Veikėjai:
Raštininkas, Berniukas, Senelis, Martynas Počobutas, Mokytojas, I ir II Kareiviai, Stanislovas, J.F.Radvila, Jozefas Steplingas.
RAŠTININKAS. Teka amžiai. Penketas jų skalavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės krantus. Neramūs buvo visi tie šimtmečiai, bet pats liūdniausias – aštuonioliktasis.
Ypač – pabaiga. Ją ir kitus istorijos tarpsnius primena ir milžiniška akmeninė verpstė, iškilusi Vilniaus Vingio parke 2009 metų vasarą.
Tai Lietuvos vardo tūkstantmečio simbolis. Verpstės įvaizdis pasirinktas įamžinti šimtą ryškiausių asmenybių, kurios per tūkstantį metų savitai „įverpė“ ryškiausias gijas į Lietuvos istoriją.
Vardai iškalti platėjančia spirale, kuri centre prasideda nuo karaliaus Mindaugo. Įsivaizduokime, kad vienuolikmetis berniukas klausia senelio:
BERNIUKAS: O ką tu, seneli, iš jų pasirinktum?
SENELIS: Jie visi verti pasirinkimo, nes taip nusprendė daugelis apklaustų žmonių. Dažnai galvoju apie aštuonioliktąjį amžių – didžiųjų priešybių epochą. Apšvieta ir kraujuje paskandinta prancūzų revoliucija.
1791-ųjų Gegužės trečiosios Abiejų Tautų respublikos konstitucija ir baigianti uždusti Lietuvos bei Lenkijos valstybė. Tame šimtmetyje gyveno nepaprastai įdomūs žmonės… Skaityk „verpstėje“ va nuo čia –
BERNIUKAS. Kris-ti-jo-nas Do-ne-lai-tis, Vil-niaus Ga-o-nas, Mar-ty-nas Po-čo-bu-tas, Ta-das Kos-ciuš-ka, Lau-ry-nas Stuo-ka-Gu-ce-vi-čius, Liud-vi-kas Rė-za…
SENELIS. Kurie iš jų tau žinomi?
BERNIUKAS. Gal tik Donelaitis… Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Kai reikėjo išmokti ištrauką iš poemos „Metai“.
SENELIS. O kiti?
BERNIUKAS. Greta iškaltas MARTYNAS POČOBUTAS. O kas jis buvo?
SENELIS. Didžiausias dangaus žvaigždžių žinovas. Astronomas. Matematikas. Poetas.
BERNIUKAS. Norėčiau daugiau sužinoti apie šį vilnietį.
SENELIS. Gerai. Todėl grįžkime į praeitį beveik trejetą šimtų metų.
BERNIUKAS. Kai nei telikų, nei kompų, nei mobiliakų dar nebuvo?
SENELIS. Nebuvo ir pačios tuos prietaisus varančios elektros energijos, o tik jos atsiradimą rodę modeliai, bet ir tada būta kilnių sielų ir aukštų polėkių žmonių.
* :Iš čia kylama į žvaigždes (lot.)
* * *
RAŠTININKAS. Jėzuitų kolegija Gardine. 1740 metų ankstyva žiema. Į klasę įeina vienuolis mokytojas.
MOKYTOJAS. Šiandien, mokiniai, artėjant šventoms Kalėdoms, kalbėsime apie Viešpaties tapimą žmogumi ir per Švenčiausiąją Mergelę Jo atėjimą į šią žemę, kai danguje sužibo ryški Betliejaus žvaigždė.
MARTYNAS. O kokiame žvaigždyne ji sužibo, tamsta Mokytojau?
MOKYTOJAS. Martynai, danguje vienos tokios nėra, bet Šventajame Rašte ja pažymėtas Kristaus gimimas Betliejuje, kai nurodė kelią vykusiems aplankyti naujagimį trims išminčiams, trims karaliams.
