R. Šarknickas. Lietuvybės šaknys: kaip puoselėti etnokultūrą šiandien?

O, mūs etnografas, pavaduotojas ponulis Robertas, būkita sveiki drūci! Laba, laba sakau! Pusmetis jau prabėgo nuo mūsų susitikimo Merkinėje, ir po šio laiko dzūkiška kalba ir jos puoselėjimas vis dar lieka svarbia tema.

Susitikęs su dzūkų etno grupe, jaučiausi taip, lyg grįžčiau į nesenus laikus, kai kalbėjome apie etno kultūros skatinimą švietime, ne tik renginiuose, dėl tautiškumo, pilietiškumo, nacionalinio saugumo. Juk neatsitiktinai etnokultūra minima nacionalinio saugumo įstatyme.

„O jumei, kap sekasi?“ – klausiu, bandydamas palaikyti dzūkiškos kalbos dvasią, ne tam, kad įtikčiau, bet dėl pagarbos žmonėms, kurie puoselėja savo krašto, kalbos ir tautos tradicijas.

Kaip sako viena ponia, „nu bet bardakas ty pas jumei Seimi?“

Atsakau: „Dar matyt trūksta laiko grynintis.“ Džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kurie tiki, jog viskas susitvarkys, kad tautiškumas ir kalbos išsaugojimas yra svarbūs. Juk dzūkai visada buvo žinomi savo atsparumu pokyčiams, bet vis tiek, kartais ir čia, tikėjimas ateina tik su laiku.

Tiesą sakant, aš jau beveik keturis mėnesius nebūnu Seime – trūko balselių, bangelės ir kitos priežastys nunešė, ir dabar ne visada galiu leisti sau būti taip aktyvus, kaip anksčiau, tačiau vis tiek neapleidžiu etninių temų, seku, rašau, atvykstu daryti pranešimus, ir panašiai.

„O dzievuliau, kap netikėta!“ – aš galvoju, kur tas mūs Seimo narys, kad nebematyti už lango automobilio? Etno posėdžių nebėra nei Varėnoje, nei Merkinėje, nei Alytun… „Dzie, kap abydna!“ Iš tokio nuoširdumo vos sulaikau šypseną, apkabinau, už tai.

Bet čia ir norėčiau nuraminti, kad su etno grupėmis, vietos bendruomenėmis, reikia nuolat palaikyti ryšį. Nes iš tiesų, kalba ir kultūra turi būti gyvos, jas reikia nuolat puoselėti, nes viskas geopolitiškai taip trapu, o juk vietos ir lietuvių kalba, yra vieningumo jausmas, stiprybė jausti kasdien.

Prisiminkim, kaip sąjūdžio laikais iš skrynių buvo ištrauktos lietuviškos, dzūkų, žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių senos, paslėptos tautinės, partizaninės liaudies dainos.

Sakau savo dzūkišką atsakymą: „Imkit mano asmeninį tel., numerukų ir kai cik organizuosite kokius renginius, konferencijas, ar kitus sustikimus apie etnokultūrą, būtinai zvanininkite, gal ir aš atlėksiu, gal pavyks. Dar negaliu bėgti kap anksciau, bet stengsiuosi.“

Žinote, kad negaliu dar bėgti par visus etninius renginius, bet svarbiausia – tai ne cik žodziai, bet jir veiksmai, va tep va.

Kadangi negaliu keliauti kaip tada keliavau kone kas antrą savaitę po regionus, tai pasidalinsiu savo nuolatiniu stebėjimu su visais, kurie dirba su etnokultūra, kaip galima ir toliau gerinti, stiprinti mūsų tautiškumą.

Štai iš mano pusės etnokultūros strateginis planas, žinoma, kai kurie dalykai yra veikiantys, bet, kad neiškristų iš visumos bus bendrame plane.

Etnokultūrai stiprinti priemonių įgyvendinimo planas

Etnokultūros stiprinimas Lietuvoje yra svarbus procesas, padedantis išsaugoti ir puoselėti tradicijas, vertybes, liaudies meną, kalbą ir papročius. Siekiant užtikrinti efektyvų etnokultūros puoselėjimą, būtina parengti įvairias įgyvendinimo priemones, kurios apimtų šias sritis:

Švietimas ir mokymas

– Etnokultūros integravimas į mokymo programas: Etnokultūra turi būti įtraukta į mokyklų, universitetų ir neformalaus ugdymo programas. Svarbu rengti vadovėlius ir mokymo medžiagą, kuri būtų įdomi ir lengvai suprantama moksleiviams, taip pat organizuoti etnokultūros pamokas, projektus, konkursus.

– Seminarai ir mokymai: Organizuoti seminarus ir mokymus, kuriuose būtų aptariamos tradicinės amatai, tautiniai šokiai, dainos, liaudies menas ir jų išsaugojimo būdai.

