodančios BENDRĄJĄ kalbėtojo KULTŪRĄ.”
Tiesa, ir Autorė šen bei ten klaidą padarė, tačiau tiesa ir tai, kad LRT „kalbos kultūra” kaip įkyrus virusas visus mus veikia, ir net nepajunta žmogus, kaip ir pats kokį kalbos „šedevrą” paleidžia į laisvę… 🙁
Man regis, kad didžiausią grėsmę lietuvių kalbos skambumui kelia LRT diktoriai ir vedėjai lietuviškus žodžius tardami pridusintai anglų kalbos garsais.
Latviai ir estai uždaro rusiškas mokyklas: atsakė, ar taip pasielgs ir Lietuva
– tv3.lt/naujiena/lietuva/latviai-ir-estai-uzdaro-rusiskas-mokyklas-atsake-ar-taip-pasielgs-ir-lietuva-n1409330
Kasčiūnas kai šia tema kalbėjo, aiškino, jog Vilnijos lenkakalbiams šiuo klausimu teikiama išlyga. Mat, mūsų kaimynė yra strateginė, o ne šiaip kaimynė … Nesuprantu – juk tai MŪSŲ piliečiai. Tai kuo čia dėta kaimynė, net ji ji labai strateginė? Ar mes juos išnuomojam kaimynei?
O kasgi tie “lenkakalbiai” yra, – reikia paklausti Kasčiūno. Ar jie ne tos kartos, kurios šeši atstovai AT nebalsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, palikuonys? Jokių išimčių lenkakalbiai Lietuvoje nei istoriniais, nei pastaraisiais laikais nėra nusipelnę. Netgi – atvirkščiai. Pvz., antai Lenkijos amžiais vykdyto Vilniaus sulenkinimo atlietuvinimą Tauta įvykdė būtent sovietinės rusų okupacijos laikotarpiu. Beje, Vilniaus lietuviškumas ir lėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kurioje dabar gyvename. Manau – Kasčiūnas taip kalbantis yra arba politikoje, gyvenime neišmanantis, arba – dar blogiau – ne lietuvių valstybės interesai jam galvoje…
Siūlau perskaityti Ryšardo Maceikianeco straipsnį ” Lietuvos lenkai- kas jie yra?” alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
dar gyvi tie, kas patys gimė buv. Vilniaus bei Trakų gubernijoje dar prieš 2PK, kieno tėvai ir seneliai labiausiai nuo strg.kaimynės okupacijos nukentėjusiose vietovėse gyveno, neteko artimųjų, kaimynų.
Manau, kad klausimas, kas yra Lietuvos lenkai – tiems, kas kiek nors domisi istorija ir politika yra aiškus, tarp jų ir man. Jeigu yra save laikančių Lietuvos lenkais ir yra Lietuvos, o ne Lenkijos, valstybė, tai logiška – Lietuvos lenkai, ne tas pats kas lenkai. Ir prie ko čia Lietuvai tokiu atveju reikia paisyti Lenkijos. Tą klausimą neišspręstu politikoje, matyt, laiko Lietuvos partijos, valstybės valdžios, nes tai gali būti jų interesai veiklos finansavimo šaltinio prasme. Nesigirdi, kad šiuo atveju finansavimu teisėsaugos institucijos deramai pasidomėtų. Taip ratas užsidaro. Čia dalis kaltės tenka ir rinkėjams. Antai Skvernelis, per savo premjeriavimą pasirodė kaip “lenkybės” pilnas, tačiau, atrodo, kad tai užtušuotų – partiją pavadino “Vardan Lietuvos”, ir per rinkimus vėl valdžioje atsidūrė. Taigi turime kaip rinkėjai ir savo žioplystes “skaityti”, kad paslėpta lenkystė valstybės valdžioje vėl neatsidurtų.
Be to. tai įrodo ir dokumentų archyvai – kokią pavardę turėjo giminė iki tarpukario? Ar tokią pat, kokią ir visą tarpukarį bei 2PK karo metais? Pagal tarptautinius įstatymus per karą bei okupacijas okupanto naudai pakeistos pavardės nepripažįstamos teisėtomis. Kaip ir NT nuosavybė, atsiradusi okupacijos bei karo metais.
