Ką etnografijos fondai gali papasakoti šiandien?

Lietuvos nacionalinis muziejus saugo tūkstančius įvairiausių etnografinių artefaktų. Kai kurie jų kartkartėm tampa parodų eksponatais.

LNM parodose „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ (Kazio Varnelio namuose-muziejuje) ir „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ (Naujajame arsenale) rodomos vertybės – būtent iš saugyklų.

Šios dvi parodos sulaukė didžiulio susidomėjimo ne tik tarp lankytojų, bet ir iš žiniasklaidos.

Gal tai ir neturėtų stebinti? Į klausimą, ką etnografijos fondai ir pati etnografija gali papasakoti šiandien, atsako muziejaus darbuotojos ir šių parodų kuratorės bei architektė.

Indrė Urbelytė, menotyrininkė, dirbanti Kazio Varnelio namuose-muziejuje, parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorė:

Reikia prisipažinti, kad nesu etnologė ir tradicinė kultūra ilgą laiką kėlė lengvą alerginę reakciją.

Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais pavyko į ją pažvelgti naujai – kaip į galimą naujos kūrybos šaltinį.

Manau, kad tradicinės kultūros perinterpretavimas gali prisidėti prie atviros, kūrybiškos ir atsparios visuomenės raidos, atsiskleisti kaip tvaresnio ir harmoningesnio gyvenimo pavyzdys.

Etnografijos ir globalaus pasaulio kontekste atvirumas itin svarbu.

Per trisdešimt trejus laisvės metus tapome atviresne visuomenėje, kurioje iš naujo atrandama etnografija liudija nebe išlikimo ir savęs steigimo, o tvaresnio ir ryšį su savo istorija puoselėjančio gyvenimo poreikį.

Edita Prelgauskienė, Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė, parodos „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ kuratorė:

Paprotinio meno rinkiniai yra sukaupę daugiau kaip šimto metų savitą lietuvių liaudies kūrybą – margučius, Vilniaus krašto verbas, Užgavėnių kaukes, sodus.

Cikliškas kalendorinių švenčių pasikartojimas nulėmė, kad joms skirti meno ir apeiginės vertybės buvo kuriami kasmet, dažniausiai naudojant nepatvarias medžiagas:

šiaudus, džiovintus augalus, kiaušinius, pakulas, tošį, kailį.

Namai kiekvienai šventei buvo puošiami naujais popieriniais karpiniais.

Visi šie kūriniai nebuvo skirti ilgam naudojimui ir laikymui, todėl seniausius eksponatus dėl trapumo sudėtinga išsaugoti, ne taip dažnai jie eksponuojami ir parodose.

Seniausieji margučiai, verbos, kaukės į Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinius pateko iš Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejaus, Lietuvių mokslo draugijos – tai vertingiausi šių rinkinių eksponatai.

Daug surinkta etnografinėse ekspedicijose, įsigyta iš privačių asmenų. Taigi fondai atspindi ilgo laikotarpio lietuvių liaudies kūrybos palikimą ir raidą.

Paprotys ir šiandien yra gyvas. Tai parodo didelis lankytojų susidomėjimas šiuo metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančia paroda „Kelkis, kelkis – jau Velykos“.

Spalvinga margučių paroda traukia ir didelius, ir mažus. Tyrinėjami marginimo raštai, domimasi, iš kokių augalų pasigaminti natūralius dažus.

Išskirtinis Vilniaus krašto verbų rišimo paprotys patraukia formų, ornamentų įvairove.

Lankytojams sunku patikėti, kad įmanoma ilgiau kaip šimtą metų išsaugoti šiuos trapius eksponatus.

Živilė Paipulaitė, Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė, parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorė:

Etnografija – tai tautos aprašas (gr. ethnos – tauta + graphō – rašau).

Mokslinėje tradicijoje susiklostė, kad Lietuvoje, kaip Vidurio ir Rytų Europoje, etnografija vadiname ne tolimų „primityvių“ tautų, užjūrio kolonijų, o savų valstiečių – didžiausio gyventojų sluoksnio – gyvensenos aprašymą.

Į šį aprašymą įtraukta ir gyvenamoji aplinka, ir architektūra, ir buityje naudojami daiktai, ir žodinis palikimas, švenčių bei kasdienybės tradicijos ir papročiai.

Tai yra ta kultūra, kurioje brendo ir iš kurios XX amžiaus pradžioje išaugo naujoviška Lietuva.

Muziejaus etnografijos fonduose galime rasti XVIII a. pabaigos – XX amžiaus materialiuosius šios kultūros artefaktus.

