Šiemet sukanka 80 metų nuo jaunų vyrų žudynių Švenčionių apskrityje Busilų, Vaikučių, Gražulių, Čiulėnų, Bielionių ir kituose kaimuose
1944 m. gruodžio mėnesį NKVD Švenčionių apskrities skyrius iš savo agentų „Šimkus“ ir „Svoj“ gavo agentūrinius duomenis apie Švenčionių aps. Mielagėnų vlsč. Garnių k. veikiantį partizanų būrį, vadovaujamą Mykolo Cicėno. Lietuvos ypatingajame archyve esančioje byloje pateiktas ir šio būrio 21 partizano sąrašas.[1] Įdomiausias ataskaitos pabaigos sakinys, esą „1945 m. vasario 4 d. buvo įvykdyta karinė-čekistinė operacija, kurios metu žuvo 19 šio būrio banditų“. Daugelyje čekistų ataskaitų vartojamas toks trafaretinis ar panašus „operacijų“ prieš Lietuvos partizanus apibūdinimas. Iškart pasitikėti okupantų paliktais archyvais negalima, reikia visus tokius duomenis, ataskaitas patikrinti, kritiškai vertinti palyginti su kitais šaltiniais, literatūra.
Palyginkime su liudytojų išsamiais atsiminimais.
Švenčionių Sąjūdžio „Ryto“ laikraštyje[2] Valentas Bukėnas aprašė 1945 metais vasario 4 d. Busilų kaime enkavėdistų ir stribų kankintus ir nužudytus keturis vyrus. Šie įvykiai buvo tik daugybės žmogžudysčių tą dieną ir vėliau, pradžia.
Vaikučių, Masliškės, Čiulėnų, Busilų ir kitų aplinkinių kaimų jaunuoliai, vyrai rengėsi eiti partizanauti. Daugumas jų gavę šaukimus į Raudonąją armiją. Tai buvo viena priežasčių slapstytis, pasitraukti į miškus, priešintis okupantams. Kai kurie, nedaugelis, nuėjo stribuos, milicijoj, į tą pačią rusų kariuomenę. Jau 1944 m., slapstydamiesi nuo mobilizacijos, keliolika vyrų buvo sudarę partizanų būrį.
Tai Pranas Pundzys iš Vaikučių kaimo, Valentas Mazurkevičius, Julius Kliukas iš Garnių ir kiti. Turėjo ginklus. Prie Mergežerio, piliakalnyje, ir tuos besiruošiančius partizanauti vyrus apmokė šaudyti į taikinį. Iki tol aktyvieji partizanai laikėsi visą rudenį laisvai, būrys tik už kaimo sargybą pastatydavo. Tą rudenį stribas Oliusis Dambrauskas iš Trečiūnų kaimo nušovė stūgliškį Aleksą Buroką. Vėliau ir pats (gal sąžinės graužiamas) nusišovė.
Sekmadienį, vasario 4 d. partizanų vadas turėjo išvesti vyrus į mišką. Šitas žinias nugirdo irgi besislapstantis nuo kariuomenės Marijonas Vaiškūnas iš Bujutiškės kaimo ir išdavė valdžiai. Sako, net medalį gavo, sovietų didvyriu tapo – jam nebereikėjo slapstytis. Mielagėnų valsčiaus Ceikinių enkavėdistai ir stribai, atvažiavę į Busilų kaimą, nužudė keturis vyrus. Du bėgančius nuo žudikų – Stasį Garlą ir Kazį Šustiką nušovė ant ežero, nors jie buvo ir rankas pakėlę. Sužeistą Kazį Šustiką badė durtuvu, paskiau nušovė.
Stribai paklausė to kaimo gyventoją Trusovą, ar pažįsta nušautą „banditą“. Tas sako: čia ne banditas, kaimynas, jis net nesislapstė, bėgo išsigandęs. Pavarė šalin tokį liudininką, kad netrukdytų. Užtikę Edvardą Juršėną tvarte valantį arklį, nusivedė į Liubciškės vienkiemį ir badė durtuvais, kol mirtinai subadė. Antaną Bukėną, vokiečių metais dirbusį kaimo seniūnu, suėmė ir kankindami vedėsi kartu.