Keliaudama per kanalus pataikiau į puikią „Jano Palacho” sceną, patvirtinančią kažkieno pasakojimą, kad Prancūzijoje nuo eilinės kaimo užeigos (ar kaimo turizmo sodybos) darbuotojos turistas anglas gaus velnių, jei bent šiek tiek nemokės prancūziškai. Jei nepasistengė bent kiek pramokti, vadinasi negerbia jų! Šiame 2018 m. gamybos filme išgirdau maždaug taip: anglas prancūzei sako, kad moka tik angliškai, o prancūzas atšauna, jog anglų k. skirta Anglijai, o čia yra Prancūzija. (Stato į vietą ir nebijo subankrutuoti?) Gal reiktų mūsų (būsimus) mokytojus pasiųsti bent savaitei atostogų pas tokias pranzūzes/-us, kad pasimokytų tautinio orumo ir sužinotų, kaip vaikus, jaunimą to išmokyti? (Pasisamdyti mėnesiui padirbėti, įtariu, nepriims, nes, vos išgirdę užsienio kalbą, paslaugiai ar iš draugiškumo, stengiamės ta kalba svečiams atsakyti – bent jau aš net nepajuntu, kaip tai atsitinka)
I.Š. apie vis nepriimamą HS šeimų įstatymą ir jo padarinius: imkime kad ir tas 3 raides. Jau treji metai, kai įstatymas priimtas – ar lietuvių kalba dėl to žlugo?
Čia ne kalbos žlugimo, o jos valstybinio, suverenumo, žemės dvasios įžeidimo, jos paniekinimo klausimas.
Lauryno Kasčiūno siekis uždarinėti rusiškas mokyklas gali pasitarnauti Rusijos propagandai, kad pažeidžiamos rusų teisės. Tai dabar tik įsivaizduokit, ar ne taip patogiausias pretekstas Rusijai pradėti karą prieš Baltijos šalis?
Latvijoje ir Estijoje visose mokyklose pereinama prie mokymo tik valstybine kalba (atitinkamai latvių arba estų),, pasidomėkite..Taip pat rekomenduoju pasižiūrėti lietuvišką filmą “Tas prakeiktas nuolankumas”.
Tai ne nuostabu, Kasčiūno politinėje pozicijoje visą laiką jutosi lankstymasis Lenkijos strateginėms užmačioms Lietuvoje ir regione. Lietuvai tiek nuo Rusijos, tiek nuo Lenkijos interesų politikoje reikalinga laikytis kuo toliau. Dabar esame ES taigi tiek rinkai, tiek politikos santykiams turime erdvės ir be jų. Valstybės pareiga tuo naudotis nemurksant žečpospolitiškai su Lenkija toliau.
P.Skutas
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Tai ne nuostabu, Kasčiūno politinėje pozicijoje visą laiką jutosi lankstymasis Lenkijos strateginėms užmačioms Lietuvoje ir regione. Lietuvai tiek nuo Rusijos, tiek nuo Lenkijos interesų politikoje reikalinga laikytis kuo toliau. Dabar esame ES taigi tiek rinkai, tiek politikos santykiams turime erdvės ir be jų. Valstybės pareiga tuo naudotis nemurksant žečpospolitiškai su Lenkija toliau.
> Ar išmoksime?
Buvau savo laiku Prancūzijoje tarptautiniame renginyje. Na, kaip retam svečiui, paprašė pasisakyti. Prakalbau anglškai ir žiūriu, kad salėje daug kas tik mirksi ir aiškiai nieko nesupranta. Renginio vedančioji paprašė manęs pereiti prie prancūzų kalbos. Pasakiau, kad nemoku, bet galiu pereiti prie vokiečių. Ta sutriko, bet išgelbėjo vokietis, kuris priėjęs prie mikrofono pasakė, kad išvers auditorijai mano kalbą prancūziškai ir taip išgelbėjo situaciją. Vėliau vedančiosios paklausiau: “kodėl prancūzai nemoka kitų kalbų?” Ši atsakė: “O, kam mums mokytis kalbėt angliškai arba vokiškai? Tegul jie, jeigu nori pas mus svečiuotis, išmoksta kalbėti prancūziškai”. Išvada: mes per maži reikalauti, kad atvykstantys pas mus kalbėtų lietuvių kalba. O, štai mums, gyvenantiems Geografiniame Europos centre ir važinėjantiems į šalis esančias aplinkui mus, reikia mokytis susikalbėti su jais jų kalba. O, ypač su tais, kuriais esame suinteresuoti.