MARTYNAS. Bet, tamsta Mokytojau, aš girdėjau, kad Betliejaus žvaigždė reiškia amžinybę. O kas amžina, turi būti danguje…
MOKYTOJAS. Martynai… Tu pernelyg puikuojiesi savo žiniomis prieš draugus ir atitrauki jų dėmesį nuo temos, kuri paskelbta šiai dienai. O puikybė veda į nuodėmę.
MARTYNAS. Atleiskit, tamsta Mokytojau…
MOKYTOJAS. Dievas atleidžia nusižeminantiems.
* * *
RAŠTININKAS. 1745-aisiais Martynas Počobutas išvažiuoja į Vilnių. Po dvejų metų noviciato, arba naujokystės, Vilniaus jėzuitų vienuolyne Martynas siunčiamas mokytis į Slucko katalikiškąją mokytojų seminariją.
Ankstyvas 1751-ųjų ruduo. Po paskaitų Martynas su draugu Stanislovu grįžta į bendrabutį netoli stovėjusio pulko kareivinių. Iš priešingos pusės artėja du įkaušę kareiviai. Vienas jų pastoja kelią seminaristams.
I KAREIVIS. Tai iš mergų ar pas mergas traukiat, broliukai vienuoliukai?
STANISLOVAS. Atsiprašau, leiskite praeiti.
I KAREIVIS. O-cho-cho… Koks įžūlumas? Ar seminarijoj moko neatsakinėti į vyresniųjų klausimus?
STANISLOVAS. Jūs mums – ne vyresnieji.
I KAREIVIS. Būk liudininkas, pėstininke Petrai, kaip įžūliai elgiasi šis akiplėša. Jis net nesiteikia atsakyti į mano klausimą. Aš jam parodysiu, kaip reikia gerbti vyresniuosius…
RAŠTININKAS. Svyrantis kareiva griebia Stanislovą už krūtinės.
II KAREIVIS. Neprasidėk, patrankininke Zbignevai. Prisivirsi košės.
I KAREIVIS. Kas svarbesnis algininkas – tu, visada pėsčiomis kinkuojantis, ar aš – su griausmu įvarantis baimės priešui?
II KAREIVIS. Tu jau tu.
I KAREIVIS. Pėstininke Petrai, įsakau: vožk jam į marmūzę už nepaklusnumą.
RAŠTININKAS. Tarp putojančio patrankininko ir Stanislovo įsispraudžia Martynas.
MARTYNAS. Nereikia karščiuotis. Mes einam iš paskaitų, jūs – iš smuklės. Kiekvienam savi reikalai ir malonumai.
I KAREIVIS. Cho…Taikytojas atsirado. Eik šalin!
MARTYNAS. Paleiskit mano draugą. Jeigu kas ne taip…
I KAREIVIS. Nesikišk, šventakupri!..
MARTYNAS. Jūs tarnaujat valstybei, mes rengiamės tarnauti Viešpačiui.
I KAREIVIS. Profesorius atsirado. Baik paskaitą! Še tau už ją užmokestį!
RAŠTININKAS. Patrankininkas skelia antausį Martynui, o pėstininkas sušunka:
II KAREIVIS. Rotmistras išėjo pro vartus! Paleiskim šituos abitus ir maukim į skersgatvį. Geriau nesusitikti.
I KAREIVIS. Jis žino, kur smuklė, arba truktelėjo dar kareivinėse, bet geriau dinkim.
RAŠTININKAS. Privengdami vyresniojo, įkaušėliai paleidžia seminaristus ir nukrypuoja už mūro kampo. Tų laikų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje girtuokliavimas buvo smarkiai paplitęs – nuo žemiausio iki aukščiausio rango kariškių.