Atėjo pas Garlą pavalgyti; kruvinomis rankomis čiumpa blynus, mėsą; rydami maistą prilekia prie stovinčio kampe A. Bukėno ir duria durtuvu, kad nejudėtų. Po to visą dieną Antaną Bukėną kartu vežiojo ir kankino – už nugaros sėdintis stribas vis nugaron štyku beda. Ligi pusės dienos Bukėnas dar skausmą jautė, o vėliau, vakarop Veličkų kaime stribai pamatė, kad suimtasis merdi. Tada bedė durtuvu, kad net kitan šonan išlindo, ir iš rogių išstūmė.
Valentas Bukėnas, g. 1937 m. Busilų k., pasakoja („Ryto“ laikraščio santrauka): „Kaip šiandien viską atsimenu, man tada ėjo aštunti metai. – Antanai, kelkis, bėgam! – įbėgęs į mūsų pirkią nesavu balsu surinka Kazys Šustikas. Dėdė Antanas žaibo greitumu šoka iš lovos ir apsirengęs išbėga į ežero pusę. Nuo mūsų kaimo už 200 metrų krūmais apaugęs Šventas, Busilų ežeras, vyrų negelbsti.
Tarp dviejų klevų pasistatę kulkosvaidį, galvažudžiai šaudo į taikius, palyginti jaunus kaimo vyrus. Dėdė supranta, kad kulka jį pavys. Jis atsistoja už savo pirties, pasislėpdamas nuo kulkų spiečiaus. Tačiau šaudoma toliau, ir beginklis Stanislovas Garla bėga toliau. Bet, Stanislovas, gaila, grįžta. Turėjo JAV pilietybę, manė nelies, iškeltomis rankomis rodo, kad nešaudytų. Bet kraujo ištroškusieji paguldo jį vietoje, kaip kokį didžiausią nusikaltėlį.
Kaziui Šustikui pataikė į kojas, ir tas šliaužė toliau, bet pasivijęs sadistas smogia šautuvo durklu į burną ir paleidžia automato seriją į galvą, kad amžinai tylėtų. Antanui Bukėnui už pirties šautuvo durklu perveria kairę ranką per riešą ir nusivaro toliau kankinti Edvardą Juršėną randa savo tvarte šukuojantį arklį, ir taip pat išsiveda. Brolis nori paduoti Edvardui greitosiomis motinos įdėtą terbelę su maistu. – „Mi ėtim skoro dadim pokušat!(rus. Mes juos greit pavalgydinsim). Edvardo veidas pajuosta kaip debesis, supratus, kad daugiau neteks valgyti. Patys galvažudžiai prašo samagono ir iškeptų blynų. Nenusiėmę kepurių, kruvinomis rankomis, skubėdami ryja pirkioje.“
Busilų kaime išgirdus kulkosvaidžių šūvių serijas, žmonės laukė ir kitur pasirodant nekviestų „svečių“. Stribai susėdę į keturiolika pastočių, traukė į Vaikučių, Gražulių, Čiulėnų kaimus. Tuo metu prisijungė ir NKVD kariuomenės Švenčionių dalinys. Vyrai, kurie slapstėsi, ruošėsi eiti miškan, turėjo ginklus, pamatę atvažiuojančius stribus norėjo į juos šaudyti, bet rogėse važiavo ir jų pačių tėvai, pavaryti vežti baudėjų. Nenorėdami į savo tėvus, kaimynus šaudyti, šoko bėgti miškan, slėptis.