KOKIOS jų teisės pažeidžiamos? IŠGALVOTOS?! Teises PAŽEIDŽIA tik KITAKALBIO VIDURINIO LAVINIMO BUVIMAS, nes būtent jis užkerta kitakalbiams kelią į LYGIAS GALIMYBES valstybėje, kurios piliečiai jie yra. Mes ligi šiol pažeidžiame VISUS tarptautinius įstatymus kitakalbių/kitataučių piliečių lavinimo ir kt.klausimais.
Kad kremlius viską aukštyn kojom viską verčia, kad sąmoningai, tyčia meluoja, kvaileliais apsimeta, niekam ne naujiena. Tik kaip kita kaimynė vis dar iki to paties lygio nučiuožusi laikosi (nors skelbiasi esanti civilizuota), ir nesijaučia nejaukiai – štai kur mįslė…
Kai kaimynių tautos išrinks sau valdovus, suprantančius, ką skaito (jei apskritai skaito), nebekils tokių klausimų. Kai dar buvau studentė, jau tada buvo keliamas klausimas, kad reikia stiprinti rusų kalbos mokymą, nes pasaulį užkariaus anglų k. Štai būtent tam tikslui ligi šiol tarnauja rusakalbės vid. m-klos užsienio šalyse. Nepriklausomybės pradžioje VU vyko pasaulio rusistų (bei ir šiaip rusų?) sueiga (nežinau, kaip vadinosi) RU kalbos išsaugojimo klausimu, aiškinosi, kiek ir kaip pakito rusų išeivijos gimtoji kalba.
Man atrodo, jog mums ne apglėbus tas m-klas saugoti reikia! – Mums pats laikas susigriebti, ir galvoti, kaip MUMS čia, savo gimtojoje šalyje, liautis kalbėjus angliškais žodžiais bei dar ir pagal tos kalbos taisykles, kaip išsaugoti SAVO gimtąją kalbą, o ne melagiams pataikauti. Mūsų, lietuviškai dar kalbančių, net 3jų mln. jau nebėra, o jų ten – ~150 mln. Tikrai apsieis ir be mūsų pagalbos….
Gal čia atsakymas, kodėl mums trūksta tautinio orumo, kodėl leidžiamės kvailinami?
– ziniuradijas.lt/laidos/ziniu-radijo-patreon/vyrai-kalba-kodel-nekuriame-filmu-apie-pagoniskus-dievus?video=1
Gaila, čia tik 3 min. ištrauka… Iš viso tuo klausimu ~15 min. kalbėjo, ir labai teisingų priekaištų pažėrė: kitos tautos apie savo ikikrikščioniškąją praeitį kūrė ir kuria įv. meno kūrinius, mokomi nuo mažens, o kur mūsų kas nors?
Pirmiausiai, kuriant lietuvišką meną, derėtų įsisąmoninti, kad senovėje lietuviai, matyt, ir ne tik jie, kaip indoeuropiečiai, turėjo vieną Dievą ir dievaičius. Dievaičiai buvo atskirų gyvenimo veiklos sričių valdovai (to palikimas – dabartiniai ministrai). Gyvenimas žemėje buvo tvarkomas ne tiesiogiai per Dievą, o per atitinkamų sričių dievaičių ir žynių ryšį. Gali būti, kad senoji – ikiindoeuropietiška Europos kultūra vieno Dievo idėjos neturėjo. Pasaulis galėjo būti suprantamas kaip atskirų sričių Deivių tvarkomas. Gyvavus tokį Deivių valiomis valdomą pasaulį, regis, savo senosios Europos kultūros tyrinėjimuose įžvelgė M. Gimbutienė.
Man regis didesnės grėsmės kalbai kyla ne dėl kalbėjimo angliškais žodžiais, o dėl kalbėjimo lietuviškai anglų kalbos garsais. Juk žodis girdimas kaip ištariama atitinkama garsų visuma.
