Prieš 80 metų, 1944 m. gruodžio 23–26 d., Alytaus aps. Merkinės vls. NKVD kariuomenės kareiviai sudegino apie 50 Klepočių ir aplinkinių kaimų sodybų, nužudė daugiau nei 40 šių kaimų gyventojų.
1944–1945 m. Lietuvoje vykdytas sovietų teroras buvo pats nuožmiausias. NKVD kariuomenės daliniai baudžiamąsias operacijas prieš ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius ar bent kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo jau 1944 m. liepos mėn.
Didžiausią mastą tokios akcijos įgavo 1944 m. gruodžio mėn., kai Lietuvoje buvo sutelkta mažiausiai 16 NKVD kariuomenės pulkų, tarp kurių buvo ir gen. Pavelo Vetrovo vadovaujama NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, kovojusi su lietuvių ginkluotuoju pogrindžiu iki 1953 m.
Pirmaisiais pokario metais NKVD baudžiamosioms operacijoms Lietuvoje sutelkdavo ištisas divizijas, apsupdavo po kelis valsčius, vykdydavo masines kratas, suiminėdavo žmones, o bėglius šaudydavo. Visa tai lydėjo masiniai plėšikavimai, partizanų šeimų arba pasipriešinimo dalyvių rėmimu įtariamų žmonių sodybų ir ištisų kaimų deginimai.
Gruodžio 23 d. 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 331-ojo pasienio pulko kareiviai kartu su Merkinės, Alovės ir Alytaus valsčių stribais pietinėje Alytaus aps. dalyje, esančioje tarp Merkinės ir Alytaus, pradėjo teroro akciją, trukusią net tris dienas. Ši akcija, žinoma kaip Klepočių (pagal labiausiai nukentėjusio kaimo vardą) tragedija, išsiskyrė iš visų baudžiamųjų okupantų akcijų ne tik savo apimtimi, bet ir žiaurumu.
Karinei operacijai vadovavo 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės Žvalgybos valdybos skyriaus l-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Sutovas ir 331-ojo pasienio pulko 3-iojo bataliono vadas kpt. Konosenkovas. Ją koordinavo šios kariuomenės viršininkas generolas leitenantas Ivanas Liubyj.
Gruodžio 24–25 d. jis raportavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui gen. Piotrui Kapralovui, kad akcijos metu nužudyti 25 „banditai“, 81, įtariamas „banditizmu“, sulaikytas, sudeginta 3 šaudmenų sandėliai ir 15 vienkiemių, kautynėse paimta įvairių ginklų. Tai buvo eilinis melas, kuriuo baudėjai dangstė okupuotų kraštų gyventojų skerdynes.
Keturiolikoje kaimų ir vienkiemių buvo nužudyti 48 žmonės, iš jų žinomi 37, tai: Adomas Baranauskas, Tomas Burokas, Antanas Burzdikas, Pranas Čaplikas, Juozapas Deginevičius, Zigmas ir jo žmona Elena Gegužiai, Rokas Juškelis, Zigmas Karpuška, Vaitiekus Kasiulynas, Petras Kašėta, broliai Julius ir Vincas Krukoniai, Vladas Levulis, Vladas Lizdeika, Nikodemas Marcelis, Vaclovas Maslauskas, Jonas, Juozas, Kazimieras ir Rokas Mikaloniai, Julijonas Milius, Andrius, Bronislovas, Juozas, Kazimieras, Vitas ir Vladas Muzikevičiai, Steponas ir jo sūnus Vladislovas Novogrudckai, Petras Padegimas, Julijonas Pavilonis, Augustas, Karolis ir Vaclovas Prieskieniai, Antanas Svirnelis ir Kazys Verenius.
Labiausiai nukentėjo Klepočiai – nužudyta 12 šio kaimo gyventojų, sudeginta 21 sodyba (iš buvusių 32). Taip pat nužudyti 4 Druskininkų kaimo gyventojai ir sudegintos 4 sodybos, 1 Lizdų kaimo gyventojas ir sudegintos 8 sodybos, 1 Meškasalio kaimo ir 1 Rinkavos dvaro gyventojas, 3 Ryliškių kaimo gyventojai ir sudegintos 4 sodybos, 6 Taručionių kaimo gyventojai ir sudegintos 2 sodybos, 1 Užupių kaimo gyventojas, 2 Vabalių kaimo gyventojai ir sudegintos 7 sodybos.
Nemunaičio valsčiuje nužudyti 2 Bugonių kaimo gyventojai ir sudeginta 1 sodyba, taip pat 1 Dubrių ir 2 Fermos kaimų gyventojai.
Nukentėjo ne tik minėti kaimai. Anapus Nemuno, Krikštonių kaime, nušautas 1 gyventojas ir sudeginta sodyba.
Gyventojų pasakojimu, jaunesni vyrai ir išlikę gyvi žmonės slėpėsi miškuose. Vabalių kaimo vyrai bandė net pasipriešinti ginklu. Nemažai žmonių buvo suimta, tardoma čia pat – Ryliškėse ūkininko Vinco Bloznelio sodyboje įrengtame baudėjų štabe, Nemunaičio mokykloje, Merkinėje.
Iš viso per Klepočių tragediją, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, daugybė šeimų paliko be pastogės (sudeginta apie 50 sodybų), be maisto, aprangos ir turto, kurį paėmė baudėjai. Deginant sodybas daugeliu atvejų būdavo užremiamos tvartų durys, neleidžiama išvesti gyvulių ar išsinešti daiktų – degė pašarai, javai, grūdai ir maisto produktai.
Vieni žudė, kiti tuo metu atvirai grobė gyventojų turtą, drabužius. Iš gaisro išsigelbėjusius naminius gyvulius kareiviai sugavo ir išsivarė į Merkinę.
Nužudyti Klepočių kaimo gyventojai buvo palaidoti šio kaimo kapinėse nuo karo išlikusiuose apkasuose. Likusius priglaudė aplinkinių kaimų ir miestelių kapinės.
Parengė Rūta Trimonienė
Nuotraukų aprašai:
- 1, 2, 3 ir 4 – Paminklinė kompozicija 1944 m. gruodžio 23–26 d. sudegintiems Klepočių ir aplinkiniams kaimams, nužudytiems jų gyventojams Alytaus r. Raitininkų sen. Klepočių k. Kryžkelė Druskininkai–Krikštonys / Lizdai-Ryliškiai. Buvusi Vaitiekaus Kasiulyno sodybos vieta. Kryžių aut. tautodailininkai Antanas Česnulis, Algirdas Juškevičius ir Pranas Pranckevičius. Atidengta 1989 m. liepos 30 d. Paminklo aut. architektas Vytenis Rudokas. Atidengtas 2024 m. gruodžio 14 d. V. Rudoko nuotr., 2024 m.
Tik rusiškasis nacional–imperializmas yra toks žiaurus, kai jis užkariauja kaimynines tautas, kai diegia “rusiškąjį” pasaulį Taip pat jis elgėsi prieš keletą šimtų metų, kai užkariaujant buriatus bei kitas tautas , jie buvo ne tik nužudomi, bet ir jų galvos ant karčių buvo iškeliamos pakelėse. Tokiu pat būdų rusiškos žemės tapo susidorojus su čiuvašų, udmurtų, totorių ir daugeliu kitų Sibiro, Tolimųjų rytų ir kitomis tautomis.. Dabar tas pat vyksta Ukrainoje.