Pirmą nušovė Julių Klipčių iš Čiulėnų kaimo. Po to kulkos pavijo Joną Gančierių iš Gražulių kaimo. Ant ežero privijo ir nušovė Bronių Skunčiką iš Bielionių. Į vieną sodybą atėję kareiviai pavalgyti (vienas leitenantas rusas, o kitas – tamsaus gymio, pietietis), pamatė bėgantį Mykolą Jurėną. Jie privertė šeimininką su rogėmis Jurėną vytis. Nekantraudamas enkavėdistas atėmė iš šeimininko vadeles ir Jurėną privijo. Kai beginklis bėglys iškėlė rankas, enkavėdistas automatu šovė jam kakton. Taip nužudė Mykolą Jurėną iš Garnių kaimo.
To kiemo, kur slėpėsi būsimieji partizanai, šeimininką Praną Slabadą uždarė tvartan, tada uždegė kluoną ir į degantį šaudė – gal manė, kad ten kas slepiasi. Paskiau pasikinkė arklį, prisidėjo vežiman grūdų, daugiau ką radę ir išvažiavo. Rusai kareiviai grįžo pikti: gal miške gavo partizanų atkirtį, o gal nieko daugiau nepavyko nušauti.
Tada išsivedė šeimininką Praną Slabadą, liepė atsisukti – ir iškart nušovė. Tuo metu pas Viniką Gražulių kaime buvo atėjęs Simanas Avinas iš Aučynų kaimo. Stribai, nei dokumentų, nei pavardės neklausę, išsivedė jį kieman ir iškart nušovė. O Viniką stipriai primušė ir jis netrukus mirė.
Didžiasalio kaime nušovė bėgantį Juozą Vitkauską. To paties kaimo Kazimieras Šipkauskas buvo rastas kankintas ir nušautas. Krašuonos vienkiemyje slėpęsis Kazimieras Chvatavičius vėliau aptiktas visas skylėtas, kulkosvaidžiu sušaudytas. Jasiūnų kaime nušovė Leoną Krūminį. Jis ėjo namo, o kad nesušaltų, vis pabėgėdavo. Stribai pamatė bėgantį – ir nupylė.
Ignas Gumbrys atsimena. [3] „Užėjo vienkiemin. Šeimininką Praną Slabadą uždarė tvartan. Jam nepriklausė kariuomenėn. Dar uždegė kluoną. Kluone gal buvo šaudmenų, nes šaudė degant. Sudegino kluoną. Pasikinkė arklį, prisidėjo vežiman, ką tiktai rado ir išvažiavo. Grįžo pikti, išsivedė šeimininką Praną Slabadą, liepė atsisukti… trach kakton ir nušovė vietoj. Liko du nedideli vaikai.
Iš čia Kryčelių kaimas matosi pro langą, ežeras. Užėjo į vieną pirkią skrebai pavalgyt. Davė valgyt. Vienas rusas leitenantas, o kitas – juodas. Tas juodas sako: „Un, biežt, kakoj“ (rus. Kažkoks bėga). O tas rusas sako: „Puskaj biežit“ (rus. Tegul bėga). Tas (juodasai) –„Ja jevo daganiu“ (rus. Aš jį pavysiu). Tų namų žmogų pavarė pastote vežti. Atsisėdo važiuot. Žmogus nenorom važiavo. Tas juodas enkavėdistas atėmė iš jo vadeles – „Ja jevo daganiu“. Prisivijo ant ežero. Tas pakėlė rankas. Juodukas davė tiesiai kakton automatu ir Mykolą Jurėną, Garnių kaimo, beginklį nušovė.
Stūglių kaime ėjo kokie ti du berniokai, pacanai, nereikėjo jiems nei kariuomenėn, nei nieko. Pamatė ginkluotus ir kaip durniai bėgt. Skrebai vijos vijos ir nušovė abu.. Visai jaunus berniokus nušovė. Vieno Stūglys pavardė.“
Kiti liudininkai taip pasakoja. Iš šokių su armonika grįžo septyniolikos aštuoniolikos metų vaikinai. Pamatę stribus, ėmė bėgti, o tie pavijo juos ir nušovė. Danį Stūglį sučiupę akį peršovė. Tada užmetė ant jo kūno vartelius ir užšokę kojom trypdami šaukė: „Za taboj, bradiaga, ganiatsa, ješčio nada! (rus. Tokį valkatą dar vaikytis reikia).