Šiandien jie mums primena, kokių turtingų ir išradingų žmonių palikuonys esame.

Iš etnografinių eksponatų sužinome apie gyvenimą taikos ir negandų metu, paprastų žmonių kasdienybę:

kaip jie rengėsi, ką avėjo, iš ko valgė, kame miegojo, kokius darbus dirbo, kokiais verslais vertėsi, kaip keliavo, kaip šventes šventė ir pan.

Kartu artefaktai pasakoja ir apie išlikimą savimi.

Etnografijos fondai pasakoja ir apie gyvenimo tėkmę – apie laikmečio naujoves, mokslo laimėjimus, atradimus ir išradimus, atkeliavusius į mūsų kiemą, pasaulines madas, gebėjimą jas pritaikyti pagal savo skonį.

Etnografinių fondų eksponatai buvo sukurti žmonių žmonėms, taigi labiausiai jie pasakoja apie mus pačius.

Kartais parodos sumanymas kyla iš eksponato savybių, kaip „Etnografinio oparto: tekstilės tradicijos“ atveju, kartais eksponatais papasakojama visa istorija, kaip parodoje „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“, arba bandoma atkurti aplinka, kurioje daiktai buvo sukurti ir naudoti pagal savo paskirtį, kaip trobų interjeruose nuolatinėje parodoje.

Būna, kad eksponatų grupė tėra iliustracija ir per juos pasakojama platesnė istorija, kaip parodoje „Aš esu vilnietis“.

O pasitaiko, kad ir vienas eksponatas gali atstovauti visai tradicinei kultūrai, kaip juostų kilimas tarptautinės tekstilės šventės parodoje „IMAGINE!“ Klermone-Ferane Prancūzijoje.

Elvyda Lazauskaitė, Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių vyresnioji muziejininkė, parodos „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ kuratorė:

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriuje sukaupti didžiausi Lietuvoje tradicinės liaudies kultūros realijų rinkiniai (per 70 000 eksponatų) visapusiškai atspindi etnografinių regionų liaudies meno, verslų, amatų, buities papročius.

Sistemingas, kompleksinis rinkinių komplektavimas prasidėjo nuo 1949 metų, pradėjus rengti etnografines ekspedicijas, kurių metu buvo renkama daiktinė, ikonografinė medžiaga.

Kintančios gyvenimo sąlygos daro įtaką muziejinės veiklos formoms, verčia ieškoti tinkamesnių eksponatų rinkimo būdų.

Šiuo metu etnografines ekspedicijas pakeitė išvykos eksponatams rinkti pagal turimus adresus. Vykdomos ir lituanistinės medžiagos paieškos užsienyje.

Muziejaus tikslas – sukauptą etnografinę medžiagą grąžinti visuomenei, įtraukti į šiuolaikinius papročius, šventes, meną.

Tam tinkamiausias būdas – etninės kultūros sklaida per parodas, švietimo programas, leidinius, spaudą ir kt.

Taip stengiamasi ugdyti žmonių suvokimą – etnokultūros paveldą branginti kaip vertybę, leidžiančią panaudoti šimtmečiais kurtus ir gyvenimo patvirtintus geriausius buities ir kultūros laimėjimus, patyrimą, pažiūras į pasaulį, gyvenimą.

Šiandien etninė kultūra gali padėti spręsti svarbias visuomenės problemas, pavyzdžiui, stiprinti šeimos narių, kaimynų, bendradarbių bendrumo, susitelkimo jausmą, žmogaus ir gamtos santykį.

Ieva Cicėnaitė, Parodų skyriaus vedėja, parodų „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ ir „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ architektė:

Mus supa kasdienybės daiktai:

paveldėti, madingi, brangūs širdžiai arba šiaip laikomi, nes gaila išmesti.

Daiktinė aplinka atspindi laikmetį ir daug pasako apie mus šiandien.

Kaip laiko mašiną matau muziejaus saugyklose saugomus fondus – dažnai nematomus, kaupiančius kažkieno išgyventos kasdienybės akimirkas.

Ypatinga laimė projektuoti etnografinių eksponatų kupinas parodas, nes kiekvienas objektas labai artimas, gal net sutiktas buityje, tik dabar jau su istorijos ir vertės krūviu.

Tokios parodos padeda suprasti, iš kur mes, kaip iki šiandien atėjome ir kad ir mūsų šiandiena kažkada atsidurs muziejuje.

Paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki balandžio 30 d., o paroda „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ Naujajame arsenale – iki gegužės 2 dienos.