Tai liudija ir 1751 metų rugsėjo devynioliktąją rašytas LDK vėliavininko kunigaikščio Jeronimo Florijono Radvilos laiškas Slucko įgulos apsaugos vadui Moršeidui:
J.F. RADVILA: Pone Moršeidai! Kadangi matau, jog nei garbės jausmas, nei įkalbinėjimai, nei mano malonė, o dar labiau priesaika negali sulaikyti Jūsų Malonybės nuo girtavimo, nes ne tik pats, Jūsų Malonybe, dėl šio karininkui nederančio, netgi velniškai ydingo įpročio prarandi sveikatą ir garbę, bet ir tuos, kuriuos noriu laikyti ir laikysiu lygiais Jūsų Malonybei, skatini girtauti, pats blogai elgdamasis ir nevykdydamas mano įsakymo tokius bausti; tad savo ranka čia surašau Jūsų Malonybei pasirinkti: arba kaip mano įsakymų priešininkui supūti grandinėse, arba gerti tik vandenį po prakeiksmų, kad kitu gėrimu Jūsų Malonybė paspringsi.
Ši sąlyga galioja ir tuo atveju, jeigu pats, nustojęs gerti, nebausi savo komandos žmonių mano įvesta bausme, tai yra pažeminimu tarnyboje arba sausomis rykštėmis, negailėdamas nė vieno prakeikto girtuoklio.
RAŠTININKAS. Nejuokais įtūžęs kunigaikštis Radvila laišką baigia atviru grasinimu:
J.F. RADVILA: Tai, ką rašau, nėra tušti juokai, jeigu nuo šiol mano draudimai nebus vykdomi ne tik dėl akių, bet ir iš tikrųjų, kaip žmogus doras ir blaivininkas, imsiuos keršto ir susidorosiu su slaptomis išgertuvėmis. Prisiekiu Radvilos žodžiu, kad siunčiu paskutinį įspėjimą.
RAŠTININKAS. Kaip pavyko kunigaikščiui Jeronimui Florijonui Radvilai karas su girtaujančiais karininkais, istorija nutyli. O Martynas jautė girtuokliams pasišlykštėjimą visą likusį gyvenimą. Tada Slucke bendramokslis Stanislovas jam sakė:
STANISLOVAS. Užeinam į kareivines, pasakysim jų vyresniajam, kas tau nutiko.
MARTYNAS. Kas iš to… Pataikysim ant tokio paties, jeigu ne aršesnio. Nuo dažno jų bravoru trenkia. Gerai dar, kad dantys liko sveiki…
STANISLOVAS. …ir kad buvai pavadintas profesorium.
* * *
RAŠTININKAS. Po Slucko seminarijos Martynas Počobutas tolimesnėms studijoms siunčiamas į Polocko jėzuitų aukštesniąją kolegiją. 1753 metais jis vėl Vilniuje.
Visus metus intensyviai studijuoja filosofiją. Už papildomą mokslą susimoka gaudamas kuklų atlygį dirbdamas žvakių gamykloje.
1755 metais Jėzuitų ordino Lietuvos provincijos galva, arba Provincijolas, o kartu ir Vilniaus universiteto rektorius Jonas Juraha-Giedraitis siunčia Martyną Počobutą studijoms į Prahą.
Prahos universiteto observatorijai vadovavo jėzuitas profesorius Jozefas Steplingas, didelis fizikos, matematikos ir astronomijos žinovas.
Jam, anuomet per porą metų priartėjusiam iki penkiasdešimties, ir prisistato dar vienas jaunasis atvykėlis iš Vilniaus.
Profesorius pakviečia naująjį studentą apžiūrėti savo observatoriją. Jie eina pro įžymųjį Orloj laikrodį Prahos senamiestyje.
STEPLINGAS. Šio laikrodžio pirmasis mechanizmas buvo paleistas 1410 metais.
MARTYNAS. Oho! Sutampa su Griunvaldo – Žalgirio – mūšio data.
STEPLINGAS. Jame dalyvavo ir karo vado Žičkos vedamas čekų-moravų pulkas.
MARTYNAS. Už tai dėkojo mūšį laimėjęs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.
STEPLINGAS. Svarbi istorinė jungtis. Ji lėmė Europos likimą. Nemažiau svarbios ir mokslo jungtys. Jos vis stipriau mus sieja.
Tikiu, broli Martynai, pačiam pavyks toliau pateisinti gerą Vilniaus akademijos ir universiteto vardą. Iš ten turėjome gerų mokinių. Tarp jų ypač sumanus – brolis Tomas Žebrauskas.