– Skatinimas dalyvauti kultūros renginiuose: Jaunimui ir vaikams organizuoti konkursus, festivalius ir kūrybines dirbtuves, kurios skatintų domėtis etnokultūra ir ją praktikuoti.

Kultūros paveldas ir išsaugojimas

– Paveldo objektų apsauga ir restauracija: Pateikti valstybės finansavimą ir paramą etnografiniams kaimams, tradiciniams pastatams, senovinėms sakralinėms vietoms ir etnokultūrinėms teritorijoms.

– Skaitmenizacija: Skatinti etnokultūrinio turinio skaitmeninimą (pvz., liaudies dainų, pasakojimų, tradicinių rankdarbių katalogavimas internete), kad būtų užtikrintas jų išsaugojimas ateities kartoms.

– Tautinių drabužių ir amatininkų puoselėjimas: Skatinti vietines amatininkų bendruomenes, rengti švietimo programas apie tradicinius drabužius, jų nešiojimą, siuvimo technikas ir panašiai.

Kultūriniai renginiai ir šventės

– Tradiciškai pagrįsti renginiai: Rengti festivalius, kurie būtų skirti tautinėms šventėms, liaudies meno ir tradicinių amatų pristatymui. Pvz., Užgavėnių, Rasos (Joninių), Kūčių tradicijų puoselėjimas.

– Tarptautiniai projektai: Skatinti tarptautinį etnokultūrinį bendradarbiavimą, kuriant galimybes dalyvauti tarptautinėse parodose, koncertuose ir festivaliuose, taip pristatant Lietuvą pasaulyje.

Savivaldybių ir bendruomenių įtraukimas

– Bendruomenių inicijuoti projektai: Skatinti bendruomenes rengti savo vietovės etnokultūrinius renginius, šventes, konkursus ir parodas. Tai gali apimti liaudies šokių ar dainų grupių kūrimą, vietinių tradicijų puoselėjimą.

– Savivaldybių parama: Savivaldybės turėtų aktyviai remti etnokultūros renginius, suteikdamos tiek finansinę, tiek logistinę pagalbą. Taip pat svarbu kurti etnokultūrinių centrų ir muziejų tinklą regionuose.

– Edukacinės ir informacinės kampanijos: Organizuoti plačias informavimo kampanijas, kuriuose būtų pristatomos svarbiausios tautinės kultūros vertybės, tradicijos ir papročiai tiek vietinėje, tiek tarptautinėje erdvėje. Naudoti žiniasklaidą, socialinius tinklus ir kitas priemones.

Kultūriniai mainai ir integracija: Skatinti etnokultūrinių vertybių mainus su kitomis šalimis, kuriant bendras parodas, seminarus, koncertus, taip pat užtikrinant įvairių kultūrų sąveiką Lietuvoje.

Parama ir finansavimas

– Valstybės ir ES parama: Skirti finansavimą etnokultūros iniciatyvoms, projektams ir programoms, taip pat skatinti bendradarbiavimą su Europos Sąjungos ir tarptautinėmis organizacijomis, kurios remia kultūros išsaugojimą.

– Privatus sektorius ir partnerystės: Skatinti privatų sektorių prisidėti prie etnokultūros puoselėjimo tiek finansinėmis lėšomis, tiek partnerystės projektais su kultūros organizacijomis ir bendruomenėmis.

Etnokultūros turizmo plėtra

– Teminiai turizmo maršrutai: Kurti ir reklamuoti etnokultūrinius turizmo maršrutus, kurie apima senovines gyvenvietes, muziejus, tradicinių amatų dirbtuves ir kultūrinį paveldą.

– Turizmo paslaugų kokybė: Skatinti turizmo paslaugų teikėjus, kad jie būtų apmokyti ir pasirengę pristatyti tradicinę lietuvių kultūrą ir amatus turistams.

Stiprindama etnokultūrą Lietuva galės ne tik išsaugoti savo unikalų paveldą, bet ir stiprinti identitetą bei bendruomenės tarpusavio ryšius. Toks požiūris gali padėti Lietuvai tapti ir kultūrinio turizmo traukos centru.

Palaikykime ir toliau mūsų etnines tradicijas gyvas, kad jos nesibaigtų, nes šios šaknys, šis dzūkiškas skonis – tai yra mūsų tikrasis tapatumas.

O mieloms ponioms skloniuojuos (lenkiuosi), kad sustabdėte, taip buvo gera dūšiai pasišnekučiuoti, tiesą sakant, ilgiuosi tų dažnų prasmingų diskusijų, konferencijų, kuriuos organizuodavome kartu.

Ačiū, už lietuvybės puoselėjimą.

Pagarbiai Jums,
Rbertas Šarknickas