Dėl to ir kalba jaunimas bet kaip, kad tik ne savo tėvų kalba. – Įsivaizduoja, jog tai jį „pažangiu” pavers. Mat, viena kaimynė per amžius į mus pirštu rodė, esą, šitie tėra tamsuoliai, mužikai, necivilizuoti, nevakarietiška kalba šneka…
Nežinau, nepaklausiau kaimynų – ar įgyvendintas prieš gal 15 m. skelbtas sumanymas nuo 2-os klasės vaikus anglų k. mokyti? Tada vos nesprogau iš pasipiktinimo. Tautinės savimonės stokos paveikti seimūnai nusprendė, jog būtent SAVO kalbos užmiršimas, jos atsisakymas į padanges pakels mūsų civilizacijos lygį? Bet mes tai jau buvome išbandę – kad ir ankstyvojo pokario karta Vilniuje bei aplink jį – juk mes nuo vaikystės, nuo ikimokyklinių laikų patyrėme čia gyvenusių ir savo kalba klegėjusių „TM” poveikį mūsų kalbai ir tarčiai. Daugelis mūsų, su jais kalbėdami tomis kalbomis, tarė žodžius taip panašiai, kad net kitakalbiai neskirdavo, jog mes ne rusai ir ne tuteiši. O dabar svetimos kalbos garsai dar galingesne lavina jau ne tik per ausis, bet ir per kitas jusles į jaunimą veržiasi.
Vargšai Lietuvių kalbos saugotojai sovietmečiu ko tik nesigriebė, kad neatsisakytume savo kalbos taisyklių, kad kaimyninės šalies gramatikos į savo kalbą nevilktume. Vaiko abu tėvai dirba, o jų vaikas kieme tik tomis kalbomis kalbant girdi. – Nieko nuostabaus, jei tuoj ir į iš darbo grįžusius tėvus vaikas svetima kalba kreipsis. Laimė, LRT buvo gražios, taisyklingos kalbos skleidėjai, iš mūsų kino bei TV lietuviškai įgarsintų filmų sklido taisyklinga kalba, o tuometinė Lietuvių kalbos komisija dirbo nenuleisdama rankų.
Šiandieninio jaunimo ir moksleivių ausys iš visų pusių anglų kalbos skambesį girdį. Savaime aišku, jog ir jie tai kartoja – juk gamtos taip surėdyta, kad vaikas kartoja, ką mato ir girdi. … LRT lygis smarkiai smuko, nebėra pavyzdinės kalbos mokytoja, o Lietuvių kalbos gynėjams BURNA UŽKIMŠTA: ne tik įsakyta „neišsišokti”, bet dar nuolat gąsdinami įstaigos panaikinimu, nes tokia veikla „nereikalinga”*. Taigi, dabar siautėja ne tik nevaržomas, bet dar ir skatinamas vienos iš seniausių pasaulio kalbos naikinimas (pirma pakopa – paversti ją 2jų kalbų mišraine).
………………………………………
* Ilgai MELAVO, jog kitose šalyse valstybinės kalbos priežiūros įstaigų nėra – kol A. Antanaitis pirštu parodė, jog tai netiesa.
ŽR: „Pasiaiškinam?“. Kodėl dalis išeivijos mamų nemoko savo vaikų kalbėti lietuviškai?
− ziniuradijas.lt/laidos/ziniu-radijo-patreon/pasiaiskinam-kodel-dalis-iseivijos-mamu-nemoko-savo-vaiku-kalbeti-lietuviskai?video=1
„Dalis išeivijos mamų nutaria savo vaikų nemokyti lietuvių kalbos. Priežasčių tam – ne viena. Kokios jos? Koks visuomenės požiūris į tokias mamas? Ar su tokia dilema – mokyti ar nemokyti lietuvių kalbos savo vaiką – susiduria tik mamos ar ir tėčiai? O kaip tai išgyvena patys vaikai? Viską papasakos profesorė, dr. Eglė Kačkutė iš Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto.”
Beje, net ir klausant tų, kam lietuvių kalbos išsaugojimas rūpi, išgirstama svetimžodžių – kartais net ir DAUG. Nebeliko tokių žodžių, kaip „drausmė”, ar „(dėstomas) dalykas”, liko tik „disciplina”, „aspektai”, na, ir žinoma, liejasi vandenynas „emocijų”, bei lyg tatuiruočių ar auskarų ne vietoje (pagal EN kalbos taisykles prikaišiota balasto, pvz., „APIE”, „PAKANKAMAI” ir kt. (dar reikia matyti APIE tai…).