MARTYNAS. Jis dabar labai užsiėmęs naujosios Vilniaus observatorijos reikalais.
STEPLINGAS. Žinau. Buvo man atsiuntęs jos projektą, puikiai parengtą. Daviau aukščiausią įvertinimą. Girdėjau, kad jau atėjo patvirtinimas iš Romos. O štai baigiame prieiti ir mūsų observatoriją. Jos įrengimu užsiimu pastaruosius porą metų.
MARTYNAS. Bet anksčiau jūs dirbote Vokietijoje, kuri yra jūsų Tėvynė?
STEPLINGAS. Teisingai. Malonu, kad domėjaisi mano veikla prieš susitikdamas.
MARTYNAS. Žinynai rašo, kad gimėte Regensburge…
STEPLINGAS. …ir nė septyniolikos neturėdamas, iš jo išvykau. Man pasisekė 1733-aisiais gana tiksliai nustatyti Mėnulio eklipsę…
MARTYNAS. …apsisukimo apie Žemę ilgį?
STEPLINGAS. Na, taip. Už tai sulaukiau žymių astronomų dėmesio. Bet turėjo praeiti dar penkiolika metų, kol gavau Berlyno Akademijos pasiūlymą vykti į čia – į Prahą. Gavau konkrečią užduotį – pagal Saulės ir Mėnulio elipses nustatyti tikslią Prahos padėtį.
MARTYNAS. Praktinė astronomijos nauda…
STEPLINGAS. Jos pirmiausia pageidauja rėmėjai. Nuo Tycho Brahės laikų iki dabar.
MARTYNAS. Kiek žinau, Tychas Brahė čia darbavosi prieš pusantro šimto metų.
STEPLINGAS. Jeigu tiksliai, tai į Prahą jis atvyko 1597-aisiais, kai susipyko su naujuoju Danijos karaliumi. Jis galėjo sau leisti pyktis net su monarchais, nes buvo pasakiškai turtingas.
Kaip jau pagarsėjusį mokslininką, pasikvietęs jį Bohemijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II paskyrė oficialiu savo astronomu.
Tychas Brahė pastatydino naują observatoriją, kurioje pagrindiniu jo pagalbininku tapo Johanas Kepleris. Deja, jie drauge dirbo vos keletą metų dėl ankstyvos Tycho Brahės mirties.
MARTYNAS. Tai čia Kepleris ir atrado savo garsiuosius dangaus mechanikos dėsnius?
STEPLINGAS. Du iš trijų. Rėmėsi Tycho Brahės Marso stebėjimais. Pirmasis dėsnis: kiekviena planeta skrieja aplink Saulę elipse, kurios viename židinyje yra Saulė.
Antrasis: planetos spindulys – vektorius – per lygius laiko tarpus apibrėžia lygius plotus. Trečiasis dėsnis dėl savo formulių geriau suprantamas matematikams, o žodžiais skamba taip: planetų skriejimo aplink Saulę žvaigždinių laikotarpių kvadratai atitinkami jų orbitų didžiųjų pusašių kubams.
Šį dėsnį jis atrado jau nebegyvendamas Prahoje, o mirė mano gimtajame Regensburge 1630-aisiais.
MARTYNAS. Šie du vardai amžiams išlieka mokslo istorijoje.
STEPLINGAS. Nereikėtų pamiršti ir jų didžiojo pirmtako Mikalojaus Koperniko. Jo aštuoniolika metų rašytas veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“ išėjo dešimtmečiu vėliau, negu sukurtas, nes išspaudintas kanauninko Koperniko mirties metais – 1543-aisiais.
Koperniko heliocentrinės sistemos pradmenis Tychas Brahė sujungė su priešingais geocentrinės Ptolemajo filosofijos būdais ir pavadino Tychonine sistema.
MARTYNAS. Todėl, kad nieko nebijojo?