O štai dar vienas liudininkės Leokadijos Nalivaikienės pasakojimas[4]. „Stribai suėmė pagyvenusį Antaną Gumbrį, ėjusį į Adomiškę, į tėvų susirinkimą. Tardė, kur eina, gal koks banditas, uždarę pirtyje kankino. Suimtą vežė, dar spėjo man, dukterėčiai pasakyti, kad nekaltai suėmė, gal kortelę kokią atneštų. Manė, kad nušaus, bet išlaikė metus kalėjime. Skrebai visur siautė.
Pačius pirmus Busilus paėmė, ten keturis vyrus nužudė, Vaikučių kaimą puolė, Čiulėnus, Aučynas, Gražulius. Pripyla, suskaitėm, gal 19 žmonių. Suėmė iš šokių (buvo Kurniškėse) einančius brolį Juozą Gumbrį ir Joną Lunecką, nusivežė jį į kalėjimą. O mano brolį tardo, klausia, kur lietuviai partizanai, prisipažinti verčia, liepia parodyti jų bunkerius, kas ten šaudė. Tas sako, kad nieko nežino, visai iš kitos pusės eina, kad geležinkelininku dirba. O brolis prie gelžkelio tarnavo, nuo kariuomenės buvo atleistas, nešiojo uniformą. Kankintojai jį pradėjo dusinti, badyti, labai kankino: ausį nupjovė, durtuvu visą šoną išraižė. Nuo vieno šono iki kito per pusę buvo viskas perpjauta kinžalu. Rankos už nugaros spygliuota viela buvo surištos.
Žmogus, kuris buvo pastotėn išvarytas, pranešė, kad brolį nužudė Gražuliuose. Už ką? Nužudė ir tiek. O tėvas jau buvo nuėjęs praust nužudyto Prano Slabados. Nulėkiau: tėveli, sakau, mūsų Juozą nušovė. Tai tėvas kai stvėrė lopetą, šakes ir eina namo. Nė žodžio: nei verkia, nei ką sako. Klausiu, kam jis tą lopetą neša.. Sako: sutikęs stribus iškart dursiu ir užkasiu.
Kitas brolis miške nuo kariuomenės slėpėsi, i an rytojaus nuėjo. Mūsų visą turtą Ceikinių stribai susigriebė: turto išvežė 17 pastočių – paruoštas lentas statybai, arklį, karvę, maistą, drabužius, grūdus, pašarus. Mus, sakė, vis tiek Sibiran veš. Kai atvažiavo jau Sibiran vežti, Švenčionių enkavėdistai apsižiūrėjo, kad brolį nekaltą nužudė, kad mes nekalti. Tai paliko. Bet brolio nebėra, turtą stribai išsivežiojo. Neturėjom ką valgyti. Tarnavau Linkuvos miestelyje pas kunigą. Bet ir tą stribai nušovė.“
Neseniai sužinota, kad vienas Ceikinių stribas 1945 m. sausio 6 dieną nužudė Maldanėnų kaimo gyventoją Vincą Raketį. 1945 m. kovo mėn. buvo suimti, kankinti ir Mielagėnų klebonijos rūsy nužudyti nuo kariuomenės slėpęsi Maldanėnų kaimo gyventojai Marijonas Dimbelis ir Leonas Dimbelis.
1945 m. vasario 4 d. nužudytųjų vardai, pavardės: Antanas Bukėnas, g. 1915 m. Busilų k.; Edvardas Juršėnas, g. 1919 m. Busilų k.; Kazys Šustikas, g. 1914 m. Busilų k.; Stasys Garla, g. 1916 m. Busilų k.; Julius Klipčius, g. 1913 m. Čiulėnų k.; Jonas Gančierius g. 1921 m. Gražulių k.; Bronius Skunčikas, g. 1919 m. Bielionių k.; Mykolas Jurėnas, g. 1920 m. Garnių k.; Pranas Slabada, g. 1914 m. Vaikučių k.; Juozas Gumbrys g. 1918 m. Vaikučių k.; Simonas Avinas, g. 1912 m. Aučynų k.; Kazimieras Chvatavičius, Krašuonos k.; Juozas Vitkauskas, Didžiasalio k.; Kazimieras Šipkauskas, Didžiasalio k.; Leonas Krūminis, g. 1924 m. Jasiūnų (?) k.; Danys Stūglys, 18 m. amžiaus, Stūglių k.; Vinikas, Gražulių k., miręs dėl sumušimų.
Dar keturi tose pačiose apylinkėse nužudytieji 1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį: Aleksas Burokas, Stūglių k., nušautas 1944 m. rudenį; Vincas Raketis, Maldanėnų k., nužudytas 1945 m. sausio 6 d.; Marijonas Dimbelis, g. 1924 m. Maldanėnų k., nužudytas 1945 m. kovo mėn.; Leonas Dimbelis, Maldanėnų k., nužudytas 1945 m. kovo mėn. Įkalinti, ištremti nužudytųjų šeimų nariai.
Kankintojai, žudikai – Sovietų sąjungos NKVD kariuomenės Švenčionių, Ignalinos padalinių kareiviai, Mielagėnų ir Ceikinių stribai. Liudytoja Leokadija Nalivaikienė: „Skriabukai, iš Rimašių – Antanas Rakštelis ir Alfonsas Rakštelis, skrebas Klimka nukankinęs brolį, Silva Gudelaitis, iš Stoniūnų, bjaurus partorgas, skrebuos buva, persekioja žmones. Labai lakioja motociklu, avarijoj „šeimynų“ sumušė ir mire.
Vėliau pas Marijonų Vaiškūnų atėję skrebais apsirengę partizanai.
– Vaiškūnai, mes Mielagėnų skrebai, kiek tu berniukų išdavei, mes tau medalį duosim. Vaiškūnas apsidžiaugęs išvardija visus kaimus, visas pavardes. Partizanai išsivedė jį laukan, pamatęs kad miškan veda, Vaiškūnas suprata, kad čia broliai lietuviai, miškiniai, pradėjęs prašyt, kad viskų atiduos – pinigus, auksą. Grįžo, pinigus surinka atidavę, bet niekas jo nebeklausę – nusivedę miškan, po savaites rada krūmuos, šakom apdėtą“ [5].
Rusiškieji okupantai, vietiniai stribai, tokias ir panašias lietuvių žudynes 1944-1954 m. vykdė visoje Lietuvoje. Čia minėtinos tiktai sovietinio genocido aukos, net ne partizanai. Nukankinta, nužudyta dešimtys tūkstančių gyventojų pasipriešinusių, nepaklususių okupantų prievartai, smurtui.
Minėkime juos, pagerbkime lankydami kapines. Besiilgintiems „anų gerų tarybinių laikų“, nežinantiems praeities, visad būtina priminti, nuolat rašyti, kalbėti apie Sovietų Sąjungos padarytą milžinišką žalą Lietuvai, lietuvių tautos genocidą.
_________________________________________
[1] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 3, b. 1646, l. 21-23.
[2] Rytas, Nr. 7 (14), 1990 07 30.
[3] Igno Gumbrio, g. 1924 m. Vaikučių k., Švenčionių aps., atsiminimai. 1990 m. užrašė V. Striužas.
[4] Leokadijos Nalivaikienės (Gumbrytė), g. 1929 m. Vaikučių k., Švenčionių aps., gyv. Kačėniškės k., dab. Švenčionių r. sav., atsiminimai. 1993 m. užrašė V. Striužas.
[5] Leokadijos Nalivaikienės (Gumbrytės) atsiminimai….
Ar ne tas pats vyksta dabar ? Pasidomėkit ką Izraelis daro su palestiniečiais, ne tas pats , tik šimteriopai ? Kodėl lietuviai, turėdami tokią pat patirtį , tyli ?