STEPLINGAS. Tai jau taip – nebijojo nieko. Todėl visą gyvenimą nešiojo veido randą, kai per dvikovą vos neprarado nosies. Va, ir priėjom jo statytą observatoriją, kur turėsim praleist daug valandų.
MARTYNAS. Su nekantrumu jų lauksiu, Profesoriau.
* * *
RAŠTININKAS. 1756 metais Martynas Počobutas grįžta į Vilnių. Čia jis toliau tęsia teologijos ir astronomijos studijas. 1761-aisiais gauna teologijos daktaro laipsnį.
Tais pačiais metais, sulaukęs dosnios LDK kanclerio kunigaikščio Mykolo Čartoryskio fundacijos, išvyksta stažuotis į pietų Prancūziją, į Marselio observatoriją.
Ten pas astronomą Pezeną mokosi atlikti astronominius stebėjimus ir matavimus. Po poros metų iš Marselio Martynas patraukia į Avinjoną, bet užtrunka tik keletą mėnesių ir keliauja į Galileo Galilėjaus tėvynę – Italiją. 1764 metų. balandžio pirmoji. Neapolyje Martynas Počobutas stebi Saulės užtemimą.
MARTYNAS POČOBUTAS. Senjore Profesoriau, ar panašų reiškinį pro savo pirmąjį teleskopą teko stebėti didžios atminties ponui Galileo Galilėjui?
PROFESORIUS. Taip, kolega Martynai, jis pirmasis atrado Saulės dėmes, nors ji pernelyg akina tiesiogiai į ją žiūrint. Dar Galileo atrado Veneros fazes, Jupiterio palydovus, sudėtingą Mėnulio paviršiaus reljefą. Jis įrodė, kad Paukščių Takas yra ne kas kita, kaip žvaigždžių sambūris.
MARTYNAS POČOBUTAS. Man yra tekę susipažinti su Galilėjaus veikalu „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas – Ptolemajo ir Koperniko“.
PROFESORIUS. Dialogo sopra due massini sistemi del mondo, Tolemaico e Copernicano.
MARTYNAS POČOBUTAS. Knyga išspausdinta 1632 metais.
PROFESORIUS. Likus dešimčiai metų iki Galileo mirties. Ir visą tą dešimtmetį jam teko jausti griežtą inkvizicijos priežiūrą, kai jos buvo už tą veikalą nuteistas ir priverstas viešai atsižadėti Koperniko sumanymų.
MARTYNAS POČOBUTAS. Niekada nebuvo lengvo kelio į tiesą.
PROFESORIUS. Si, sinjore.
* * *
RAŠTININKAS. Tais pačiais 1764 metais Martynas Počobutas grįžta į Vilnių. Čia jau gali savarankiškai tęsti dangaus stebėjimus.
Jiems pasirodo neabejingas naujasis monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lenkijos ir Lietuvos karaliumi išrinktas Abiejų Tautų Respublikos seimo.
Nė vienas valdovas iki tol nebuvo tiek dosnus mokslui, o ypač – astronomijai. Tačiau valdovui ir jo aplinkai ne tiek rūpėjo patys dangaus šviesuliai, kiek galimybė pagal juos sudaryti tikslesnius žemėlapius ir inventorizuoti žemės bei miškų plotus, ką prieš porą šimtmečių skatino karalienė Bona Sforza.
MARTYNAS POČOBUTAS. Sėkmingi iš Dievo malonės man tapo šie 1764 metai.
RAŠTININKAS. Tikra tiesa. Tais metais Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesoriumi tampa Martynas Počobutas, vienas jauniausių – vos trisdešimt šešerių – pelnęs aukščiausią mokytojavimo vardą.
Jis paskiriamas astronomijos observatorijos direktoriumi ir turės baigti ją statyti. Taip jis įgyvendins didžiausią anksti mirusio savo mokytojo ir pirmtako Tomo Žebrausko svajonę „Hinc itur ad astra“ – „Iš čia kylama į žvaigždes“. Toks iki mūsų dienų išlikęs įrašas senosios observatorijos sienoje.
